Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apylinkės teismo teisėja Liuba Kymantienė, sekretoriaujant Aušrai Volkavičienei, Vaidai Banišauskienei, Gitanai Žitinevičienei, dalyvaujant kaltinamajam D. D., gynėjai advokatei Aušrai Ručienei, nukentėjusiajam privačiam kaltintojui ir civiliniam ieškovui R. K., jo įgaliotajam atstovui advokato padėjėjui D. R., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. D., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Kaune, LR pilietis, lietuvis, aukštojo išsilavinimo, nevedęs, vaikų neturi, dirbantis (duomenys neskelbtini) projektų vadovu, gyv. (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyv. vietą (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis D. D. kaltinamas tuo, kad 2010 m. birželio mėnesį išleistoje jo parašytoje knygoje „Tikroji Daktarų istorija“ aprašė teistų, ar šiuo metu teisiamų asmenų nusikalstamas veikas, jų padarymo aplinkybes, organizuotų grupių kūrimąsi ir veiklą. 2011 m. balandžio 22 d. leidykloje UAB „Spindulio spaustuvė“ buvo atspausdinta ir 5000 egzempliorių tiražu išleista papildyta šios knygos versija „Tikroji Daktarų istorija. Papildyta lietuviškos mafijos bestselerio versija“ (2012-05-09 atspausdintas dar 3000 egzempliorių tiražas). Jos viršelis skiriasi nuo pirminio knygos „Tikroji Daktarų istorija“ varianto - ant viršelio pridėtas raudonos spalvos lipdukas su užrašu, kad tai yra „papildyta lietuviškos mafijos bestselerio versija“. Šioje knygoje, dviejuose jos leidimuose (bendras dviejų leidimų egzempliorių skaičius yra 8000 knygų), ne kartą buvo minimas R. K. bei pateikti teiginiai, kuriais R. K. buvo apšmeižtas neva padaręs labai sunkų nusikaltimą. Knygos „Tikroji Daktarų istorija. Papildyta lietuviškos mafijos bestselerio versija“ 335 psl. išspausdintas teiginys - „Taip pat policijos bendradarbiais tapusiems <...>, abejotinos reputacijos verslininkui R. K.“; 337 psl. teiginys - „Visi kaltinamieji buvo teisiami pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą, kuriame numatytos lengvesnės bausmės, o R. K. po minėto nužudymo daugiau nebuvo padaręs jokio nusikaltimo“. 2011 m. lapkričio mėnesį buvo išleista antroji D. D. knyga „Kruvinasis mafijos maršrutas“, kurioje pateiktais teiginiais R. K. taip pat buvo apšmeižtas padaręs labai sunkų nusikaltimą. Šios knygos 256 psl. nurodyta: „Vyrai (<...> ir R. K., pravarde K.ius, kuriam dėl senaties pavyko išvengti bausmės dėl šio nužudymo) iš anksto tinkamai pasiruošė - Kulautuvos miške iškasė duobę“; „Smaugė visi paeiliui nužudyme dalyvavę asmenys“. Tokiais teiginiais knygoje „Tikroji Daktarų istorija. Papildyta lietuviškos mafijos bestselerio versija“ ir knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“ D. D. paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis apie R. K., neva jis padarė labai sunkų nusikaltimą, galinčius pakirsti pasitikėjimą R. K., tokiu būdu jį apšmeižė, t. y. D. D. kaltinamas LR BK 154 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu.

Pareikštas nukentėjusiojo R. K. civilinis ieškinys dėl 35 000 litų (10136,70 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Kaltinimas grindžiamas nukentėjusiojo R. K. skundu, jo parodymais, D. D. parašyta knyga „Tikroji Daktarų istorija“ bei lietuvių kalbos mokslinės sekretorės V. M. pateikta išvada.

