- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-04-08
- Bylos Nr.
- e2YT-144-1031/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-02113-2023-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Šukys
- Pareiškėjas
- Valstybinės įmonės „Turto bankas“
- Suinteresuotas asmuo
- L. R., (duomenys neskelbtini), Šiaulių miesto savivaldybės administracijos
- Advokatai
- Simona Vaičiulytė
2.6.8.9; 2.6.8.10; 2.6.8.11.5; 2.6.10.5.1; 2.6.16.5; 3.2.3.1; 3.2.6.1
2024 m. balandžio 8 d.
dalyvaujant pareiškėjos Valstybinės įmonės „Turto bankas“ atstovei R. K., suinteresuotam asmeniui L. R. ir jos atstovei advokatei Simonai Vaičiulytei – Gavorskienei, suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos atstovui bendrijos pirmininkui R. B., suinteresuoto asmens Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovui nedalyvaujant,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės įmonės „Turto bankas“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir suinteresuoto asmens L. R. pareiškimą dėl teisės užbaigti gyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūrą pripažinimo, suinteresuoti asmenys byloje L. R., Šiaulių miesto savivaldybės administracija ir (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja VĮ „Turto bankas“ teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad 19,13 kvadratinių metrų butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , yra valstybės nuosavybė. Pareiškėja pareiškime nurodė, taip pat jos atstovė teismo posėdyje nurodė, kad butai, (duomenys neskelbtini) , išskyrus butą, (duomenys neskelbtini) , buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Pagal nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašų duomenis yra akivaizdu, kad butas, (duomenys neskelbtini) , yra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, tačiau nuosavybės teisės į jį nėra įregistruotos. Pareiškėjos vertinimu, minėtas nekilnojamojo turto objektas iki šio momento išsaugojo valstybės nuosavybės statusą, kadangi buvo sukurtas ir valdomas valstybės subjektų, kai pagal Civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė.
Pareiškėja akcentavo, kad minėtas turtas išsaugojo valstybės nuosavybės teisinį statusą ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas, parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi valstybės nekilnojamasis turtas, išskyrus Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo rūmus, laikantis šiame įstatyme nustatytų principų, gali būti valdomas centralizuotai - tai yra valstybės nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo veiklas perduodant vykdyti vienam subjektui. Valstybės nekilnojamasis turtas gali būti perduodamas centralizuotai valdyti, jeigu jis nenaudojamas valstybės institucijų veiklai vykdyti arba yra pripažintas nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 3 dalį valstybės nekilnojamojo turto centralizuotą valdymą įgyvendina centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas (nuo 2014-10-01 centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju yra VĮ Turto bankas). Dėl šios priežasties teismo sprendimas, pripažinti ginčo turtą valstybės nuosavybe, leis VĮ Turto bankui įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojo teises ir pareigas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija nurodė, kad neturi duomenų, jog minėtas turtas priklausytų savivaldybei, nurodė, jog turtas neapskaitomas savivaldybės turto balanse, todėl bylą siūlė spręsti teismo nuožiūra.
Suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad butu (duomenys neskelbtini) , naudojasi L. R., ji jį valdo, tvarko ir prižiūri, moka visus su šiuo daiktu susijusius mokesčius.
