Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Linos Lesinskienės ir Aušros Vingilės,

nuteistajam L. V., jo gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskui (nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, iš dalies naudojant informacinių ir elektroninių ryšių technologijas, t. y. vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2024 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 150 MGL dydžio, t. y. 7 500 Eur, baudą.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, iš L. V. konfiskuotas nusikalstamos veikos rezultatas – 15 180,86 Eur (penkiolika tūkstančių vienas šimtas aštuoniasdešimt eurų 86 ct).

L. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

L. V. gynėjo prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3.10. Pabrėžia, jog byloje nustatyta, kad apeliantas L. V. dirbo MB „P.“ (buvo šio juridinio asmens direktorius). Net ir pripažinus, kad MB „P.“ pirko vestuvių organizavimo ir maitinimo paslaugas apelianto naudai, turėtų būti laikoma, kad apeliantas iš šio juridinio asmens gavo ne pinigines lėšas, o pajamas natūra (paslaugas), ką leidžia aukščiau išdėstytas aiškus teisinis reguliavimas. MB „P.“ jokios žalos nepatyrė, byloje nenustatyta, kad dėl UAB „M.R." pateiktų sąskaitų apmokėjimo sumažėjo MB „P.“ mokumas, gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais.

3.11. Nors teismas nuosprendyje rėmėsi kasacinio teismo praktika dėl turto atskirumo nuo juridinio asmens dalyvių turto, nurodydamas, kad bendrovės turtas vieninteliam akcininkui yra svetimas. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatskyrė, jog UAB „M.R.“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos ne apeliantui, o MB „P.“, kuriai ir buvo teikiamos paslaugos. MB „P.“ piniginėmis lėšomis buvo apmokėtos ne apelianto išlaidos, o MB „P.“ išlaidos, o tokių išlaidų apskaitymui pirmiau paminėtuose mokesčių teisės aktuose yra nustatyta atskira tvarka. Teismas nesivadovavo buhalterinės apskaitos dokumentais (kurie nėra nuginčyti ar kitaip paneigtas jų teisingumas), o padarė prielaidomis grįstą subjektyvią bei klaidingą išvadą, kad buvo apmokėtos apelianto išlaidos, nors UAB „M.R.“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose paslaugų gavėja yra nurodyta MB „P.“. Tai lėmė ir netinkamą veikos kvalifikavimą bei baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Atsižvelgiant į tai, kad paslaugų pirkėja yra MB „P.“, todėl byloje turėjo būti vertinama, ar juridinis asmuo gali įgyti prekių ar paslaugų darbuotojo (atstovo) naudai, bei ar tai teisėta. Tokio teisinio vertino teismas neatliko, kas lėmė netinkamą tiek turto pasisavinimo, tiek žalos požymio aiškinimą ir baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

3.13. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kriminalizavo išimtinai civilinius mokestinius teisinius santykius. Pripažinus, jog renginio organizavimo ir maitinimo paslaugos nebuvo susijusios su tiesiogine MB „P.“ veikla, tai savaime nesudaro pagrindo pripažinti neteisėtų apelianto veiksmų. Apmokestinimo klausimai - mokesčių teisės dalykas, sprendžiamas mokesčių įstatymų nustatyta tvarka (mokesčių administratoriui nustačius netikslumus, MB „P.“ ir apeliantas turi teisę patikslinti mokesčių deklaracijas) juridinio asmens vidinėje apskaitoje, o ne baudžiamojoje byloje. Juo labiau, kad apeliantui nėra inkriminuojama (-os) nusikalstama (-os) veika (-os) finansų sistemai, įtvirtintos BK XXXII skyriuje. Kauno apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2023 m. balandžio 17 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dalyje dėl nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, nutrauktas (3 t., b. l. 67-70). Visos MB „P.“ išleistos piniginės lėšos yra įformintos PVM sąskaitomis faktūromis, apskaitytos, todėl net ir mokestine prasme jas priskyrus vienokiai ar kitokiai pajamų/išlaidų rūšiai, toks klausimas lengvai galėtų būti sprendžiamas bei nustatomas civiline/mokestine tvarka. Nėra jokio teisinio pagrindo ir būtinumo taikyti griežčiausią teisinės atsakomybės rūšį už išlaidų įforminimo netikslumus, kurie, be kita ko, yra vertinamojo pobūdžio (sprendžiami bylą nagrinėjant teisme). Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, jog tokio pobūdžio bylose itin svarbu atriboti civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų teisinių santykių.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo L. V. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko apeliacinis skundas atmetamas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nagrinėjamu atveju nuteistasis L. V. ir jo gynėjas advokatas Ramūnas Mikulskas nesutinka su L. V. atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, akcentuoja civilinių mokestinių teisinių santykių prigimtį.

6. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis (nutartis) yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo apibrėžtose ribose, daro išvadą, kad nuteistojo teisės nebuvo suvaržytos, pirmosios instancijos teismas nešališkai įvertino visus byloje surinktus duomenis, teismo padarytos išvados neprasilenkia su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teismų praktika, taip pat nenustatyta esminių BPK pažeidimų, o skunde dėstomam savitam analizuojamų įvykių faktinių aplinkybių vertinimui, teisės aiškinimui bei taikymui, aukštesnės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti.

7. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Teismų praktikoje yra pažymėta, jog objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas, tyčinis kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-19-697/2015, 2K-89-303/2017, 2K-300-697/2019, 2K-254-895/2020). Turto pasisavinimo subjektas – specialusis, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žinion. Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pvz., esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15-699/2015, 2K-269-648/2017, 2K-117-697/2021). Kvalifikuojant veiką pagal BK 183 straipsnį, svarbu nustatyti tiesioginę tyčią, kuri tokios nusikalstamos veikos padarymo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, nori paversti jį savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-314-693/2018, 2K-254-895/2020). Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar jo žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai, ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.). Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-138/2014 ir kt.).

8. Byloje ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad pagal valstybės įmonės Registrų centro juridinio asmens duomenis nuo MB „P.“ įregistravimo (2017 m. spalio 24 d.) mažosios bendrijos vadovas ir savininkas yra L. V. (1 t., b. l. 118-119). Lietuvos Respublikos mažųjų bendrijų įstatymo Nr. XI-2159 22 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog mažosios bendrijos vadovas veikia mažosios bendrijos vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius. MB „P.“ užsiima keleiviniu sausumos transportu, nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. vykdo kartodromo veiklą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, jog MB „P.“ (pirkėjui) buvo išrašytos bei pirkėjo apmokėtos šios PVM sąskaitos faktūros: 1) 2021 m. rugsėjo 17 d. RA Nr. 20210359-1 – 4 974,87 Eur su PVM, maitinimo paslaugos, paslaugos tiekėjas UAB „R.“ (2021 m. rugsėjo 29 d. apmokėta (4 974,87 Eur) iš bendrijos Luminor banko sąskaitos (duomenys neskelbtini)); 2) 2021 m. rugsėjo 16 d. MR1 Nr. 016 – 6 229,69 Eur su PVM renginio organizavimas, paslaugos tiekėjas UAB „M.R.“ (apmokėta 2021 m. rugpjūčio 29 d. (3 000 Eur), 2021 m. rugsėjo 17 d. (3 229,69 Eur) iš bendrijos Luminor banko sąskaitos (duomenys neskelbtini)); 3) 2021 m. rugsėjo 24 d. MR1 Nr. 018 – 3 976,30 Eur su PVM renginio organizavimas, paslaugos teikėjas UAB „M.R.“ (apmokėta 2021 m. spalio 4 d. (3 976,30 Eur) iš bendrijos Luminor banko sąskaitos (duomenys neskelbtini)). Taigi, aukščiau minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos buvo apmokėtos pirkėjo MB „P.“, to neneigia ir pats nuteistasis L. V.. Tuo tarpu analizuojant apmokėtų sąskaitų kilmę ir suteiktų paslaugų pobūdį bylos duomenimis nustatyta, kad pagal nurodytas sąskaitas faktūras patirtos sąnaudos nesusijusios su tiesiogine MB „P.“ veikla. Bylos faktinių aplinkybių visuma patvirtina, jog bendrijos vadovas L. V. pasinaudojo įmonės piniginėmis lėšomis padengdamas asmenines išlaidas, tai yra 2021 m. rugsėjo 17 d. vykusią savo vestuvių šventę. Nors L. V. yra vienintelis MB „P.“ narys ir jos vadovas, mažosios bendrijos turtas jam yra svetimas, kadangi mažoji bendrija yra atskiras juridinis asmuo ir įmonės lėšos bei turtas nuosavybės teise nepriklauso jos nariui (-iams), mažosios bendrijos nariai turi teisę ne į bendrijos turtą, o į jos pelną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. E3K-3-58-378/2017). Taigi nėra jokių abejonių, kad bendrijai priklausančiu turtu L. V. negali laisvai disponuoti savo nuožiūra, kaip tai bandoma pateikti apeliaciniu skundu. Toks asmens elgesys, kuomet su svetimu jam patikėtu turtu pastarasis pradeda elgtis kaip su savu ir jį panaudoja išimtinai savo asmeniniams poreikiams tenkinti atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje sudėtį.