Kaltinamasis išteisintinas, nenustačius kaltinamojo dalyvavimo nusikaltimo padaryme (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kaltinamasis D. D. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2010-05-06 apie teismo posėdį plačiai rašė įvairūs portalai. Nukentėjusiojo R. K. nuotrauka buvo visur išplatinta. Medžiaga, panaudota kaltinamojo knygoje, 2011 metų gegužės mėn. pasirodė papildyta, jau pasibaigus pirmosios instancijos teismui. Buvo susipažinęs su nuosprendžiu. 2011 metų lapkričio mėn. antrojoje knygoje aprašytas nusikaltimas. R. G. pavaldūs darbuotojai negalėjo visko prisiminti. R. G. citatos minimos knygoje. Neminėjo, kad R. K. bendradarbiavo su policija. Jis tik pavadintas abejotinos reputacijos verslininku. Pats nukentėjusysis minėjo, kad su V. S. ir V. V. buvo draugai, verslo partneriai. Nuo 1993 metų jie minimi kaip daktarų nusikalstamo pasaulio atstovai, visas Kaunas tą žinojo tuo metu. Dėl pravardės „K.ius“, tai visi liudiję pareigūnai tvirtino, kad jis vadinamas „K.iumi“, tai paiminėta ir nuosprendyje. Neturėjo jokio tikslo šmeižti R. K., tik norėjo, kad žmonės sužinotų apie Lietuvos kriminalinę istoriją. Buvę gaujos nariai kalbėjo apie smaugimą, tas užfiksuota nuosprendyje. Parašė tai, kas parašyta nuosprendyje. Paminėjo ir tą faktą, kad R. K. nebuvo išteisintas, jam byla nutraukta dėl senaties. Nuotrauka daryta teismo salėje. Jis nėra nei išteisintas, nei nuteistas. Žurnalisto darbą dirba nuo 2001 metų, rašo nenorėdamas apšmeižti ar sukelti neigiamų pasekmių. Nesutinka su civiliniu ieškiniu. Kaltinimai jam pareikšti absurdiški, kaltės nepripažįsta, prašo jį išteisinti.

Nukentėjusysis R. K. parodė, kad byla buvo nutraukta dėl senaties, jis kaltu neprisipažino. Knygoje parašyta, kad jis buvo policijos bendradarbis, kad smaugė, kad nužudė E. B. - tai yra neteisybė. Jis nedalyvavo jokioje žmogžudystėje. Knygos išleistos prieš bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje. Byla teisme vyko 2 ar 3 metus. Net banke jam pasakė, kad skaitė apie jį. Prarado butą, barą. 20 metų išdirbo bendrovės vadovu, o po knygų išleidimo jį pradėjo sieti su Daktarų grupuote. Su V. V. turėjo bendrą verslą. E. B. nepažinojo. V. S. pažinojo tik du metus. Jis pats nuo jų nukentėjo, viską įrodė teismui. Knygos ir toliau pardavinėjamos. Šmeiždamas jį kaltinamasis pelnosi. Dėl baudžiamosios bylos ir išleistų knygų pablogėjo sveikata, tapo neįgalus. Po knygų 90 proc. asmenų nutraukė su juo verslo ryšius. Nukentėjo šeima ir vaikai. Žmona liko Kaune, jis priverstas gyventi Jurbarke. Nebuvo policijos bendradarbiu. Nebuvo nustatyta, kad smaugė E. B. paeiliui. Kai pasirodė knygos, nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs, o knygoje įvardinta, kad jis tikrai kaltas. Labai paveikė ta frazė, kad jis yra abejotinos reputacijos verslininkas. D. D. turėjo tikslą parašyti knygą ir ją išleisti, tuo turėjo tikslą padaryti poveikį teismui. Dėl portale „Delfi“ paskelbtos informacijos dar vyksta bylos. Padavė visus į teismą, kas jį šmeižia. Niekada neturėjo K.iaus pravardės. Nežinojo, kad V. S. ir V. V. priklauso Daktarų nusikalstamam susivienijimui. Ar fotografija daryta teismo salėje, pasakyti negali, bet 2010-05-06 „Delfi“ tokios nuotraukos nematė. Prašo priteisti 100 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Kaltinamojo parodymai teisiamajame posėdyje patvirtinti liudytojų R. G., Š. K., R. M., D. M. parodymais, Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, dienraščio išrašais, patalpintais internete, portalo „Delfi“ medžiaga bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Liudytojas R. G. parodė, kad dirba Tyrimų valdybos viršininku, kaltinamąjį pažįsta kaip žurnalistą. Vykdant tarnybines pareigas ir funkcijas prokuroro nutarimu buvo įtrauktas į tyrimo grupę, tiriant Daktarų nusikalstamo susivienijimo nusikaltimų veiklą. E. B. nužudymas 2000 metais jam žinomas. Atliekant ikiteisminį tyrimą byloje buvo surinkti ir gauti įrodymai, be to, asmenys, traukiamai atsakomybėn, nurodė apie R. K. dalyvavimą šiame nužudyme. Ar Kairys turėjo pravardę - nepamena. Kai D. D. rašė knygą „Kruvinasis mafijos maršrutas“, teko bendrauti su juo. Apie E. B. nužudymą D. D. nepasakojo. Dalyvavo, kai buvo surastas E. B. lavonas. Jis buvo pasmaugtas. Tame tyrime pagrindinis tyrėjas buvo R. M.. Su R. K. tyrimo metu bendrauti neteko. R. M. atliko visas apklausas. Nežino, ar R. K. bendradarbiavo su policija. Ikiteisminio tyrimo metu daugiau nei du asmenys parodė, kad R. K. dalyvavo nužudyme. Bylos baigties nežino. D. D. knygų neskaitė.

