Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. D. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7543-828/2015 pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovei O.D. V. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė L. M. ieškiniu prašė iškeldinti atsakovę O. D. V. su visu jai priklausančiu turtu iš gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2014-05-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo atidalintas, priteisiant jai visą namą natūra, o atsakovei iš jos buvo priteista piniginė kompensacija. Sprendimas įsiteisėjo, tačiau atsakovė iš namo neišsikelia, riboja jos teisę naudotis turtu. Atsakovė melagingai nurodo, kad neturi kitos gyvenamosios patalpos. Atsakovei priklausė gyvenamojo namo dalis, adresu (duomenys neskelbtini), kurią ji 2012-04-10 neatlygintinai perleido savo dukrai.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino, iškeldino atsakovę su visu jai priklausančiu turtu iš gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priteisė iš atsakovės ieškovei L. M. 1 041 Eur bylinėjimosi išlaidų bei valstybei 3,54 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimu, įsiteisėjusiu 2014-10-31 bei kasacine tvarka peržiūrėtu, tarp šalių padalintas gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) - ieškovei namas priteistas natūra, o atsakovei iš ieškovės priteista 47250 Lt (13684,55 Eur) piniginė kompensacija. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015-08-19 išrašas patvirtina, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovei L. M. 2011-05-16 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 1312, 2011-12-08 Pažymos apie nebaigtą statyti statinį Nr. NSP-50-111208-00135, 2014-05-26 Apylinkės teismo sprendimo Nr. 2-15-589/2014, 2014-10-31 Apygardos teismo nutarties Nr. 2A-651-425/2014, 2015-07-03 Aukščiausiojo teismo nutarties Nr. 3K-3-441-378/2015 (2-08-3-05011-2012-5) pagrindu (b.l. 17). Sprendė, kad nuosavybės teisė pripažinta tik ieškovei, registruota viešajame registre. Vertino, kad ieškovei teigiant, kad jos kaip turto savininkės teisė naudotis nurodytu turtu yra pažeidžiama, nes atsakovė trukdo tai daryti, į namą jos neįsileidžia, pati iš namo neišsikelia, atsakovė nenurodė jokio savo tokių veiksmų teisinio pagrindo. Pripažino, kad atsakovės nesutikimas su teismo sprendimu, kuriuo namas natūra priteistas ieškovei, tai, kad ji formaliai neturi nuosavybės teisės į jokį kitą būstą, negali būti teisinis pagrindas riboti ieškovės (savininkės) teisių į nurodytą turtą. Sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog jos veiksmai yra teisėti (tarp šalių nesusiklostė turto nuomos, panaudos ar kiti teisiniai santykiai, kurie būtų teisinis pagrindas naudotis turtu atsakovei), todėl ieškovės reikalavimą dėl iškeldinimo tenkino vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37, 4.39, 4.98 straipsnių nuostatomis. Pripažino nepagrįstu ieškovės reikalavimą nustatyti vieno mėnesio terminą iškeldinimo įvykdymui, kadangi atsakovei geruoju neišsikėlus iš gyvenamojo namo, teismo sprendimas turėtų būti vykdomas priverstine įstatyme nustatyta tvarka (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) VI dalis), kurioje nėra nustatytas terminas antstoliui įvykdyti šios rūšies teismo sprendimą. Atsakovės prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą netenkino atsižvelgus į ginčo tarp šalių dėl gyvenamojo namo ir tuo pačiu ieškovės teisių į šį turtą ribojimo laikotarpį (beveik aštuoniolika metų), aplinkybes, jog atsakovė yra garbaus amžiaus ir dėl to jai pagal įstatymą paramą (išlaikymą, tame tarpe ir būstą) privalo teikti jos vaikai, atsakovė neatlygintinai savo dukrai yra perleidusi jai priklausiusį kitą būstą, priešingu atveju būtų sumenkintas pats teismo sprendimas, iš esmės pažeisti teisėti ieškovės interesai, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CPK 284 str.). Ieškinį patenkinus visiškai, visos bylinėjimosi išlaidos priteistos iš atsakovės (CPK 93 str. 1 d., 96 str., 98 str.).

