- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-17
- Bylos Nr.
- A-597-602/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05264-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Dainius Raižys, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- V. K., V. P., R. J., V. M., G. I., V. A., R. O., R. G., A. K., V. T., J. S., S. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjų V. P., R. J., V. M., V. K., G. I. (G. I.), V. A., R. O., R. G., R. G., A. K., V. T., J. S., S. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 1D-8040(11); 3) priteisti iš VRM neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 5 148,92 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas R. J. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę išmokėti 3 152,97 Eur dydžio neišmokėtos valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti VRM 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 1D-7984(11); 3) priteisti iš VRM visą neišmokėtą paskirtos valstybinės pensijos dalį – 9 123,79 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo tikslindamas ir galutinai formuluodamas skundo reikalavimus, prašė: 1) panaikinti VRM 2015 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 1D-1042(11); 2) įpareigoti VRM išnagrinėti iš esmės V. K. 2015 m. sausio 15 d. prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo ir mokėjimo jam iki gyvos galvos 1 009,01 Lt paskirtos valstybinės pensijos; 3) priteisti V. K. 1 312,12 Eur.
Pareiškėjas V. A. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-9321(11); 2) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, apskaičiuoti bei išmokėti neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį – 2 666,98 Eur už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas G. I. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti VRM 2015 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 1D-342(11); 3) priteisti iš VRM visą neteisėtai neišmokėtą paskirtos valstybinės pensijos dalį – 5 021,48 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas R. O. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 1D-8732(11); 3) priteisti iš VRM visą neteisėtai neišmokėtą paskirtos valstybinės pensijos dalį – 15 348,93 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas R. G. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8712(11); 3) priteisti iš VRM visą neteisėtai neišmokėtą paskirtos valstybinės pensijos dalį – 2 864,36 Eur už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas R. G. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 1D-9688(11); 3) priteisti iš VRM visą neteisėtai neišmokėtą paskirtos valstybinės pensijos dalį – 11 261,28 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-9461(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 1 568,53 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013m. gruodžio 31 d.; 3) atnaujinti terminą dėl skundo teismui pateikimo.
Pareiškėjas J. S. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti VRM 2015 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1D-1980(11); 3) priteisti iš VRM visą neteisėtai neišmokėtą paskirtos valstybinės pensijos dalį – 4 193,06 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas V. T. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 10 d. (teismo pastaba – padaryta rašybos klaida, akto data yra 2015 m. vasario 18 d.) sprendimą Nr. 1D-1988(11); 3) priteisti iš VRM visą neteisėtai neišmokėtą paskirtos valstybinės pensijos dalį – 6 859,20 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.
Pareiškėjas S. S. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti VRM 2015 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 1D-3097(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, visą neteisėtai neišmokėtą paskirtos valstybinės pensijos dalį – 3 365,28 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Skunduose paaiškino, kad, pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pareiškėjams buvo mokamos sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Prašė priteisti susidariusias valstybinių pensijų nepriemokas dėl Laikinojo įstatymo taikymo, panaikinti VRM aktus, priimtus pagal pareiškėjų prašymus valstybinių pensijų nepriemokų klausimais. Skundo reikalavimus pareiškėjai grindė taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. nutartimi nutarė atnaujinti V. P. terminą skundui paduoti ir priėmė V. P. skundą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 10 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti R. J. skundo dalį dėl įpareigojimo išmokėti valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 11 d. iki 2012 m. sausio 1 d., kitą skundo dalį priėmė.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. nutartimi nutarė netenkinti V. M. prašymo atnaujinti terminą dėl reikalavimo priteisti iš VRM neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., šią skundo dalį atsisakė priimti.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti V. K. skundo dalį dėl įpareigojimo išmokėti valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kitą patikslinto skundo dalį priėmė.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 30 d. nutartimi nutarė netenkinti G. I. prašymo atnaujinti terminą dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., šią skundo dalį priimti atsisakė.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartimi nutarė atnaujinti R. O. terminą skundui paduoti ir priėmė skundą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. nutartimi nutarė netenkinti R. G. prašymo atnaujinti terminą dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., šią skundo dalį priimti atsisakė.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. nutartimi nutarė netenkinti R. G. prašymo atnaujinti terminą dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., šią skundo dalį priimti atsisakė.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. nutartimi nutarė netenkinti A. K. prašymo atnaujinti terminą dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., šią skundo dalį priimti atsisakė.
Atsiliepimas
VRM atsiliepimuose nurodė nesutinkanti su skundu, manė, jog jis nepagrįstas, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjų valstybinės pensijos buvo perskaičiuotos taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas. Manė, kad VRM sprendimai perskaičiuoti valstybines pensijas buvo teisėti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą tenkino iš dalies. Panaikino VRM 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 1D-8040(11) dalį, kuria atsisakyta nagrinėti V. P. prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo. V. P. priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 268,01 Eur, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Kitą pareiškėjo V. P. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo G. I. skundą tenkino iš dalies. Panaikino VRM 2015 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 1D-342(11) dalį, kuria atsisakyta nagrinėti G. I. prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo. Kitą pareiškėjo G. I. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo J. S. skundą tenkino iš dalies. Panaikino VRM 2015 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 1D-1980(11) dalį, kuria atsisakyta nagrinėti J. S. prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo. J. S. priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 137,80 Eur, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. Kitą pareiškėjo J. S. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo V. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo R. O. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo R. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo R. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo A. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo V. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo S. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo R. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo V. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl neišmokėtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių priteisimo ir skundžiamų administracinių aktų teisėtumo.
