Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-651-425/2014

teisėja Rita Dambrauskaitė Proceso Nr. 2-08-3-05011-2012-5 Procesinio sprendimo kategorija

2014 m. spalio 31d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Margaritos Dzelzienės ir Laimutės Sankauskaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės O. D. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-15-589/2014 pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovei O. D. V., tretiesiems asmenims Valstybės įmonei Registrų centras ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui dėl nuosavybės dalių pakeitimo ir gyvenamojo namo atidalinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

1. Pakeisti gyvenamojo namo 4A2p, unikalus numeris 4400-2217-2750, esančio (duomenys neskelbtini) , bendrosios nuosavybės dalis L. M. ir O. D. V. ir nustatyti, kad L. M. atitenka 79/100 dalis nuosavybės gyvenamojo namo 4A2p, o atsakovei O. D. V. atitenka 21/100 dalis šio gyvenamojo namo.

- priteisti L. M. iš atsakovės O. D. V. jai priklausančią 21/100 dalį gyvenamojo namo 4A 2p;

- priteisti O. D. V. iš L. M. 47 250 litų kompensaciją.

Apeliantė nurodo, kad nesutinka su sprendime nustatytu nuosavybės teisių dydžiu, be to, tokiu sprendimu jai atimama nuosavybės teisė į jos vieninteles gyvenamąsias patalpas, net neįvertinus, jog ji viena tiek metų išlaikė šį ginčo namą, jį remontavo. Teismas pripažino, kad O. D. V. nuosavybės teisė į 1/3 gyvenamojo namo ir jo priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini) , kilo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005. Kadangi minėta 2005 m. birželio 29 d. nutartimi nustatytos idealiosios nuosavybės dalys - 1/3 ir 2/3, todėl atsidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir tolimesnis bylos sprendimas galimas tik šių proporcijų ribose. Atkreiptinas dėmesys į LAT nutartyje nurodytas aplinkybes, kad: „Ginčijamas gyvenamasis namas buvo pradėtas statyti 1960 metais. Iki 1973 metų buvo pastatyti tik gyvenamojo namo rūsys ir ūkinis pastatas. Kita gyvenamojo namo dalis buvo pastatyta 1976 metais. Palikėjo mirties dieną gyvenamojo namo statybos baigtumas buvo 85 procentai." Kaip matyti LAT išskiria kelias gyvenamojo namo dalis, tai rūsį kaip atskirą dalį, ūkinį pastatą - dar vieną gyvenamojo namo dalį ir dar trečią dalį. Toliau aiškindamas ir vertindamas įrodymus, LAT pasisako, kad: "Iš inventorizacinės bylos duomenų ir liudytojų parodymų darytina išvada, kad per 24 metų bendro gyvenimo laikotarpį velionis P. A. A. ir D. V. bendru darbu ir lėšomis pastatė 2/3 dalis nebaigto statyti gyvenamojo namo ir jo priklausinių, todėl atsakovei pripažintina teisė į 1/3 dalį šio turto.", t. y. priklausiniams priskiria ir rūsį, ir ūkinį pastatą. Nutartyje nekalbama apie ūkinį pastatą kaip atskirą paveldėjimo objektą (byloje inžinieriniai tinklai, šuliniai, tvoros ir/ar pan. kiti kiemo statiniai nebuvo paveldėjimo teisės ginčo objektai, ir nebuvo iki LAT 2005 m. nutarties įregistruoti.). Tokiu būdu, neteisingas paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas lėmė neteisingą turto nuosavybės teisių dalių santykių registravimą ir šį ginčą.