Apeliaciniu skundu atsakovė O. D. V. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo (toliau – Teismo) 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bei neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas (CPK 329 str., 330 str.). Nepagrįstais netenkintas atsakovės prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimta nutartis dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-06-29 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005, išaiškinimo, kadangi šioje byloje nebuvo nurodyti gyvenamojo ir ūkinio pastato kadastrinis registracijos ar kitas indentifikavimo numeris. 2015-07-03 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-441-738/2015, paneigdamas bei kitaip išaiškindamas prejudicinę reikšmę turinčią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-06-29 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005, kuria O. D. V., buvo pripažintos nuosavybės teisės į 1/3 gyvenamojo namo ir jo priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini), todėl ji paprašė išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-06-29 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005, rezoliucinę dalį, šioje byloje nustatyti faktai turėtų esminės reikšmės teismo sprendimui šioje byloje. Ieškovė iki šiol nėra sumokėjusi atsakovei 47 250 Lt (13 684,55 Eur) piniginės kompensacijos, priteistos jai 2014-05-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu išsprendus nuosavybės atidalijimo klausimą, tokiu būdu pažeista atsakovės teisė į nuosavybę, už paimtą mano turto dalį nebuvo teisingai atlyginta. Sprendime nurodoma, jog atsakovė yra garbaus amžiaus ir paramą jai turėtų teikti mano vaikai, tame tarpe ir būstą, tačiau teismas neturi teisės spręsti dėl kitų asmenų teisių ir pareigų, o turėjo įvertinti ieškovės atsakomybę už prievolės neįvykdymą, kad ji turėtų prisiimti visas iš to išplaukiančias pasekmes. Ieškovei neįvykdžius sprendimo, nesumokėjus kompensacijos bei atsakovei neturint pinigų ji negali įsigyti kitos gyvenamosios patalpos, todėl ieškovė, prieš reikalaudama iškeldinti atsakovę pirmiausia turėtų įvykdyti teismo sprendimą dėl piniginės kompensacijos sumokėjimo. Atsakovė yra garbaus amžiaus, silpnos sveikatos būklės, negavusi jai priteistos kompensacijos ir neturinti jokio gyvenamojo ploto, todėl jos iškeldinimas viduryje žiemos prieštarautų protingumo, sąžiningumo principams, atsakovė ilgą laiką gyveno tame name ir sukaupė nemažai daiktų, todėl jai turėtų būti nustatytas protingas sprendimo įvykdymo terminas. Teismas, nors nurodė, jog tenkina ieškinį visiškai, iš tikrųjų atmetė ieškinio reikalavimą, kuriuo ieškovė prašė suteikti atsakovei vieno mėnesio terminą sprendimui įvykdyti.