9. Kaip matyti aplinkybes dėl bendrijai priklausančio turto panaudojimo ne bendrijos veiklos tikslams byloje betarpiškai patvirtinta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2022 m. lapkričio 29 d. specialisto išvada. Joje be kita ko konstatuota, jog buhalterinėje apskaitoje apskaityta prekių ir paslaugų nesusijusių su bendrijos veikla įsigijimas, tai yra renginio organizavimo ir maitinimo paslaugos buvo suteiktos L. V. (MB „P.“ vadovo) ir I. B. 2021 m. rugsėjo 17 d. asmeninei vestuvių šventei, o ne MB „P.“, dėl to MB „P.“ pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras nepagrįstai bendrijos buhalterinėje apskaitoje „Bendrasis žurnalas“ (už 2021 m.) registravo patirtas sąnaudas ir nepagrįstai registravo pirkimo PVM, nes patirtos sąnaudos nesusiję su tiesiogine MB „P.“ veikla, nesusiję su bendrijos pajamų uždirbimu ir ekonominės naudos gavimu. L. V. pagal PVM sąskaitas faktūras 2021 m. rugsėjo 16 d. MR1 Nr. 016 (6 229,69 Eur), 2021 m. rugsėjo 24 d. MR1 Nr. 018 (3 976,30 Eur) ir 2021 m. rugsėjo 17 d. RA Nr. 20210359-1 (4 974,87 Eur) iš MB „P.“ Luminor banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) padengė iš viso 15 180,86 Eur sumai asmeninių išlaidų (7 t., b. l. 1-25). Priešingai nuteistojo gynėjo skundo argumentams, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialių žinių bei atitinkamą aukštąjį išsilavinimą (finansų ir ekonomikos magistro laipsnį) bei 7 metų darbo patirtį ūkinės finansinės veiklose tyrimo srityje, turinčio asmens, atlikto dokumentinio tyrimo rezultatais. Sutiktina, jog specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, būtent tai pirmosios instancijos teismas ir atliko. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta specialistė R. R. patvirtino savo pateiktą išvadą, pakankamai išsamiai ją pakomentavo, atsakė į visų proceso dalyvių užduotus klausimus, atsižvelgiant į tai, apeliacinio proceso metu, atmestas prašymas dėl pakartotinės šios specialistės apklausos vien tuo pagrindu, jog dabartinis apelianto atstovas nedalyvavo bylos nagrinėjime žemesnės instancijos teisme metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai nereiškia, jog šiai nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma. Kaip matyti specialistės R. R. parodymų visuma rodo, kad tokia išvada pateikta pagal MB „P.“ dokumentus, ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, viešai skelbtą informaciją apie 2021 m. rugsėjo 17 d. vestuvių šventės organizavimą. Nustatyta, jog šventę organizavo UAB „M.R.“, o šventės vieta – „B.“. MB „P.“ buhalterinėje apskaitoje buvo rastos PVM sąskaitos faktūros, kurios patvirtina, kad būtent MB „P.“ atsiskaitė už renginio organizavimo ir maitinimo paslaugas įmonėms UAB „M.R.“, UAB „R.“. Nors patirtos išlaidos buvo įtrauktos į MB „P.“ sąnaudas, tačiau jos nebuvo susijusios su bendrijos ekonomine veikla, tai asmeninės L. V. išlaidos pagal užsakymo sąmatas – vestuvių šventei (8 t., b. l. 141-147).

