Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-584-230/2010 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl teisėjų neteisėtų veiksmų konstatavimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas valstybės civilinės atsakomybės dėl kasacinės instancijos teismo teisėjų civilinėse bylose Nr. 3K-3-621/2004 ir Nr. 3K-3-618/2008 priimtose nutartyse paskelbtų tikrovės neatitinkančių faktų klausimas.

Ieškovas V. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė konstatuoti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-621/2004 ir 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-618/2008 įtvirtinti faktai: kad V. G. iš kitų fizinių asmenų yra pasiskolinęs 1 458 646 Lt, iš kurių 811 560 Lt negrąžinta; kad V. G. iš kitų fizinių asmenų skolinosi dideles pinigų sumas, laiku jų negrąžindavo, turėdamas daug skolų, jis sudarydavo naujas paskolų sutartis ir pan.; kad V. G. atliko neteisėtas operacijas užsienio valiuta – neatitinka tikrovės; prašė teismo konstatuoti ieškovo teisių į teisingą ir nešališką teismą pažeidimą (LR Konstitucijos 109 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 6 str.), padarytą procesinių teismo sprendimų grindimu tikrovės neatitinkančiais duomenimis, kasacinio teismo padarytą formuojant naują teismo precedentą bei pačiam sprendžiant faktų nustatymo klausimus, aplaidžiu V. G. 2007 m. lapkričio 22 d. ieškinio ir byloje jo procesinių skundų išnagrinėjimu; prašė priteisti iš atsakovo 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Grįsdamas ieškinį ieškovas nurodė, kad neteisėti kasacinio teismo teisėjų veiksmai pasireiškė tuo, jog teisėjai, aiškindami CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatas ir jas taikydami, viršijo įgaliojimus, pažeidė naujų precedentų formavimo taisykles, išaiškintas LR Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, ir tuo pažeidė ieškovo teisę į teisingą ir nešališką teismą. Kasacinio teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartyje nurodytos aplinkybės, kad V. G. iš kitų fizinių asmenų yra pasiskolinęs 1 458 646 Lt, iš kurių 811 560 Lt negrąžinta, kad V. G. iš kitų fizinių asmenų skolinosi dideles pinigų sumas, laiku jų negrąžindavo, turėdamas daug skolų, jis sudarydavo naujas paskolų sutartis ir kad V. G. atliko neteisėtas operacijas užsienio valiuta - nebuvo konstatuotos nei pirmosios instancijos teismo sprendime, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Todėl kasacinis teismas nutartį grindė nurodytų instancijų teismų procesiniuose dokumentuose nenustatytais faktais ir faktiškai sprendė ne tik teisės, bet ir fakto klausimą, kas prieštarauja CPK 353 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Ieškovo nuomone, kasacinis teismas tokiu būdu peržengė kasacijos ribas ir pažeidė ieškovo teises. 2007 m. lapkričio 22 d. ieškiniu ieškovas prašė konstatuoti ribų peržengimo faktą bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme, tačiau pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas atsisakė apeliacinį skundą nagrinėti ir atsisakė vertinti kasacinės instancijos teisėjų veiksmus dėl kasacijos ribų peržengimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs šią bylą, 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje konstatavo, kad priimant 2004 m. lapkričio 22 d. nutartį kasacijos ribos nebuvo peržengtos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje suformavo visiškai naują precedentą, kardinaliai keičiantį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kadangi išaiškino, kad CPK 353 straipsnio 1 dalis leidžia kasaciniam teismui pačiam, neperduodant bylos žemesnės instancijos teismui, tirti faktinius bylos duomenis ir fiksuoti naujus faktus bei po to juos teisiškai vertinti. Tačiau teisėjų kolegija neįvardino argumentų, kodėl tai yra neišvengiama ir objektyviai būtina, ir tai teismų praktikoje yra tik pavienis atvejis, turintis savivalės požymių. Neteisėti teisėjų veiksmai pasireiškė procesinių teismo dokumentų grindimu akivaizdžiai netikrais faktais, nes juos paneigia baudžiamosios bylos procesiniai dokumentai - 2003 m. balandžio 17 d. nuosprendis, kuriame nurodyta, kad pinigus fiziniai asmenys paskolino UAB „Naujapilė“, tuo tarpu kasacinio teismo nutartyje juridinio asmens UAB „Naujapilė“ vardas visiškai neminimas. Jokie paskolos civiliniai teisiniai santykiai tarp fizinių asmenų ir V. G. teismuose nebuvo nagrinėjami, todėl tokių santykių buvimo faktas nėra konstatuotas įstatymo nustatyta tvarka. Be to, nėra jokio galiojančio procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje, kuriuo būtų konstatuota, kad V. G. yra atlikęs neteisėtas operacijas su užsienio valiuta. Apkaltinamasis nuosprendis nebuvo paliktas galioti, jis yra panaikintas, o