Teismas, priimdamas sprendimą, nurodė, jog teismas remiasi ieškovės L. M. pateiktu nuosavybės dalių paskaičiavimo projektu, kadangi šiame dalių paskaičiavimo projekto 2/3 dalis gyvenamojo namo dalis skaičiuojama nuo 187,79 kv. m. bendro ploto, kuris buvo iki ginčo objektų sujungimo. 2013-10-09 VĮ Registrų centro Kauno filialo pastato dalių paskaičiavimo projektas Nr. K-696 yra ydingas, neatitinkantis teisės aktų reikalavimų, ir neatitinka tokių reikalavimų, kuriuos nurodė Panevėžio apygardos teismas 2013-08-22 nutartyje civilinėje byloje Nr.2A-461-280/2013. Todėl, juo vadovaujantis, buvo neteisingai išspręsta byla. Tuo tarpu pagal apeliantės projekto pasiūlymus asmeninėn nuosavybėn pereinantys plotai maksimaliai atitiktų idealiąsias dalis, nes pagal IĮ „Aukštaitijos matininkas" parengtą atidalijimo projektą atidalijimas yra įmanomas. Projekte yra nurodytos patalpos, patalpų plotai, kurie atitektų šalims padalijus turtą, ir toks atidalijimas nepažeistų nei vienos šalies teisių ir teisėtų interesų bei būtų techniškai priimtinas. Atsakovės turima dalis bendrojoje dalyje yra pakankama, tam kad būtų suformuotas ir sudarytas atskiras vienetas. LR Konstitucijoje numatyta, kad asmens nuosavybė yra neliečiama, atimti, paimti iš asmens nuosavybę galime tik išskirtinais atvejais. Jei nėra bendraturčio sutikimo, kompensacija už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje galima išimtiniais atvejais, kai: a) išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; b) kompensacija paprastai priteisiama atsidalijimo siekiančiam bendraturčiui; c) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas. Šiuo atveju turimos nuosavybės dalys yra pakankamos sudaryti du atskirus vienetus. Išmokėjus jai kompensaciją, gilioje senatvėje ji netektų vienintelio gyvenamojo ploto. Tai, kad ieškovės pateiktas atidalijimo projektas yra ydingas, pripažino ir pats teismas, leisdamas ieškovei „taisyti" projektą.

Ieškovė L. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovė priešieškiniu nereikalavo ūkinio pastato dalies, o prašė pripažinti jai nuosavybės teises į 1/2 dalį palikėjui P. B. A. priklausiusio turto: gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , 0,1147 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , ir bendros 27 500 Lt sumos piniginių indėlių. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje ir yra konstatuota, kad ieškovės tėvas A. A. iki gyvenimo su D. V. pradžios 1973 m. buvo pasistatęs gyvenamojo namo rūsį ir ūkinį pastatą, todėl nesuprantami ir teisiškai nepaaiškinami apeliacinio skundo išvedžiojimai apie kitokią ūkinio pastato priklausomybę. O. D. V. netgi nepretendavo į ūkinį pastatą, dėl ko kasacinis teismas jai ir priteisė tik 1/3 dalį gyvenamojo namo, o ūkinis pastatas liko ieškovės mirusio tėvo P. B. A. nuosavybė. Šios aplinkybės apeliantei O. D. V. buvo žinomos, ji jokiu būdu neįgijo nuosavybės teisių į ūkinį pastatą . Ūkinį pastatą paveldėjo ieškovė pagal paveldėjimo teisės liudijimą, kurį apeliantės atstovas prieš pat baigiamąsias kalbas paprašė teismo panaikinti ex officio, nors apeliantė jo niekuomet neginčijo. Sujungus gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu, ieškovės dalis bendroje nuosavybėje ženkliai padidėja. Gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas buvo įregistruoti kaip du atskiri nekilnojamojo turto objektai, iš kurių vienas objektas apeliantei niekuomet nepriklausė, todėl ir šiuo metu, pastatus sujungus, ji negali pretenduoti į ūkinio pastato dalį. Pažymėtina, kad ūkinį pastatą pasistatė dar ieškovės mama A. A. su tėvu A. A., kuriame šeima gyveno, o vėliau buvo statomas gyvenamas namas. Pirmosios instancijos teismas jai nepaskyrė daugiau nekilnojamojo turto objektų dalių, negu nustatė kasacinis teismas, t. y. jai visada priklausė 2/3 dalis gyvenamojo namo ir visas ūkinis pastatas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atskiro nekilnojamojo turto objekto - ūkinio pastato nedalino. Ji jau 16 metų negali naudotis priklausančia namo dalimi, negali nei patekti į namą, nei parduoti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi jos pateiktu dalių paskaičiavimo projektu, kuriame 2/3 gyvenamojo namo dalys skaičiuotos nuo 187,79 kv. m bendro ploto, kuris buvo iki statinių sujungimo, o ne nuo 294,10 kv. m ploto, kaip paskaičiuota apeliantės pateiktame projekte.