Ieškovė L. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, Teismo sprendimą palikti nepakeistu, skundą atmesti, priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-06-29 nutartimi buvo pripažinta atsakovei O. D. V. nuosavybės teisė i 1/3 dalį nebaigto statyti gyvenamojo namo ir jo priklausinių, taip pat į ½ indėlio. Šioje nutartyje ūkinis pastatas, kuris atsakovės O. D. V. prašyme išaiškinti sprendimą traktuojamas kaip šalių statyto gyvenamojo namo priklausinys, kasacinės instancijos teismo kolegijos nagrinėtoje nurodytoje byloje nebuvo pripažintas kaip gyvenamojo namo priklausinys, nes byloje nustatyta, kad jis kaip ir namo rūsys buvo pastatytas iki 1973 metų. Tuo tarpu atsakovė kartu su P.A. A. pradėjo gyventi nuo 1973 m. Kadangi ūkio pastatas ir rūsys pastatyti iki jai apsigyvenant su P. A. A., tai kasacinio teismo nutartimi negalėjo būti nustatytas toks pats gyvenamojo namo dalies (rūsio) ir ūkinio pastato likimas kaip ir paties gyvenamojo namo, nes jie nebuvo pastatyti kartu su atsakove. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje nurodyta, jog teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartyje pažymėta, jog ūkio pastatas (įregistruotas atskiru unikaliu numeriu) buvo asmeninė L. M. tėvo nuosavybė, todėl jis visas paveldėjimo keliu atiteko L. M., o prie jai priklausančių 2/3 dalių gyvenamojo namo prijungus jai priklausantį ūkio pastatą, L. M. dalis gyvenamajame name padidėjo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-02-17 nutartyje pažymėjo, jog bet kokie neaiškumai, kylantys iš teismo nutarties, priimtos pirmojo proceso metu 2005 m. birželio 29 d. nutartimi, buvo pašalinti 2015 m. liepos 3 d. nutartimi. Tai reiškia, kad visos šiai bylai reikšmingos aplinkybės jau buvo nustatytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įsiteisėjusiomis nutartimis ir jos negalėjo būti aiškinamos antrą kartą, dėl ko atsakovės prašymas buvo akivaizdžiai nepagrįstas, Teismas, objektyviai vertindamas byloje esančius įrodymus, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse jau nustatytomis aplinkybėmis, kurios buvo aiškios, ir išnagrinėjo bylą iš esmės. Nepagrįstas atsakovės apeliacinio skundo motyvas, jog Teismas pirmiausiai turėjo įvertinti ieškovės atsakomybę už prievolės nevykdymą (atidalinus ginčo gyvenamąjį namą, nebuvo įvykdyta prievolė atsakovei sumokėti 13 684,55 Eur piniginę kompensaciją), o tik po to spręsti dėl atsakovės iškeldinimo iš ieškovei priklausančio gyvenamojo namo, kadangi atsakovė pati piktybiškai nesudaro galimybių išmokėti jai priklausančią kompensaciją nenurodydama savo sąskaitos numerio, paštu persiųsti tokios pinigų sumos negalima, ieškovė atsakovės sąskaitos banke nežino, antstoliai atsisakė priimti pinigus. Ieškovei priklauso nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), tuo tarpu atsakovė neturi jokio teisinio pagrindo gyventi ginčo name ir vien ta aplinkybė, kad atsakovė savo piktybišku neveikimu (nepateikdama savo banko sąskaitos duomenų) nesudaro galimybės sumokėti jai priklausančios kompensacijos, nėra tinkamas pagrindas pripažinti, jog ji turi teise naudotis ieškovei priklausančiu turtu. Atsakovei gražiuoju neišsikėlus iš gyvenamojo namo, ji bus iškeldinta CPK nustatyta tvarka, todėl nėra būtinybės nustatyti atsakovei „protingo“ termino jos išsikėlimui iš ieškovei priklausančio gyvenamojo namo. Ieškovė, 2012-04-25 padovanojo savo dukrai jai priklausančio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, todėl tik formaliai neturi jokio būsto ir tai nesudaro pagrindo riboti ieškovės teisių į jai priklausantį turtą, atsakovės dukra turi pareigą teikti paramą savo motinai, todėl atsakovės motyvai dėl gyvenamosios vietos neturėjimo, neatitinka tikrovės. Teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovės teisė naudoti, valdyti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, bei juo disponuoti dėl atsakovės neteistų veiksmų yra nepagrįstai suvaržyta.

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau- CPK) 320 straipsnio 1–2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliantė skunde prašo sustabdyti civilinę bylą iki kol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. CIK-17/2016 išnagrinės jos prašymą dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutarties išaiškinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad jos prašymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-02-17 nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. CIK-17/2016, netenkino. Todėl prašymo dėl bylos sustabdymo nurodytu apeliantės argumentu, svarstymas nebėra aktualus.

Byloje kilo ginčas, dėl Teismo sprendimo, kuriuo atsakovė iškeldinta iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas iškeldino atsakovę iš ieškovei priklausančių patalpų motyvuodamas tuo, kad atsakovė ieškovei priklausantį turtą valdo neteisėtai.