Liudytojas Š. K. parodė, kad pažįsta kaltinamąjį ir nukentėjusįjį. Su R. K. teko susitikti kaip su verslininku. Su juo susipažino per žmonos brolį V. V., kuris yra nuteistas. 1997 metais jo močiutė turėjo mišką, nusprendė jį parduoti. Pinigus atvežė Vaidas, po to R. K.. Notariškai įformino sutartį, kad močiutei paskolino 70 000 litų. 1998 metais R. K. močiutė parašė įgaliojimą tvarkyti žemę. 1999 metais R. K. padavė močiutę į teismą. Keli sklypai buvo pjaunami, kertami, o kitus pardavė iš varžytinių. Močiutei skolą išskaičiuoja iš pensijos. R. K. kaip verslininkas yra nesąžiningas. Jam yra žinoma, kad R. K. bendrauja su nusikalstamo pasaulio atstovais - V. V., V. G.. R. K. turėjo pravardę K.ius. 2011 metais, rašant D. D. knygą, jis galėjo žinoti apie minėtą nesąžiningą įvykį. Knygas skaitė. Apie E. B. nužudymą nieko nežino.

Liudytojas R. M. parodė, kad 2010-2011m. dirbo kriminalinės policijos biure. Atliko ikiteisminį tyrimą H. D. byloje, buvo grupės vadovas. Pažįsta R. K., jis buvo įtariamas tyčiniu E. B. nužudymu. Teko bendradarbiauti su kaltinamuoju D. D. kaip žurnalistu. Dirbant STT D. D. buvo atvykęs ir klausė, ar jis liudys teisme. Buvo surinkta pakankamai duomenų, kad R. K. dalyvavo E. B. nužudyme, byla buvo perduota į teismą. V. S. ir V. V. buvo įtariamieji. Negali pasakyti, ar jie ar tapo policijos bendradarbiais. Tyrimo grupėje buvo ir R. G.. Nežino, kas D. D. teikė informaciją. Interviu jam nedavė. R. K. nuosprendžio neskaitė, iš spaudos žino, kad byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio suėjimo terminui. Buvo įsitikinęs, kad R. K. dalyvavo E. B. nužudyme. Tyrimo metu nustatyta, kad R. K. pravardė K.ius. Ikiteisminio tyrimo metu su kaltinamuoju nebendravo. Su D. D. bendravo jau dirbdamas STT, prieš metus laiko. Kai kalbėjo su D. D., nuosprendis jau buvo priimtas.

