- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-03
- Bylos Nr.
- 1A-70-312/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-02454-2020-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Darius Pranka, Paulius Veršekys
- Kaltinamasis
- D. S.
- Civilinis ieškovas
- T. S.
- Nukentėjusysis
- T. S.
- Advokatai
- Vidmantas Baumila
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dariaus Prankos ir Pauliaus Veršekio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, požymių. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 72,42 eurų turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Nukentėjusiosios T. S. civilinis ieškinys dėl 4000 eurų turtinės žalos ir 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. D. S. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. nežymiai sutrikdžiusi kito asmens sveikatą, o būtent tuo, kad ji 2020 m. sausio 15 d., apie 17.40 val., (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo laiptinės trečiajame aukšte, kilusio konflikto su nukentėjusiąja T. S. metu, tyčia rankomis sugriebusi už plaukų, pargriovė ją bei laikydama prispaudusi kojomis, sudavė ne mažiau kaip dešimt spyrių į įvairias kūno vietas, tuo pagal 2020 m. sausio 17 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. G 242/2020(01) padarydama nukentėjusiajai poodines kraujosruvas galvoje, veide, rankose, kojose, odos nubrozdinimą dešiniame dilbyje, muštinę žaizdą su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva viršutinėje lūpoje, galvos plaukų išplėšimą, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - pripažinti D. S. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti trijų mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nėra susiję su mokslu, darbu ar gydymu. Tenkinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir priteisti iš D. S. 74,42 eurų. T. S. civilinį ieškinį dalyje dėl turtinęs žalos atlyginimo atmesti, dėl neturtinės, remiantis teismų praktika, tenkinti iš dalies, nes prašoma atlyginti 3000 eurų suma yra per didelė.
3. Nurodo, jog teismas tinkamai ištyrė įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau pagal nustatytas faktines aplinkybes skundžiamame nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad nepadaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio 2 punktas).
4. Prokuroro teigimu, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė nepagrįstą išvadą, kad D. S. veikoje nebuvo įrodyta tiesioginė tyčia. Tokią išvadą teismas padarė nepagrįstai pripažindamas nukentėjusiosios parodymus nepatikimais ir jais nesivadovaudamas. Pabrėžia, kad teismo išskirti nukentėjusiosios parodymų neatitikimai nėra esminiai, kurie leistų daryti ginčytiną išvadą, galėtų būti paaiškinami bei niekaip nepaneigia dėl kaltinamosios D. S. veiksmų kilusių ir specialisto išvadoje nustatytų pasekmių. Nukentėjusiosios T. S. skirtingais tyrimo etapais skirtingų jai D. S. padarytų sužalojimų įvardijimas paaiškinamas išteisintosios užpuolimu sukėlusia šoko būsena ir patiriamu emociniu išgyvenimu. Visgi, T. S. parodymai atitinka specialisto išvadoje nustatytus kūno sužalojimus. Vertinant T. S. parodymų turinį, matyti, jog kuo daugiau laiko yra praėję nuo įvykio, tuo daugiau ir smulkesnių detalių T. S. apie savo sužalojimą nurodo.
5. Pažymi, kad nukentėjusiajai jokių sužalojimų nugaros ar inkstų srityse medicinos specialistai nenustatė. Vien tai, kad, kaip nurodyta teismo nuosprendyje, nebuvo nustatyti sužalojimai nugaros ir inkstų srityse, pacientės apžiūros dokumentuose neįrašyti jokie jos skundai dėl nugaros ar inkstų skausmų, nereiškia, kad smūgiai, nors ir nestiprūs, nebuvo į nurodytas kūno vietas suduoti. Be to, tai neeliminuoja kitų D. S. padarytų sužalojimų, kurie iš esmės atitinka T. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus. D. S. teiginiai apie tai, jog jai buvo įkąsta į ranką, anot prokuroro, tik patvirtina kad T. S. gynėsi nuo ją užpuolusios D. S..
6. Prokuroras mano, jog vien tai, kad nesutampa nukentėjusiosios T. S. ir kaltinamosios D. S. nurodyta užpuolimo trukmė, savaime nesudaro pagrindo laikyti nukentėjusiosios parodymų nepatikimais.