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliantė apeliaciniame skunde išdėstė prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodė, kad byla yra sudėtinga, todėl žodinis procesas todėl žodinis procesas leis apeliacinės instancijos teisme teisingiau išnagrinėti bylą. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais sutikti negali. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto apeliaciniu skundu, atsiliepimais į apeliacinį skundą, bylos medžiaga, laiko, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodine proceso tvarka. Tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepimuose į apeliacinį skundą yra išsamiai išdėstyti ginčo esmę sudarantys argumentai, pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta, kad šalys yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , kadastrinis Nr. 4400-2217-2750 bendraturtės. Šį turtą jos įgijo paveldėjimo būdu po ieškovės tėvo P. A. A. mirties 1997-10-30. Paveldėjimo teisės liudijimas (b. l. 115-119, 1 t.) patvirtina, kad ieškovė L. M. pagal įstatymą paveldėjo 2/3 dalis gyvenamojo namo 1A2p - 187,79 kv. m ploto, esančio (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. 2797-6000-6010, ūkio pastatą 3I1p., unikalus Nr. 4400-1518-0342, ½ žemės sklypo, unikalus Nr. 2701-0013-0146. Atsakovė O. D. V. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-06-29 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005 pagrindu paveldėjo 1/3 dalį nebaigto statyti gyvenamojo namo 1A2p ir jo priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. 2797-6000-6010 (b. l. 8-11, 1 t.). Lietuvos Aukščiausiasis teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-06-29 nutartyje konstatuota, jog P. A. A. ir O. D. V. gyveno faktinėje santuokoje, o jų bendro gyvenimo laikotarpiu buvo įgytas ir įregistruotas nebaigtas statyti gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) ( jo baigtumas 85 proc.). Taip pat konstatuota, kad iki 1973 metų buvo pastatytas gyvenamojo namo rūsys ir ūkio pastatas. Kita gyvenamojo namo dalis pastatyta 1976 metais. Palikėjo mirties dieną (1997-10-30) gyvenamojo namo statybos baigtumas buvo 85 proc. Teismas pripažino, kad buvo pastatytos 2/3 dalis nebaigto statyti gyvenamojo namo ir jo priklausinių, todėl O. D. V. buvo pripažinta nuosavybės teisė į 1/3 dalį šio turto ( 85 proc. pastatyto gyvenamojo namo ir jo priklausinių). Šalių nuosavybės dalys įregistruotos nekilnojamojo turto registre. (b. l. 8-11, 1 t.). Kaip matyti, gyvenamas namas ir ūkinis pastatas buvo įregistruoti atskirais unikaliais numeriais. Ieškovė VĮ Registrų centre pasirašė atsakovės O. D. V. užsakymą kaip turto bendraturtė kadastrinių matavimų atlikimui, sujungiant šalims priklausantį gyvenamąjį namą 1A2p, unikalus numeris 2797-6000-6010, su ieškovei priklausančiu ūkio pastatu 3I1p., unikalus numeris 4400-1518-0342. Tokiu būdu, sujungus šiuos du pastatus, buvo suformuotas vienas turtinis vienetas pastatas - gyvenamasis namas 4A2p, unikalus numeris 4400-2217-2750, ką patvirtina VĮ Registrų centras 2012-04-24 išrašas (b. l. 10, 1 t.). Šio gyvenamojo namo bendras plotas 294,10 kv. m., gyvenamasis plotas 75,67 kv.m., rūsių (pusrūsių) plotas 130,49 kv. m, garažų plotas 23,36 kv. m. Prie ieškovei priklausančių 2/3 dalių gyvenamojo namo prijungus jai priklausantį ūkinį pastatą, ieškovės dalis gyvenamajame name padidėjo, tačiau pasikeitusios nuosavybės dalys VĮ Registrų centras liko neįregistruotos. Nors atsakovė sutiko, jog ieškovės nuosavybės dalis gyvenamajame name padidėjo ir reikia jas pakeisti, tačiau rašytinio sutikimo atsakovė nedavė. 2013-10-09 VĮ Registrų centras Kauno filialas ieškovės prašymu parengė pastato dalių apskaičiavimo projektą Nr. K-696 (b. l. 8, 2 t.), pagal kurį yra apskaičiuota, kaip pasikeičia nuosavybės dalys prie gyvenamojo namo prijungus ūkinį pastatą. Pagal pateiktą apskaičiavimo projektą, L. M. nuosavybės teisėmis priklausytų 79/100 dalys gyvenamojo namo, kas sudaro 231,50 kv. m., o atsakovei O. D. V. - 21/100 dalis, kas sudaro 62,60 kv. m. Kadangi atsakovė geruoju nesutinka pakeisti nuosavybės dalių, ieškovė patikslintu ieškiniu prašė pakeisti gyvenamojo namo 4A2p, unikalus numeris 4400-2217-2750, esančio (duomenys neskelbtini) , bendrosios nuosavybės teisės dalis jai ir atsakovei O. D. V. pagal 2013 m. spalio 9 d. VĮ Registrų centras Kauno filialo Pastato dalių apskaičiavimo projektą Nr. K-696, pagal kurį L. M. atitenka 79/100 dalys nuosavybės teisėmis gyvenamojo namo 4A2p, unikalus numeris 4400-2217-2750, kas sudaro 231,50 kv. m ploto, o atsakovei O. D. V. atitenka 21/100 dalis gyvenamojo namo, kas sudaro 62,60 kv. m. Be to, ieškovė prašė atidalinti jai priklausančią gyvenamojo namo 4A2p, unikalus numeris 4400-2217-2750, esančio (duomenys neskelbtini) , dalį, priteisiant ieškovei L. M. iš atsakovės O. D. V. jos turimą 21/100 gyvenamojo namo 4A2p, unikalus numeris 4400-2217-2750, esančio (duomenys neskelbtini) , dalį, o iš L. M. priteisiant atsakovės Onos D. V. naudai 45 150 litų kompensaciją. Ieškovės teigimu, dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, ji negali patekti į gyvenamąjį namą ir naudotis po jos tėvo mirties 1997-10-30 paveldėta gyvenamojo namo dalimi. Tai pažeidžia jos teises. Ieškovė nurodė, jog ne kartą yra prašiusi atsakovės atlaisvinti jai priklausančią gyvenamojo namo dalį, tačiau atsakovė atsisako jai daryti.