Iš apeliantės argumentų matyti, jog jai dėl priimtų teismų sprendimų kyla abejonių, ar ieškovei priklauso visas ginčo gyvenamasis namas ir tuo pagrindu ji kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-06-29 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005, išaiškinimo. Prašymą argumentavo tuo, kad išnagrinėtoje byloje nebuvo nurodyti gyvenamojo ir ūkinio pastato kadastrinis registracijos ar kitas indentifikavimo numeris. Tuo pagrindu atsakovė prašė stabdyti nagrinėjamą civilinę bylą, tačiau jos prašymas nebuvo patenkintas. Apeliantė teigia, kad bylos nagrinėjimas turėjo būti sustabdytas, nes nustatyti kitoje civilinėje byloje faktai turėtų esminės reikšmės nagrinėjamai bylai dėl atsakovės iškeldinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė prašė sustabdyti civilinę bylą nurodydama CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintą privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindą. Pastebėtina, kad civilinės bylos sustabdymas gali būti konstatuotas tik išimtiniais atvejais, jei teismas nustato, jog civilinės bylos neįmanoma teisingai išnagrinėti tol, kol neišnyks ar neatsiras tam tikros aplinkybės, kurių išnykimas ar atsiradimas nepriklauso nuo teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų valios. CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje. Sustabdyti civilinę bylą tol, kol neišspręsta kita byla, nurodytu pagrindu galima tada, kai neišnagrinėtos bylos susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai. Be to, negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti. Pirmosios instancijos teismas 2015-12-14 teismo posėdžio metu netenkino atsakovės prašymo stabdyti civilinę bylą minėtu pagrindu, kadangi teismo sprendimas kitoje civilinėje byloje jau yra įsiteisėjęs, aplinkybė, kad atsakovė kreipėsi dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-06-29 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005, išaiškinimo, nėra pagrindas civilinės bylos stabdymui. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, tuo pačiu pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-02-17 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. CIK-17/2016, netenkino atsakovės prašymo dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutarties išaiškinimo. Todėl šiuo atveju aplinkybė, kad teismas netenkino apeliantės prašymo dėl civilinės bylos stabdymo, neturi įtakos sprendžiant dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad atsakovė O. D. V. Panevėžio miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1180-02-2003 buvo pareiškusi priešieškinį, prašydama pripažinti jai nuosavybės teises į 1/2 dalį palikėjui P. A. A. priklausiusio turto: gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini); 0,1147 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir bendro 7964,55 Eur (27 500 Lt) indėlio. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 15 d. sprendimu priešieškinį atmetė. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės O. D. V. apeliacinį skundą, 2004 m. gruodžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-10-365/2004 skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl priešieškinio paliko nepakeistą. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-3-367/2005 pagal atsakovės O. D. V. kasacinį skundą, panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 15 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 30 d. nutarties dalis dėl nebaigto statyti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ir 4778,73 Eur (16 500 Lt) indėlio P. A. A. vardu AB banke „Hansabankas“ nuosavybės teisių ir dėl šių priešieškinio reikalavimų priėmė naują sprendimą – pripažino atsakovei O. D. V. nuosavybės teisę į 1/3 dalį nebaigto statyti gyvenamojo namo (pastatyto 85 proc.) ir jo priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini); taip pat 1/2 dalį indėlio. Kitos sprendimo ir nutarties dalys paliktos nepakeistos. Šio procesinio sprendimo pagrindu VĮ Registrų centre L. M. ir O. D. V. buvo įregistruotos gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendraturtėmis: L. M. priklauso 2/3 (pagal 2011 m. gegužės 16 d. paveldėjimo teisės liudijimą), o O. D. V. – 1/3 dalis šio pastato (pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005); L. M. buvo įregistruota ir nuosavybės teisė į visą ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) (pagal 2011 m. gegužės 16 d. paveldėjimo teisės liudijimą).