10. Netikėti specialistės R. R. parengta išvada bei jos paaiškinimais, duotais apylinkės teisme, nėra pagrindo, nes iš esmės tas pačias aplinkybes iš dalies patvirtina liudytojos E. S. parodymai, liudytojos R. M. parodymai bei jos tarnybinis pranešimas (6 t., b. l. 178-180), byloje esantys naujienų portalų straipsniai (6 t., b. l. 182-189), UAB „R.“ vadybininko V. Č. elektroninis laiškas (4 t., b. l. 188), MB „M.P.“ vadovo M. P. 2022 m. gruodžio 21 d. atsakymas (4 t., b. l. 197) bei L. V. žmonos I. B. socialiniame tinkle „Instagram“ patalpintos nuotraukos ir vaizdo įrašai (9 t., b. l. 107-118), kita rašytinė bylos medžiaga. Vien tai, kad apeliaciniame skunde visi šie duomenys vertinami kritiškai nesudaro pagrindo jais nesiremti.

11. Apeliaciniame skunde iš esmės toliau laikomasi analogiškos pozicijos, kuri buvo deklaruojama tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, jog 2021 m. rugsėjo 17 d. vyko dviguba šventė, tai yra L. V. ir I. B. vestuvės, bei kartodromo gimtadienis, todėl atitinkamai už suteiktas paslaugas sumokėjo MB „P.“. Šios aplinkybės pakankamai išsamiai buvo tirtos apylinkės teisme, tačiau tokie nuteistojo argumentai pagrįstai įvertinti kaip jo pasirinkta gynybinė taktika, kurios nepagrindžia nei rašytinė bylos medžiaga, nei teisme apklaustų liudytojų parodymai, nei MB „P.“ buhalteriniai duomenys. Šiai pozicijai pritaria ir aukštesnės instancijos teisėjų kolegija. Specialistė R. R. aiškiai nurodė, kad nei viename spaudos pranešime nebuvo duomenų, kad renginys susijęs su kartingų veikla, be to, pateikti duomenys iš renginio organizatorės, susirašinėjimai, kuriuose taip pat minima, kad vyko būtent vestuvės. Jei ir būtų organizuojamas įmonės renginys, tai turėjo būti atitinkamos formos aktai, kuriuose registruojamos reprezentacinės išlaidos, kuriuose tiksliai nusakoma koks renginys vyko, kada, kur, kas jame dalyvavo, kokia sąmata, tačiau tokių dokumentų nebuvo (8 t., b. l. 144). Liudytoja R. M. taip pat patvirtino, kad byloje pateiktas tarnybinis pranešimas dėl L. V. ir I. B. santuokos sudarymo, buvo peržiūrėtos abiejų asmenų paskyros socialiniuose tinkluose, naujienų portalų straipsniai (6 t., b. l. 178-192), visi žinių portalai skelbė apie jų vestuves, tačiau niekur nebuvo užsiminta apie kartodromo renginį, asmenų socialinėse paskyrose tokios informacijos taip pat nebuvo. Pasak liudytojos R. M., ikiteisminio tyrimo metu apklausta šventės organizatorė UAB „M.R.“ vadovė E. S. taip pat nenurodė apie renginį savireklamai, teigė, kad asmenys ieškojo vestuvėms vietos, kad galėtų po vestuvių likti nakvoti, apie barterinius mainus nieko neužsiminė (9 t., b. l. 94). Tuo tarpu liudytojos E. S. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, ikiteisminio tyrimo metu pastaroji patvirtino, jog L. V. kreipėsi į ją, jog suorganizuoti vestuvių vakarienę, jos darbas buvo suorganizuoti floristų, muzikantų, vedėjo veiklą renginyje, maistą bei pranešimą spaudai, apie MB „P.“ apmokėtas sąskaitas nieko pakomentuoti negalėjo (4 t., b. l. 108-109). Jau vėliau, apklausiama apylinkės teisme, E. S. papildė savo parodymus tomis aplinkybėmis, kurias iš esmės akcentavo ir nuteistasis, jog buvo dviguba šventė (vestuvės ir savireklamos renginys ar įmonės gimtadienis), todėl buvo PVM sąskaitos faktūros buvo apmokamos už dvigubą renginį, visgi ši liudytoja taip pat tvirtino, jog iš jos pusės organizuojamas renginys nebuvo susijęs su kartingų reklama, ji nebuvo atsakinga už MB „P.“ renginį (9 t., b. l. 21-25). Taigi, apylinkės teismas atsižvelgė į liudytojos prieštaringus parodymus ir jais rėmėsi tik tiek, kiek jie neprieštarauja bylos medžiagai, tai yra, jog UAB „M.R.“ organizavo L. V. ir I. B. vestuves ir už suteiktas organizavimo paslaugas PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos MB „P.“.