Liudytojas D. M. parodė, kad dirba Kalėjimų departamente direktoriaus pavaduotoju. Dalyvavo H. D. nusikalstamo susivienijimo veikų ikiteisminiame tyrime. Pradėjo bylą tirti 2005 metais, o baigė, kai teismas įvyko Klaipėdoje. Tuomet dirbo kriminalinio skyriaus vadovu. Su R. K. bendrauti neteko. E. B. nužudymu įtariami asmenys jam žinomi, tarp jų buvo ir R. K.. Su policijos pareigūnais bendradarbiavo V. V. ir V. S.. Ar R. K. buvo pareikšti įtarimai dėl dalyvavimo H. D. susivienijime - nežino. Jis buvo kaltinamas nužudymu. R. K. pravardė buvo K.ius. Nežino, ar R. K. pripažintas kaltu dėl nužudymo. R. K., dalyvaudamas E. B. nužudyme, galimai atliko transportavimo paslaugas. Su D. D. ikiteisminio metu tiriant E. B. nužudymo bylą nebendravo. Apie jokias bylas su D. D. nekalbėjo. Buvo pasakojama apie bylos eigą, sulaikytus, įtariamuosius.

Byloje esančia 2013-06-06d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi konstatuota, kad teismo posėdyje apeliacine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro, nuteistųjų V. S., R. Z., V. V. bei R. K., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, suėjus jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio. Šioje nutartyje teismas nustatė visas įvykio aplinkybes:

...“R. K. nuvedė E. B. giliau į mišką prie tariamos krovinio iškrovimo vietos, kur einant V. S. užmetė E. B. ant kaklo virvę ir kartu su V. V. parvertę jį ant žemės, pasmaugė. Po to V. S. apvyniojo nužudyto E. B. galvą lipnia izoliacine juosta, ir kartu su R. K. ir V. V. nutempė lavoną į duobę ir jį užkasė. Atėjus prie automobilio, kuriame stebėjęs aplinką laukė R. Z., V. S., V. V. ir R. K. sėdo į automobilį ir kartu su R. Z. pasišalino iš įvykio vietos.

Be to, V. S., V. V., R. Z. ir R. K. buvo kaltinami, kad anksčiau nurodytą veiką jie padarė, ją organizavus E. A..“... (b. l. 103).

...“R. K., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, suėjus jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas neigia dalyvavęs nusikaltimo padaryme. Tvirtina, kad V. S. ir V. V. jį apkalbėjo, kadangi jie yra suinteresuoti jo turtu. Nurodo, kad pastarieji jį apgavo, dėl to jis prarado savo turto dalį – du miško sklypus. R. K. atliekant bausmę būtų nesunku užvaldyti ir likusius du jam priklausančius miško sklypus, pasirašant įgaliojimus su O. V.. Apeliantas taip pat teigia, kad žiniasklaidos priemonėmis buvo daroma įtaka teismui ir visuomenei bei kerštaujama už neprisipažinimą dalyvavus E. B. nužudyme. R. K. neigia V. S. parodymus, kad A.V. L. nurodė jį įtraukti į nusikaltimo įvykdymą, kadangi buvo skolingas už aikštelės apsaugą. Nurodo, kad A. V. L. buvo jo giminaitis, todėl būtų skambinęs tiesiogiai, o ne perdavęs nurodymus per V. S.. Be to, A.V. L. žinojo, kad jo sveikatos būklė yra bloga. Apeliantas tvirtina, kad neturėjo jokių problemų, susijusių su automobilių saugojimo aikštele, kadangi ji buvo išnuomota. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu V. S. ir V. V. negalėjo tiksliai apibūdinti kaip jis (R. K.) buvo apsirengęs įvykio dieną ir kokius veiksmus atliko, iš jų parodymų nėra aišku ar duobė buvo iškasta iki E. B. nužudymo ar po to. Nuteistasis R. Z. parodė, kad R. K. nėra matęs. Be to, apeliantas nurodo, kad jis nebuvo pravardžiuojamas „K.iumi“, tokia pravardė sugalvota bylos eigoje, siekiant sumenkinti jo asmenį. Teismas nepagrįstai jo nurodytas aplinkybes dėl verslo reikalų, liudytojų M. J. ir G. V. parodymus vertino kaip siekį išvengti atsakomybės dėl E. B. nužudymo.“... (b. l. 107).