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-15-589/2014 buvo išspręstas naujas šių bendraturčių ginčas dėl joms priklausančių nuosavybės teisės dalių dydžio naujai suformuotame 294,10 kv. m pastate nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tarp šalių buvo padalintas gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) - ieškovei namas priteistas natūra, o atsakovei iš ieškovės priteista 47250 Lt (13684,55 Eur) piniginė kompensacija. Nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad naujas pastatas buvo suformuotas (įteisintas) sujungus gyvenamąjį namą 1A2p su ūkiniu pastatu 3I1p (pastatai sujungti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre turint L. M. sutikimą), dėl to kilo būtinybė patikslinti šalims tenkančias šio turto dalis. Atsižvelgus į tai, kad VĮ Registro duomenis O. D. V. įregistruota nuosavybės teisė tik 1/3 dalį gyvenamojo namo, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu pakeitė gyvenamojo namo bendrosios nuosavybės dalis ir nustatė, kad ieškovei L. M. tenka 79/100, o atsakovei O. D. V. – 21/100 dalis gyvenamojo namo, atidalijo turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės ir gyvenamąjį namą priteisė ieškovei, o už ieškovei tekusią atsakovės 21/100 namo dalį iš L. M. atsakovės O. D. V. naudai priteisė 13 684,55 Eur kompensaciją. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 31 d. nutartimi atmetė atsakovės apeliacinį skundą ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. liepos 3 d. nutartimi netenkino atsakovės kasacinio skundo ir paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutartį. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015-08-19 išrašas patvirtina, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovei L. M. 2011-05-16 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 1312, 2011-12-08 Pažymos apie nebaigtą statyti statinį Nr. NSP-50-111208-00135, 2014-05-26 Apylinkės teismo sprendimo Nr. 2-15-589/2014, 2014-10-31 Apygardos teismo nutarties Nr. 2A-651-425/2014, 2015-07-03 Aukščiausiojo teismo nutarties Nr. 3K-3-441-378/2015 (2-08-3-05011-2012-5) pagrindu (b.l. 17). Atsakovė O. D. V. kreipėsi į kasacinį teismą su prašymu išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005, rezoliucinę dalį, kuria O. D. V. pripažintos nuosavybės teisės į 1/3 gyvenamojo namo ir jo priklausinių, tačiau toks jos prašymas netenkintas. Nutartyje nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. birželio 29 d. nutartimi išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. D. V. priešieškinį ieškovui V. A., atsakovėms L. M. ir A. A. dėl nuosavybės teisės į turtą pripažinimo, kurioje buvo sprendžiama dėl P. A. A. ir O. D. V. bendro gyvenimo metu bendrai sukurto turto dalies, t. y. kokia gyvenamojo namo ir priklausinių dalis priklauso kartu gyvenusiai ir bendrai ūkį tvarkiusiai atsakovei O. D. V. ir 2005 m. birželio 29 d. nutartimi buvo pripažinta atsakovei O. D. V. nuosavybės teisė į 1/3 dalį nebaigto statyti gyvenamojo namo ir jo priklausinių, taip pat į 1/2 indėlio. Šioje nutartyje ūkinis pastatas, kuris atsakovės O. D. V. prašyme išaiškinti sprendimą traktuojamas kaip šalių statyto gyvenamojo namo priklausinys, nebuvo traktuojamas kaip gyvenamojo namo priklausinys, nes byloje nustatyta, kad jis kaip ir namo rūsys buvo pastatytas iki 1973 metų, tuo tarpu atsakovė kartu su P. A. A. pradėjo gyventi nuo 1973 m. Kadangi ūkio pastatas ir rūsys pastatyti iki jai apsigyvenant su P. A. A., tai 2005 m. birželio 29 d. nutartimi negalėjo būti nustatytas toks pat gyvenamojo namo dalies (rūsio) ir ūkinio pastato likimas kaip ir paties gyvenamojo namo – jie nebuvo pastatyti kartu su atsakove O. D. V.. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartyje buvo sprendžiamas kitas šalių ginčas dėl nekilnojamojo turto dalių, sujungus daiktus, nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, joje buvo remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartimi ir ja nustatyta asmenine O. D. V. nuosavybės teise į dalį statinių. Teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartyje pažymėta, kad ūkio pastatas (įregistruotas atskiru unikaliu numeriu) buvo asmeninė L. M. tėvo nuosavybė (sukurtas iki bendro gyvenimo su O. D. V. pradžios), todėl jis visas paveldėjimo keliu atiteko L. M., o prie jai priklausančių 2/3 dalių gyvenamojo namo prijungus jai priklausantį ūkio pastatą, L. M. dalis gyvenamajame name padidėjo. Taigi teismo sprendimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo buvo įgyvendintas savininkų valia sujungus daiktus ir išsprendus naują ginčą dėl nuosavybės dalių naujame daikte nustatymo. Bet kokie neaiškumai, kylantys iš teismo nutarties, priimtos pirmojo proceso metu 2005 m. birželio 29 d. nutartimi, buvo pašalinti 2015 m. liepos 3 d. nutartimi, nes pirmojo proceso teismo nutarties turinys ir nustatytų teisių apimtis buvo vienas iš antrojo proceso nagrinėjimo dalykų.

