Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-945-525/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-09-16
Bylos Nr.: eA-945-525/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02700-2013-8
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas: J. G.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos

Administracinė byla Nr. eA-945-525/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02700-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Ministerija) 2013 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 1D-6460(11) dėl nuo 2012 m. sausio mėn. vykdomo išskaičiavimo iš jam paskirtos ir mokomos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos bei sustabdyti vykdomą išskaičiavimą pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikino įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį;

2) įpareigoti VRM kiekvieną mėnesį mokėti jam visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją;

3) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, apskaičiuoti bei išmokėti jam neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2012 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos su įstatymu nustatytais delspinigiais.

Taip pat, pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 (toliau – ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas) ta apimtimi, kuria Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012–2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Pareiškėjas nurodė, kad 2006 m. kovo 23 d. VRM sprendimu jam paskirta 1 906,05 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Laikinajam įstatymui, Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) kas mėnesį pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį išskaičiuodavo ir neišmokėdavo iki 60-70% jo pensijos dalies, todėl jam buvo mokama 535,15 Lt dydžio pensija. Laikino įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Lietuvos Respublikos Seimas pratęsė valstybinių pensijų gavėjams vykdomo išskaičiavimo iš mokomos pensijos galiojimą iki 2012 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, jog pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, o paskirtos ir mokomos pensijos tam tikru mastu proporcingai visiems jų gavėjams gali būti mažinamos tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonominei krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, kai būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Atsižvelgiant į šį Konstitucinio Teismo nutarimą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo nutrauktas pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo įsitikinimu, 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo būti nutrauktas ir pensijos perskaičiavimas pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, tačiau už 2013 m. sausio mėnesį Tarnyba 2013 m. vasario 20 d. vėl pervedė sumažintą pensiją, sumažintos pensijos mokėjimas tęsiamas iki šiol. Dėl to pareiškėjas 2013 m. birželio 21 d. vidaus reikalų ministrui išsiuntė prašymą panaikinti sprendimą dėl nuo 2012 m. sausio mėn. vykdomo pensijos dalies iš jam paskirtos valstybinės pensijos išskaičiavimo ir mokėti jam visą paskirtą pensiją. 2013 m. birželio 21 d. iš VRM gavo atsakymą, kad išmokėti nepriemoką VRM neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjo vertinimu, toks VRM sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymas neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui, bet kartu aiškiai nurodė, jog paskirtos ir mokomos pensijos gali būti tam tikru mastu mažinamos tik esant ypatingoms sąlygoms, pavyzdžiui, kilus ekonominei krizei, kai išnaudojus visas vidines ir išorines galimybes neįmanoma sukaupti ir objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti ir yra būtina gyvybiškai užtikrinti svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Be to, pagal ankstesnius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, mažinant pensijas, net ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai turi būti paisoma iš konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų kylančių reikalavimų. Pareiškėjui kilo abejonių, ar valstybėje buvo ir yra ta sąlyga, kuria remiantis Seimas 2012 m. gruodžio 20 d. priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, pratęsiantį Laikinojo įstatymo galiojimą tik valstybinių pensijų ir atskirų kitų socialinių išmokų gavėjams iki 2013 m. gruodžio 31 d. Vertino, kad šiuo atveju jokio objektyvaus poreikio, būtinybės ir teisėto pagrindo toliau mokėti sumažintas valstybines pensijas nėra, o Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai, nes buvo priimtas ne dėl ekonominės krizės ar itin sunkios finansinės padėties, kaip to reikalauja oficialioji konstitucinė doktrina. Taikant Laikino įstatymo galiojimą 2013 metais tik valstybinės pensijas ir kai kurias kitas socialinių išmokas rūšys gaunantiems asmenims, diskriminuojamos atskiros visuomenės grupės, o tai tiesiogiai pažeidžia ne tik konstitucinės teisinės valstybės principus, bet ir jo teises ir interesus, įtvirtintus Konstitucijoje. Be to, nei Seimas, nei Vyriausybė nepasiūlė jokių kitų laikinų priemonių, kuriomis ekonomikos ar finansų krizės našta būtų paskirstyta tolygiai ir proporcingai visai visuomenei. Pareiškėjas abejojo, ar valstybėje yra ypatinga situacija, ar valstybinių pensijų mažinimas 2012–2013 metais vis dar yra būtina priemonė, ar vis dar atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus ir nevaržo asmenų, gaunančių tokias pensijas, teisių akivaizdžiai labiau nei reikia šiems tikslams pasiekti, bei ar tai atitinka oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl ekonomikos ar finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei. Prašė atsižvelgti ir į tai, kad iki šiol nėra nustatytas dėl Laikinojo įstatymo taikymo susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmas. Atkreipė dėmesį, kad Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas administracinėje byloje Nr. I-2693-624/2013 (reg. Nr.1B-16/2013), kuriame prašoma ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, ta apimtimi, kuria Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2013 metams, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Atsiliepimas

Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime nurodė, kad Ministerija pareiškėjui sumažintą pensiją mokėjo vadovaudamasi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis Konstitucijai neprieštarauja. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio, kuriuo pratęstas atitinkamų teisės normų galiojimas, atitiktis Konstitucijai nepaneigta, todėl Ministerija neturi teisės nevykdyti galiojančių Laikinojo įstatymo normų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo J. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vertino, jog ginčas byloje kilo dėl Ministerijos 2013 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 1D-6460 (11), kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2013 m. sausio mėn. iki šiol, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei 15 straipsnio 2 dalies nuostatas ir mokėti visą paskirtą pensiją.

Visų pirma pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, jog įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo nuostatas priima laikinai ir nustato atitinkamą teisinį reguliavimą pensijoms, vertindamas valstybėje susiklosčiusią padėtį, t. y. kol objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti nustatomas sumažintų valstybinių pensijų teisinis reguliavimas. Įstatymų leidėjui kyla pareiga kiekvienais metais svarstant valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią situaciją ir įvertinti, ar turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokamos sumažintos pensijos, nustatant tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą. Be to, kaip paminėjo Konstitucinis Teismas, lygiateisiškumo principas nėra pažeidžiamas, jeigu vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms būtų taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, viešuomenei reikšmingų tikslų ir tik tuo atveju, jeigu yra atsižvelgiama į konkrečias teisines aplinkybes, t. y. įvertinami asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai. Taigi, dėl teigiamų visuomenei tikslų, vadovaujantis proporcingumo bei lygiateisiškumo principais yra galimas skirtingas pensijų reglamentavimas. Valstybinio socialinio draudimo pensijos bei Valstybinės pensijos (šiuo atveju – pareigūnų ir karių valstybinės pensijos) reglamentuojamos skirtingais įstatymais (atitinkamai: Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas Nr. I-730 ir Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas Nr. I-549). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jo nėra pagrindo abejoti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 nuostatų konstitucingumu ta apimti, kuria Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamos pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Taigi, pareiškėjui valstybinė pensija perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pagrįstai. Ginčijamas Ministerijos 2013 m. liepos 4 d. sprendimas Nr. 1D-6460(11) yra teisėtas, pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl minėto sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą VRM mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netenkintas, nes Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, o jų galiojimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, pratęstas iki 2013 m gruodžio 31 d.

III.

Pareiškėjas J. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams; 3) administracinę bylą sustabdyti, iki Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą, arba administracinę bylą sustabdyti, kol bus išnagrinėtos analogiškos bylos esančios Konstituciniame Teisme.

Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, atmetęs jo skundą, nepagrįstai išskyrė jį iš kitų pareiškėjų, esančioje analogiškoje situacijoje, nes analogiškose bylose kitų asmenų skundai tenkinami. Akcentuoja, jog Konstituciniame Teisme yra priimti Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimaisi dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, remiantis kuriomis jam mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta valstybinė pensija, galiojimo pratęsimo 2012 ir 2013 metams, konstitucingumo. Atsižvelgiant į tai, ši byla stabdytina, iki kol Konstitucinis Teismas priims sprendimą(-us) šioje (šiose) konstitucinėje(-ėse) byloje(-ose).