...“V. S. parodė, kad E. A. jam nei karto nebuvo užsiminęs apie E. B., o A. V. L. po keleto metų sakė, jog R. K. daug kalba apie tą atvejį. V. S. patvirtino, kad sutikdamas dalyvauti E. B. nužudyme, darė paslaugą ne E. A., o A. V. L., nes šiam buvo skolingas.“... (b. l. 112).

...“Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad R. K. veikdamas organizuotoje grupėje, tyčia nužudė E. B., tačiau bylą jo atžvilgiu nutraukė, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Byloje nustatyta, kad R. K. padėjo veikos bendrininkams V. S. ir V. V. iškasti duobę, kuri buvo skirta paslėpti po nužudymo E. B., o V. S. ir V. V. nužudžius E. B., padėjo jiems nutempti jį prie duobės ir ten įmesti, o po - užkasti tam paruoštoje duobėje.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir prašydamas priimti išteisinamąjį nuosprendį, R. K. savo apeliaciniame skunde išdėstė šiuos pagrindinius argumentus: pirma, teismas nepagrįstai rėmėsi jį kaltinančiais V. S. ir V. V. parodymais, nes jie apkalbėjo jį dėl suinteresuotumo jo turtu, o taip pat, jis neturėjo jokių problemų ir neskolingas už automobilių aikštelės apsaugą, nes ji išnuomota; antra, A. V. L. buvo jo giminaitis, todėl apie būsimą nužudymą būtų jį informavęs tiesiogiai, o ne per V. S.; trečia, V. S. ir V. V. negalėjo apibūdinti jo aprangos nusikaltimo padarymo dieną ir kokius veiksmus miške jis atliko ir ši aplinkybė parodo V. V. bei V. S. parodymų nepatikimumą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, R. K. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, byloje esantys faktiniai duomenys dėl jo dalyvavimo organizuotoje grupėje nužudant E. B., kaip įrodymų šaltinis yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas R. K. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme pagrindė įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apelianto R. K. gynybinė versija dėl V. S. ir V. V. intereso jį apkalbėti, tai susiejant su praeityje įvykusiais sandoriais dėl nekilnojamojo turto pardavimo ir didelių turtinių nuostolių jam padarymo, skundžiamame nuosprendyje buvo išsamiai tirta ir motyvuotai atmesta kaip nepagrįsta, įvertinus tokius R. K. parodymus kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nors liudytojais baudžiamojoje byloje apklausti G. V. ir M. J. ir parodė, kad iki 2000 m. tarp R. K. ir V. S. su V. V. buvo nesutarimai dalinantis pelną, gautą pardavus medieną, tačiau šias aplinkybes paneigė V. S. ir V. V.. Kaip matyti iš M. J. ir G. V. parodymų turinio, apie galimai įvykusius turtinio pobūdžio konfliktus abu liudytojai sužinojo netiesiogiai - iš R. K. žodžių. Nuteistasis V. S. paneigė liudytojų M. J. ir G. V. parodymus ir paaiškino, kad bendro verslo su R. K. neturėjo, o R. K. pakviesti dalyvauti E. B. nužudyme liepė A. V. L., nes šis jam buvo skolingas už apsaugą nuo „reketininkų“. Nuteistasis V. V. parodė, kad verslą su R. K. turėjo jo giminaitis ir kiek jis žino, jis buvo abipusiai naudingas abiem šalims. Tiek V. S., tiek ir V. V. vienodai parodė, kad R. K. buvo atvykęs į susitikimą automobilių stovėjimo aikštelėje, kurioje buvo derinamos E. B. nužudymo aplinkybės, o vėliau padėjo miške iškasti duobę, nuvilkti E. B. lavoną ir jį užkasti. Abiejų nuteistųjų parodymai apie R. K. vaidmenį E. B. nužudymo metu iš esmės sutampa, jais abejoti kolegijai nėra objektyvaus pagrindo. Netiesiogiai apie R. K. dalyvavimą E. B. nužudyme parodymus davė ir R. Z., kuris parodė, kad automobilyje važiuojant link miško kartu su V. S. ir V. V. buvo dar vienas vyriškis, kurio jis tuo metu nepažinojo. Apelianto R. K. parodymus apie tai, kad perduoti nurodymą per V. S. dalyvauti nužudyme nebuvo jokio reikalo, nes A. V. L. tai galėjo padaryti tiesiogiai, kolegija vertinami tik kaip jo subjektyvią nuomonę apie tai, kaip galėjo būti, tačiau byloje ištirtais įrodymais nustatyta priešingai - A. V. L. nurodė V. S. nusikaltimo padarymui pasitelkti R. K., nes pastarasis jam yra skolingas. Byloje nėra duomenų apie A. V. L. ir R. K. tarpusavio santykius iki E. B. nužudymo, tačiau priežastis, dėl kurios R. K. buvo įtrauktas dalyvauti E. B. nužudyme, įrodymų vertinimo požiūriu nėra svarbi.