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo L. R. pateikė savarankišką reikalavimą prašydama pripažinti jai teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą (kambarį), esantį adresu (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) . Ji pareiškime nurodė, taip pat teismo posėdyje paaiškino, kad ji nuo 1987 metų gyvena bendrabučio tipo namo kambaryje adresu (duomenys neskelbtini) , rūpinasi šiuo turtu, moka mokesčius. Pagal AB „(E.)“ 2017 m. vasario 2 d. raštą VĮ Turto bankui matyti, jog bendrabutis adresu (duomenys neskelbtini) iki privatizavimo buvo apskaitomas AB „(E.)“ kaip ilgalaikis turtas. Šiuo metu yra neprivatizuotas kambarys adresu (duomenys neskelbtini) . Privatizuojant bendrabutį, minimą kambarį buvo leista privatizuoti L. R. (ankstesnė pavardė T.), tačiau L. R. kambario pirkimo-pardavimo sutarties nepasirašė ir kambarys liko neprivatizuotas. L. R. (tuo metu – T.) buvo leista privatizuoti kambarį (duomenys neskelbtini) AB „(E.)“ generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 15. Iš AB „(E.)“ bendrabučio gyventojų, neišsipirkusių kambarių, sąrašo matyti, kad į sąrašą įrašyta L. R. (T.), pareiškimą išsipirkti kambarį (duomenys neskelbtini) , padavusi 1994 m. sausio 25 d. 1994 m. sausio 28 d. pasirašytas susitarimas, kad kambario savininku bus L. R. (T.). Įkainojimo akte Nr. 58 kaip bendra buto kaina nurodyta 100,03 Lt. L. R. sudarius santuoką, (duomenys neskelbtini) buvo pasirašytas dar vienas Susitarimas, kuriame taip pat numatyta, kad perkamo kambario savininke bus L. R.. Turėdama ketinimą privatizuoti būstą, L. R. sumokėjo Šiaulių miesto savivaldybės privatizavimo komisijai 2 Lt registracijos mokestį bei 200 Lt pradinį įnašą už norimas įsigyti valstybės vienkartines išmokas ir kitas tikslines kompensacijas, nes pagal Įkainojimo aktą Nr. 58 dalis kainos už butą turėjo būti sumokėta būtent valstybės vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais).
Suinteresuotas asmuo akcentavo, kad nepaisant ne vienerius metus trukusio proceso siekiant privatizuoti būstą, kuriame L. R. su šeima gyveno, galiausiai dėl susidėjusių gyvenimiškų aplinkybių (žinių, informacijos trūkumo, finansinių sunkumų, šeiminės situacijos ir kt.) procedūros nebuvo užbaigtos, t. y. nebuvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis ir turtas nebuvo įregistruotas kaip L. R. nuosavybė. Kita vertus, niekas kitas taip pat neatliko jokių veiksmų, kurie sąlygotų turto privatizavimą.
2007 m. vis dar turėdama ketinimą įsigyti ginčo būstą, nusipirko greta norėto privatizuoti kambario esantį kambarį, adresu (duomenys neskelbtini). Namas (duomenys neskelbtini) yra bendrabučio tipo, abu kambariai (duomenys neskelbtini) yra viename bloke, abu juos L. R. ir naudojo kaip savo, mokėjo visus su tuo susijusius mokesčius, įskaitant ir mokesčius, kurie įprastai mokami tik turto savininko, o ne naudotojo (pavyzdžiui, bendrijos kaupimo mokesčius, įmokas namo remontui ir kt.). Po 1996 m., kuomet privatizavimo procedūros nebuvo užbaigtos, L. R. domėjosi galimybėmis įsigyti ginčo kambarį, tačiau dėl informacijos, žinių trūkumo, kitų priežasčių tas nebuvo padaryta. Paskutinis kreipimasis dėl galimybės privatizuoti būstą iki teisminių procesų pradžios buvo 2023-02-02, kuomet L. R. kreipėsi į savivaldybę prašydama leisti pabaigti privatizavimo procedūrą, tačiau gavo atsakymą, kad savivaldybei būstas nepriklauso ir ji neturi galimybių priimti jokių su tuo susijusių sprendimų.
L. R. vertindama, kad ji turi teisę privatizuoti būstą, nes atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus, t. y. iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir buvo perkamo buto nuomininke, jai buvo leista privatizuoti turtą, pats kambarys galėjo būti privatizavimo objektas, o L. R. atliko veiksmus, būtinus realizuoti teisę privatizuoti būstą, t. y. teikė pareiškimą, sudarė susitarimą tarp būsto gyventojų, turtas buvo įkainotas, ji gali reikšti tokį reikalavimą, kuris ginant jos teises turi būti tenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos pareiškimas atmestinas, o suinteresuoto asmens L. R. reikalavimas tenkintinas.
