- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-29
- Bylos Nr.
- 2K-614/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-2-00421-2008-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislovas Ranonis (pirm.), Olegas Fedosiukas, Albinas Sirvydis (pran.)
- Nuteistasis
- N. V.
- Advokatai
- Andrius Marapolskas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nuosprendžiu N. V. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį, nesant jos veikoje šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). L. A. civilinis ieškinys dėl 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nuosprendis (turėtų būti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nuosprendis), kuriuo N. V. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisinta, panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: N. V. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirtas dvejų metų laisvės atėmimas. Iš N. V. L. A. (turėtų būti L. A.) priteistas 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
N. V. buvo kaltinama tuo, kad turėdama tikslą užvaldyti svetimą turtą ir žinodama, jog L. A. ketina parduoti savo butą, esantį Vilniuje (duomenys neskelbtini), siekdama savo naudai neatlygintinai jį įgyti, pasinaudodama tuo, kad L. A. nemoka valstybinės kalbos, yra garbaus amžiaus ir labai sunkios sveikatos būklės – tokios, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, apgaulingai šią įtikino, kad nesutvarkyti jos buto privatizavimo dokumentai ir kad ji padės juos sutvarkyti. L. A., patikėjusi šiuo melagingu pažadu, N. V. 2008 m. balandžio 21 d. pasirašė įgaliojimą atstovauti jai parduodant butą; N. V., pasinaudojusi tuo, kad nukentėjusioji L. A. dėl labai sunkios sveikatos būklės negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, 2008 m. balandžio 22 d., apie 16.00 val., nuvežė šią į (duomenys neskelbtini) notarų biurą, sudarė su ja buto, esančio Vilniuje (duomenys neskelbtini), kurio vertė 150 000 Lt, pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią L. A. nesumokėjo 80 000 Lt; savo veiksmais N. V. pagrobė didelės vertės svetimą turtą, kurio vertė 150 000 Lt.
Pirmosios instancijos teismas priėmė nuosprendį, kuriuo N. V. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisino, nesant jos veiksmuose šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad N. V. butą įgijo įstatymų nustatyta tvarka, ji su L. A. pasirašė buto pirkimo–pardavimo sutartį, kurią patvirtino notaras; butas negali būti vagystės dalykas.
Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį N. V. ir priėmė naują nuosprendį; savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad N. V. veiksmai atitinka ne BK 178 straipsnio 3 dalyje, dėl kurios jai buvo pareikštas kaltinimas, o BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes N. V., turėdama tikslą savo naudai įgyti nukentėjusiosios L. A. butą, esantį Vilniuje (duomenys neskelbtini), pasinaudodama tuo, kad L. A. nemoka lietuvių kalbos, yra garbaus amžiaus ir labai sunkios sveikatos būklės, dėl to negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, apgaule šį butą užvaldė; apeliacinės instancijos teismas N. V. nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą.
Šalies argumentai
Nuteistoji N. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal prokurorės ir nukentėjusiosios L. A. apeliacinius skundus, priėmė sprendimą dėl nuteistajai N. V. teisinės reikšmės neturinčio Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nuosprendžio, nors N. V. buvo išteisinta dėl BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nuosprendžiu – toks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas neatitinka BPK 326 straipsnio 4 dalies nuostatų; taip pat civilinis ieškinys priteistas byloje nefigūruojančiam asmeniui – L. A.
Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pareikšto kaltinimo aplinkybes nuteistajai N. V. pakeitė iš esmės skirtingomis – kaltinimas šiai buvo pareikštas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, o apeliacinės instancijos teismas ją nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – taip pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatas, N. V. teisę į gynybą, peržengė apeliacinių skundų nagrinėjimo ribas, nes nei prokurorė, nei nukentėjusioji neprašė perkvalifikuoti nusikalstamos veikos iš BK 178 straipsnio 3 dalies į BK 182 straipsnio 2 dalį. Kasatorė skunde akcentuoja BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto sukčiavimo nusikaltimo sudėties vieną iš požymių – apgaulę ir pabrėžia, kad apgaulė kiekvienu konkrečiu atveju turi būti esminė (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-519/2006, 2K-377/2006). Kaltinimo pakeitimas iš kokios nors kitos nusikalstamos veikos į sukčiavimą paprastai galimas tik iš esmės keičiant faktines veikos aplinkybes. Vien BK 178 straipsnio 3 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies sankcijų palyginimas, kurį atliko apeliacinės instancijos teismas, neduoda pagrindo spręsti dėl BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos teisinės procedūros būtinumo. Kasatorė, atkreipdama dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-228/2008), pabrėžia, kad kaltinamasis neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų; keičiant kaltinimą, jei jo apimtis nėra vien siaurinama, kaltinamajam apie tai iš anksto turi būti pranešama ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos dėl to išsakyti argumentus, šios nutarties išaiškinimai turi būti taikomi ir jos bylai. Nuteistoji N. V. taip pat nurodo apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateiktų motyvų nenuoseklumą: apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad N. V. veikos kvalifikacijai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį savo apeliaciniame skunde pritaria ir nukentėjusioji, tačiau iš nukentėjusiosios L. A. 2011 m. kovo 29 d. apeliacinio skundo turinio matyti, kad skunde pirmiausia konkrečiais teisiniais argumentais, pateikiant nuorodas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. 8, ginama pozicija, jog N. V. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip vagystė pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Prokurorė skunde prašė N. V. pripažinti kalta pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir detaliai motyvavo savo poziciją, gindama būtent tokią veikos kvalifikaciją. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorės, nuteisdamas N. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ne tik pažeidė jos teisę į gynybą, bet ir BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas.
