Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Aleno Piesliako, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. L. gynėjos advokatės Rasos Kalkauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus 15 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi – 6 mėnesiais 24 dienomis, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir L. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams.

Iš L. L. Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 1 262,10 Eur turtinei žalai atlyginti, juos pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos sąskaitą.

Iš L. L. nukentėjusiajam R. J. priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

L. L. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus nuteistas už tai, kad jis dėl chuliganiškų paskatų, kankindamas nužudė kitą žmogų, t. y. nuo 2019 m. balandžio 29 d. 14 val. iki 2019 m. gegužės 2 d. 5.24 val., (duomenys neskelbtini) pataisos namų, esančių (duomenys neskelbtini), Uždarosios zonos Kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), demonstratyviai ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, dėl menkavertės dingsties, tariamai netinkamo E. J. elgesio: kalbėjimo, niūniavimo, triukšmavimo, maisto padėjimo ant jo indų, o taip pat tyčiodamasis iš pastarojo: nurodydamas klūpoti ant grindų iškeltomis rankomis, o šiam nuleidus rankas, smurtaudamas šiomis aplinkybėmis tyčia sudavė E. J. mažiausiai 20 (dvidešimt) smūgių rankomis, kojomis ir metaliniu strypu į kojas, rankas, galvą, suvokdamas, jog tokiu veikimo būdu, ilgalaikiu nuolatiniu mušimu, žalojančio įrankio – metalinio strypo panaudojimu, daugybės kūno sužalojimų padarymu sukelia nukentėjusiajam dideles fizines kančias bei skausmą, padarė jam poodines kraujosruvas dešiniame žande, kairiame žande, kairiame skruoste, nosies nugarėlėje, dešiniame žaste, dešiniame dilbyje, dešinio riešo srityje, dešinėje plaštakoje, kairiame žaste, kairėje plaštakoje, dešinėje šlaunyje, dešinio kelio srityje, dešinėje blauzdoje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, kraujosruvas veido minkštuosiuose audiniuose (poodinių kraujosruvų projekcijose ir kaktoje) bei liežuvyje, sunkią galvos traumą, pasireiškusią kraujo išsiliejimais po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio ir į smegenų skilvelius, todėl įvykus komplikacijoms – galvos smegenų suspaudimui ir edemai (pabrinkimui), antrinei dešinio smegenų pusrutulio išemijai, smegenų kamieno foraminaliniam (tonziliariniam) strigimui, komai ir ūminiam kvėpavimo funkcijos nepakankamumui – 2019 m. gegužės 3 d. 6.10 val. Lietuvos sveikatos mokslų universitetinėje ligoninėje Kauno klinikose E. J. mirė.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo L. L. gynėjos R. Kalkauskienės apeliacinis skundas atmestinas.

Gynėja apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl L. L. kaltės padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktuose numatytą nusikaltimą, šios veikos teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai abejonių taip pat nekelia. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, jais remdamasis teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes ir L. L. nusikalstamus veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus.

Apeliantė apygardos teismo priimtą nuosprendį ginčija tik L. L. neteisingai paskirtos bausmės aspektu, todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, pasisako šiuo klausimu.

Dėl BK 59 straipsnyje 1 dalies 11 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymo

Gynėja skunde laikosi pozicijos, kad analizuojamu atveju bylą pirmąja instancija nagrinėjęs teismas turėjo pagrindą nustatyti L. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybe, jog jis veiką padarė būdamas ribotai pakaltinamas. Tokie apeliantės teiginiai nepagrįsti, todėl atmetami.

BK 59 straipsnyje 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jei veiką padaro ribotai pakaltinamas asmuo.

Riboto pakaltinamumo apibūdinimas pateiktas BK 18 straipsnio 1 dalyje. Čia nurodyta: „Asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų“. Taigi, iš aptartos teisės normos turinio akivaizdu, kad ribotas pakaltinamumas konstatuojamas, kai nustatomos dvi sąlygos: psichikos sutrikimas ir negalėjimas visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų.

