- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-10
- Bylos Nr.
- 2-1622-370/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02187-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Pareiškėjas
- R. V. Š., D. M., M. B., S. G.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų R. V. Š., D. M., M. B., S. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-4520-345/2015, kuria atmestas prašymas dėl 521-osios daugiabučio namo Neužmirštuolių g. 6 savininkų bendrijos bankroto pripažinimo tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartimi 521-ajai daugiabučio namo Neužmirštuolių g. 6 savininkų bendrijai iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Ignika“. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 17 d. ir 2015 m. balandžio 29 d. nutartimis patvirtintas bendrijos kreditorių sąrašas ir jų patikslinti finansiniai reikalavimai.
Šalies argumentai
2015 m. vasario 20 d. Vilniaus apygardos teisme gautas R. V. Š., D. M., M. B., A. R., S. G. ir E. U. prašymas dėl informacijos apie galbūt tyčinį 521-osios daugiabučio namo Neužmirštuolių g. 6 savininkų bendrijos bankrotą pateikimo (toliau – prašymas), prašant ištirti prašyme nurodytas aplinkybes ir teisinius argumentus dėl galimo tyčinio 521-osios daugiabučio namo Neužmirštuolių g. 6 savininkų bendrijos bankroto. Pareiškėjai nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartimi, kuria bendrijai iškelta bankroto byla, su kuria bankroto administratorius supažindino tik 2015 m. sausio 9 d., bendrijos valdymo organai pareiškėjų su bendrijos juridinio statuso pakeitimu nesupažindino. Pareiškėjai teigia, kad egzistuoja požymiai, leidžiantys manyti apie galimą bendrijos tyčinį bankrotą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-06-20 sprendimu c. b. Nr. 2-961-433/2014 pripažino neteisėtais bendrijos 2013-04-04 valdybos posėdį ir 2013-06-03 įvykusį visuotinį bendrijos narių susirinkimą, bei jų metu priimtus sprendimus, įformintus 2013-04-04 bendrijos valdybos posėdžio protokole Nr. 2 bei 2013-06-03 visuotinio bendrijos narių susirinkimo protokole, kurių pagrindu buvo pakeisti bendrijos valdymo organai, bendrijos pirmininku išrinktas Š. R. Š.. Dėl to su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi neteisėtai bendrijos pirmininko pareigas einantis Š. R. Š., nurodęs, kad jam nemokamas darbo užmokestis. Bendrijos bankrotas sukeltas sąmoningai, blogai valdant bendriją, kadangi prieš bankroto bylos iškėlimą neteisėti bendrijos valdymo organai inicijavo daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdymo formos pakeitimą bei nutarė bendrijos fonde sukauptas lėšas grąžinti bendraturčiams. Bendrijos organai nesiėmė jokių veiksmų, siekdami išieškoti įsiskolinimus iš bendrijos narių ir kitų namo gyventojų, o viena iš bendrijos nemokumo priežasčių galėjo būti bendrijos įsipareigojimas UAB „Vilniaus energija“.
Atsiliepimas
Bankrutuojančios 521-osios daugiabučio namo Neužmirštuolių g. 6 savininkų bendrijos bankroto administratorius UAB „Ignika“ atsiliepime į pareiškėjų prašymą nurodė, kad su prašymu iš dalies nesutinka, kadangi nėra visų tyčinio bankroto požymių. Pareiškėjų nurodomas sprendimas, priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje, yra neįsiteisėjęs. Didžiausi įsiskolinimai susidarė komunalinių paslaugų tiekėjams, darbo užmokesčio įsiskolinimas bendrijos valytojai, pirmininkui, bendrijos apskaitą tvarkiusioms įmonėms, kurie sudaro 9335,50 EUR, bendra kreditorių finansinių reikalavimu suma sudaro 11041,84 EUR. Sukauptų lėšų grąžinimas bendrijos nariams buvo neteisėtas, tačiau tai nebuvo pagrindinė priežastis, lėmusi bankrotą. Bendrijos sukauptos lėšos yra skirtos tiksliniam naudojimui – pastato tinkamai techninei būklei užtikrinti ir negali būti naudojamos komunalinėms paslaugoms dengti. Pareiškėjų argumentas, kad bendrijos bankrotą galėjo lemti valdybos ir pirmininko pasyvumas bendrijos skolininkų atžvilgiu, iš dalies yra pagrįstas, tačiau teigti, kad skolų išieškojimo veiksmai būtų išsaugoję bendrijos veiklą, nėra pagrindo.
