Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio (kolegijos pranešėjo ir pirmininko), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Algimanto Valantino,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Valdemaros Chodorcevičienės apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą nusikaltimą ir nuteistas dvylikos metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš V. S. L. M. priteista 412 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. S. Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista 4043,78 Eur už J. L. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Iš V. S. valstybei priteista 219,04 Eur atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. S. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. 21.00 val. iki 2016 m. sausio 1 d. 1.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbiami), per ne mažiau kaip keturis kartus ateidamas pas nukentėjusįjį J. L. dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, suduodamas rankomis ir kojomis nukentėjusiajam padarė ne mažiau kaip 15 trauminių poveikių į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, paakyje, dešiniame klube, dešiniame kirkšnyje, odos nubrozdinimus kaktoje, kairiame momenyje, nugaroje, dešinėje plaštakoje, kraujosruvą pakaušio kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių momeninių ir pakaušinių skilčių dangalais, trauminę kairės ausies kaušelio amputaciją, kas komplikavosi galvos smegenų koma, kvėpavimo funkcijų nepakankamumu, galvos smegenų pabrinkimu, pūlingu abipusiu plaučių uždegimu, dėl ko nuo galvos sumušimo ir kūno suspaudimo nukentėjusysis 2016 m. sausio 5 d. Panevėžio Respublikinėje ligoninėje mirė, tokiu būdu ilgalaikiu, daugkartinių smūgių sudavimu ir daugybės sužalojimų su kairės ausies nuplėšimu padarymu, sukeldamas nukentėjusiajam didelį fizinį skausmą, tyčia nužudė J. L., buvusį bejėgiškos būklės dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio bei jo atžvilgiu kaltininko per pirmus atėjimo kartus panaudoto fizinio smurto.

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo

5.1. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai V. S. pripažino kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Nuteistojo V. S. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apygardos teismo išvadų ir negali būti pagrindu pakeisti skundžiamą nuosprendį.

6. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą tada, kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Asmens bejėgiška būsena gali būti dėl ligos, invalidumo, senatvės, apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Teismas, pripažindamas asmenį kaltu nužudžius bejėgiškos būklės žmogų, turi vertinti aplinkybes, susijusias su tuo, ar nukentėjusysis galėjo gintis, aktyviai pasipriešinti kaltininkui ar kitaip vengti pavojaus, taip pat tai, ar kaltininkas suvokė bejėgišką nukentėjusiojo būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241/2014).