baudžiamoji byla dalyje nutraukta reabilituojančiu pagrindu. Kasacinis teismas rašytinius įrodymus ištyrė aplaidžiai, ignoravo civilinio proceso taisykles ir kasacinio teismo suformuotą praktiką. Kasacinio teismo teisėjai 2004 m. lapkričio 22 d. nutartį grindė teismo posėdyje netirtais paskolos sutarties santykiais ir netirtomis operacijų su užsienio valiuta aplinkybėmis. Rašytiniai įrodymai kasaciniame teisme ištirti pažeidus V. G. teisę būti išklausytam teisme, bylą nagrinėję teisėjai aplaidžiai tyrė įrodymus, nesiekė byloje nustatyti tiesą. Tam pakako paprasto perskaitymo ieškovo į bylą pateiktų baudžiamosios bylos procesinių dokumentų. Šiurkštus teisės į teisingą ir nešališką teismą pažeidimas ieškovui sukėlė dvasinį skausmą ir pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, galimybių toliau gyventi visavertį gyvenimą sumažėjimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartyje sąmoningai ir tyčia buvo įrašyti žinomai melagingi faktai, dėl ko neįmanomas ir tinkamas teisės taikymas. Nei vienoje byloje, taip pat ir baudžiamojoje byloje nėra pateikta finansinių dokumentų, patvirtinančių tų faktų tikrumą. Nėra paskolos sutarčių, pinigų gavimą ar pinigines operacijas patvirtinančių dokumentų dėl 1,4 mln. Lt paskolinimo, taip pat nėra teismo sprendimų, kuriais būtų priteistos skolos, nebuvo nagrinėta jokių teisminių ginčų su ieškovu, iš kurių matytųsi, kad jis buvo pasiskolinęs pinigų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 23 d. sprendimu bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo konstatuoti ieškovo teisės į teisingą ir nešališką teismą pažeidimą (Konstitucijos 109 str., Konvencijos 6 str.), kasacinio teismo padarytą formuojant naują teismo precedentą bei pačiam sprendžiant faktų nustatymo klausimus nutraukė, o likusius ieškinio reikalavimus atmetė. Teismo vertinimu, ieškovo prašymas konstatuoti ieškovo teisės į teisingą ir nešališką teismą pažeidimą, kasacinio teismo padarytą formuojant naują teismo precedentą bei pačiam sprendžiant faktų nustatymo klausimus (ieškinio trečiasis reikalavimas), iš esmės yra tapatus reikalavimui, kurį ieškovas buvo pareiškęs civilinėje byloje Nr. 2-503-343/2008 dėl ieškovo teisių pažeidimo – kasacijos ribų peržengimo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priimant 2004 m. lapkričio 23 d. nutartį. Kadangi dėl tokio pobūdžio ieškovo teisių pažeidimo jau yra išnagrinėta byla tarp tų pačių šalių (ieškovas V. G., atsakovas Lietuvos Respublika), dėl to paties dalyko (teisių pažeidimo konstatavimo) ir tuo pačiu pagrindu (dėl kasacinio nagrinėjimo ribų, nustatytų CPK 353 straipsnio 1 dalyje, peržengimo), teismas bylą dėl šio reikalavimo nutraukė vadovaujantis CPK 293 straipsnio 3 punktu. Teismas atmetė ieškinio reikalavimus dėl ginčijamų faktų kasacinio teismo 2004 m. lapkričio 22 d. ir 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyse konstatavimo neatitinkančiais tikrovės (ieškinio pirmasis reikalavimas), nes šiose nutartyse nurodytas aplinkybes, kad V. G. iš kitų fizinių asmenų yra pasiskolinęs 1 458 646 Lt, iš kurių 811 560 Lt negrąžinta, kad V. G. iš kitų fizinių asmenų skolinosi dideles pinigų sumas, laiku jų negrąžindavo, turėdamas daug skolų, jis sudarydavo naujas paskolų sutartis ir pan., kad V. G. atliko neteisėtas operacijas užsienio valiuta, laikė kasacinio teismo nustatytais faktais pagal baudžiamojoje byloje priimtus procesinius sprendimus. Teismas pažymėjo, kad pašalinti ginčijamus faktus iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutarties ieškovas prašė pateikdamas pareiškimą dėl klaidų ir rašymo apsirikimų ištaisymo (šios civ. bylos 2 t., 78-83 b. l.), kuris išnagrinėjęs, kasacinės instancijos teismas 2005 m. vasario 2 d. nutartyje (civ. bylos Nr. 2-11893/2000 2 t., 90-92 b. l.) konstatavo, kad tai yra ne rašymo apsirikimai, o procesinio dokumento motyvacija ir teismo prerogatyva. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis baudžiamosios bylos medžiaga ir nurodydamas konkrečius baudžiamosios bylos duomenis, konstatavo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nutartis grindžiama tikrovės neatitinkančiais faktais, t. y. ieškovo nurodytų faktų atitikimas tikrovei jau yra nustatytas baudžiamojoje byloje, todėl įsiteisėjusiu procesiniu dokumentu nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniu faktu ieškovo atžvilgiu, ir ieškovas jų nebegali ginčyti (CPK 182 str. 2 p.). Teismas sprendė, kad esant baudžiamosios bylos duomenimis nustatytam faktui apie ieškovo ginčijamų faktų atitikimą tikrovę nėra pagrindo laikyti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. lapkričio 22 d. ir 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis grindė netikrais duomenimis.