Teismas nagrinėjamojoje byloje nustatė tokias teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes: suinteresuotas asmuo L. R., tuometinė pavardė L. T., nuo 1987 metų gyvena bendrabučio tipo namo kambaryje adresu (duomenys neskelbtini) . Šį daiktą išlaiko, juo rūpinasi. Duomenų apie kokias nors skolas, susijusias su šiuo daiktu, nėra.
Daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini) , patalpos iki privatizavimo buvo apskaitomos AB „(E.)“ kaip ilgalaikis turtas. Butai šiame name yra bendrabučio tipo. Butas, esantis (duomenys neskelbtini) , yra suformuotas kaip atskiras turto vienetas, jam suteiktas unikalus numeris, daiktinės teisės yra įregistruotos viešajame registre, tačiau daikto savininkas viešajame registre nėra nurodytas.
Prasidėjus privatizavimo procesui Lietuvoje pagal Butų privatizavimo įstatymą prasidėjo minėtame name (duomenys neskelbtini) , esančių butų privatizavimo procesas, tame tarpe ir buto Nr. (duomenys neskelbtini) privatizavimo procesas, tačiau šis procesas nebuvo užbaigtas ir nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į šį daiktą nėra įregistruotos.
Pareiškėja reiškiamu pareiškimu laiko, kad pasibaigus privatizavimo procesui daiktas yra išlaikęs iš viešosios teisės kylančią valstybės nuosavybės teisę, todėl toks juridinis faktas turi būti nustatytas. Teismas nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad reikalavimas pripažinti teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą turėtų būti nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka teismui pareiškiant ieškinį. Visgi šiuo atveju procesą pradėjus ypatingosios teisenos tvarka ir esant priešingiems reikalavimams teismas šiuos reikalavimus nagrinėja vienoje byloje. Teismo vertinimu, pareiškėjos pareiškimas turėtų būti tenkinamas nustačius, kad jokie kiti asmenys neturi teisės į minėtą butą arba neturi teisės tęsti procesus tokią teisę įgyti. Todėl teismas šiame sprendime pirmiausiai pasisako dėl suinteresuoto asmens L. R. reikalavimų, o po to - dėl pareiškėjos pareikšto reikalavimo.
Teismas šiame sprendime vadovaujasi suformuluotomis teisės taikymo taisyklėmis civilinėse bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2007; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; 2021 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2021.
Kasacinės instancijos teismas formuodamas teisės aiškinimą yra nurodęs, kad Butų privatizavimo įstatymo nuostatos gali būti taikomos ir nustojus galioti minėtam įstatymui, jei įstatymu reglamentuojami procesai buvo pradėti galiojant įstatymui, tačiau nebuvo užbaigti.
Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl asmens teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: Pirma – ar asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); Antra – ar nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); Trečia – ar asmuo kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų santykiai dėl buto privatizavimo.
Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad 1994 m. sausio 25 d. buvo sudarytas įkainojimo aktas minėtam butui, kuriame buvo nurodyti visi duomenys, tame tarpe ir už perkamą daiktą mokama kaina ir jos sumokėjimo tvarka. Įkainojimo aktas Nr. 58 pateiktas pirkėjai L. T., o jį sudarė Šiaulių akcinė bendrovė „E“. Bendra nurodoma mokėtina kaina už daiktą – 100,03 litų. Tą pačią dieną sudarytas ir susitarimas pirkti minėtą kambarį, jis sudarytas tarp suinteresuoto asmens ir akcinės bendrovės „(E.)“ vyr. ekonomistės G. E.. Šie dokumentai sudaryti tą pačią dieną suinteresuoto asmens pateikto pareiškimo leisti privatizuoti kambarį pagrindu. Iš Šiaulių miesto privatizavimo komisijos Registravimo kortelės Nr. 1 nustatyta, kad L. R. sumokėjo ir registracijos mokestį, ir 200 Eur įnašą.