6.1. Byloje objektyviai nustatyta, jog nukentėjusysis J. L. prieš mirtį buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Šią aplinkybę patvirtina specialisto išvada Nr. M 14/2016(05), kurioje nurodyta, jog 2016 m. sausio 1 d., 12.35 val. priėmimo skyriuje paimtame J. L. kraujyje rasta 1,34 promilės etilo alkoholio (t. 1, b.l. 40-42). Taip pat specialisto išvadoje Nr. pM 14/2016(05) konstatuota, jog 2015 m. gruodžio 31 d., 21.00 val. etilo alkoholio koncentracija J. L. kraujyje turėjo būti didesnė nei 2016 m. sausio 1 d. 12.30 val. priėmimo skyriuje paimtame kraujyje. Dėl nustatyto alkoholio kiekio J. L. aktyviai priešintis negalėjo (t. 1, b.l. 49-50). Taip pat ir teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad laikui bėgant alkoholio kiekis atitinkamose organizmo terpėse dėl natūralių procesų, vykstančių žmogaus organizme, paprastai mažėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-12-2013, 2AT-41-2013, 2AT-51-746/2016 ir kt.). Taigi įvykio metu, 2015 m. gruodžio 31 d, 21.00 val. etilo alkoholio koncentracija J. L. kraujyje neabejotinai buvo didelė, kadangi praėjus net 15 valandų nuo tiriamo įvykio iki kraujo mėginio paėmimo priėmimo skyriuje, jo kraujyje rasta 1,34 promilės etilo alkoholio. Iš paties nuteistojo parodymų taip pat matyti, jog smurtą prieš J. L. jis panaudojo po to, kai radę nukentėjusįjį girtą gulinį ant kelio važiuojamosios dalies parvedė namo. Nuteistasis apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog radus nukentėjusįjį gulintį ant gatvės jis buvo girtas, pats paeiti negalėjo. Parvedus nukentėjusįjį namo, apeliantas jam sudavė smūgius, po pirmo smūgio J. L. neteko sąmonės ir nugriuvo. Tada jis gulinčiam J. L. taip pat sudavė smūgius kojomis ir rankomis į galvą ir į šoną bei paliko jį kruviną gulėti. Trečią kartą kai nuėjo pas J. L. jį rado gulintį toje pačioje vietoje, kaip ir buvo palikęs po pirmų smūgių sudavimo. Tada apeliantas gulinčiam nukentėjusiajam sudavė dar kelis smūgius ranka ir koja (t. 3, b.l. 201-202). Taigi iš aukščiau aptartų aplinkybių nustatyta, kad J. L. buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir negalėjo aktyviai priešintis nuteistajam. Nurodytą teisėjų kolegijos išvadą patvirtino baudžiamojoje byloje pateikta specialisto išvada Nr. pM 14/2016(05), kurioje konstatuota, jog dėl nustatyto alkoholio kiekio J. L. tiriamo įvykio metu aktyviai priešintis negalėjo (t. 1, b.l. 49-50). Juo labiau, kad ir pats nuteistasis patvirtino, kad po to kai nukentėjusysis jau po pirmo suduoto smūgio nukrito, nesikėlė ir kitaip aktyviai į smurtą nereagavo, apeliantas toliau naudojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, tai yra nukentėjusiajam sudavė smūgius į įvairias kūno vietas. Nuteistasis smurtaudamas prieš J. L., suprato, jog šis dėl stipraus girtumo bei po pirmo suduoto smūgio sąmonės praradimo yra bejėgiškos būklės, negali apsiginti, pasirūpinti savimi, paprašyti pagalbos ar atlikti kitokius valingus veiksmus. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisinga ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusysis J. L. veikos prieš jį padarymo metu buvo bejėgiškos būklės dėl apsvaigimo nuo alkoholio bei jo atžvilgiu nuteistojo per pirmus atėjimo kartus panaudoto fizinio smurto, nuteistasis tokią jo būklę matė ir suprato, kad dėl tokios būklės J. L. jo veiksmams negalės aktyviai pasipriešinti. Todėl, priešingai nei teigia apeliantas, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų taikymo

7.1. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Pirmosios instancijos teismas nenustatė tokių duomenų, kurie leistų teigti, kad V. S. buvo išprovokuotas nukentėjusiojo panaudoti smurtą, to nepatvirtina ir paties nuteistojo V. S. parodymai. V. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog parvedę J. L. namo, pasodino jį ant kėdės, kuri buvo virtuvėje šalia įėjimo į kitą kambarį. Palikę J. L. jie su V. S. ėjo atgal švęsti Naujųjų metų, tačiau V. S. išėjus, jis grįžo atgal. J. L. išgirdęs, kad kažkas ateina, paklausė kas čia atėjo. Tuo metu jis priėjo prie J. L. ir smogė jam vieną smūgį į veidą. Po suduoto smūgio J. L. nugriuvo (t. 2, b.l. 158-160, 172-174). Nuteistasis tokias pačias aplinkybes nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b.l. 162-167). Tik pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. S. teigė, kad J. L. jį įžeidinėjo, stumdė, todėl jis susinervinęs sudavė smūgius nukentėjusiajam (t. 3, b.l. 201-202). Iš aptartų nuteistojo parodymų matyti, kad jo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, be to, jų nepatvirtina jokie kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, todėl teisėjų kolegija šiuos nuteistojo parodymus pripažįsta nepatikimais. Taigi byloje nenustatyta duomenų, kurie duotų pagrindą J. L. elgesį įvykio vietoje vertinti kaip rizikingą, juo labiau, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme nenurodė, kad nukentėjusysis jam būtų sudavęs smūgį į veidą. Tokių apelianto nurodytų aplinkybių nepatvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas V. S. (t. 1, b.l. 70-72).

8. Nuteistasis taip pat nurodo, kad apygardos teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė į tai, jog jis gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką ir padėjo tyrimui.

