Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Agnei Jakultytei, dalyvaujant ieškovei R. G., jos atstovui advokatui Eligijui Karbauskui, atsakovei S. S., atsakovo D. S. atstovui advokatui Ričardui Noreikai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovams S. S., D. S. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Ieškovė prašo priteisti solidariai iš atsakovų 5260,00 Eur skolą bei priteisti iš atsakovo D. S. 2720,00 Eur skolą. Nurodo, kad laikotarpiui nuo 2015-05-25 iki 2016-03-21 paskolino 5260,00 Eur atsakovams pragyvenimui bei paskolinio 2720,00 Eur atsakovui D. S. kelionėms į užsienį, t.y. 2014 metais – 2220,00 Eur, 2016-03-01 – 500,00 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002). Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2005).

Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010).

Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 200 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalį paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.871 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos (CK 6.871 straipsnio 4 dalis). Ieškovė aplinkybę, jog suteikė atsakovams paskolą, grindžia tuo, jog atsakovui buvo reikalingos piniginės lėšos kelionėms į Norvegiją 2014 metais ir 2016-03-01 bei tuo, jog laikotarpiu nuo 2015 metų balandžio mėnesio 2016 metų kovo mėnesio atsakovas D. S. neturėjo darbo, todėl atsakovų šeimai reikėjo piniginių lėšų pragyvenimui. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012-04-01 iki 2016-02-20 atsakovas D. S. dirbo įmonėje Anionas AS. Iš byloje pateikto darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, kad atsakovas D. S. nuo 2015-05-16 darbų Anionas AS nevykdė. Šias aplinkybes patvirtino ir ginčo šalys bei jų atstovai teismo posėdžio metu. Teismo posėdžio metu atsakovė S. S. paaiškino, kad jos sutuoktinis dirbdamas užsienyje per laikotarpį nuo 6 savaičių iki 2 mėnesių uždirbdavo vidutiniškai 6000,00 Lt – 7000,00 Lt, tačiau užsienyje nedirbo nuolatos, t.y. tam tikrai laiką dirbdavo Norvegijoje, o po to kelis mėnesius praleisdavo Lietuvoje, todėl šeimos vidutinės pajamos sudarė apie 1000,00 Lt. Anionas AS 2016-08-31 informacinės pažymos duomenimis nustatyta, kad įmonė atlikdavo išskaitas iš atsakovo darbo užmokesčio už kelionę į Norvegiją ir atgal į Lietuvą bei apgyvendinimo išlaidas. Iš byloje pateikto išrašo matyti, kad atsakovas D. S. 2010-06-12 iki 2015-12-29 gaudavo pajamas. Įvertinęs byloje esančius duomenis bei šalių ir jų atstovų paaiškinimus teismo posėdžio metu, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Visų pirma, pažymėtina, kad ieškovė nurodė, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, o ieškinyje nurodytas pinigines lėšas ji perduodavo grynaisiais pinigais. Taigi, byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo ir priėmimo faktą bei tai, kad piniginės lėšos buvo suteiktos būtent kaip paskola. Antra, nors įvertinus byloje pateiktus duomenis apie ieškovės pajamas nustatyta, jog ieškovė turėjo pakankamai piniginių lėšų suteikti atsakovams ieškinyje nurodyto dydžio paskolą, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Trečia, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškinyje nurodytu laikotarpiu atsakovas gaudavo pajamas. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog iš byloje pateikto atsakovės S. S. parengto išrašo matyti, jog laikotarpiu nuo 2015-05-25 iki 2015-11-26 atsakovai pinigines lėšas skolindavosi kelis kartus per mėnesį, tačiau 2015 metų gruodžio mėnesį buvo skolinamasi kas kelias dienas mažesnėmis sumomis. Todėl nėra aišku, kodėl atsakovams žinant, jog jie neturi pakankamai piniginių lėšų būtiniesiems poreikiams patenkinti ir žinant, jog šių pajamų greitu metu negaus, pavyzdžiui iš darbinės veiklos, jie pinigines lėšas skolinosi kas kelias dienas, o ne didesnes sumas kas mėnesį kaip ir anksčiau. Be to, minėtame išraše nėra duomenų apie paskolintas pinigines sumas po 2016-01-03, nors ieškinyje nurodoma, jog pinigai buvo skolinami iki 2016-03-21. Ketvirta, teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad negali nurodyti kiek piniginių lėšų ir kada tiksliai suteikė atsakovams, kadangi šios informacijos nesižymėjo. Nurodė, kad duomenis apie paskolintas pinigines lėšas žymėdavosi jos duktė atsakovė S. S.. Taigi, šiuo atveju ieškovė negalėjo patvirtinti, jog prašoma priteisti suma atitinka atsakovams suteiktos ir negrąžintos paskolos sumą. Be to, pagal byloje pateiktą atsakovės S. S. parengtą išrašą matyti, kad atsakovų skola laikotarpiu nuo 2015-05-25 iki 2016-01-03 sudarė iš viso 3420,00 Eur, o ne 5260,00 Eur, kaip ieškinyje nurodo ieškovė. Todėl esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių nustatyti atsakovų įsiskolinimo dydį. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovai 2016-05-13 kreipėsi į teismą su prašymu dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių sutarimu ir pateikė 2015-05-13 sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Minėtoje sutartyje atsakovai aptarė, kaip po santuokos nutraukimo bus vykdomos prievolės kreditoriui AB SEB bankui, tačiau neaptarė prievolės vykdymo ieškovei. Pažymėtina ir tai, jog teismo posėdžio metu ieškovė ir atsakovė patvirtino, kad ieškovė dažnai remdavo atsakovų šeimą, t.y. suteikdavo jiems piniginių lėšų pragyvenimui. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog tarp šalių susiklostė paskolos sutartiniai teisiniai santykiai ir labiau tikėtina, jog atsakovams gyvenant santuokoje ieškovė teikė jiems tam tikras pinigines lėšas kaip paramą.

Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, pripažintina, kad ieškovės ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį atmetus ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas D. S. patyrė 745,98 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 700,00 Eur už advokato teisinę pagalbą bei 45,98 Eur už vertimo paslaugas. Ieškinį atmetus, atsakovui iš ieškovės priteistina 745,98 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pagal 2014-09-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur. Nustatyta, kad byloje nepatirta 3,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės R. G. 745,98 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui D. S..

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.