12. Abejonių tuo, jog 2021 m. rugsėjo 17 d. „B.“ vyko išimtinai tik L. V. ir I. B. vestuvių šventė, už kurios organizavimą, maitinimo paslaugas buvo atsiskaityta MB „P.“ lėšomis neduoda ir kita bylos rašytinė medžiaga. Kaip teisingai akcentavo apylinkės teismas naujienų portalų www.delfi.lt, www.15min.lt bei www.lrytas.lt straipsniuose aprašyta, jog 2021 m. rugsėjo 17 d. L. V. ir I. B. penktadienio popietę susituokė (duomenys neskelbtini) bažnyčioje, o po vestuvių ceremonijos jaunieji su visa svita patraukė į sostinėje įsikūrusį „B.“, kur ypatingą atmosferą jaunieji patikėjo M. P. ir „H. F.“ komandai, šventę vedė renginių vedėjas M. B. bei jame pasirodė garsi atlikėja N. B.. Iš MB „M.P.“ vadovo M. P. atsakymo matyti, kad M. P. vykdė nedidelės apimties stalų papuošimą I. B. ir L. V. asmeninėje šventėje. I. B. socialiniame tinkle „Instagram“ patalpintos nuotraukos ir vaizdo įrašai, atsižvelgiant į vestuvių tradicijas, patvirtina, kad I. B. ir L. V. pramogų ir poilsio centre „B.“ šventė vestuves, į kurias atvyko, kaip jaunieji, vilkėdami jaunųjų apranga, kuria vilkėjo susituokdami bažnyčioje, jaunoji su savimi turėjo nuotakos puokštę, jaunojo švarke buvo įsegta gėlė, jaunieji sėdėjo prie stalo kartu su liudininkais, šventės metu vedėjas vedė žaidimus bei kalbino jaunuosius vestuvių tematika, jaunieji šoko vestuvinį (jaunųjų) šokį, kartu pripildė taurių piramidę, abu gėrė iš vienos taurės, jaunoji metė puokštę į merginų būrį. Jokios kartodromo atributikos ar skrajučių šventėje nebuvo. Toks pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

