- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-06-10
- Bylos Nr.
- e2YT-5672-1184/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-01449-2024-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laura Miniotienė
- Pareiškėjas
- V. A.
- Suinteresuotas asmuo
- Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, valstybės įmonė Turto bankas
- Advokatai
- Gediminas Rezgys
nedalyvaujant pareiškėjai V. A., suinteresuotų asmenų Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, valstybės įmonės Turto bankas atstovams,
žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos V. A. patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Šiaulių miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. pareiškėja V. A. kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, prašydama nustatyti, kad įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į patalpą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini).
2. Patikslintame pareiškime nurodė, kad 1986 m. sausio 20 d. pradėjus dirbti AB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. (duomenys neskelbtini), jai buvo skirtas tarnybinis būstas – bendrabučio tipo butas, adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu pareiškėja savo gyvenamąją vietą deklaravo dar 1994 m. rugsėjo 3 d., joje deklaruota ir pareiškėjos sūnaus gyvenamoji vieta. Pareiškėjai gyvenant bute, adresu (duomenys neskelbtini), atsirado galimybė tarnybinius būstus privatizuoti (išsipirkti), dėl to pareiškėja 1995 m. sausio 9 d. pareiškimu kreipėsi į AB „(duomenys neskelbtini)“ privatizavimo komisiją, prašydama parduoti privatizuojamą kambarį bendrabutyje, t. y. butą, adresu (duomenys neskelbtini). Iškart po to buvo ketinta sudaryti atitinkamą susitarimą ir įforminti šio buto pirkimą-pardavimą. Pareiškėjos tuometinis sutuoktinis savo lėšomis inicijavo aptariamo buto techninės apskaitos bylos parengimą, tačiau pareiškėja bendrabučio tipo buto, adresu (duomenys neskelbtini), neįsigijo, kadangi tuomet pritrūko pinigų, tačiau faktiškai pareiškėja šiame bute ir toliau gyveno ir gyvena iki pat šios dienos. Šalia buto, adresu (duomenys neskelbtini), yra gretimas butas, adresu: (duomenys neskelbtini), kurie abu kartu iš esmės sudaro vieną butą, t. y. vieną bendrą patalpą, adresu (duomenys neskelbtini). Tai matyti sugretinus butų, adresu (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos bylas. Atkreiptinas dėmesys, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), šiai dienai yra pareiškėjos nuosavybė, jį pareiškėja įgijo 2008 m. kovo 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Šiai dienai pareiškėja iš esmės gyvena adresu (duomenys neskelbtini), kadangi yra įsikūrusi tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini), bute. Nurodo, kad butą, adresu (duomenys neskelbtini), yra įgijusi įgyjamosios senaties instituto pagrindu. Pareiškėja nėra daikto savininkė, tačiau faktiškai butu, adresu (duomenys neskelbtini), naudojasi ir apskritai jame gyvena dėl to, kad šis butas jai buvo paskirtas dar apytiksliai 1990 metais, kuomet pareiškėja jį gavo kaip AB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja. Nors pareiškėja ir ketino šį butą įgyti, tai jai nepavyko dėl asmeninių priežasčių (lėšų trūkumo). Aptariamas butas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, jis nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu. Šis butas apskritai nėra registruotas nekilnojamojo turto registre, jis neturi jokio unikalaus numerio. Pareiškėja butą, adresu: (duomenys neskelbtini), įgijo ir valdo sąžiningai, neturi pagrindo manyti, kad už ją į šį butą kas nors turi daugiau teisių nei ji pati, kadangi butą valdo jau daugiau nei 30 metų, yra atlikusi jame remontus, moka už jį mokesčius, jį valdo teisėtai, jo valdymo pagrindas buvo tuometinės jos darbovietės sprendimas suteikti pareiškėjai šį butą, o vėliau niekas pareiškėjai nereiškė jokių pretenzijų dėl gyvenimo šiame bute. Butą nuo pat apsigyvenimo pareiškėja valdo atvirai – faktiškai jį naudoja, dalyvauja bendrijos narių susirinkimuose. Pareiškėja moka už šį būstą mokesčius, t. y. įvairūs subjektai laiko, kad būtent pareiškėja yra šio buto savininkė. Pareiškėja yra atlikusi šio buto remontą, jai rašytos atitinkamos sąskaitos-faktūros dėl remonto darbų. Pareiškėja taip pat šiame bute yra deklaravusi tiek savo, tiek sūnaus gyvenamąją vietą. Butą pareiškėja valdo šiai dienai jau bent 30 metų ir šis valdymas yra nepertrauktas. Pareiškėja neturi pagrindo manyti, kad už ją į aptariamą butą kas nors turi daugiau teisių nei ji pati, kadangi šį butą valdo kaip savą, kaip gautą iš tuometinės darbovietės, kurio vėliau niekas niekada nereikalavo grąžinti, o pati darbovietė viešo registro duomenimis yra išregistruota dar 2017 metais. Pažymėtina, kad kadastriniai matavimai šiam butui nėra atlikti, jis nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, tad unikalaus daikto numerio neturi. Pareiškėja šį butą įgijo asmeninės nuosavybės teise, kadangi pirmoji santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini), o vėliau santuoką pareiškėja sudarė tik (duomenys neskelbtini). Egzistuoja visos sąlygos, būtinos nuosavybės teisės į daiktą įgijimui įgyjamosios senaties pagrindu.