7. Prokuroro teigimu, teismas neteisingai nustatė, kad ne D. S., kuri ėjo pas nukentėjusiąją aiškintis, o pati nukentėjusioji T. S. užpuolė D. S.. Tokia teismo išvada nepagrįsta ir nelogiška. Visų pirma, nukentėjusioji parodė, kad išteisintoji buvo išgėrusi, be to, ji buvo tik ką sužinojusi apie sugyventinio neištikimybę su nukentėjusiąja ir, būdama emociškai susijaudinusi, ėjo pas ją pasiaiškinti, todėl visiškai akivaizdu, jog muštynes pradėjo būtent D. S., užpuldama T. S..
8. Skunde pažymima, jog teismas be jokio pagrindo atmetė ir nukentėjusiosios teiginius, kad žinutes ji rašė ištikta šoko, argumentuodamas, kad jokių sunkių padarinių T. S. sveikatai, juolab, jokių sunkių galvos traumų, išskyrus kraujosruvas galvos srityje, galinčių tiek paveikti nukentėjusiąją, kad ji dėl šoko būsenos nesuvoktų, ką rašo, nebuvo. Pabrėžia, kad šoko būsena yra susijusi su emocine asmens būsena ir nebūtinai su gautomis traumomis, todėl tokie teismo argumentai nepagrįsti.
9. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad galėję kilti T. S. įvardijami padariniai - galvos svaigimas, gyvybei svarbių organų sužalojimas, stuburo sužalojimas ir inkstų srities skausmai, kategoriškai paneigti teisiamojo posėdžio metu apklausto teismo medicinos eksperto J. P., nėra susiję su kaltinamosios tyčios nustatymu, į šią aplinkybę gali būti atsižvelgta nustatant padarytą žalą nukentėjusiajai.
10. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, anot prokuroro, visi byloje surinkti duomenys patvirtina vienas kitą bei sudaro visumą aplinkybių, leidžiančių neabejotinai teigti, jog nagrinėjamu atveju, D. S. veiksmai atitiko aptariamos nusikalstamos veikos sudėtį.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimų į apeliacinį skundą, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.
Šalies argumentai
12. Teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusioji T. S. prašė apeliacinį skundą tenkinti, tačiau nukentėjusioji nesutiko su, jos nuomone, prokuroro siūloma per švelnia bausme. Išteisintoji D. S. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Prokuroro skundas atmestinas.
13. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
14. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenų pripažinimui įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018 ir kt.).
15. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, jame nurodytu būdu D. S. tyčia nežymiai sutrikdė T. S. sveikatą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
16. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta, jog D. S. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Prokuroras teigia, jog D. S. išteisinta nepagrįstai, kadangi byloje surinkti įrodymai visiškai patvirtina, jog ji įvykdė jai inkriminuojamą nusikaltimą, tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nukentėjusiosios parodymus, nes jie atitinka specialisto išvadoje nustatytus kūno sužalojimus.