Suinteresuoti asmenys Š. R. Š., R. N., V. Š., V. A., R. V., J. V., A. J., L. S., J. S., A. J. T., A. B., R. B. atsiliepime į pareiškėjų prašymą nurodė, kad pareiškėjai nėra bendrijos kreditoriai, dėl jų įsiskolinimo bendrijai ir iškelta bankroto byla, į prašymus ir raginimus susimokėti skolas pareiškėjai nereagavo, nuo 2013-01-01 tyčia nemokėjo mokesčių ir įmokų, taip pat nemokėjo įmokų į bendrijos kaupimo fondą. Bendrija išieškoti skolų nepajėgi, nes bendrijos paskirtis yra namo bendraturčių vardu valdyti bendrą turtą, o skoloms išieškoti įmonė lėšų neturi. Pareiškėjai visais įmanomais formalumais vilkino bendrijos sprendimų priėmimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 4 d. nutartimi pareiškėjų prašymo dėl 521-osios daugiabučio namo Neužmirštuolių g. 6 savininkų bendrijos bankroto pripažinimo tyčiniu, netenkino.
Teismas nurodė, kad pareiškėjų prašyme nurodyta aplinkybė, susijusi su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-20 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-961-433/2014, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo metu Š. R. Š. nebuvo bendrijos valdybos pirmininkas ir neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrijai iškėlimo, nes minėtas sprendimas nėra įsiteisėjęs.
Pareiškėjai neįrodė, o teismas nenustatė, kad Š. R. Š., būdamas išrinktas bendrijos valdybos pirmininkas, ėmėsi ekonomiškai ir teisiškai nepagrįstų, rizikingų verslo sprendimų, nurašė turtą bei prisiėmė papildomų įsipareigojimų ar kitais veiksmais nuosekliai ir kryptingai siekė bendrijos nemokumo. Bendrijai bankroto byla iškelta ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu. Nors pareiškėjai nurodo, kad bendrija tapo nemoki dėl aplaidaus bendrijos valdymo, tačiau šių savo aplinkybių nepagrindė jokiais įrodymais (CPK 178 str.). Priešingai, nustatyta, kad Š. R. Š. 2014-10-10 kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos Bendrijai iškėlimo ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Bendrijos bankroto administratorius neginčijo bendrijos bankroto byloje klausimo dėl bendrijos neperduotų dokumentų ar turto, iš kurių nebūtų galima nustatyti bendrijos veiklos, turto ar įsipareigojimų dydžių (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas), o bankroto administratorius turi galimybę vykdyti bankroto procedūras.