Esant nurodytoms aplinkybėms pripažintina, kad byloje yra pašalinta bet kokia abejonė dėl to, kad ieškovė yra vienintelė gyvenamojo namo, iš kurio siekiama iškeldinti atsakovę, savininkė, o Teismas, objektyviai vertindamas byloje esančius įrodymus, pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimu nustatytomis aplinkybėmis bei sprendė, kad ieškovė kaip gyvenamojo namo savininkė turi teisę reikšti ieškinį dėl jos nuosavybės teisės pažeidimo.

Kasacinis teismas savo teisminėje praktikoje yra nurodęs, jog iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008). Jei ginčo šalis sieja prievoliniai santykiai, reikalavimas dėl iškeldinimo sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias Civilinio kodekso normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja naudojimosi pastatais pabaigą. Tik tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos. CK 4.37 str. įtvirtinta savininko teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Netekęs valdymo teisės, savininkas pas kitą asmenį be teisinio pagrindo atsidūrusį daiktą turi teisę išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 str.). Tokiu atveju, nuosavybės teisė ginama daiktinės teisės gynimo priemonėmis. CK 4.95-4.97 straipsniuose reglamentuotas daikto išreikalavimas būtent iš neteisėto valdymo, todėl daikto savininkas, norintis susigrąžinti daiktą, turi įrodyti, kad valdantis daiktą trečiasis asmuo jį valdo neteisėtai, t. y. daikto valdymo pagrindas yra neteisėtas.

Nagrinėjamu atveju atsakovė apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, jog atsakovė gyvena ieškovei priklausančiame name tarp šalių susiklosčius prievoliniams santykiams. Kadangi ieškovė yra įgijusi nuosavybės teisę į ginčijamą turtą, yra pastato savininkė, tačiau negali valdyti, naudoti nuosavybės teisės objekto ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis), nes atsakovė gyvena ir naudojasi jai priklausančioje nuosavybėje be teisinio pagrindo ir ieškovės sutikimo. Todėl ieškovė turi teisę iškelti civilinę bylą dėl atsakovės iškeldinimo iš ieškovei priklausančio pastato. Esant šioms aplinkybėms Teismas pagrįstai iškeldino atsakovę su visa manta iš ieškovei priklausančio gyvenamojo namo CK 4.98 straipsnio pagrindu ir tuo atstatė ieškovės pažeistas teises.