17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. S. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
18. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Taigi, nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
19. Nagrinėjamoje byloje D. S. buvo kaltinama tuo, kad ji, mušdama, t. y. suduodama smūgius kojomis (spardydama), nežymiai sužalojo žmogų. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką, kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas vertinant ir objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016)
20. Nustatyta, kad nagrinėjamas įvykis įvyko 2020 m. sausio 15 d., apie 17.40 val., (duomenys neskelbtini) namo, kuriame gyveno kaltinamoji ir nukentėjusioji, laiptinės trečiajame aukšte, tarp jų kilus konfliktui. Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra. Be to, iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. sausio 17 d. specialisto išvados Nr. G 242/2020(01) matyti, kad per apžiūrą, atliktą 2020 m. sausio 17 d., tiriamajai T. S. nustatyta, kad dešinio momens srityje 3x2 cm plote, viršugalvio kairėje 2x1,5 cm plote plaukų makštys paburkusios, ištinusios. Melsvai violetinės su neintensyviu žalsvu atspalviu poodinės kraujosruvos yra: dešinio smilkinio srityje 4x5 cm; kairės speninės ataugos projekcijoje 4x3 cm; dešinio peties ir kaklo riboje 4x5 cm; dešinės girnelės išorinio krašto projekcijoje 4x3 cm; kairės girnelės išorinio krašto projekcijoje 5x4 cm; kairės šlaunies vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje 3x3 cm rusvi odos nubrozdinimai, padengti šašais, iškilusiais virš aplinkinės odos, kurių kraštai pakilę, bet neatsilupinėję. Dešinio dilbio apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje 4x0,2 cm lovelio pavidalo; pagal laikrodžio ciferblatą atitinka 2 – 8 val. Viršutinės lūpos odos perėjimu į gleivinę yra 0,5x0,8 cm odos šašas iki 0,3 cm storio. 21 danties projekcijoje apie šašą melsvai rausva kraujosruva, pogleivyje, melsvai violetinė su žalsvu atspalviu poodyje 3x2 cm. Padaryta išvada, kad T. S. poodines kraujosruvos galvoje, veide, rankose, kojose, odos nubrozdinimas dešiniame dilbyje, muštinė žaizda su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva viršutinėje lūpoje, galvos plaukų išpešimas, padaryta kietais bukais daiktais, ne mažiau kaip dešimčia trauminių poveikių, galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku 2020 m. sausio 15 d. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 61-62). Taigi, atsižvelgiant į šią specialisto išvadą, yra pagrindas teigti, kad nukentėjusiajai nagrinėjamo įvykio metu buvo padaryti sužalojimai, tačiau šioje byloje kyla kaltinamosios kaltės (tyčios) klausimas. Byloje nėra nustatytų liudytojų, kurie būtų matę šį įvykį (konfliktą), taip pat nėra kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių smurto iniciatorę, o kaltinamoji D. S. ir nukentėjusioji T. S. konflikto aplinkybes ir tai, kuri pradėjo naudoti smurtą, nurodo skirtingai.
21. Išteisintoji D. S. viso proceso metu kategoriškai neigė spardžiusi T. S. kojomis ir sudavusi tyčinius smūgius, nuosekliai tvirtino, jog visus veiksmus prieš nukentėjusiąją atliko gindamasi nuo jos, o ne ją puldama. Apklausiama pirmosios instancijos teisme ji parodė, jog sužinojusi, kad nukentėjusioji suviliojo jos vyrą, kuris dvidešimčia metų jaunesnis už nukentėjusiąją, 2020 m. sausio 15 d., apie 17.40 val., ėjo pas ją išsiaiškinti dėl pastarosios elgesio. T. S. susitiko laiptinėje, ir pradėjus priekaištauti dėl netinkamo elgesio, pastaroji įsiuto, griebė jai (D. S.) už plaukų, tuo metu ji bandė nuo T. S. atsistumti, susikibusios jos abi krito ant žemės, ji (kaltinamoji) – kaire kūno