Atsakovė priešieškiniu prašė atidalinti jai tenkančią dalį iš pastato - gyvenamojo namo 4A2p, unikalus numeris 4400-2217-2750, esančio (duomenys neskelbtini) , priteisiant jai nuosavybės teisėmis 95,49 kv. m sudarančias patalpas, kaip nurodyta jos pateiktame IĮ „Aukštaitijos matininkas“ 2012-09-20 pastato (statinių) dalių paskaičiavimo projekte, o ieškovei priteisti kitą dalį. Už atsakovei tenkančią 2,54 kv. m mažesnę pastato dalį, negu priklausytų gauti pagal tenkančias idealiąsias dalis, priteisti iš ieškovės 1 943,23 Lt dydžio piniginę kompensaciją. Priešieškinyje atsakovė nurodo, jog rengiant atsidalijimo projektą atsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuostatą, išdėstytą 2005 m. birželio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005, kuria kasacinis teismas pripažino O. D. V. nuosavybės teisę į 1/3 dalį gyvenamojo namo ir jo priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini) , todėl atsidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės šių proporcijų turi būti griežtai laikomasi.

Pažymėtina, kad šalys gražiuoju dėl gyvenamojo namo atidalinimo ir naudojimosi tvarkos nesutaria, teisminiai ginčai tarp šalių vyksta daugiau nei dešimt metų.