Teismas nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad bendrijos bankrotas sukeltas sąmoningai, kadangi Bendrijos valdymo organai nutarė Bendrijos kaupiamajame fonde sukauptas lėšas grąžinti bendraturčiams, kadangi tokią teisę suteikia teisės aktai (Lietuvos Respublikos Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 25 straipsnio 3 dalis). Bendrijos kaupimo fonde sukauptos lėšos yra daugiabučio namo savininkų nuosavybė ir teisės aktai nenustato draudimo sukauptas lėšas grąžinti savininkams. Nors teismas sutiko, kad bendrijos valdymo organai privalėjo imtis priemonių skoloms išieškoti, tačiau nagrinėjamu atveju nesant kitų duomenų apie netinkamą bendrijos įstatymuose, bendrijos steigimo dokumentuose bendrijos valdymo organų nustatytų pareigų vykdymą, teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad sąmoningai buvo vykdoma ydinga bendrijos veikla, sudaromi akivaizdžiai nenaudingi sandoriai, siekta išvengti skolų grąžinimo įmonės kreditoriams įmonei priklausantį turtą perleidžiant ir dėl to būtų galima pripažinti bendrijos bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio prasme.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde pareiškėjai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartį ir pareiškėjų prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1121-340/2015, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimas paliktas nepakeistas, o Bendrijos apeliacinis skundas atmestas. Faktinė situacija, kai neteisėtai paskirti ir ėję pareigas Bendrijos valdymo organai perkėlė Bendrijos vykdytas funkcijas į kitą formą (valdymą pagal jungtinės veiklos sutartį) atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą.Aplinkybė, kad Bendrijos valdymo organai privalėjo imtis priemonių dėl Bendrijos skolų išieškojimo, tačiau šių veiksmų nesiėmė, turi būti traktuojama kaip bendrijos sąmoningas privedimas prie bankroto blogai ją valdant (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neįvertino 2014-04-29 rašte nurodytos informacijos dėl įtartinų Bendrijos mokėjimų IĮ „Devilmora“ bei aplinkybės, kad iš bendrijos sąskaitos prieš pat bankroto bylos iškėlimą (2014-11-16) į Bendrijos pirmininko Š. R. Š. asmeninę sąskaitą buvo pervesta 2 259,08 Lt, kurie Bendrijos buvo gauti kaip 2 proc. nuo GPM gautos paramos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
Šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta 521-osios daugiabučio namo Neužmirštuolių g. 6 savininkų bendrijos (toliau – bendrija) bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų ribų nenustatyta.
CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Bankroto bylų nagrinėjimo procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.
ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis numato, kad, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas. Taigi, esant nors vienam iš nurodytų požymių, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis c. b. Nr. 2-1128/2014). Pagal formuojamą teismų praktiką, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Eccua“ v. UAB „Sanvalda“, bylos Nr. 3K-3-252/2014).
Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį, bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu teismo iniciatyva arba pagal kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymą. Nagrinėjamu atveju į teismą su prašymu bendrijos bankrotą pripažinti tyčiniu kreipėsi butų savininkai ir bendrijos nariai, kurie taip pat yra ir bendrijos kreditoriai. Apeliantai bendrijos bankrotą prašo pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintų požymių pagrindu – bendrijos valdymo organo netinkamu pareigų atlikimu bendriją sąmoningai privedant prie bankroto, taip pat remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcija. Vilniaus apygardos teismas atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą dėl bendrijos bankroto pripažinimo tyčiniu nenustačius, o pareiškėjams neįrodžius, kad Š. R. Š., būdamas išrinktas bendrijos valdybos pirmininkas, būtų ėmęsis ekonomiškai ir teisiškai nepagrįstų, rizikingų verslo sprendimų, nurašęs turtą bei prisiėmęs papildomų įsipareigojimų ar kitais veiksmais nuosekliai ir kryptingai siekęs bendrijos nemokumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, reikalinga požymių (aplinkybių) visuma, leidžianti daryti pagrįstą išvadą, kad įmonės vadovo veiksmai privedė įmonę prie bankroto. Tik byloje nustatytų aplinkybių (įmonės vadovo veiksmų ar neveikimo, priimtų sprendimų, sudarytų sandorių ir kt.) visuma suteikia pagrindą spręsti dėl įmonės vadovo kryptingo bei sąmoningo įmonės vedimo prie bankroto, t. y. byloje reikia turėti tiek duomenų, kurių visuma leistų spręsti apie ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymio (-ų) egzistavimą konkrečioje situacijoje, suteikiančių pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Tokios praktikos laikomasi ir teismų praktikoje, kurioje pabrėžiama, kad tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, tačiau reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitas aplinkybes, nulėmusias įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-597/2013).