Bylos duomenimis, L. L. ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. rugsėjo3 d.–rugsėjo 11 d. buvo atlikta ambulatorinė kompleksinė Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė (t.3, b. l. 9–14). Pateiktame ekspertizės akte konstatuota, kad, nors L. L. nuo vaikystės diagnozuota įgimta silpnaprotystė – lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo, tačiau nusikaltimo padarymo metu tai netrukdė jam suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos šią išvadą pateikusios ekspertės duotas išvadas patvirtino ir nurodė, kad nuteistasis visiškai prognozavo savo veiksmus, žinojo, jog už mušimą yra baudžiama, o fizinio smurto naudojimas prieš kitus nuteistuosius draudžiamas, todėl tai žinodamas, jis nukentėjusįjį mušė pasibaigus patikrinimų valandoms. Be to, ekspertės papildomai paaiškino, kad konkrečiu atveju buvo tiriama kriminalinio elgesio situacija ir nustatyta, jog ji buvo neutrali ir minimaliai provokuojanti, t. y. situacija nebuvo stipriai traumuojanti ar žeminanti L. L. orumą, ar gresianti jo gyvybei, kai reikia staigiai priimti sprendimą. L. L. kontroliavo ir prognozavo savo elgesį.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas, jog yra nuteistojo L. L. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnyje 1 dalies 11 punkte, priešingai, negu mano gynėja, šio baudžiamojo kodekso bendrosios dalies įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Tai, kad gynėjos skunde minimoje Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-315-245/2020 asmuo, kuriam buvo diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ir gydymo, buvo pripažintas ribotai pakaltinamu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl L. L. pakaltinamumo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisingumas vykdomas konkrečioje byloje pagal konkrečias bylos aplinkybes, o teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose. Precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

Dėl bausmės paskyrimo

Už BK 129 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto labai sunkaus nusikaltimo padarymą įstatymų leidėjas išimtinai be jokių alternatyvų yra nustatęs tik laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Pirmosios instancijos teismas L. L. pagal 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus paskyrė laisvės atėmimą 15 metų.

Iš apskųstojo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, nustatydamas L. L. bausmės dydį, atsižvelgė į tai, jog jis, veikdamas netiesiogine tyčia, siekdamas asmeninių tikslų, padarė baigtą labai sunkų nusikaltimą, kurio padariniai negrįžtami, t. y. kankindamas dėl chuliganiškų paskatų jis nužudė jauną (28 metų) žmogų: E. J.. Jo baudžiamąją atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o sunkina – kad inkriminuotą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Apygardos teismas taip pat įvertino, kad L. L. yra įgijęs pagrindinį išsilavinimą, nėra įrašytas į priklausomybės ligų įskaitą. Nusikalstamos veikos padarymo metu diagnozuota įgimta silpnaprotystė – lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo. Jis nusikalto ne pirmą kartą. Anksčiau teistas 4 kartus. Turėdamas neišnykusį teistumą, naują veiką padarė atlikdamas jam pagal ankstesnį teismo nuosprendį paskirtą bausmę. Tokios aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį ir rodo jau susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir polinkį veikti priešingai teisės normoms. Tai, kad L. L., nelinkęs paisyti teisės aktuose nustatytų tam tikrų elgesio ir moralės reikalavimų, patvirtina ir bylos faktiniai duomenys apie jo turimas 85 galiojančias nuobaudas pataisos įstaigoje. Iš bausmės atlikimo ir kardomojo kalinimo įstaigų charakteristikų matyti, kad L. L. asmenybė apibūdinama taip pat neigiamai. Jose nurodoma, kad jis yra impulsyvus, nebrandus, linkęs dominuoti, konfliktuoti su pareigūnais. Pažymima, kad stresinėse situacijose stebimos intensyvios pykčio išraiškos, darbinė motyvacija neigiama, nedalyvauja socialinės reabilitacijos programose, nesilaiko sudaryto individualaus plano punktų.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. L. bausmę pagal BK 129 straipsnio 2 dalį, įvertinęs visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgęs į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, jam už nurodytame BK straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo padarymą paskyrė artimą sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui bausmę – laisvės atėmimą 15 metų (terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkis sudaro 14 metų).