puse, nukentėjusioji – dešine kūno puse. |Gulėdamos ant grindų, abi grūmėsi (stumdėsi), nukentėjusioji ją laikė už plaukų ir tampė, ji (kaltinamoji) negalėjo išplėšti savo plaukų iš nukentėjusiosios rankos, norėdama išsisukti, ji traukė galvą ir nuo savęs stūmė nukentėjusiąją. T. S. nespardė ir jokių tyčinių smūgių jai nesudavė, nebent galėjo smūgius suduoti netyčia, t. y. bandydama ištrūkti. Vienu metu T. S. įkando jai į dešinės rankos mažąjį pirštą, dėl ko vėliau buvo pamėlusi ranka. Po to, besigrumiant, jai pavyko išplėšti savo plaukus iš T. S. rankų, ji atsistojo ir išėjo. Konfliktas truko apie minutę. Tuo metu, kai T. S. buvo jai sugriebusi už plaukų, ji taip pat galėjo įsikibti nukentėjusiajai į plaukus. Dėl nukentėjusiosios veiksmais jai padarytų sužalojimų (išplėštų plaukų, įkandimo į ranką) į policiją nesikreipė, nes nepagalvojo, kad dėl šio dviejų moterų konflikto būtina pranešti. Gailisi, kad ėjo aiškintis pas nukentėjusiąją. Po šio įvykio T. S. jos draugui G. P. rašė grasinančias, su įvairiais keiksmažodžiais SMS žinutes (t. 1, b. l. 102-106). Analogiškus parodymus D. S. davė apklausos ikiteisminio tyrimo metu. Nurodė, kad ėjo pas T. S. išsiaiškinti, kodėl ši lenda prie jos sugyventinio G.. T. S. susitiko laiptinėje. Po išsakyto priekaišto, T. supyko ir rankomis griebė jai už plaukų, po ko jos abi krito laiptinėje ant grindų. T. visą laiką buvo jai suėmusi už plaukų ir ji niekaip negalėjo išsilaisvinti, todėl mano, kad gindamasi nuo nukentėjusiosios, galėjo rankomis jai ir suduoti smūgius, tačiau kojomis nespardė, nes besigrumdama su T. ant grindų, to padaryti niekaip negalėjo. Ji griūdama nukrito ant kairio šono, susimušė ranką. Po to, kai jai pavyko išsilaisvinti, T. jai taip pat sudavė smūgius kumščiais. Viskas vyko labai greitai, todėl negali pasakyti nei kiek smūgių, nei kur buvo suduota. Po šio konflikto T. paskambino jos sugyventiniui G. ir pasakė, kad ją už tai pasodins, vadino ją necenzūriniais žodžiais. Neneigia, jog konfliktas su T. buvo, tačiau jo iniciatorė buvo pati T.. T. nori iš jos pasipelnyti. Pati T. po įvykio jai buvo nurodžiusi, kad po to, kai ji parduos namą, visus už jį gautus pinigus privalės dėl įvykio sumokėti jai (t. 1, b. l. 73). Taigi, išteisintoji D. S., tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu davė vienodus ir išsamius parodymus.
22. Tuo tarpu, vertinant nukentėjusiosios parodymus, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis, kad T. S. parodymai viso bylos tyrimo metu nebuvo nuoseklūs ir nuolat buvo keičiami, nurodant kitokias aplinkybes dėl suduotų smūgių ir padarytų kūno sužalojimų. Tai patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta nukentėjusios parodymų analizė. 2020 m. sausio 15 d., 18.01 val., skambindama Bendrajam pagalbos centrui T. S. nurodė, jog ją sumušė pažįstama moteris, tampė už plaukų, prakirto lūpą, sudaužyta galva, sukasi (t. 1, b. l. 14). Iš VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2020-01-15 Medicinos dokumentų išrašo/siuntimo matyti, kad 2020 m. sausio 15 d., 21.44 val., nuvykusi į VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, skundėsi tik galvos skausmu ir svaigimu bei nurodė, jog 18 val. buvo sumušta pažįstamų asmenų (t. 1, b. l. 57). 2020 m. sausio 16 d., 14.00 val., apsilankymo pas šeimos gydytoją metu nurodė, kad vakar, sausio 15 d., apie 18 val., prie namo gatvėje užpuolė pažįstama kaimynė, nutraukė kepurę, išrovė plaukus, pargriovė, spardė kojomis galvą, smilkinius, praskėlė viršutinę ir apatinę lūpą (t. 1, b. l. 58). 