Byloje nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas objektyviąja ar subjektyviąja prasme buvo šališkas ir ši aplinkybė įtakojo neteisėto nuosprendžio R. K. atžvilgiu priėmimą, todėl skundo motyvai dėl žiniasklaidos įtakos teismui yra nepagrįsti ir atmestini.“.... (b. l. 117-118).

Tokios įvykio aplinkybės, kurios nurodytos teismo nutartyje (b. l. 102-118), atitinka aplinkybes, nurodytas išleistoje D. D. knygoje.

Įvertinus nurodytas aplinkybes matyti, kad pirmos instancijos teismas jau 2011-01-20 priimtame nuosprendyje išdėstė visas įvykio aplinkybes, konstatavo, jog R. K., veikdamas organizuotoje grupėje, tyčia nužudė E. B., tačiau byla jo atžvilgiu nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybės senaties terminui. Byloje nustatyta, kad R. K. padėjo veikos bendrininkams V. S. ir V. V. iškasti duobę, kuri buvo skirta paslėpti po nužudymo E. B., o V. S. ir V. V. nužudžius E. B., padėjo jiems nutempti jį prie duobės ir ten įmesti, o po to – užkasti tam paruoštoje duobėje. Dėl R. K. apeliacinio skundo motyvų teisėjų kolegijos nuomone skundo argumentai nepagrįsti, byloje faktiniai duomenys dėl jo dalyvavimo organizuotoje grupėje nužudant E. B., kaip įrodymų šaltinis yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Teismas rėmėsi V. S. ir V. V. parodymais .

Byloje esančiame jau 2005-11-07 komentuojamajame straipsnyje „Nelegalių statybų ir žemės aferos prasideda teismuose“, kaip „Kauno diena“ išaiškino, kad verslininkams be vargo pavyksta įsiteisinti net nelegaliai paklotus pamatus, kad tereikia kreiptis į teismą ir paprašyti sprendimą pririmti už akių ir tarp tų verslininkų minima R. K. pavardė (b. l. 119-121).