Atsiliepimas

Atsakovas Ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Atsiliepime nurodė, kad byla turėjo būti nutraukta, nes pareiškėjas į teismą kreipėsi pasibaigus procesiniam 6 mėnesių terminui, nustatytam nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančioje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies redakcijoje. Šis argumentas neprieštarauja teismų praktikai – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartims administracinėse bylose Nr. A444-2232/2013 ir A552-519/2013, nes pirmuoju atveju pareiškėjas neturėjo galimybės išnaudoti viso 6 mėnesių termino, o antruoju, į teismą kreipėsi, kai 6 mėnesių terminas dar negaliojo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Vertina, kad teismo sprendimas priimtas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus šalių pateiktus įrodymus ir argumentus, faktines bylos aplinkybes, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas bylą išnagrinėjus iš esmės, tinkamai taikius teisės normas, pareiškėjas nepateikė naujų, teismo neįvertintų, argumentų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2012 m. sausio mėnesio pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui nuo 2012 m. sausio mėn. buvo mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), pagal kurio 4 straipsnio 1 dalį, paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, jo 15 straipsnyje nustatytą reguliavimą, Laikinasis įstatymas, kaip ir jo 4 straipsnyje įtvirtinta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Taigi, ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. sausio 1 d. ir vėliau, 2013 metais, valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad nagrinėjama byla turėjo būti nutraukta, nes pareiškėjas į teismą kreipėsi pasibaigus procesiniam 6 mėnesių terminui, nustatytam nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančioje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies redakcijoje.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintą 3 metų terminą pripažinto specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme. Kitoje administracinėje byloje Nr. A444-2232-13, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimas administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232-13).

Taigi, reikalavimams dėl susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų kreipimosi į teismą terminas, skaičiuojamas nuo asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, t. y. gavus pirmą sumažintą valstybinę pensiją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/13).

Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, jog vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, kad atsižvelgiant į tai, jog Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęsiamas įstatymų leidėjui priimant aptartus pakeitimų įstatymus, per laikotarpį nuo Laikinojo įstatymo pirminės redakcijos priėmimo ir vėliau, pratęsiant Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimą, valstybinių pensijų nepriemokos neišmokėtos taikant skirtingus juridinius pagrindus, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas atitinkama laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-193-556/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-175-146/2015).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821 pirma apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta už 2012 m. sausio mėnesį, o Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 – už 2013 m. sausio mėnesį, todėl, atsižvelgiant į laikotarpį, per kurį išmokama pensija už konkretų mėnesį, akivaizdu, jog 3 metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 metais susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjui kreipiantis į teismą 2013 m. liepos 17 d. dar nebuvo pasibaigęs.

Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo argumentai, jog nagrinėjama administracinė byla turėjo būti nutraukta pareiškėjui praleidus skundo padavimo teismui terminą.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimų teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija jau minėtoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 taip pat nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Nepaisant to, teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Minėta, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821 bei Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012 ir 2013 metams.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoka 2012 metais ir 2013 metais susidarė būtent dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, šiuo konkrečiu atveju – 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, galiojimo pratęsimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 18 d. nutartimi buvo sustabdęs šią bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus administracinėse bylose Nr. I-2693-624/2013 ir Nr. I-3856-142/2013 ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Konstitucinis teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir bei jo nuostatų galiojimo pratęsimas keičiant Laikinojo įstatymo 15 straipsnį neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vidaus reikalų ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2012 ir 2013 metais, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos bei delspinigių priteisimo už nurodytą laikotarpį netenkintinas.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo. Priešingai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr. pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1179-520/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015). Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VRM mokėti jam nustatyto dydžio pensiją teisėjų kolegija pabrėžia, jog pripažinus, kad valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta teisėtai, nebuvo pagrindo įpareigoti atsakovą pareiškėjui mokėti iki sumažinimo buvusią nustatyto dydžio pensiją. Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisinių santykių reglamentavimas gali būti nustatomas tik teisės aktų (įstatymų) leidėjo, o teismo (taip pat ir Konstitucinio Teismo, kai to prašo konkrečią bylą nagrinėjantis teismas) toks reglamentavimas gali būti kvestionuojamas nagrinėjant konkrečią bylą, kurioje toks reglamentavimas jau yra pritaikytas, t. y. teismas, vykdydamas Konstitucijos jam priskirtą teisingumo funkciją, atlieka tik retrospektyvų (o ne perspektyvų) teisinių santykių reglamentavimo įvertinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-916-143/2015).

Vadovaujantis anksčiau išdėstytai argumentais taip pat pripažintina, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pagrįstai 2013 m. liepos 4 d. raštu Nr. 1D-6460(11) atsisakė išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pagrįstai nurodė, jog sumažintą valstybinę pensiją moka įstatymų leidėjui pratęsus Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimą iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl naikinti nurodytą atsakovo sprendimą pagrindo nėra.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti juose išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

Pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasIrmantas Jarukaitis