13. Apeliantas savo poziciją dėl neva vykusios dvigubos šventės (vestuvės ir kartodromo gimtadienis) taip pat bandė grįsti jo iniciatyva į teismą pakviestų ir apklaustų liudytojų A. V., Š. K., E. A., A. J., R. L. bei I. B. parodymais. Visgi, apylinkės teismo pagrįstai pažymėta, jog I. B. yra apelianto žmona, o likusieji asmenys apelianto draugai, todėl šių asmenų parodymai negali būti laikomi objektyviais bei patvirtinančiais realias nagrinėjamo įvykio faktines aplinkybes. Akivaizdus asmenų suinteresuotumas padėti artimam asmeniui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Juolab, kad ir minėtų liudytojų nurodytos aplinkybės nesutampa tiek tarpusavyje, tiek su L. V. dėstoma analizuojamų įvykių seka. Nors pastarasis akcentavo dvigubą šventę, liudytojai apskritai nurodė, kad vestuvės vyko (duomenys neskelbtini), o „B.“ buvo švenčiamas išimtinai kartodromo gimtadienis. Taip pat nesutampa asmenų parodymai dėl kartodromo atributikos dalinimo, vieni jų tokią atributiką matė, kiti ne, dar labiau, pasak liudytojų Š. K., E. A., R. L. šventėje jokių vestuvių akcentų, atributikos, liudininkų nebuvo, kas iš esmės prieštarauja bylos medžiagai. Tokiais prieštaringais liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis, tačiau tai nėra in dubio pro reo principo pažeidimas. Atkreipiamas gynėjo dėmesys ir į tai, kad įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir, ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes. Vertinant nuteistojo L. V., liudytojų A. V., Š. K., E. A., A. J., R. L. bei I. B. parodymų patikimumą, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas juos lygino ir vertino su kitais byloje esančiais įrodymais, o ne atsietai nuo visos bylos medžiagos. Be to, ar įrodymai yra patikimi, nustatomi išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ištyrė, tinkamai įvertino visus įrodymus ir motyvuotai nurodė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados dėl L. V. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje, o kurie yra atmetami. Juolab, kad iš kaltinimo buvo pašalintos tam tikros aplinkybės dėl lėšų sumokėtų už elektrinį valties variklį galimo pasisavinimo, neįrodžius šių aplinkybių, kas tik dar kartą patvirtina, aktyvų apylinkės teismo vaidmenį įrodymų tyrimo ir jų vertinimo kontekste nagrinėjant šią baudžiamąją bylą.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pačio L. V. tvirtinimai, tiek skunde nurodomi argumentai dėl dvigubos šventės organizavimo, bei neva lėšų panaudojimo bendrijos reikmėms ir jos interesais, akivaizdžiai yra deklaratyvaus pobūdžio ir savaime nelaikytini pakankamu pagrindu paneigti tai, jog L. V. pasisavino jo žinioje buvusį svetimą MB „P.“ turtą, t. y. pinigines lėšas, viso 15 180,86 Eur, tuo padarydamas MB „P.“ turtinę žalą. Tai, kad L. V. (kaip atskaitingas asmuo), šių lėšų neišgrynino ar nepersivedė į savo banko sąskaitą, o apmokėjo trečiajam asmeniui už suteiktas paslaugas, priešingai nuteistojo gynėjo skundo argumentams, leidžia konstatuoti, jog pastarasis jo žinioje buvusį turtą pavertė savu, pažeidžiant turto patikėjimo jo žiniai sąlygas, faktiškai gavo asmeninę turtinę naudą, kurios piniginė išraiška sudaro 15 180,86 Eur, atitinkamai pažeisdamas MB „P.“ turtines teises ir jos turtinius interesus. Kaip jau minėta mažosios bendrijos vadovui (Lietuvos Respublikos mažųjų bendrijų įstatymo 22 straipsnis), patikėtas turtas, nėra jo asmeninė nuosavybė. Tokiu būdu objektyvusis turto pasisavinimo (neatlygintino turto pavertimo savo turtu) požymis, apygardos teismui jokių abejonių nekelia. Turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, todėl veika, kuria pasisavinamas kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas, besąlygiškai sukelia nusikalstamus padarinius – turtinę žalą. Nusikalstami padariniai – tai nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-59-1073/2024). Taigi, priešingai nuteistojo gynėjo skundo argumentams, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog L. V. neteisėti veiksmai sukėlė MB „P.“ turtinę žalą. Tad jokie papildomi veiksmai, įmonės mokumo rodiklių sumažėjimo tyrimas, skolinių įsipareigojimų padidėjimo nustatymas ar panašiai, padarytos žalos fakto patvirtinimui nereikalingi.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pirmiau išdėstytų ir įvertintų įrodymų nustatyta, kad L. V. laikotarpiu nuo 2021 m. rugpjūčio 29 d. iki 2021 m. spalio 4 d. atlikdamas mokėjimus iš MB „P.“ banko sąskaitos pagal UAB „M.R.“, UAB „R.“ pateiktas PVM sąskaitas faktūras už renginio organizavimo, maitinimo paslaugas suteiktas jo asmeninei vestuvių (kurios įvyko 2021 m. rugsėjo 17 d.) šventei viso 15 180,86 Eur, neabejotinai šį turtą naudodamas savo reikmėms, suvokė, jog svetimu turtu disponuoja kaip savu, ir nors numatė, jog bendrijai bus padaryta turtinė žala, o jis iš to turės naudą, to siekė ir norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Bylos aplinkybių visuma neleidžia daryti išvadų, jog L. V. turėjo sumanymą šį turtą naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tokia nuteistojo versija atmesta kaip nepagrįsta, kadangi tai neužfiksuota ne tik buhalterinėje apskaitoje, tačiau to nepatvirtina ir kiti teisme ištirti įrodymai. Tai, jog kaltinime nurodytos PVM sąskaitos faktūros išrašytos ne apeliantui, o MB „P.“, tik dar kartą patvirtina L. V. siekį pasinaudojant savo padėtimi bei turimais įgaliojimais neteisėtai pasisavinti svetimą turtą, šiuo atveju bendrijos turtu atsiskaitant už asmeninių paslaugų suteikimą. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad L. V. padaryta nusikalstama veika pagal BK 183 straipsnio 1 dalį yra įrodyta ir kvalifikuota teisingai.

