Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Širvintų rajono apylinkės teismo teisėja Asta Katinienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „4finance“ ieškinį atsakovei J. K. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Procesiniai dokumentai atsakovei įteikti tinkamai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 130 straipsnyje nustatyta tvarka, viešo paskelbimo būdu, tačiau atsakovė per teismo nustatytą terminą, nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Ieškovas prašo priimti sprendimą už akių, jeigu atsiliepimas į ieškinį nebus pateiktas, todėl sprendimas už akių yra priimamas (CPK 142 straipsnio 4 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies

Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Sprendimo už akių instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas, taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis bei nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius. Tuo siekiama skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, nevilkinti proceso. Sprendimo už akių priėmimo sąlygos įtvirtintos CPK 285 straipsnyje. Minėtas straipsnis numato, kas sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo tokio sprendimo priėmimo, taip pat kitais CPK numatytais atvejais. CPK 142 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas turi teisę priimti sprendimą už akių ir tuo atveju, jeigu, esant ieškovo prašymui, atsakovė be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį. Taigi sprendimas už akių gali būti priimtas, kai, būdama tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą šalis, nevykdo procesinės pareigos rūpintis proceso skatinimu arba piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekdama nepagrįstai užtęsti (vilkinti) bylos nagrinėjimą.

Vadovaujantis CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo UAB „4finance“, valdančio sistemą Vivus.lt, ir atsakovės 2011 m. spalio 23 d. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 9974025001 (toliau – ir Sutartis), kuria ieškovas atsakovei 24 mėnesių terminui suteikė 289,62 eurų kreditą. Atsakovė įsipareigojo kreditą grąžinti iki 2013 m. spalio 23 d. Atsakovė dalį paskolos grąžino, tačiau nesilaikė kredito grąžinimo grafiko, todėl ieškovas 2012 m. balandžio 13 d. vienašališkai nutraukė Sutartį su atsakove.

Prievolė turi būti vykdoma sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal sutarties nurodymus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.38 straipsnio 1 dalis). Kreditavimo sutartimi, bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju, ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė – suteikė atsakovei kreditą, tačiau atsakovė Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais ieškovui negrąžino kredito ir nesumokėjo palūkanų, tuo pažeisdama Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 272,48 eurų skola.

Iki nustatyto termino atsakovei negrąžinus paskolos, ieškovas, remdamasis Sutarties 4.1 punktu, nuo 2011 m. spalio 23 d. iki 2012 m. spalio 8 d., atsakovei priskaičiavo 249,71 eurų palūkanas.

Lietuvos civilinėje teisėje, išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai). Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos įtvirtintos CK 6.37 straipsnio 1 dalyje ir atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančiose teisės normose (CK 6.872, 6.896, 6.920 ir kt. straipsniai). Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, palūkanos, paskoliniuose santykiuose atliekančios mokėjimo funkciją, yra paskolos gavėjų mokėjimai kreditoriams už jų pinigų panaudojimą finansuoti materialioms bei vertybinių popierių investicijoms ir vartotojui. Palūkanos yra „atlygis“ kreditoriams už susilaikymą nuo einamojo vartojimo ir riziką skolinant pinigus. Kompensuojamosios palūkanos reglamentuojamos CK 6.210 straipsnyje, nustatančiame kompensuojamųjų palūkanų dydžius, CK 6.261 straipsnyje, įtvirtinančiame minimalių kreditoriaus nuostolių, patiriamų dėl negalėjimo naudotis pinigais, prezumpciją ir teisę reikalauti didesnių nuostolių, jeigu jie buvo patirti, bei kitose CK normose (pavyzdžiui, CK 6.415, 6.446 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju, matyti, kad Sutartimi šalys susitarė dėl 39,52 eurų fiksuotos palūkanų sumos iki kredito grąžinimo termino. Šios palūkanos atlieka mokėjimo funkciją. Likusią palūkanų sumą, t. y. 210,19 eurų, ieškovas paskaičiavo už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Šios palūkanos yra kompensuojamosios. Šalys Sutartyje susitarė dėl palūkanų, kurių metinė norma 77,46 proc., mokėjimo, todėl ieškovo reikalavimas dėl 39,52 eurų palūkanų laikytinas pagrįstu ir yra tenkintinas.

Sprendžiant klausimą dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, atsižvelgtina į tai, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių yra susiklostę vartojimo kredito teisiniai santykiai, todėl tarp šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009).

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 210,19 eurų kompensuojamas palūkanas (bendra vartojimo kredito kainos metinė norma 112 proc.). Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms. Vadinasi, jeigu vartojimo kredito sutartyje už finansinių įsipareigojimų nevykdymą netesybos yra nustatytos konkrečia pinigų suma (bauda), vartojimo kredito davėjas privalo užtikrinti, kad ši suma konkrečiu atveju neviršytų Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyto dydžio. Vartojimo kredito įstatyme nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas kompensacinių palūkanų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiu. Palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Taigi, kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Todėl ieškovo prašymas, priteisti sutartines palūkanas, kurių bendra vartojimo kredito kainos metinė norma 112 proc., akivaizdžiai prieštarauja imperatyviai Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai nuostatai. Pažymėtina, kad ieškovas, norėdamas, jog būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai, privalėjo šiuos nuostolius įrodyti bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovės priteistinos 24,11 eurų palūkanos (272,48 eurų x 0,05 proc. x 177 dienos). Kita reikalavimo dalis dėl palūkanų priteisimo, yra nepagrįsta, todėl netenkintina.

CK 6.37 straipsnis numato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 336,11 eurų sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2016 m. balandžio 7 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Ieškovui iš atsakovės, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis 2 dalis). Ieškovas pareiškė 522,19 eurų ieškinį. Teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 336,11 eurus, t. y. patenkino 64,37 procentų ieškovo reikalavimų, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 9,66 eurų žyminio mokesčio.

Kadangi iš atsakovės priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu yra mažesnės negu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290, nustatyta minimali 3 eurų suma, todėl jos iš atsakovės nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285, 286 straipsniais, teismas ,

nusprendė:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui UAB „4finance“ (juridinio asmens kodas 301881644) iš atsakovės J. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 272,48 eurų skolą, 39,52 eurų palūkanas ir 24,11 eurų netesybas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 336,11 eurų pinigų sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2016 m. balandžio 7 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 9,66 eurų žyminį mokestį.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Atsakovė turi teisę per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos paduoti Širvintų rajono apylinkės teismui pareiškimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 111 straipsnio ir 287 straipsnio 2 dalies reikalavimus, dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovas turi teisę per 30 dienų apskųsti sprendimą Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Širvintų rajono apylinkės teismą.