Teismas atmetė ieškovo argumentus apie tai, kad kasacinis teismas nustatinėjo naujus faktus. Teismas nurodė, kad kasacinis teismas 2004 m. lapkričio 22 d. nutartimi sprendė proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių klausimą, o tai reiškia, kad nagrinėjimo dalykas buvo pareiškėjo V. G. nurodytų aplinkybių vertinimas - ar naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Todėl nebuvo būtinybės teismui nustatinėti naujus faktus ar konstatuoti naujas faktines aplinkybes dėl bylos esmės – paskolos santykių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas V. G. nurodomais faktais rėmėsi tik faktiškai darydamas išvadą, kad valstybės institucijų pradėtą pareiškėjo baudžiamąjį persekiojimo negalima laikyti force majeure aplinkybe ir šią vertinamąją išvadą, t. y. nutarties motyvus teismas grindė ne paties teismo šioje byloje nustatytais faktais, bet įvertindamas baudžiamosios bylos procesiniuose dokumentuose fiksuotus duomenis. Ieškovo reikalavimą konstatuoti jo teisės į teisingą ir nešališką teismą pažeidimą (Konstitucijos 109 str., Konvencijos 6 str.), padarytą aplaidžiu V. G. 2007 m. lapkričio 22 d. ieškinio bei byloje jo paduotų procesinių skundų išnagrinėjimu, teismas atmetė motyvuodamas tuo, kad ieškovas šį reikalavimą faktiškai grindžia tais pačiais pažeidimais, jo nuomone, padarytais priimant 2004 m. lapkričio 22 d. nutartį, nenurodydamas jokių kitokių konkrečių 2007 m. lapkričio 22 d. jo ieškinio nagrinėjimo pažeidimų, tik teigdamas, kad ir 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis taip pat grindžiama pramanytais faktais. Teismo nuomone, kasacinis teismas, priimdamas 2004 m. lapkričio 22 d. nutartį, nenustatė jokių naujų faktų, o grįsdamas nutartį nurodė tam tikrus motyvus ir argumentus, todėl negalima daryti išvados, kad šis teismas ištyrė įrodymus, kurių nebuvo tyrę pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, ir jų pagrindu nustatė tam tikrus faktus. Kasaciniam teismui priimant 2004 m. lapkričio 22 d. nutartį byloje buvo pateikti baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai, kaip rašytiniai įrodymai, todėl kasacinis teismas turėjo procesinę teisę ir pareigą atsižvelgti į visus byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir į nurodytus baudžiamojoje byloje priimtus procesinius sprendimus (CPK 177, 185 str., 340 str. 5 d.). Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas V. G. kasacinio teismo pažeidimus, padarytus tiriant rašytinius įrodymus, buvo nurodęs ir prašant konstatuoti pažeidimą dėl kasacijos ribų peržengimo, todėl sprendė, kad dėl šio reikalavimo jau yra priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, todėl ši aplinkybė iš naujo taip pat neturėtų būti nustatinėjama (CPK 182 str. 2 p.). Teismas konstatavo, kad nenustačius kasacinio teismo teisėjų veiksmų neteisėtumo, nėra deliktinės atsakomybės taikymo pagrindų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas V. G. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą (visą) ir ieškinį dėl pirmojo, antrojo ir ketvirtojo reikalavimo patenkinti visa apimtimi; panaikinti pirmosios instancijos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą dėl bylos nutraukimo ieškinio dalyje dėl trečiojo reikalavimo ir bylą šioje dalyje bei dalyje dėl ieškinio penktojo reikalavimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netyrė ir nevertino byloje esančių įrodymų, tokiu būdu pažeidė prievolę visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti aplinkybes, įrodinėjamas proceso metu, pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutarties santykius, LR Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir naikintinas.