Taip pat 2010-07-19 „Lietuvos žinios“ autoriaus straipsnyje „Gaujas Kaune išaugino teisėsauga“ R. K. minimas kaip „Daktarų“ grupės narys, dalyvavęs egzekucijoje pasmaugiant E. B. (b. l. 123-124).

Byloje esančio 2012-05-05 patalpinto Delfi straipsnio „Teismas E. A. išteisino, o valstybės saugomiems žudikams skyrė švelnias bausmes“ komentare minima, jog 46 metų verslininkas R. K. (K.ius) bausmės išvengė, nes jam byla buvo nutraukta dėl senaties – po nužudymo jis nebuvo padaręs jokių nusikaltimų.“ (b. l. 124-125).

2013-05-28 komentuojamame straipsnyje „Darbininką pasmaugė“ R. K. minimas kaip verslininkas, pravarde K.ius (b. l. 126). Toliau rašoma, kad „einant mišku Virgelis užmetė Edmundui ant kaklo virvę ir, kartu su V. V. parvertę jį ant žemės, pasmaugė“.

Įvertinus visus surinktus įrodymus teismas daro išvadą , jog kaltinamojo kaltę grindžiančių įrodymų nesurinkta.

Teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai: R. G., Š. K., R. M., D. M. nurodė, jog knygoje aprašyti faktai žinomi iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, teismo priimtų nuosprendžių, nutarčių bei sprendimų.

Knygos 256 psl., 335, 337 psl. išspausdinti teiginiai paimti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos. R. K. buvo pateiktas įtarimas, ką patvirtina ir tyrėjai, teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai: R. G. parodė, jog jis prokuroro nutarimu buvo įtrauktas į tyrimo grupę tiriant daktarų nusikalstamo susivienijimo nusikaltimų veiklą, tai buvo 2000 metų nužudymas, atliekant ikiteisminį tyrimą surikta pakankamai įrodymų dėl R. K. dalyvavimo šiame nužudyme, D. D. rašant knygą „Kruvinasis mafijos maršrutas“ teko su juo bendrauti, du asmenys buvo davę parodymus ir, jo manymu, kad buvo surinkta pakankamai įrodymų dėl R. K. dalyvavimo E. B. nužudyme; liudytojas R. M. parodė, kad 2010-2011 dirbo kriminalinės policijos biure, R. K. jam žinomas kaip įtariamas E. B. tyčiniu nužudymu, teko bendrauti su D. D., teko kalbėtis su juo, ar liudys teisme, buvo perduota pakankamai duomenų, kad bylą perduoti teismui, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta R. K. pravardė - „K.ius“; liudytojas Š. K. charakterizavo nukentėjusįjį kaip verslininką, kuris apgavo jo močiutę parduodant mišką, nurodė, kad R. K. bendrauja su nusikalstamo pasaulio atstovais, kad jo pravardė „K.ius“; liudytojas D. M. parodė, jog tyrė nužudymo bylą 2005 m., rado E. B. palaikus, jam žinomi nužudymu įtariami asmenys, tarp kurių buvo ir R. K., R. K. pravardė „K.ius“, buvo pasakojama apie bylos eigą, sulaikytuosius ir apie įtariamuosius.

Knygos 335 psl. pareikštas teiginys neva nukentėjusysis bendradarbiavo su policija prieštarauja knygos autoriui D. D.. Nukentėjusiojo R. K. pateikta lietuvių kalbos mokslinės sekretorės V. M. išvada, jog sakinio “Taip pat policijos bendradarbiais tapusiems V. S. – Virgeliui, V. V., abejotinos reputacijos verslininkui R. K.“ galima įvairi interpretacija, ar pažyminys priklauso tik artimiausiam pažymimajam žodžiui, ar visai jų eilei (b. l. 148).

Surinktų įrodymų, grindžiančių kaltinamojo objektyviąją bei subjektyviąją pusę (tiesioginę tyčią) nėra.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas - žmogaus garbė ir orumas. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Nustatyta, kad knygoje aprašyti įvykai yra išplaukę iš ikiteisminio tyrimo medžiagos bei priimto teismo nuosprendžio.