Teismas rėmėsi nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.), reguliavimu, nustatytu vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose ir pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol jos neteko galios. Teismas taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu, kuriuo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., kuriais buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas, neprieštaravo Konstitucijai, ir sprendė, jog sumažinta valstybinė pensija pareiškėjams pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus galėjo būti mokama, todėl konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų V. P., R. J., V. M., V. K., G. I., V. A., R. O., R. G., R. G., A. K., V. T., J. S., S. S. skundų dėl neišmokėtų valstybinių pensijų dalių priteisimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.
Pensijas mokančios institucijos sprendimo, kuriuo ikiteismine tvarka išnagrinėjamas prašymas dėl nepriemokos grąžinimo, teisinė reikšmė ne kartą aptarta teismų praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad toks sprendimas, nevertinant jo turinio, iš esmės tik patvirtina faktą, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl pensijos nepriemokos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vertino, kad pareiškėjų skundų reikalavimai panaikinti VRM sprendimų dalis yra išvestiniai iš reikalavimų dėl neišmokėtų valstybinės pensijos dalių taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį priteisimo. Teismui konstatavus, kad nėra pagrindo tenkinti šių pareiškėjų reikalavimų dėl priteisimo neišmokėtų valstybinės pensijos dalių šiuo pagrindu, teismas sprendė, kad negali būti tenkinami ir išvestiniai reikalavimai dėl aktų panaikinimo. Išvestiniu reikalavimu laikytas ir atmestas taip pat ir pareiškėjo V. K. reikalavimas dėl įpareigojimo VRM išnagrinėti prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo ir jos mokėjimo iki gyvos galvos iš esmės.
Dėl pareiškėjo V. P. prašymo panaikinti VRM 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 1D-8040(11), pareiškėjo J. S. prašymo panaikinti VRM 2015 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1D-1980(11), pareiškėjo G. I. prašymo panaikinti VRM 2015 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 1D-342(11) teismas sprendė, kad šių aktų dalys, kuriose pasisakyta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo laikomos teisėtomis, jų naikinimo pagrindų nėra.
VRM, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atsisakė nagrinėti pareiškėjų V. P., J. S. ir G. I. skundus dėl susidariusios nepriemokos taikant Laikinojo įstatymo 5 straispnio nuostatas, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos.
Teismas, įvertinęs skundžiamų administracinių aktų turinį, naikino šių skundžiamų aktų dalis, kuriomis atsisakyta nagrinėti pareiškėjų V. P., G. I. ir J. S. skundus dėl valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, motyvuojant tuo, kad praleistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje numatytas 6 mėnesių terminas nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktais išaiškinimais, teismas taikė ne Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, o valstybinės pensijos mokėjimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijos nuostatas, pagal kurias suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo ginti per 3 metus nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Iš šio ginčijamo sprendimo dalies matyti, kad jis nėra grindžiamas argumentais dėl to, kad buvo praleisti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje numatyti skundo padavimo terminai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad V. P. paskirta valstybinė pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta neteisėtai. Minėtų laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėta 925,40 Lt valstybinės pensijos dalis. Teismas laikė, kad pareiškėjo V. P. reikalavimas dėl šios valstybinės pensijos dalies priteisimo iš esmės yra pagrįstas ir tenkintinas.
J. S. paskirta pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta neteisėtai. Minėtu laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėta 475,79 Lt valstybinės pensijos dalis. Taigi teismas laikė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl šios valstybinės pensijos dalies priteisimo iš esmės yra pagrįstas ir tenkintinas.
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktais išaiškinimais ir atsižvelgus į tai, kad J. S. 475,79 Lt (137,80 Eur) valstybinės pensijos dalis ir V. P. 925,40 Lt (268,01 Eur) valstybinės pensijos dalis buvo neteisėtai neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl buvusio teisinio reglamentavimo – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, minėtos valstybinės pensijos nepriemokos priteistos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM.
III.
Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70–72), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo V. K. skundo – pareiškėjo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde pažymi, kad pareiškėjas tikėjosi, jog sumažintos valstybinės pensijos bus kompensuotos. Mano, jog terminas prašyti išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nėra praleistas, nes valstybės neveikimas nustatyti sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą (pagal Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį) yra tęstinis neveikimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atstovaudama ir Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime pažymi, kad, remiantis Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė įpareigota parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų tvarkos aprašą, tačiau nenurodyta, jog šis aprašas turi apimti ir pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Be o, pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 1 d. gauna nebeperskaičiuotą valstybinę pensiją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatas, priteisimo.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti VRM 2015 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 1D-1042(11); 2) įpareigoti VRM išnagrinėti iš esmės V. K. 2015 m. sausio 15 d. prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo ir mokėjimo jam iki gyvos galvos 1 009,01 Lt paskirtos valstybinės pensijos; 3) priteisti V. K. 1 312,12 Eur.
Pirmosios instancijos teismas 2016 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas V. K. siekia neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nuo 2011 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo. Nuo 2011 m. rugsėjo 17 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.
Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Atsižvelgdama į aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir tai, kad juose konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog VRM, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir įpareigojimo mokėti nurodyto dydžio valstybinę pensiją pirmosios instancijos teismo buvo atmesti pagrįstai. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą Konstitucinio Teismo praktiką, neturi priežasčių konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Konstitucijos ginamos pareiškėjo teisės buvo pažeistos.
Taigi Konstituciniam Teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, jog pareiškėjo teisės yra pažeidžiamos dėl to, kad Lietuvos valstybė teisės aktais nenumatė valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo.
Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.
Pažymėtina, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015, 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016, 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-602/2016, 2017 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-58-602/2017 ir kt.).
Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neskundžia teismo sprendimo dalies dėl atsisakymo panaikinti VRM 2015 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 1D-1042(11), teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies plačiau nepasisako.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo V. K. skundo palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.