Teismas sprendime nenurodė, kokie faktiniai duomenys įrodo, kad ginčijami faktai atitinka tikrovę. Ginčijamų faktų neatitikimą tikrovei įrodo konkretūs ieškinyje nurodyti baudžiamosios bylos duomenys, tačiau teismas jų nevertino. Baudžiamojoje byloje baigiamuoju teismo procesiniu sprendimu užfiksuotas juridinis faktas, kad lėšas iš fizinių asmenų skolinosi UAB „Naujapilė“, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. ir 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyse paskelbti faktai, kad V. G., kaip fizinis asmuo skolinosi iš fizinių asmenų lėšas ir jų negrąžino, neatitinka tikrovės. Pirmosios instancijos teismas šio įrodymo nevertino ir dėl jo nepasisakė, tokiu būdu pažeidė CPK 185 straipsnio ir 270 straipsnio 4 dalies nuostatas, o kartu ir ieškovo teisę būti išklausytam teisme.

2. Apelianto nuomone, paskolos sutarties santykių su kitais fiziniais asmenimis faktas 1993 – 1995 m. laikotarpiu bei negrąžintų fiziniams asmens lėšų faktas gali būti patvirtinti tik įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis – civilinio proceso nustatyta tvarka priimtais teismų sprendimais, pagal kuriuos iš V. G. būtų priteistos negrąžintos lėšos fiziniams asmenims. Tarp asmenų, nurodytų Kauno apygardos teismo 2003 m. balandžio 17 d. nuosprendyje ir ieškovo nebuvo nagrinėjami jokie ginčai, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino ir šios reikšmingos aplinkybės.

3. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra atskleista, kokiais duomenimis teismas rėmėsi konstatuodamas, kad ieškovo ginčijamų faktų atitikimas tikrovei jau yra nustatytas ir ieškovo šie faktai nebegali būti ginčijami.

4. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 2 d. nutartimi, nes šioje nutartyje nėra jokių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad paskolos sutartis sudarinėjo V. G., kaip fizinis asmuo, nes šioje byloje buvo nagrinėjami faktai, susiję su UAB „Naujapilė“ veikla.

5. Remiantis nekaltumo prezumpcija, asmuo yra laikomas nepadariusiu nusikalstamos veikos nepriklausomai nuo to, ar baudžiamasis procesas yra užbaigtas išteisinamuoju nuosprendžiu, ar nutraukiant procesą dėl inkriminuojamos veikos dekriminalizavimo. Inkriminuojamos veikos dekriminalizavimas nebaigus baudžiamojo proceso nereiškia, kad inkriminuojama veika įrodyta. Apelianto nuomone, neteisėtas operacijų užsienio valiuta atlikimas baudžiamojoje byloje neįrodytas, o tai reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis buvo grindžiama neįrodytais faktais. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino ir dėl jų nepasisakė, todėl pažeidė CPK 185 straipsnio ir 270 straipsnio 4 dalies nuostatas, o kartu ir ieškovo teisę būti išklausytam teisme.

6. Teismas, gindamas atsakovo poziciją byloje, pažeidė ieškovo teisę į nešališką teismą.

7. Ieškinio reikalavimas konstatuoti ieškovo teisę į teisingą ir nešališką teismą dėl kasacinio teismo padarytų pažeidimų formuojant naują teismo precedentą bei pačiam sprendžiant faktų nustatymo klausimus reiškiamas pirmą kartą šioje byloje, todėl teismas nepagrįstai nutraukė bylą šioje dalyje.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos Respublikos atstovė LR Teisingumo ministerija prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantas dar kartą ginčija Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. ir 2008 m. gruodžio 23 d. nutarčių motyvus, tiktai kitaip formuluodamas savo reikalavimus, t. y. prašant teismo konstatuoti vienokias ar kitokias aplinkybes. Tuo tarpu pagal ginčo pobūdį vertinamųjų teismo motyvų ginčijimas reiškia, jog ieškovas pakartotinai teikia tuos pačius reikalavimus. Šie veiksmai atitinka piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymius (CPK 95 straipsnio 2 dalis), kadangi sąmoningai kreipiamasi į teismą dėl tų pačių apeliantui nepalankių aplinkybių, dėl kurių jau ne kartą pasisakė teismai, tuo sutrikdant tiek teismo, tiek atsakovo darbą. Atsakovo nuomone, apelianto pareiškimas apie tai, kad jis įžvelgia teisėjų veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, požymių, įvertinus faktą jog ginčas byloje vyksta dėl teismų vertinamojo pobūdžio motyvų, o ne konkrečių apelianto nurodomų faktų nustatymo, gali būti vertinamas kaip veika, numatyta BK 231 bei 236 straipsniuose.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Pagal ieškovo apeliacinio skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus, apeliacijos dalyką sudaro byloje esančių įrodymų vertinimo atitiktis įrodinėjimo procesą reglamentuojančioms taisyklėms, sprendžiant klausimą ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. ir 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyse išdėstyti su tam tikrais faktais susiję vertinamojo pobūdžio motyvai atitinka tikrovę ir ar yra teisinis pagrindas taikyti valstybei civilinę atsakomybę.

CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą kilusią žalą atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Teismo veiksmų ir priimtų procesinių dokumentų teisėtumas tikrinamas specialia, instancine tvarka, skundžiant priimtą teismo sprendimą ar nutartį aukštesnės instancijos teismui apeliacine ar kasacine tvarka, kai civilinė byla bus išnagrinėta iš esmės ir bus priimtas galutinis teismo sprendimas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas savo reikalavimus kildina iš kasacine tvarka išnagrinėtų civilinių bylų, t. y. iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. ir 2008 m. gruodžio 23 d. nutarčių turinio, kuriose, ieškovo teigimu, teismo viešai paskelbti faktai - kad V. G. iš kitų fizinių asmenų skolinosi dideles pinigų sumas, laiku jų negrąžindavo, turėdamas daug skolų, sudarydavo naujas paskolų sutartis ir pan.; V. G. pasiskolinęs 1 458 646 Lt, negrąžino 811 560 Lt; kad įstatymo nustatyta tvarka V. G. atliko neteisėtas operacijas užsienio valiuta – neatitinka tikrovės, todėl paskelbiant šiuos faktus buvo pažeista LR Konstitucijos 109 straipsnyje ir Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta ieškovo teisė į teisingą ir nešališką teismą ir tuo padaryta 150 000 Lt neturinė žala. Apelianto teigimu, teisė į teisingą ir nešališką teismą pažeista ne tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2004 m. lapkričio 22 d. ir 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis grindžiant tikrovės neatitinkančiais faktais, bet ir aplinkybių neištyrimu bei naujų faktų nustatymu, kas prieštarauja CPK 353 straipsnio nuostatoms. Apelianto nuomone, tikrovės neatitinkančių faktų įrašymas į teismo nutartis prilygsta dokumentų klastojimui, todėl teisėjų, nagrinėjusių civilines bylas 3K-3-621/2004 ir 3K-3-618/2008, veiksmuose yra ir BK 300 straipsnio dispozicijoje (dokumentų klastojimas) nustatytų požymių. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino byloje esančių įrodymų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Dėl įrodymų vertinimo

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-3-621/2004 pagal pareiškėjo V. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-11893/2000 dėl skolos ir delspinigių priteisimo ieškovui V. V. iš atsakovo V. G., 2004 m. lapkričio 22 d. nutartimi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pareiškimas dėl proceso atnaujinimo netenkintas, paliko nepakeistą. Kasacinės instancijos teismas konstatavo (1 t., 30-32 b. l.), kad pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės dėl proceso atnaujinimo yra susijusios su pareiškėjui 1995 m. gegužės 15 d. iškelta baudžiamąja byla dėl patikėto svetimo turto pasisavinimo (1961 m. BK 275 straipsnis) ir dėl operacijų užsienio valiuta norminių aktų pažeidimo (1961 m. BK 329 straipsnis), procesinių veiksmų šioje byloje - turto areštų, ilgai trukusiu baudžiamuoju persekiojimu - V. G. buvo žinomos jau bylos nagrinėjimo metu, todėl žemesnių instancijų teismai pagrįstai neatnaujino proceso civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui V. G. dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Kasacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 18 d. nutartimi pareiškėjas išteisintas nereabilituojančiais pagrindais, nes išteisinamąjame nuosprendyje konstatuoti neteisėti pareiškėjo veiksmai – neteisėtos operacijos užsienio valiuta, surinktų iš fizinių asmenų 811 560 Lt negrąžinimu. V. G., nesutikdamas su šiomis išvadomis, kreipėsi į teismą pareiškimu dėl rašymo apsirikimų ir klaidų ištaisymo civilinėje byloje Nr. 3K-3-621/2004 (2 t., 78 - 83 b. l.), kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. vasario 2 d. nutartimi ( c.b. 3k-3-621/2004 2 t., 90-92 b. l.) atmetė, motyvuodamas tuo, kad baudžiamoji byla ieškovui iškelta dėl patikėto svetimo turto pasisavinimo (1961 m. BK 275 straipsnis) ir dėl operacijų užsienio valiuta norminių aktų pažeidimo (1961 m. BK 329 straipsnis), kurioje Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu ieškovas pripažintas kaltu, Kauno apygardos teismo 2003 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu dėl patikėto svetimo turto pasisavinimo išteisintas, neįrodžius jo kaltės ir neteisėtos veikos baudžiamosios teisės prasme, kita apkaltinamojo nuosprendžio dalis palikta nepakeista, konstatavus, kad V. G. pažeidė operacijų užsienio valiuta vykdymą reglamentavusių teisės aktų reikalavimus (1961 m. BK 329 straipsnis) (1 t., 104-110 b. l.)). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. lapkričio 18 d. nutartimi nuosprendžio dalį dėl 1961 m. BK 329 straipsnyje numatytų veikų padarymo panaikino ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukė, vadovaujantis 2002 m. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes 2000 m. BK, įsigaliojusiame 2003 m. gegužės 1 d., nebuvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už operacijų užsienio valiuta norminių aktų pažeidimą.