2011-12-22 nekilnojamojo turto registre, reg. Nr. 35/41116, padarytas įrašas, kad suformuotas sujungimo būdu pastatas, unikalus Nr. 4400-2217-2750, todėl pastatams esantiems (duomenys neskelbtini) , įrašyta pastaba, kad prie gyvenamojo namo prijungus ūkinį pastatą, nuosavybės dalys tapo nerealios. Pastatų sujungimo fakto šalys byloje neginčija, kilo ginčas dėl naujai suformuoto pastato Nr. 4400-2217-2750, kurio bendras plotas jau 294,10 kv. m, šalims nuosavybės teisėmis priklausančių dalių dydžio. Atsakovė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-06-29 nutartimi, kuria pripažinta jos nuosavybės teisė į 1/3 dalį nebaigto statyti gyvenamojo namo ir jo priklausinių, reikalauja, kad sujungto gyvenamojo namo nuosavybės dalys tarp bendraturčių būtų skaičiuojamos pagal jos pateiktą IĮ „Aukštaitijos matininkas“ 2012-09-20 pastato (statinių) dalių paskaičiavimo projektą, t. y. ne nuo 187,79 kv. m, buvusio iki pastatų sujungimo gyvenamojo namo ploto, bet nuo 294,10 kv. m – sujungto gyvenamojo namo, unikalus Nr. 4400-2217-2750, teigdama, kad prijungtas ūkio pastatas yra gyvenamojo namo priklausinys (b. l. 31-32, 1 t.). Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi nekilnojamieji daiktai: žemės sklypas; statinys (taip pat nebaigtas statyti), kurio statybai ar rekonstravimui reikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį, patalpa, šio Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Pagal šio įstatymo 2 dalį atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais negali būti: patalpos (bendrojo naudojimo patalpos, kambariai butuose ir pan.), kurių negalima suformuoti kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus; statinių ar patalpų, suformuotų kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, priklausiniai, kuriais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, pagal savo savybes nuolat susiję su pagrindiniu daiktu; statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio nuostatos numato, jog nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatymų numatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą ir atskiras statinys gali būti įregistruotas tik kaip žemės sklypo, kuriame jis yra, priklausinys. Nekilnojamojo turto registre kaip priklausiniai gali būti registruojami ir nekilnojamieji daiktai arba tų daiktų dalys, kurie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems nėra suteiktas unikalus numeris. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog šalims priklausantis nekilnojamasis turtas buvo ne tik įregistruotas kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai (gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas), bet ir nurodyta skirtinga pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog atsakovės teiginys, kad ūkinis pastatas, kuris buvo įregistruotas kaip atskiras nekilnojamasis objektas, jam suteiktas unikalus Nr. 4400-1518-0342, buvo/yra gyvenamojo namo priklausinys yra nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi atsakovei buvo pripažinta 1/3 dalis turto, t.y. 85 proc. pastatyto gyvenamojo namo ir jo priklausinių, nutartyje nurodant, kad ūkinis pastatas 1973m. jau buvo pastatytas, t.y. ūkinis pastatas jau buvo pastatytas iki atsakovei O. D. V. pradėjus kartu gyventi su P. A. A.. mirties. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atstovės parodymais teismo posėdžio metu, kad, išduodant pažymą, buvo remiamasi 1988 metų pažyma, kurioje buvo nurodyta, jog ūkinio pastato statybos baigtumo procentas yra 100 procentų ir todėl vertinti ūkinį pastatą kaip gyvenamojo namo priklausinį, nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad iki pastatų sujungimo ieškovei L. M. priklausė 2/3 dalis gyvenamojo namo ir ūkio pastatas, o atsakovei Onai D. V. - 1/3 dalis gyvenamojo namo, atitinkamai skaičiuojamos šalims priklausančios nuosavybės dalys sujungtame nekilnojamojo turto objekte. Pagal ieškovės pateiktą VĮ Registrų centras Kauno filialo pastato dalių apskaičiavimo projektą (b.l. 8, 2 t.), ieškovei L. M. tenka 79/100 dalis gyvenamojo namo, o atsakovei O. D. V. - 21/100 dalis gyvenamojo namo. Pagal atsakovės O. D. V. pateiktą ĮI „Aukštaitijos matininkas“ pateiktą pastato (statinių) dalių paskaičiavimo projektą (b.l. 31-32, 1 t.) ieškovei L. M. skaičiuojamos 76/100 dalis gyvenamojo namo, o Onai D. V. – 24/100 gyvenamojo namo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nustatant nuosavybės dalis sujungtame gyvenamajame name, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškovės L. M. pateiktu nuosavybės dalių paskaičiavimo projektu, kadangi šiame dalių paskaičiavimo projekte 2/3 gyvenamojo namo dalis skaičiuojama nuo 187,79 kv. m bendro ploto, kuris buvo iki nekilnojamojo turto objektų-statinių sujungimo, o atsakovės pateiktame dalių paskaičiavimo projekte nuosavybės dalys (atitinkamai 1/3 ir 2/3) skaičiuojamos nuo viso bendro sujungto gyvenamojo namo ploto - 294,10 kv. m. Tokiu būdu, vadovautis atsakovės pateiktu dalių paskaičiavimo projektu nėra pagrindo, nes iki namo sujungimo su ūkiniu pastatu, atsakovei ūkinis pastatas ar jo dalis nepriklausė. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų bei CK 4.77 str. nuostatas, todėl šis apeliacinio skundo argumentas netenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso CK 4.80 straipsnio 1 dalies nuostatą, kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 str. 1 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant bylas dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, yra pažymėta, kad CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendraturčio teisė į jo dalies atidalijimą iš bendrosios nuosavybės realizuojama bendru susitarimu ar kreipiantis į teismą. Teisme sprendžiamas ginčas dėl atidalijimo būdo. Minėta teisės norma nustato sąlygą, kad, esant nesutarimams dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo (šie būdai gali būti įvairūs: išskiriant bendraturčiams tenkančias dalis natūra, parduodant bendrą daiktą ir pasidalijant proporcingai pagal turimą dalį už daiktą gautus pinigus, sutinkant prašančiam atidalyti - gauti kompensaciją iš kitų bendraturčių už jam tenkančią dalį ar be sutikimo vienam ar keliems bendraturčiams priteisiant tokią kompensaciją ir kita), vieną iš atidalijimo būdų pasirenka siekiantis atsidalyti bendrą turtą asmuo. Pastarasis teismui turi įrodyti, kodėl pasirinktas būdas priimtiniausias, kad jis nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Pažymėtina, kad CK 1.5 straipsnio 1 dalis reikalauja veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus civilinių teisinių santykių subjektus, įgyvendinančius savo teises ir atliekančius pareigas, o to paties straipsnio 4 dalis šiais principais vadovautis įpareigoja teismą, aiškinant ir taikant įstatymus. Bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Optimalesniam atidalijimo variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo ar grupės kelių bendraturčių interesus, ignoruojant kitų interesus, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų. Tuo atveju, jei bendraturtis ar jų grupė prieštarauja kompromisiniams atidalijimo variantams, siekiant patenkinti tik savo interesus, teismas tokius veiksmus gali vertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise ir į tokius reikalavimus neatsižvelgti bei parinkti optimaliausią atidalijimo būdą.(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003 m.