Atsiliepimas
3. Teismo posėdžio metu pareiškėjos V. A. atstovas advokato padėjėjas Gediminas Rezgys iš esmės patvirtino patikslintame pareiškime nurodytas aplinkybes, papildomai paaiškino, jog iš suinteresuotų asmenų atsiliepimų turinio matyti, jog suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija iš esmės pareiškimo tenkinimui neprieštarauja, tuo tarpu VĮ Turto bankas prieštarauja dėl pateikto pareiškimo ir teigė, jog butas yra valstybės nuosavybė. Vis tik pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, išaiškinta, jog jeigu daiktas nėra įregistruotas valstybės vardu, įrodyti, jog jis priklauso valstybei, turi įrodyti šiuo atveju VĮ Turto bankas. Dėl turto priklausymo valstybei būtina aiškintis - turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių turtas sukurtas. Išvadą, jog turtas priklauso valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise ir todėl negali būti įgyjamas įgyjamosios senaties teise, darytina tik tuomet, kuomet kai iš bylos duomenų nustatomos dvi teisiškai reikšmingos aplinkybės: turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės subjektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų tvarka nebuvo turtas parduotas privačių asmenų nuosavybei. VĮ Turto bankas savo atsiliepime tik deklaratyviai nurodo, jog turtas buvo valstybės nuosavybė, tačiau konkrečių duomenų, kuriomis remiantis būtų galima padaryti išvadą, jog butas yra valstybės nuosavybė, nėra. Pareiškėjai butas perduotas ryšium su tuo, jog pareiškėja dirbo (duomenys neskelbtini), ir butas buvo perduotas kaip tarnybinis butas. Pareiškėja nežino, kam tas butas priklausė iki jo perdavimo jai. Po pateikto pareiškimo privatizavimo komisijai privatizuoti būstą, pareiškėja pilnai savo veiksmų neįvykdė. Pareiškėja išpildė tik tam tikras sąlygas: buvo parengta buto knyga ir atsitiko taip, jog pareiškėjai pristigo pinigų išsipirkti šį butą, už butą pinigų nesumokėjo, tačiau toliau šiame bute gyveno. Vėliau pareiškėjai niekas nekėlė jokių pretenzijų, jog ji tame bute gyveno. Pareiškėja buvo 2018-2019 m. pasikreipusi į savivaldybę su paklausimais, kaip būtų galimą šį butą įgyti nuosavybės teise, tačiau niekas jai jokios informacijos nesuteikė.
4. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas atsiliepime nurodo, kad pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo turtas buvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus (Butų privatizavimo įstatymą ir kt.), viena iš sąlygų nekilnojamojo turto privatizavimui buvo ta, kad už jį turėjo būti sumokėti pinigai. Duomenų, kad ginčo turtas būtų įkainotos irgi nėra. Be to, byloje nėra duomenų, jog namo, kuriame yra pareiškėjos pareiškime nurodytas butas, gyventojai būtų jo statytojais. Gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas 1979 metais ir jame dalis esančių butų buvo privatizuota teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi pareiškėjos pareiškime nurodytas butas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu. Ginčo turtas šiuo atveju negali būti pareiškėjos nuosavybė, nes yra valstybės nuosavybė. Tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Prašo atmesti pareiškėjos pareiškimą ir civilinę bylą nagrinėti suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant (el. medž. l. 75-78).
5. Suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į patikslintą pareiškimą prieštaravimų nereiškė, nurodė, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), buvo žinybinis (duomenys neskelbtini) (vėliau AB „(duomenys neskelbtini)“) pastatas, todėl Šiaulių miesto savivaldybė neturi duomenų apie šio namo butų privatizavimą. Iš į bylą pridėto 1995 m. sausio 9 d. pareiškimo Nr. 353, matyti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavėjas buvo AB „(duomenys neskelbtini)“. Patalpa – butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise savivaldybei nepriklauso, be to jis nėra apskaitomas savivaldybės balanse. Surinktų byloje įrodymų vertinimą bei klausimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo palieka spręsti teismui. Prašo nagrinėti bylą suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant teismo posėdyje (el. medž. l. 66-68).