2020 m. sausio 16 d., 16.47 val., protokole – pareiškime T. S. nurodė, kad D. S., sugriebė ją už plaukų, pargriovė ant grindų, kojomis spardė jai į veidą, sudavė ne mažiau dešimties smūgių (t. 1, b. l. 1), Tokius D. S. veiksmus nukentėjusioji nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. sausio 16 d., 17.14 val., papildydama, jog pabėgo po to, kai ji, norėdama ištrūkti, pradėjo D. S. stipriai žnaibyti šlaunis (t. 1, b. l. 28-29). Visgi, duodama parodymus teisiamojo posėdžio metu, atsakydama į teisėjos klausimus, T. S. parodė, jog D. S. sudavė jai dešimt smūgių į nugarą, inkstus, kelius, laikė ją už plaukų, du kartus spyrė jai į veidą virš lūpos, spyrė į pakaušį, nugarą, sudavė tris smūgius į apatinę nugaros dalį, į inkstus, kojas, dešinį ir kairį kelį, kojos buvo mėlynos nuo smūgių, išrovė labai daug plaukų, ji vos neprarado sąmonės, o ištrūko iš D. S. po to, kai įžnybė jai į ranką, vėliau teigė, kad įžnybė į koją. Atsakydama į klausimus dėl reiškiamo civilinio ieškinio, nurodė, jog dėl patirtų traumų negalėjo įsidarbinti, įvykio metu jai buvo sužaloti gyvybei svarbūs organai, stuburo sužalojimas, skausmas inkstų srityje, dėl patirtų sužalojimų jai sukosi galva, skaudėjo nugarą, iki įvykio problemų su sveikata neturėjo, nusiskundimų buvo tik dėl peršalimų (t. 1, b. l. 102-106). Taigi, lyginant byloje esančius išvardintus rašytinius dokumentus, taip pat ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusios duotus parodymus matyti, jog jie ne kartą buvo keičiami, nurodant nukentėjusiajai suduotų smūgių vietas ant jos kūno, taip pat smūgių skaičių, ištrūkimo nuo užpuolusiosios D. S. būdą, ir, kaip teisingai pastebima skundžiamame nuosprendyje, kuo daugiau praėjus laiko nuo įvykio, tuo daugiau nurodant smulkesnių detalių. Toks T. S. parodymų nenuoseklumas, kiekvieną kartą nurodomos skirtingos sumušimo ir padarytų sužalojimų aplinkybės suteikia pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu iš esmės.
23. Patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu duotiems nukentėjusiosios T. S. parodymams apie D. S. jai padarytus sužalojimus ir jų pasekmėje atsiradusius sveikatos sutrikimus - galvos svaigimą, skausmą nugaros ir inkstų srityse, kuomet iki įvykio ji šių sveikatos sutrikimų neturėjo, pirmosios instancijos teismas iš VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ pareikalavo T. S. medicininių dokumentų duomenis, kurie pilnai paneigė šias nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje teismas detaliai išanalizavo ir išdėstė apsilankymo aprašymo skiltyse „Nusiskundimai ir anamnezė“ gydytojų įrašus dėl T. S. nurodytų nusiskundimų, pradedant dar 2019 m. spalio 2 d., dėl kurių nukentėjusiajai buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja. Iš šių įrašų matyti, kad jau tuomet, t. y. dar iki įvykio T. S. skundėsi tiek galvos svaigimu, tiek „eilę metų“ varginančiais kaklo, nugaros skausmais, o 2019 m. rugsėjo – gruodžio mėnesiais dėl šių sveikatos sutrikimų buvo nedarbinga 68 dienas. Nukentėjusiosios parodymus dėl sveikatos sutrikimų, neva atsiradusių po 2020 m. sausio 15 d. įvykio patirtų sužalojimų, paneigė ir teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas J. P., atlikęs tyrimą ir pateikęs specialisto išvadą dėl T. S. nustatytų sužalojimų. Be to, šis specialistas iš dalies patvirtino kaltinamosios D. S. parodymus apie tai, jo jai susikibus su T. S., jos abi nukrito laiptinėje ant grindų: T. S. krito ant dešinės pusės, ji - ant kairės. Ekspertas paaiškino, kad apžiūros metu T. S. nustatyti sužalojimai dešiniame smilkinyje, dešinio kaklo pusėje ir kelių srityse, dešinio kelio išorinėje pusėje ir kairio kelio vidinėje pusėje, galėjo būti padaryti T. S. griūnant, rankos nubrozdinimas irgi galėjo atsirasti tiesiog griūnant, galėjo būti padarytas sugriebus už rankos (t. 1, b. l. 185-192).
24. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriais prokuroras grindžia D. S. kaltę, t. y. dėl išteisintosios D. S. tikslo ir motyvo panaudoti fizinį smurtą T. S. atžvilgiu (siekė išsiaiškinti dėl sugyventinio neištikimybės su T. S.), taip pat dėl įkandimo D. S. į ranką, kas neva patvirtina, jog nukentėjusioji tik gynėsi nuo ją užpuolusios D. S.. Šios prokuroro nurodytos aplinkybės neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad prasidėjus žodiniam konfliktui, būtent D. S. pirma pavartojo fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu ir tyčia jai padarė kūno sužalojimus. D. S. nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti susikibus abiem griūnant ant žemės bei tolesnių grumtynių metu, ginantis nuo T. S., nėra neįmanomos ir nelogiškos. Šios aplinkybės galėtų būti paneigtos tik neginčytinais D. S. kaltę pagrindžiančiais įrodymais, kurių byloje nesurinkta. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-284-719/2020). Nagrinėjamu atveju, be nukentėjusiosios parodymų, kurie, kaip minėta, nėra visiškai nuoseklūs ir patikimi, nėra jokių kitų kaltinamosios D. S. tyčią sužaloti nukentėjusiąją patvirtinančių įrodymų. Vien objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių nepakanka D. S. kaltei konstatuoti. Apeliaciniame skunde nepateikiama pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl tyčios nebuvimo D. S. veiksmuose. Teisėjų kolegijos manymu, D. S. parodymai apie tai, kad ji suduoti nukentėjusiajai galėjo netyčia, gindamasi ir bandydama ištrūkti, nėra paneigti, išteisintosios atliktų veiksmų, kaip netyčinių, vertinimas yra teisingas ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštarauja.
25. Prokuroras, nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, tarpusavio atitiktį ir vienas kito papildymą. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiosios, išteisintosios, liudytojo parodymus, specialisto paaiškinimą, jo pateiktą išvadą, medicininius dokumentus bei kitus bylos duomenis ir pripažino, jog byloje nesurinkta patikimų duomenų, patvirtinančių, kad D. S. veikė tyčia ir siekė padaryti nukentėjusiajai sužalojimus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad baudžiamojoje byloje yra medicininiai dokumentai, kuriuose yra užfiksuoti nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkantys T. S. kūno sužalojimai, vis dėlto, teismui kyla abejonių, kad šie sužalojimai buvo padaryti D. S. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Taip pat skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad ir pačiame kaltinime D. S. inkriminuoti nusikalstami veiksmai, t. y. jog ji tyčia rankomis sugriebusi už plaukų, pargriovė nukentėjusiąją bei ją laikydama prispaudusi kojomis, sudavė ne mažiau kaip dešimt spyrių (t. y. spardė kojomis) į įvairias kūno vietas, nėra pakankamai logiški ir realiai galimi, nes pargriautą nukentėjusiąją laikant rankomis už plaukų, o kojomis prispaudus prie žemės, sunkiai būtų įmanomi išteisintosios D. S. atlikti spardymo kojomis nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas veiksmai. Taigi, turint omenyje tai, kad nukentėjusiosios ir išteisintosios santykiai yra konfliktiški, todėl jos gali viena kitą apkalbėti, taip pat šioje baudžiamojoje byloje esant abejonių dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių ir dėl atskirų įrodymų (nukentėjusiosios parodymų) patikimumo, kurių neįmanoma pašalinti, vadovaujantis in dubio pro reo principu, teismui kilusios abejonės turi būti aiškinamos D. S. naudai.
26. Apylinkės teismas nešališkai ištyrė tiek D. S. kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, pagrįstai visas kilusias abejones vertino kaltinamosios naudai. D. S. veiksmai neatitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymių, todėl dėl šio kaltinimo ji išteisinta pagrįstai, kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti remiantis prokuroro apeliacinio skundo argumentais, pagrindo nėra.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų
27. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl priteistinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. 2021 m. vasario 3 d. pažymoje Nr. (12.32Mr) PT-751 nurodoma, kad iš kaltinamosios D. S. valstybės naudai priteistinos 171,00 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro advokato Vidmanto Baumilo darbo užmokestis.
28. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagal Vilniaus apygardos teismo prašymą išteisintajai D. S. parinko advokatą Vidmantą Baumilą, kuris Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartimi buvo paskirtas išteisintosios gynėju (t. 2, b. l. 29-30). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo (BPK 106 straipsnio 1 dalis). BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.
29. Šioje baudžiamojoje byloje D. S. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 19 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, bylą pagal prokuroro skundą nagrinėjant apeliacine tvarka, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. išteisinamasis nuosprendis paliktas nepakeistas, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš išteisintosios nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš išteisintosios D. S. (P.) nepriteisti.
Nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.