LR BK 154 str. numatyto šmeižimo turinį sudaro paskleidimas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal LR BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad „buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitikti tikrovei ir žeminantį pobūdį), nori taip veikti ir siekia paskleisti būtent tokią informaciją. Pagal 154 str. 2 d. atsako tas, kas apšmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas.

Teismų praktikoje garbė traktuojama kaip viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens gerą vardą. Orumu laikomas asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis žodžiu, raštu panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemone pažeminamas yra kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant ir jo orumą.

Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas bent vienam trečiajam asmeniui tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 154 str. 2 d. numatytą tiesioginės tyčios formą, t. y., darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas turi suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to norėti. Kitaip sakant, jis turi suprasti, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios yra žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo ir sąmoningai tai daro.

Išnagrinėjus bylą, surinkus įrodymus ir juos ištyrus, nustatyta, kad knygoje aprašyti įvykiai, paskelbtos žinios galimai žemina nukentėjusiojo garbę ir orumą, tačiau jų paskleidimas nėra žinomai melagingos. D. D., kaip nustatyta bylos medžiaga, buvo tikras, kad jie atitinka tikrovę.

Nustatyta, kad pirminis informacijos šaltinis yra ne pats autorius – D. D., o ikiteisminio tyrimo medžiaga. D. D. netgi nereikėjo tikrinti informacijos patikimumo. D. D. turimą informaciją suvokė kaip patikimą, todėl jo veiksmuose nebuvo tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, aiškintis jos gavimo būdą bei šaltinius.

Pagal Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 69 p., žinia yra faktas ar tikri (teisingi) duomenys, o nuomonė yra požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ir įvykių vertinimui, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Ji gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, todėl nuomonei netaikomi tiesos ir tikslingumo kriterijai, tačiau ir ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 33 p.). Teismų praktikoje pažymima, kad nuomonė turi vertinamąjį, atspindinamąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį, nes ja iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taipogi akcentuojamas aiškus faktinių pranešimų bei vertinimų atribojimas ir aiškinama, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, tačiau įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Tiek Konvencijoje, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Tokie apribojimai galimi tais atvejais, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant tam tikrų tikslų -apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma - baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, kuria siekiama apginti kitas dėl tokio įgyvendinimo pažeidžiamas žmogaus teises bei viešuosius interesus. Vienas aktualiausių saviraiškos laisvės apribojimo aspektų - asmens garbės bei orumo gynimas, kai kuriais atvejais kartu ginant ir kitas vertybes. Iš esmės, kiekvieną kartą ginant vieną šių vertybių (saviraiškos laisvę bei asmens garbę ir orumą), neišvengiamai apribojama kita, todėl, nagrinėdamas bylą, teismas privalo priimti tokį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje užtikrintų šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje, bet atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją EŽTT sprendimas A. A. prieš Portugaliją).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pabrėžęs, kad šmeižimas ir įžeidimas yra tyčiniai nusikaltimai, todėl teismai privalo nustatyti ne tik tai, jog buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą ar yra įžeidžiančio pobūdžio, bet ir kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitikti tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją, t.y. ar asmens veiksmų tikslas buvo apšmeižti ar įžeisti kitą asmenį. Tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-9/2012).

Nesant kaltinamojo veiksmuose nusikaltimo sudėties - objektyviosios pusės - D. D. išteisintinas pagal LR BK 154 str. 2 d ( LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.)

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis LR BPK 297, 298, 299, 301, 302 str., 303str.5d.1p. , 304 str., 305, 308, 309 str., 115 str.3d. 2p.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

D. D. pagal LR BK 154 str.2d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.)

Baudžiamąją bylą nutraukti LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. K. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (LR BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Kardomosios priemonės neskirti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.