Teismas, vertindamas tai, kad L. R. buvo pateikusi prašymą privatizuoti jos gyvenamą kambarį, su ja buvo sudarytas susitarimas dėl šio kambario, o Savivaldybės privatizavimo komisijoje buvo sukurta L. R. registracijos kortelė, teismas daro išvadą, jog šios aplinkybės atitinka prieš tai minėtus visus tris šios kategorijos bylose vertinamus kriterijus.
Teismas šios bylos kontekste taip pat pažymi, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės - ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais.
Vertindamas prieš tai minėtas aplinkybes teismas sprendžia, kad yra teisinis ir faktinis pagrindas suinteresuoto asmens L. R. reikalavimą tenkinti.
Pareiškėja laikė, kad jos pareiškimas turi būti tenkinamas ir tuo pagrindu, kad L. R. yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Teismas pažymi, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiam reikalavimui taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas.
Teismas nagrinėjamu atveju pažymi, kad ieškinio senaties pradžia yra asmens sužinojimas apie jo teisės pažeidimą arba sąlygos, leidžiančios vertinti apie teisės pažeidimą. Taigi senaties eiga siejama tiek su objektyviomis, tiek su subjektyviomis aplinkybėmis – informacijos pateikimu ar konkretaus asmens savybėmis ir gebėjimais tas aplinkybes suprasti ir įvertinti. Kaip minėta, suinteresuotas asmuo buvo pasirašiusi susitarimą, laikė, kad yra sumokėjusi už privatizuojamą butą. L. R. laikė, kad daugiau nei dešimt metų minėtą butą valdo teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai. Vertindama tokias aplinkybes ji reiškė reikalavimą dėl buvo įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu civilinėje byloje Nr. e2YT-7082-1003/2023. Minėtoje byloje tik apeliacinės instancijos teismas 2023 m. gruodžio 4 d. nutartyje nurodė, kad teisių įgijimas įgyjamosios senaties pagrindu yra nepagrįstas teisių gynimas, todėl turi būti reiškiamas reikalavimas pripažinti teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą.
Teismas pažymi, kad suinteresuotas asmuo kreipėsi į savivaldybę, bendravo su VĮ Turto bankas atstovais, kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir toks teisių gynimo būdas pareiškėjai nebuvo žinomas. Todėl teismas sutinka su minėtu argumentu, kad ieškinio senaties eigos pradžia turi būti sietina su minėta Šiaulių apygardos teismo priimta nutartimi. Todėl teismas daro išvadą, kad ieškinio senatis nėra praleista ir nėra pagrindo spręsti dėl ieškinio senaties atnaujinimo.
Teismas nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymi, kad valstybės turto privatizavimo procesas, kurio viena dalių buvo ir butų privatizavimo procesas, iš esmės reiškė visuomenės ir valstybės perėjimą iš dominuojančios valstybinės nuosavybės į dominuojančią privatinės nuosavybės formą taip, kaip tai nurodoma Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje. Liberalioji demokratija grindžiama privatine nuosavybe, o valstybei priklauso tik toks turtas, kuris reikalingas valstybinių funkcijų vykdymui. Todėl gyvenamųjų patalpų priklausymas valstybei yra ultima ratio priemonė ir tokios patalpos priklauso valstybei, kai nėra teisėtų pagrindų, kuriems tokios patalpos priklausytų privatinės nuosavybės pagrindais. Teismas, nustatęs, kad yra pagrindas tenkinti L. R. pareiškimą, jį tenkina, o pareiškėjos pareiškimą sprendžia atmesti.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjos Valstybinės įmonės Turto bankas pareiškimą atmesti.
Suinteresuoto asmens L. R. prašymą tenkinti ir L. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą (kambarį), esantį adresu (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) .
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.