Apeliantės nurodomos aplinkybė, kad ieškovė su ja nėra atsiskaičiusi- nėra sumokėjusi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimu priteistos 13 684,55 Eur piniginės kompensacijos už jos turto dalį, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės. Atsakovė, ieškovei nevykdant įsipareigojimų geruoju, turi teisę kreiptis dėl priverstinio vykdymo, kurio tvarką reglamentuoja CPK VI dalis. Dėl atsakovės argumento, jog su ja neatsiskaitė ieškovė, teismui kyla pagrįstų abejonių . Labiau tikėtina, kad atsakovė atsisako priimti iš ieškovės piniginę kompensaciją tokiu būdu siekdama išvengti savo įsipareigojimų vykdymo- atlaisvinimo ieškovės namo. Nors apeliantė nurodo, kad ji yra garbaus amžiaus, silpnos sveikatos, neturinti kito gyvenamojo ploto, tai nesudaro pagrindo spręsti, jog ji turi teisę gyventi ieškovei priklausančiame gyvenamajame name. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo Teismas, atsakovei pagal įstatymą paramą (išlaikymą, tame tarpe ir būstą) privalo teikti jos vaikai. Tuo pačiu vertintina, kad atsakovė neatlygintinai savo dukrai yra perleidusi savo turtą- būstą.

Apeliantė teigia, kad Teismas nepagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo nustatyti vieno mėnesio terminą po sprendimo įsiteisėjimo jo (sprendimo) įvykdymui. Nurodo, kad Teismas šio reikalavimo neišsprendė, nors nurodė, kad tenkina ieškinį visiškai. Jos (atsakovės) iškeldinimas viduryje žiemos pažeistų protingumo, sąžiningumo principus, be to, ji yra sukaupusi nemažai daiktų.

Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Pažymėtina, kad teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti ar išdėstyti tik išimtinais atvejais: kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti sprendimą.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad teismo sprendimai gali būti vykdomi, kai jie įsiteisėja, išskyrus atvejus, kai jie vykdomi skubiai arba skolininkas teismo sprendimą įvykdo pats (CPK 281 str.).

Teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad atsakovei gražiuoju neišsikėlus iš gyvenamojo namo, ji bus iškeldinta CPK nustatyta tvarka. Todėl nėra būtinybės nustatyti atsakovei termino jos išsikėlimui iš ieškovei priklausančio gyvenamojo namo. Kaip jau minėta aukščiau, dėl CPK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos išimtinės galimybės atidėti sprendimo vykdymą, sprendžia teismas įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes, o ieškovės ieškinyje suformuluotas prašymas dėl termino iškeldinimui nustatymo nesuponuoja teismo pareigos tokį prašymą tenkinti. Tuo pačiu negalima pripažinti, kad ieškinys yra patenkintas tik iš dalies sprendimo vykdymo neatidėjus, nes tai susiję ne su materialaus reikalavimo patenkinimu, bet su sprendimo įvykdymo tam tikros tvarkos nustatymu. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pagrįstai Teismas vertino aplinkybes, kad atsakovė, 2012-04-25 padovanojusi savo dukrai jai priklausančio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, tik formaliai neturi jokio būsto, atsakovei pagal įstatymą paramą (išlaikymą, tame tarpe ir būstą) privalo teikti jos vaikai, todėl atidėjus teismo sprendimo vykdymą būtų sumenkintas pats teismo sprendimas, iš esmės pažeisti teisėti ieškovės interesai, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CPK 284 str.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio teisinio pagrindo atidėti atsakovės iškeldinimą mėnesiui. Iš esmės apeliantė teiginį apie tai, jog neišspręstas ieškinio reikalavimas atidėti sprendimo vykdymą 1 mėnesiui laiko po sprendimo priėmimo, grindė žiemos sezonu ir dideliu skaičiumi turto. Šios nutarties priėmimo metu žiemos sezonas yra pasibaigęs , o dėl turimo turto apimties, tai ji turi teisę ir galimybę pasitelkti į pagalbą savo artimuosius.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, padarė tinkamas išvadas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš jos priteistinos ieškovės patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, kurios sudaro 500 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Priteisti ieškovei L. M., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės O. D. V., a.k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.