Motyvuojamoji dalis
Patikslintas pareiškimas netenkintinas.
6. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
7. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, tai yra pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
8. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačiai nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą.
9. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, jog valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir, pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį, draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
11. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 1986 m. sausio 20 d. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) (vėlesni pavadinimai – (duomenys neskelbtini); AB „(duomenys neskelbtini)“; UAB „(duomenys neskelbtini)“). Kaip nurodė pareiškėja, apie 1990 metus jai kaip gamyklos darbuotojai buvo suteiktas bendrabučio tipo butas (kambarys), adresu (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja V. A. (buvusi pavardė – K.) ir jos sūnus E. K. šiuo adresu dar 1994 m. rugsėjo 3 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą, iki šiol prižiūri, rūpinasi minimu butu, moka mokesčius, padarė remontus. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog 2008 m. kovo 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu iš fizinio asmens pareiškėja įgijo ir gretimą butą, adresu: (duomenys neskelbtini), ir juos sujungė į vieną patalpą. Pareiškėja (konkrečiau pareiškėjos tuo metu esamas sutuoktinis V. K.) 1995 m. sausio 9 d. pareiškimu kreipėsi į AB „(duomenys neskelbtini)“ privatizavimo komisiją, prašydami parduoti privatizuojamą kambarį bendrabutyje, t. y. butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pasirašė susitarimą pirkti minėtą privatizuojamą kambarį. Tačiau pareiškėja minėto buto pirkimo-pardavimo sutarties nesudarė ir butas liko neprivatizuotas. Tiek pareiškime, tiek teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas pripažino aplinkybes, jog ginčo buto pareiškėja nenusipirko, nes pritrūko tam lėšų. Iš Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrutavo ir 2017 m. gegužės 18 d. išregistruota.
12. Gyvenamųjų patalpų privatizavimą Lietuvoje reglamentavo Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymas Nr. 1-1374, įsigaliojęs 1991 m. birželio 30 d. Butų privatizavimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnis numatė, kad pirkimo–pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose. Gyvenamieji namai, jų dalys, butai, negrąžinti natūra savininkams ar religinėms bendruomenėms, parduodami nuomininkams pagal šį Įstatymą po savivaldybės mero (valdybos) ar kitos institucijos sprendimo teisinės registracijos valstybės, savivaldybės, kooperatinės ar visuomeninės organizacijos vardu turto registro įstaigoje, atitinkamai indeksavus gyvenamųjų namų, jų dalių, butų kainą.
13. Įstatymo 4 straipsnis numatė, kad pagal šį Įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos – jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Įstatymo 5 straipsnis numatė, kad pareiškimus gyvenamiesiems namams, butams įsigyti asmenys paduoda savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, o jei namas, butas yra įmonės, įstaigos ar organizacijos balanse – atitinkamai jų administracijai.
14. Nagrinėjamos bylos duomenimis, bendrabutis, kuriame yra ginčo butas (kambarys), (duomenys neskelbtini), pastatytas 1979 m. kaip valstybės nuosavybė, nes bendrabutis negalėjo būti privačios nuosavybės objektu. Tiek bendrabutis, tiek ginčo butas priklausė visuomeniniam butų fondui ir buvo valstybės nuosavybė, t. y. buvo viešoji nuosavybė, sukurta bendromis lėšomis ir darbu. Be to, iš 2023 m. lapkričio 24 d. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos rašto matyti, jog bendrijos pirmininkas nurodė, kad daugiabutį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) iki privatizavimo valdė „(duomenys neskelbtini)“, kuri maždaug iki 1993 m. kovo mėnesio vykdė privatizavimo procedūras. Šio sprendimo 11, 12 punktuose aptartas reglamentavimas bei pareiškėjos pateiktas 1995 m. sausio 9 d. pareiškimas AB „(duomenys neskelbtini)“ privatizavimo komisijai, kuriuo buvo prašoma parduoti privatizuojamą kambarį bendrabutyje, patvirtina, kad bendrabučio tipo kambario (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (jos teisių perėmėja (duomenys neskelbtini)), vykdydama Įstatymo nuostatas, atliko bendrabučio (duomenys neskelbtini), kambarių (butų) privatizavimo procedūrą.