8.1. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas šią aplinkybę pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir ją įvertino nustatydamas bausmės dydį, nes apygardos teismas nustatęs vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, V. S. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra mažesnis už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Atsižvelgus į tai, šis nuteistojo apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

Dėl V. S. paskirtos bausmės

9. Prokurorė apeliaciniame skunde neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su nuteistajam V. S. paskirta bausme ir prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 13 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo ir V. S. už nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte paskirti penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Tuo tarpu nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodo, jog jam paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė ir prašo paskirti laisvės atėmimo bausmę trumpesniam terminui. Teisėjų kolegija tokius prokurorės ir nuteistojo apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad V. S. parenkant bausmę bei nustatant jos dydį būtų neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

9.1. Teisėjų kolegijos vertinimu, prokurorė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog apygardos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio ir BK 61 straipsnio nuostatas, kadangi nustačius vieną atsakomybę lengvinančią ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei įvertinus nuteistąjį neigiamai charakterizuojančius duomenis, V. S. turėjo būti paskirta griežtesnė bausmė, tai yra laisvės atėmimo bausmė viršijanti V. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Atmetamas prokurorės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą bausmės dydį skaičiuoti nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad, skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į visas BK nustatytas bausmių skyrimo taisykles, o laisvės atėmimo bausmės vidurkio skaičiavimo taisyklė (BK 61 straipsnio 2 dalis) yra tik viena iš jų. Visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą konkrečioje byloje, yra vienodai svarbios, todėl kiekvienos iš jų reikalavimai turi būti nuosekliai vykdomi, įvertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, taip pat bendrą jų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-194/2011, 2K-95/2014, 2K-238-139/2015, 2K-48-303/2016). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, skundžiamame nuosprendyje bausmės skyrimo ir individualizavimo motyvai išdėstyti tinkamai.

9.2. Apygardos teismas V. S. už BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltinamojo kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, taip pat į kaltinamojo asmenybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad V. S. padarė labai sunkų nusikaltimą, kuris sukėlė nepataisomas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina didelį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Skundžiamame nuosprendyje taip pat įvertinta V. S. kaltės forma ir rūšis, konstatuojant, jog V. S. veikdamas netiesiogine tyčia nužudė J. L., kuris buvo bejėgiškos būklės. Priešingai nei teigia prokurorė, pirmosios instancijos teismas nustatydamas V. S. skiriamos bausmės dydį, įvertino nusikalstamos veikos padarymo motyvus bei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog V. S. nusikaltimo iš anksto neplanavo, tačiau konstatavo, kad įvykio aplinkybės patvirtina, jog J. L. V. S. mušė būdamas neblaivus, be jokio tikslaus motyvo ar svarbios priežasties. Atsižvelgė į tai, jog pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog su J. L. taip pasielgė todėl, kad ant jo pyko dėl kartu padarytų nusikalstamų veikų (t. 2, b.l. 158-160). Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas esant nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui, tai yra, kad V. S. nužudė bejėgiškos būklės asmenį. Apygardos teismas pasisakydamas dėl nusikalstamos veikos kvalifikuojančio požymio, taip pat įvertino ir tai, kad V. S. nuteistąjį mušė ateidamas pas jį kelis kartus ir suduodamas daugybę smūgių į įvairias kūno vietas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgė ir į nusikalstamos veikos stadiją, tai yra, kad nusikaltimas baigtas. Tinkamai laikydamasis bausmės individualizavimo principo, skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į jo asmenybę apibūdinančius bylos duomenis (anksčiau teistas 3 kartus už vagystes ir plėšimus, kuriuos padarė būdamas nepilnametis; teistumai už šiuos nusikaltimus neišnykę; už labai sunkų nusikaltimą teisiamas pirmą kartą; naują nusikalstamą veiką padarė praėjus vienam mėnesiui po to, kai baigė atlikti ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę (t. 3, b.l. 37-41); jauno amžiaus; atlikęs bausmę už ankstesnius nusikaltimus, užsiregistravo darbo biržoje (t. 3 b.l. 96); baustas administracine tvarka (t. 3 b.l. 91-93). Pirmosios instancijos teismas V. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šio nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Motyvuojamoji dalis

9.3. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, į nuteistąjį teigiamai bei neigiamai charakterizuojančius duomenis, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių balansą, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, apygardos teismo skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. S. paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, nėra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. S. paskirtos bausmės yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo jos keisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. S. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Valdemaros Chodorcevičienės apeliacinius skundus atmesti.