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bei neteisingą bausmę. Tačiau tokių aplinkybių tiriamu atveju teisėjų kolegija nenustatė. Skunde L. L. gynėja, nesutikdama su jam paskirta nurodyto dydžio bausme, tik deklaratyviai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, pažeidė teisingumo principą, šių argumentų nepagrįsdama konkrečiais faktiniais bylos duomenimis.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai švelnesnė, negu numatyta įstatyme, bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, o BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tik tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tik tuo atveju, jeigu nustatomos išimtinės aplinkybės, kuriomis remiantis, net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas (kasacinės nutartys Nr. 2K-293-697/2015, Nr. 2K-54-648/2016, Nr. 2K-24-689/2019 ir kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nei BK 62 straipsnio 1 dalyje, nei BK 62 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų, suteikiančių pagrindą L. L. paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, nei jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas neatitiktų bausmės paskirties, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs L. L. padarytų nusikalstamų veiksmų ir jo asmenybės pavojingumą, dėl jo nusikalstamų veiksmų atsiradusius padarinius, nusikaltimo padarymo aplinkybes, pastarajam nustatė veiksmingą, proporcingą nuteistojo pažeistiems teisiniams gėriams ir atitinkančią teisingumo principą laisvės atėmimo bausmę. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai L. L. netaikė BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Skunde gynėjos akcentuojamos L. L., kuriam būdingas impulsyvumas, negebėjimas valdyti pykčio priepuolių, kai sutrinka jo elgesys, laikymo sąlygos kartu su kitais nuteistaisiais (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, teisėjų kolegijai kelia tam tikrų abejonių, tačiau byloje surinkti objektyvūs faktiniai duomenys yra nepakankami pagrįsti, kad į kamerą įkėlus nukentėjusįjį, taip buvo sudarytos sąlygos nevaldomiems nuteistojo pykčio protrūkiams pasireikšti. Esant tokioms aplinkybėms, nepagrįstas gynėjos argumentas, kad E. J. įkėlimas į kamerą, kurioje su kitais nuteistaisiais buvo laikomas ir L. L., buvo priežastimi, nulėmusia šioje byloje nustatytus sunkius negrįžtamus padarinius, ir tai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui L. L. skirti švelnesnę bausmę. Kaip nustatyta pirmiau, šioje byloje nėra jokių teisinių prielaidų formuoti išvadą, kad L. L., nusikalstamos veikos padarymo metu, buvo ribotai pakaltinamas. Byloje neabejotinai nustatyta, kad jis suvokė savo veiksmų esmę ir juos galėjo valdyti. L. L. skundžiamu nuosprendžiu paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, esant dviem jo veiksmus kvalifikuojantiems požymiams, yra nei per griežta, nei per švelni.

Dėl proceso išlaidų

Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. vasario 25 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Šioje pažymoje nurodyta, kad valstybė dėl L. L., kuriam Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartimi buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose koordinatoriaus parinkta gynėja advokatė D. Dereškevičienė, gynybos patyrė 193,50 Eur išlaidų.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Taigi, nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, kaip ir nagrinėjamu atveju, vis dėlto, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės ir nuteistojo turtinė padėtis. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2A-1-788/2021 ir kt.).

Baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmestinas. Iš apskųstojo teismo nuosprendžio matyti, kad juo iš L. L. Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 1 262,10 Eur turtinei žalai, o nukentėjusiajam R. J. – 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Byloje nėra duomenų apie nuteistojo turimą kilnojamąjį / nekilnojamąjį turtą. Šiuo metu L. L. atlieka apskųstuoju nuosprendžiu paskirtą ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę. Byloje nėra duomenų, kad jis, atlikdamas bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, dirba. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliacinio skundo nagrinėjimo rezultatą, esamą nuteistojo turtinę padėtį, jo turimus skolinius įsipareigojimus, socialinius santykius, sprendžia, kad konkrečiu atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo L. L. neišieškotinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. L. gynėjos advokatės Rasos Kalkauskienės apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, netenkinti.