15. Byloje nėra pateikta tiesioginių rašytinių įrodymų, kad bendrabutis, ar jame esantis ginčo butas, būtų buvę perduoti AB „(duomenys neskelbtini)“ (vėliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“), kaip privatizavimo objektas ar kitaip pagal įstatymus perleisti privačion nuosavybėn. Pažymėtina, kad remiantis Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 2 straipsniu, kambariai bendrabučiuose, esantys valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosiuose namuose, buvo pirkimo – pardavimo objektu. Pagal šį įstatymą (4 straipsnis) buvo numatyta, kad savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos – jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 16 d. nutarimu Nr. 335 buvo nustatyta, kad valstybinio turto pirminio privatizavimo programose ir informaciniuose biuleteniuose į įmonių įstatinį kapitalą neįtraukiamas žinybinį butų fondą sudarantis valstybinis kapitalas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 410 (su vėlesniais pakeitimais) buvo numatyta, kad valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos gali perduoti, o miestų, rajonų valdybos privalo priimti į savo balansą neprivatizuotus bendrabučius. Kadangi ginčo butas, kaip minėta, priklausė visuomeniniam butų fondui, jis negalėjo įeiti į privatizuojamos įmonės įstatinį kapitalą bei būti privatizuotas kartu su ja Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Remiantis galiojusiu teisiniu reglamentavimu, butas, į kurį siekia įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teises pareiškėja, laikytinas valstybės nuosavybe. CK 4.69 straipsnio 3 dalis numato, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Tai, kad pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis teisės į šį butą neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007).
16. Suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija savo atsiliepime į patikslintą pareiškimą patvirtino, kad minėtas butas nuosavybės teise savivaldybei nepriklauso, jis nėra apskaitomas savivaldybės balanse. Pati pareiškėja savo patikslintame pareiškime nurodė, kad ji toliau gyveno šiame bute ir nusipirko gretimą butą, tačiau privatizavimo veiksmus, siekdama butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigyti nuosavybėn, atliko tik iš dalies, t. y. buvo parengta buto knygą, tačiau pinigai už ketinamą privatizuoti butą nebuvo sumokėti. CK 4.69 straipsnio 3 dalis nustato, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus – viešajai nuosavybei priklausančius daiktus. Aplinkybė, kad, pagal VĮ Registrų centras duomenis, minimo kambario teisės į jį neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas butą vertinti kaip bešeimininkį, nes minimas butas yra viešoji nuosavybė, į kurį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjamos nuosavybės teisės.
17. Įvertinus byloje pateiktus duomenis, nustatytas aplinkybes, aptartą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjai valstybinei įmonei priklausantis bendrabučio kambarys (butas) buvo suteiktas tam, kad pareiškėjos šeima būtų aprūpinta gyvenamuoju būstu, pareiškėja, kaip tuo metu valdomo būsto nuomininkė, nepasinaudojo galimybe pagal Įstatymo nuostatas privatizuoti ir nuosavybėn įsigyti minimą kambarį. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad nuosavybės teisės į kambarį (butą) (duomenys neskelbtini), pasikeitus įmonės, kuri valdė minimą kambarį, nuosavybės teisės formai, nebuvo ir nėra įregistruotos. Vien tik faktinis naudojimasis butu, jo išlaikymas ir tai, kad dėl to neprieštaravo kiti asmenys, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja atvirai valdė daiktą (butą) kaip savą, kad yra sąžininga valdytoja ir įgijo butą nuosavybėn įgyjamąja senatimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008). Tai, kad nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre į minėtą butą nebuvo įregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, teismo vertinimu, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog butas perėjo pareiškėjai, ir ji yra sąžininga šio buto įgijėja. Valdymo institucijų nepakankamas atlikimas joms pavestų funkcijų rūpintis viešąja nuosavybe ir valstybės nuosavybės teisių neįregistravimas į butą nėra pagrindas buto, esančio (duomenys neskelbtini), nepripažinti viešąja nuosavybe ar vertinti jį kaip bešeimininkį turtą. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį.
18. Nagrinėtinu atveju, teismas sprendžia, jog pareiškėja neįrodė, jog ginčo turtas nėra valstybės, t. y. byloje nenustatytos visos CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, būtinos, kad būtų galima nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, todėl pareiškėjos pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmestinas kaip nepagrįstas.
19. Papildomai pareiškėja informuotina, kad ji, įvertinusi ar egzistuoja visos būtinos sąlygos, gali spręsti dėl savo teisių gynimo reiškiant savarankišką reikalavimą dėl teisės užbaigti gyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūrą pripažinimo civilinėje byloje Nr. e2YT-4582-1031/2024, kurioje nagrinėjamas VĮ Turto bankas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pažymėtina, jog analogiška praktika taikyta civilinėse bylose: Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-551-650/2023; Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-144-1031/2024.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsniu, 270 straipsniu, 533 straipsniu, teismas
nusprendžia:
netenkinti V. A. patikslinto pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.