16. Skunde apeliuojama į tai, kad nagrinėjamos bylos kontekste egzistuoja civilinių teisinių santykių prigimtis, kuri šiuo atveju nepagrįstai kriminalizuota. Su tokiais skundo argumentais aukštesnės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, jog nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai bendrovės vadovas sudaro akivaizdžiai su jos interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-262/2013, 2K-169-976/2022). Nagrinėjamu atveju, būtent MB „P.“ sąskaita apmokėdamas už savo asmeninius poreikius, L. V. neabejotinai priėmė MB „P.“ ekonomiškai nenaudingą sandorį, kuris pakankamai solidžia suma sumažino 15 180,86 Eur bendrijos turimą turtą, tokiu būdu padarydamas bendrijai turtinę žalą. Teisėjų kolegija, daro išvadą, jog šioje byloje susiklosčiusi faktinė situacija tinkamai ir pagrįstai vertinta naudojantis baudžiamosiomis, o ne civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

17. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti ir nuteistojo dėstomai pozicijai dėl neva galimo įmonės buhalterinės apskaitos sutvarkymo pagal kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras, kaip tarpusavio skolos tarp L. V. ir MB „P.“ užskaitymo. Tokiais argumentais, L. V. iš esmės pripažįsta savo atliktus veiksmus netinkamais bei ieško išeičių šių veiksmų įteisinimui. Visgi, teismo posėdyje apklausta specialistė R. R. paaiškino, jog įvykdyti mokėjimai už šventės organizavimą, maitinimo paslaugas buvo nurašyti į įmonės sąnaudas kaip įmonės veiklos vykdymui patirtos išlaidos, tai nebuvo suteikta paskola įmonės vadovui, todėl ir jos grąžinimas tokiu būdu negalimas (8 t., b. l. 141-147). Apeliaciniame skunde toliau cituojamos mokestinių įstatymų nuostatos (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio, Lietuvos Respublikos pelno mokesčio), kurių pagrindu teigiama, jog buhalterinės apskaitos dokumentai gali būti tikslinami ir tai neprieštarauja mokestinių įstatymų nuostatoms. Atsakant į šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad šioje konkrečioje byloje nustatytos aplinkybės visiškai pagrįstai vertintinos BK 183 straipsnio 1 dalies kontekste, todėl apelianto gynėjo bandymai po fakto aiškinant, jog susidariusią padėtį galima atkurti civilinėmis teisinėmis priemonėmis yra pertekliniai ir nepagrįsti. Juolab, kad toks pažeistų teisių gynimo būdas yra realiai apsunkintas, neperspektyvus, ką patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklausta specialisto išvadą pateikusi specialistė R. R.. Be to, L. V. šioje byloje nėra pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų finansų sistemai, kurie įtvirtinti BK XXXII skyriuje (mokesčių nesumokėjimu, ar apgaulingu ar aplaidžiu apskaitos tvarkymu), todėl nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo jo veikos vertinti mokestinius santykius reguliuojančių teisės aktų kontekste. Juolab, kad atitinkamų buhalterinių duomenų tikslinimu apeliantas susidomėjo tik po to, kai jo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nustačius nusikalstamos veikos požymius. Įvertinus aptarta, aukštesnės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti L. V. tyčia ir siekiu pasisavinti MB „P.“ turtą, kas ir buvo nustatyta skundžiamu nuosprendžiu.

18. Apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys į mažosios bendrijos lankstaus teisinio reguliavimo ypatumus, kurie leidžia bet kuriuo metu bendrijos nariui naudoti avansinį pelną. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mažųjų bendrijų įstatymo 24 straipsniu, mažosios bendrijos narys turi teisę gauti šias išmokas kaip avansu išmokamą pelną: 1) mažosios bendrijos lėšų savo asmeniniams poreikiams; 2) mažosios bendrijos pelno dalį už trumpesnį negu finansiniai metai laikotarpį. Visgi, šis teisinis reguliavimas nepatvirtina, jog apeliantas galėjo bet kuriuo finansinių metų laikotarpiu ir bet kokiomis aplinkybėmis išsiimti iš mažosios bendrijos lėšų savo asmeniniams poreikiams tenkinti, jos turtą teisėtu būdu paverčiant savo turtu. Atitinkamai to paties įstatymo 25 straipsnio 2 dalis aiškiai reglamentuoja, jog paimant iš mažosios bendrijos lėšų ar jas gaunant, surašomas ir pasirašomas lėšų paėmimo (perdavimo) dokumentas. Lėšų paėmimo (perdavimo) dokumentas įforminamas teisės aktuose nustatyta tvarka. Šiuo atveju bylos medžiaga ir kaltinime nurodytos aplinkybės rodo, jog L. V. tiesiog savo iniciatyva ir valiniais veiksmais priėmė sprendimą apmokėti asmenines išlaidas iš bendrijos banko sąskaitos, tuo pagrindu davė nurodymą atitinkamas sąskaitą faktūras išrašyti būtent bendrijai. Jokių lėšų paėmimo (perdavimo) dokumentų šiuo atveju bylos medžiagoje nėra. Atsižvelgiant į tai, visi vėlesni nuteistojo bandymai savaip interpretuoti aplinkybes dėl juridinio asmens galimybės įgyti prekių ir paslaugų juridinio asmens atstovo naudai, tokiu būdu pagrindžiant panaudotų lėšų teisėtumą yra tik siekis bet kokiomis priemonėmis išvengti baudžiamosios atsakomybės ir atmestini kaip nepagrįsti.

19. Apibendrinant aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Baudžiamasis įstatymas L. V. veikoje nustačius visus inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius, pritaikytas teisingai. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis įvertinus įrodymus, pateikiamas kitoks tų pačių įrodymų vertinimas, tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar nevisapusišką nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų duomenų, teismo pripažintų įrodymais, įvertinimą. Bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnio reikalavimų ir yra tinkamai individualizuota. Turto konfiskavimo, patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimai išspręsti laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Konstatavus šią išvadą, tenkinti nuteistojo L. V. gynėjo apeliacinį skundą ir nuosprendį panaikinti nėra pagrindo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2024 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

20. BPK 106 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju nuteistojo L. V. gynėjas, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, pateikė prašymą išspręsti išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą atlyginimo klausimą. Prašyme nurodoma, jog nuteistasis viso patyrė 6050 eurų išlaidas advokato paslaugoms apeliacinėje instancijoje, pateikti tai patvirtinantys dokumentai, mokėjimo nurodymai (10 t., b. l. 43-45). Kadangi šiuo apygardos teismo sprendimu nuteistojo L. V. gynėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis L. V. atžvilgiu yra paliekamas galioti nepakeistas, todėl remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu spręstina, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo tenkinti nuteistojo gynėjo prašymo dėl nuteistojo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, toks prašymas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo L. V. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo L. V. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko prašymą dėl patirtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo iš valstybės teisės aktų nustatyta tvarka atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.