Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Posėdžio metu pareiškėjas patvirtino tas pačias aplinkybes, kad jam naudojantis dušu nebuvo užtikrintas privatumas, nes nebuvo jokių pertvarų. Taip pat pertvarų nebuvo ir persirengimo kambaryje, kas sukėlė neigiamus jausmus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje K. U. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Pravieniškių PN-AK – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2022-01-17 iki 2022-10-12 jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, įstaigos dušuose nebuvo pertveriamų sienelių ir vienu metu duše maudėsi ne mažiau kaip 9 žmonės, kas pažeidė pareiškėjo privatumą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime neneigė, kad ginčo laikotarpiu nebuvo dušų pertvarų. Šiuo metu pertvaros jau įrengtos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žiūrėti, pavyzdžiui EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), konstatavo, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas (LVAT 2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018).

Pažymėtina, kad atsakovės atstovas savo veiksmų teisėtumą sieja tik su tuo argumentu, jog teisės aktai neįpareigoja įrengti dušo pertvarų, tačiau nurodomas teisės aktas yra paties Kalėjimų departamento priimtas įsakymas, o ne kitų valdžios institucijų vykdytinas teisės aktas. Tai reiškia, kad vykdydamas pozityvią pareigą užtikrinti kaliniams minimalų privatumą Kalėjimų departamentas gali atitinkamus reikalavimus numatyti savo priimtuose teisės aktuose ir nėra priklausomas nuo kitų valdžios institucijų. Todėl, nagrinėjamu atveju, teismas, atsižvelgdamas į minėtą LVAT ir EŽTT praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Teismas pripažįsta, kad pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu sukelia jam diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, jis gali jaustis nejaukiai, kai yra stebimas kitų nuteistųjų tuo metu, kai prausiasi duše. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai neužtikrinant pareiškėjo privatumo prausiantis duše (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.249 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 straipsnis).

Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju taip pat būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi, kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintų HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Ginčo laikotarpiu galiojo Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (po 2021-05-25 pakeitimų), kurių 17.5 p. numatyta, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į valgyklą, dušą (ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o kai sudarytos sąlygos – kasdien), socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu (gynėju).

Šiuo atveju atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą matyti, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo suteikiama teisė ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę praustis duše (nėra byloje duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu būtų buvę sudarytos sąlygos maudytis kasdien), todėl nėra pagrindo skaičiuoti pažeidimo laikotarpį už kiekvieną dieną (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 17 d. iki 2022 m. spalio 12 d. įskaitytinai turėjo teisę pasinaudoti dušu apie 38 savaites (po 2 kartus), todėl, teismo vertinimu, apie 76 dienas buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad buvo pažeistas privatumas naudojantis persirengimo kambariu, kadangi jame taip pat nebuvo pertvarų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo įrengti persirengimo patalpas su individualiomis pertvaromis, o be to, persirengimo patalpų tos pačios lyties asmenims įrengimas pertvarų yra analogiškas daugumai viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas. Pareiškėjui, kaip nuteistajam, šiuo aspektu nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) kalinimo sąlygos, negu likusiai visuomenės daliai, todėl, nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas persirengimo patalpoje iš esmės nebuvo pažeidžiamas ir neteisėti atsakovės atstovo veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini.

Teismas, vadovaudamasis aptartais CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo pažeidimas pareiškėjui naudojantis dušu), mastą ir trukmę (per ginčo laikotarpį pareiškėjo privatumas naudojantis dušu buvo pažeidžiamas du kartus per savaitę), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, jog nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ir privatumą, administracinėje byloje nėra pateikta ir nustatyta duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, kuri yra proporcinga ir pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti. Analogiška teismų praktika dėl tokio pažeidimo yra formuojama ir naujausiose LVAT išnagrinėtose bylose (Lietuvos vyriausiojo teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021 ir 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-204-822/2021).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. liepos 20 d. nutarimu Nr. 769 „Dėl sutikimo reorganizuoti Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžias biudžetines įstaigas“ ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1R-303 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių biudžetinių įstaigų reorganizavimo“, atsakovės atstovės Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teises ir pareigas nuo 2023 m. sausio 1 d. perėmė Lietuvos kalėjimų tarnyba, todėl neturtinė žala priteistina iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. U. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti K. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.