Tiek šioje civilinėje byloje, tiek civilinėje byloje Nr. 2-11893/2000 dėl proceso atnaujinimo pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui V. G. dėl skolos ir delspinigių priteisimo yra pateiktos baudžiamojoje byloje apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų priimtos nutartys, iš kurių spręstina, kad V. G. kaltinimai pateikti kaip UAB „Naujapilė“ direktoriui (kuris buvo ir šios bendrovės steigėjas bei akcininkas), kuris šios bendrovės vardu, sudaręs sutartis, skolinosi JAV dolerius ir litus iš fizinių asmenų, kuriems bendrovė negrąžino visų pinigų. Šie faktai baudžiamojoje byloje nepaneigti, o V. G. išteisintas pagal 1961 m. BK 275 straipsnį visai kitais pagrindais – nenustačius, jog iš fizinių asmenų bendrovės surinktus ir jiems negrąžintus pinigus V. G., kaip bendrovės vadovas, pasisavino. Taigi, baudžiamojoje byloje nėra paneigti V. G. bendrovės vardu lėšų skolinimosi ir negrąžinimo faktai. Tuo tarpu apskųsto nuosprendžio dalis dėl 1961 m. BK 329 straipsnyje numatytų veikų panaikinta ir ši baudžiamosios bylos dalis nutraukta dekriminalizavus šią veiką, o tai reiškia, jog V. G. minėtoje baudžiamojoje byloje nėra išteisintas reabilituojančiais pagrindais. Taigi, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra teisinio pagrindo išvadai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartyje paskelbti faktai neatitinka tikrovės ir teismų procesiniai sprendimai buvo grindžiami netikrais duomenimis. Šiais motyvais kolegija atmeta apelianto argumentus apie teisės į teisingą ir nešališką teismą pažeidimą bei samprotavimus apie BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių teisėjų veiksmuose buvimą.

Pažymėtina, kad teismo sprendimų ir nutarčių turinys yra vientisas aktas, kurio aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalys yra teismo nustatyta faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų nuosekli seka ir išvados nėra vertintinos atskirai be viso procesinio sprendimo konteksto tik atskiromis eilutėmis ar pastraipomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutarties turinys dėl proceso atnaujinimo taip pat vertintinas visų bylos faktinių aplinkybių kontekste, tuo tarpu apeliantas procesinių dokumentų turinį interpretuoja neatsižvelgadamas į visos bylos kontekstą, atskiromis pastraipomis ir sau naudinga linkme. Tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje, tiek civilinėje byloje Nr. 2-11893/2000 dėl proceso atnaujinimo, tiek civilinėje byloje Nr. 2-503-343/2008 dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai, priimti baudžiamojoje byloje, kuriuose nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę reikšmę civiline tvarka nagrinėjamose bylose, t. y. faktai, nustatyti teismo vienose bylose, neįrodinėjami iš naujo kitose bylose, jei juose dalyvauja tie patys asmenys. Tiek pirmosios instancijos teismas šioje byloje, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. lapkričio 22 d., 2005 m. vasario 2 d. nutartyse dėl proceso atnaujinimo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje pagal V. G. ieškinį valstybei dėl neturtinės žalos priteisimo rėmėsi bylose esančiais rašytiniais įrodymais – nuosprendžiais. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo reikalavimų pagrįstumą, nenurodė, kokie konkretūs baudžiamosios bylos duomenys įrodo ginčijamų faktų atitikimą tikrovei, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumo. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus apie pakartotinį ieškovo siekį paneigti įsiteisėjusiais teismų procesiniais dokumentais baudžiamojoje byloje nustatytus faktus.

CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims ( prejudiciniai faktai). Ši teisės norma susijusi su CPK 279 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią, teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Aiškindamas ir taikydamas šias proceso teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Sarteksas“ v. UAB „ Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. L. R., bylos Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Fabrikant corporation“ v. UAB „Vilniaus ūkas“, bylos Nr. 3K-3-130/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. LUAB „ Osterotas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2009). Bylai reikšmingi faktai, išskyrus ypatingosios teisenos bylose, yra ir turi būti išdėstomi (dėl jų pasisakoma) sprendimo motyvuojamojoje dalyje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje G. S. v. UAB „ Midoja“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-374/2004). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatos reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė prejudicinių faktų reikšmę įrodinėjimo procese, padarė tuo klausimu teisingas išvadas, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Dėl ieškovo teisės į teisingą ir nešališką teismą pažeidimą, kasacinio teismo padarytą formuojant naują teismo precedentą bei pačiam sprendžiant teisės faktų nustatymo klausimus

Ieškovo reikalavimo pripažinti, kad nagrinėjant kasacine instancija bylas buvo pažeistos ieškovo teisės į teisingą ir nešališką teismą, kasacinio teismo padarytą formuojant naują teismo precedentą bei pačiam sprendžiant teisės faktų nustatymo klausimus, dalyje teismas bylą nutraukė, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi šie ieškovo reikalavimai jau išspręsti. Šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus apeliantas kvestionuoja, motyvuodamas tuo, kad šie ieškovo reikalavimai reiškiami pirmą kartą. Tokiu atveju būtina įvertinti šioje byloje reiškiamus ieškovo reikalavimus ir reikalavimus, pareiškiamus atsakovui Lietuvos Respublikai civilinėje byloje Nr. 2-503-343/2008 (kasacinio teismo 3K-3-618/2008). Šioje civilinėje byloje be kitų reikalavimų ieškovas prašė teismo konstatuoti, kad kasacinės instancijos teismas 2004 m. lapkričio 22 d. nutartimi dėl proceso atnaujinimo pažeidė LR Konstitucijos 31 sraipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 2,3 dalių, Konvencijos 6 straipsnio 1,2 dalyse nustatytą ieškovo teisę į teisingą ir nešališką teismą, kad teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas (Nr. 2-503-343/2008, 5 b. l.), tikrino apeliacinės instancijos teismo nutartį ne tik teisės klausimo aspektu, tačiau nustatinėjo ir faktines bylos aplinkybes. Kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad ankstesnėje byloje kasacinės instancijos teismas turėjo procesinę teisę ir pareigą atsižvelgti į civilinėje byloje esančius visus įrodymus, tarp jų ir rašytinius įrodymus baudžiamojoje byloje - priimtus procesinius spendimus, o kasatorius interpretuodamas CPK 353 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai susiaurina kasacinės instancijos teismo teisę grįsti nutartį byloje esančias rašytinais įrodymais. Nagrinėjamu atveju apelianto keliamas reikalavimas – pripažinti ieškovo teisės į teisingą ir nešališką teismą pažeidimą, kasacinio teismo padarytą formuojant naują teismo precedentą bei pačiam sprendžiant teisės faktų nustatymo klausimus. Taigi akivaizdu, jog nagrinėjamoje byloje reiškiamas reikalavimas yra tapatus jau išnagrinėtam civilinėje byloje 3K-3-618/2008, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. L. R., bylos Nr. 3K-3-214/2008). Atsižvelgiant į ieškovo reikalavimus, faktines bylos aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą šioje dalyje, nes tapatūs reikalavimai jau buvo išnagrinėti kitoje tarp tų pačių šalių kilusioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi išspręstoje civilinėje byloje 3K-3-618/2008.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos įrodymų vertinimo teismų praktikos, įrodymus vertino tinkamai, teismo padarytos išvados atitinka byloje nustatytus faktus, o byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti kasacinio teismo teisėjų veiksmų neteisėtumą nagrinėjant ieškovo nurodytas civilines bylas ir konstatuoti valstybės civilinę atsakomybę. Skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.