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai teismo prašymą bendrijos bankrotą pripažinti tyčiniu visų pirma grindė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-961-433/2014, kuriuo teismas pripažino neteisėtais bendrijos 2013 m. balandžio 4 d. valdybos posėdį ir 2013 m. birželio 3 d. įvykusį bendrijos narių susirinkimą, o jų metu priimtus sprendimus, įformintus 2013 m. balandžio 4 d. Bendrijos valdybos posėdžio protokole Nr. 2 bei 2013 m. birželio 3 d. visuotinio bendrijos narių susirinkimo protokole, pripažino negaliojančiais. Minėtų sprendimų pagrindu buvo pakeisti bendrijos valdymo organai, bendrijos pirmininku išrinktas Š. R. Š., kuris ir kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos bendrijai iškėlimo, nurodydamas, kad bendrija yra nemoki, nes jam nemokamas darbo užmokestis, nors, panaikinus minėtus sprendimus, Š. R. Š. neturėjo teisės gauti atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje pasisakydamas dėl šio pareiškėjų argumento, nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimas nėra įsiteisėjęs, dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškimo dėl bankroto bylos bendrijai iškėlimo metu Š. R. Š. nebuvo bendrijos valdybos pirmininkas ir neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrijai iškėlimo. Apeliantai atskirajame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1121-340/2015, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu bendrijos pirmininkas pripažintas neteisėtai išrinktu į šias pareigas ir atlyginimo jam mokėjimas turėjo būti sustabdytas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nurodyti apeliantų argumentai neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl bendrijos bankroto pripažinimo tyčiniu. Pažymėtina, kad teismas nenustatė, o ir patys apeliantai nenurodo, kokį ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą požymį pagrindžia ar ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpciją atitinka aplinkybė, susijusi su priimtų sprendimų pripažinimu negaliojančiais. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutarties, bendrijai bankroto byla iškelta ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu (įmonei esant nemokiai arba vėluojant išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas), taigi sprendimo, kuriuo valdybos pirmininku išrinktas Š. R. Š., pripažinimas negaliojančiu, būtų galėjęs turėti įtakos sprendžiant bankroto bylos iškėlimo, tačiau ne bendrijos bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą.
Apeliantai atskirajame skunde taip pat nurodo, kad Bendrijos valdymo organai privalėjo imtis priemonių bendrijos skoloms išieškoti. Jų neveikimas, atsižvelgiant į tai, kad priėmus Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį įsiteisėjo pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, kad bendrijos valdymo organai buvo paskirti ir ėjo pareigas neteisėtai, traktuotinas kaip bendrijos sąmoningas privedimas prie bankroto blogai ją valdant (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Be to, apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neįvertino įtartinų bendrijos mokėjimų IĮ „Devilmora“ bei aplinkybės, kad iš bendrijos sąskaitos, visiškai prieš pat bankroto bylos iškėlimą, į Bendrijos pirmininko Š. R. Š. asmeninę sąskaitą buvo pervesta 2 259,08 Lt, kurie Bendrijos buvo gauti kaip 2 procentai nuo GPM gautos paramos. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliantų argumentus, kaip nepagrįstus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų nurodyti argumentai ir byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (CPK 178 straipsnis). Iškėlus bankroto bylą, ta pačia nutartimi paskiriamas bankroto administratorius, kuris vykdo įmonės bankroto procedūras, reglamentuotas ĮBĮ. Viena iš bankroto administratoriaus pareigų - ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriumi, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padarius prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas). Iš byloje esančio bankroto administratoriaus atsiliepimo į pareiškėjų prašymą bendrijos bankrotą pripažinti tyčiniu, matyti, kad bankroto administratorius nenustatė nei vieno iš ĮBĮ nustatytų tyčinio bankroto požymių. Bankroto administratorius nurodė, kad didžiausi įsiskolinimai susidarė komunalinių paslaugų tiekėjams, darbo užmokesčio įsiskolinimas bendrijos valytojai, pirmininkui, bendrijos apskaitą tvarkiusioms įmonėms. Šie įsiskolinimai susidarė daliai bendrijos narių nemokant už UAB „Vilniaus energija“ tiekiamą šilumą ir teikiamas paslaugos. Bankroto administratoriaus nuomone, nors sukauptų lėšų grąžinimas bendrijos nariams nebuvo pagrindinė priežastis lėmusi bendrijos bankrotą, teigti, kad skolų išieškojimo veiksmai būtų išsaugoję bendrijos veiklą, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su bankroto administratoriaus pozicija, kuris, vykdydamas bendrijos bankroto procedūras, geriausiai žino bendrijos nemokumą sąlygojusias priežastis, juolab kad byloje nėra tokią poziciją paneigiančių įrodymų. Byloje nėra duomenų, kad bankroto administratorius būtų ginčijęs pinigų pervedimą IĮ „Devilmora“. Be to, Š. R. Š. ir tretieji asmenys atsiliepime į pareiškėjų 2015-04-29 raštą teismui nurodė, kad su IĮ „Devilmora“ buvo sudaryta šilumos ūkio priežiūros sutartis, kurios pagrindu buvo atliekami mokėjimai; nurodė, kad šią sutartį gali pateikti bankroto administratorius. Atsižvelgiant į šias aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai neįrodė, jog sąmoningai buvo vykdoma ydinga bendrijos veikla, sudaromi akivaizdžiai nenaudingi sandoriai, siekta išvengti skolų grąžinimo įmonės kreditoriams. Atkreiptinas dėmesys, kad Š. R. Š. atsiliepime į pareiškėjų raštą teismui, nurodė, kad iš namo bendrijos gauta tikslinė 2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio paramos suma (2259,08 Lt), pervesta į 2014-10-01 Jungtinės veiklos sutarties dalyvių poreikiams tam tikslui atidarytą kaupiamąją sąskaitą Š. Š. vardu bei pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad sąskaita (duomenys neskelbtini) laikoma 2014-10-01 Jungtinės veiklos sutarties kaupiamąja sąskaita. Apeliantai atskirajame skunde pasisakydami dėl 2 259,08 Lt sumos pervedimo, niekaip nepaneigė šių byloje esančių įrodymų, nepagrindė piniginių lėšų pervedimo neteisėtumo. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą išvadą, konstatuodamas, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo bendrijos bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Apeliantai atskirajame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusi bendrijos bankroto faktinė situacija turi būti kvalifikuojama pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nes prieš bankroto bylos iškėlimą jos neteisėti valdymo organai inicijavo bendrijos valdymo formos pakeitimą, pereinant prie valdymo pagal jungtinės veiklos sutartį. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą, bankrotas preziumuojamas tyčiniu, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir arba) su jais susiję asmenys. Pažymėtina, kad aktyvus teismo vaidmuo bankroto procese neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantai neįrodė, kad nagrinėjamu atveju buvo perkeltas bendrijos turtas ir veikla, taip pat, kad bendrijos valdymo formos pakeitimas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalis 1 punkte įtvirtintą kitos įmonės sukūrimą, jos reorganizavimą, ar dalies įmonės atskyrimą, nes šiuo atveju pasikeitė tik daugiabučio gyvenamojo namo valdymo būdas. Apeliantai nepateikė duomenų, kokios nebaigtos vykdyti sutartys buvo perleistos, priešingai, jungtinės veiklos sutartyje nurodoma, kad kontaktinis atstovas butų savininkų vardu pasirašo reikiamas paslaugų ir rangos sutartis su trečiaisiais asmenimis. Tai, kad pagal jungtinės veiklos sutartį namo atstovais yra R. N., R. B., A. J., J. N., o kontaktinis namo atstovas Š. R. Š., t. y. asmenys, kurie buvo neteisėtai paskirti bendrijos valdybos nariais, nereiškia, kad tenkinama ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija.
Remiantis nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjų prašymą bankrotą pripažinti tyčiniu, tinkamai aiškino ir taikė tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai nustatė, kad byloje esančių duomenų nepakanka bendrijos bankrotą pripažinti tyčiniu, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.