Nuteistoji N. V. skunde taip pat nurodo, kad esminę reikšmę šioje byloje turi (duomenys neskelbtini) notarų biuro notaro E. A., įforminusio 2008 m. balandžio 21 d. L. A. įgaliojimą, parengusio buto pirkimo–pardavimo sutartį, parodymai. Pasak kasatorės, svarbi aplinkybė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo notarinio veiksmo neteisėtumo, apskritai ignoravo faktą, kad buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo parengta ir sudaryta pas notarą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas kai kur kritikuoja notaro E. A. parodymus (pavyzdžiui, lygindamas su R. Ž., E. Ž., B. P. parodymais), o kai kur jais remiasi (dėl įgaliojimo turinio), tačiau niekur nepasisako apie kaltinimui esminės reikšmės turinčias aplinkybes dėl pirkimo–pardavimo sutarties įforminimo notarine tvarka. Notaro E. A. parodymai apeliacinės instancijos teismo vertinami tik tiek, kiek tai naudinga nukentėjusiajai, taigi įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. N. V. negalėjo žinoti ir nežinojo, kad, anot teismo psichiatrijos ekspertizės išvadų, įgaliojimo ir pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu nukentėjusioji L. A. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Atsižvelgiant į teismo psichiatrijos ekspertizės aktą, besąlygiškai tikėti nukentėjusiosios parodymais, kaip tai padarė apeliacinės instancijos teismas, negalima. Notarui E. A. dėl nukentėjusiosios psichikos būklės nekilo įtarimų, o ekspertizės aktu konstatuota, kad nukentėjusiosios gebėjimas suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti egzistavo tik laikinai dėl lėtinių somatinių ligų paūmėjimo, organinio asmenybės ir elgesio sutrikimo dėl galvos smegenų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, anot nuteistosios N. V., nenurodė nusikalstamos veikos (BK 182 straipsnio 2 dalies) baigtumo momento, nusikalstamos veikos padarymo laiko ir vietos, neaišku, kokiais veiksmais užvaldytas turtas. Kaltinimas nekonkretus, nes panaudojus apgaulę vien nukentėjusiosios atžvilgiu privalomai registruotino nekilnojamojo turto užvaldyti neįmanoma, nebent turtas būtų įgyjamas be disponavimo teisės (pavyzdžiui, nukentėjusiąją priverčiant apleisti butą ir pan.). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, notaro E. A. vaidmuo privalomai turėjo atsispindėti kaltinime arba aprašant nuosprendyje nustatytas aplinkybes. Toks vaidmuo galėjo būti dvejopas: arba notaras buvo nusikalstamos veikos bendrininkas, arba buvo apgautas ir įtikintas notarine tvarka įforminti dokumentus, susijusius su L. A., nežinodamas tikrosios padėties. Niekas nukentėjusiosios L. A. iš tariamai užvaldyto buto neiškeldino ir nesiruošė iškeldinti, jokios apgaulės užvaldant butą nenaudojo; nustačius, kad butas parduotas neveiksnaus ar negalinčio suvokti savo veiksmų esmės asmens, taikytinos atitinkamos Civilinio kodekso nuostatos, viską grąžinant į pradinę padėtį (restitucija).
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Apeliacinės instancijos teismas N. V. teises pažeidė nesuteikdamas jai galimybės posėdyje gintis nuo apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodyto veikos kvalifikavimo. Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Sipavičius prieš Lietuvą (Sipavicius v. Lithuania, no. 49093/99, 21 February 2002) konstatuota, kad kaltinamojo galimybėms gintis nuo kaltinimo yra pakenkiama, jei kaltinamasis iki nuteisimo nežino apie veikos perkvalifikavimo galimybę.
Nagrinėjamoje byloje veikos kvalifikavimas pakeistas apeliacinės instancijos teisme, t. y. bylos nagrinėjimo teisme dalyviams (ir N. V.) paliekant tik galimybę paduoti kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, tačiau nesant galimybės teismo procese tikrinti faktų nustatymo klausimų, tikėtina reikšmingų, nustatinėjant veikos perkvalifikavimo teisingumą.
Apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas neatliko byloje papildomo įrodymų tyrimo, baigiamųjų kalbų metu prokuroras palaikė pareikštą galutinį įtarimą N. V. ir kaltinimą pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, prokuroras ar nukentėjusioji neprašė teismo pakeisti N. V. veikos kvalifikavimo, kaip tą numato BPK 256 straipsnio nuostatos.
Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, be kita ko, reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (BPK 1 straipsnio 1 dalis).
N. V. buvo inkriminuotas naujas objektyvusis požymis – apgaulės panaudojimas prieš nukentėjusiąją, taigi toks kvalifikavimo pakeitimas apeliacinės instancijos teisme kasatorei tapo staigmena. Vadinasi, yra pagrindas daryti išvadą, kad priimant apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą buvo pažeistas Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, rungimosi principai, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta veikos kvalifikavimo keitimo tvarka.
Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo gindamasis nuo jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Jei kaltinimas yra keičiamas ne vien tik siaurinant kaltinimo apimtį, baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ar nenustatymo (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-228/2008).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nuosprendį be pakeitimų.