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė patikslintu ieškiniu prašė atidalinti jai su atsakove bendrosios nuosavybės teisėmis priklausančio gyvenamojo namo, esančio Audėjų g. 9, Panevėžio m., unikalus Nr. 4400-2217-2750, dalį, priteisiant jai iš atsakovės jai priklausančią 21/100 gyvenamojo namo dalį, ir priteisiant iš ieškovės piniginę kompensaciją atsakovei, tačiau atsakovė su tokiu ieškovės reikalavimu nesutinka. Byloje nustatyta, kad šalys nesutaria dėl bendro turto naudojimo. Ieškovė nurodo, kad nuo nuosavybės teisių įgijimo į ginčo nekilnojamąjį turtą po tėvo mirties 1997 metais, ji iš viso negalėjo paveldėtu turtu naudotis, visą tą laiką šalys sprendžia ginčus teismuose. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė teikė viena kitai pasiūlymus dėl bendrosios nuosavybės teisėmis priklausančio turto naudojimo, dėl šio turto dalių nustatymo, tačiau gera valia sutarimas nebuvo pasiektas (b. l. 24-34, 1 t.). Iš byloje pateiktos 2013-10-15 ASP „Architektūriniai statybiniai projektai“ išvados „Dėl turtinių vienetų suformavimo“ (b. l. 30-32, 2 t.) matyti, kad gyvenamojo namo 4A2p, unikalus Nr. 4400-2217-2750, padalinti atskirais turtiniais vienetais pagal valdomo turto dalis (1/3 O. D. V. ir 2/3 L. M.), neatliekant statybos darbų, neįmanoma. Apeliantė iš esmės nesutinka su tokiu atidalijimo būdu, tačiau dėl jai priteistos kompensacijos dydžio apeliaciniame skunde nepasisako. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į negalimumą be didelių papildomų investicijų atidalinti šalims gyvenamojo namo dalis bei įvertindamas ilgalaikius šalių teisminius ginčus, susijusius su ginčo gyvenamojo namo naudojimu ir atidalijimu, pagrįstai padarė išvadą, kad ginčo gyvenamojo namo atidalijimas iš bendrosios nuosavybės, šalims paskiriant izoliuotas patalpas, kurias galima pagal jų paskirtį naudoti ir taip išvengti ginčų ateityje, yra negalimas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, jog atidalijimas iš bendrosios nuosavybės ieškovei išmokant kompensaciją atsakovei yra geriausias ginčo sprendimo būdas.

Apeliantė vieną iš apeliacinio skundo argumentų nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nesprendė dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo niekiniu (CK 1.78 str. 5 d.). CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Tai reiškia, kad teismas, nustatęs, jog sandoris, kuriuo remiasi šalis (šalys), yra niekinis, privalo jį pripažinti negaliojančiu, nors tokio reikalavimo ir nepareikšta. Tačiau teismas, pripažindamas sandorį niekiniu ex officio, turi įsitikinti, kad egzistuoja toks pagrindas ir savo išvadą argumentuoti. Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Tačiau tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas–sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir taip pažeidžiamas viešasis interesas bei nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-01-20. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003). Taigi tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos, t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2009, Nr. 3K-3-516/2013).

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą išvadai, kad tam tikras sandoris yra (akivaizdžiai) niekinis, teismas gali imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, lemiančių sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai. Tokiu būdu, CK 1.78 straipsnio 5 dalies taikymui nepakanka vien tik byloje dalyvaujančio asmens nuorodų į aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių apie tai, kad tam tikras sandoris gali prieštarauti imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009, Nr. 3K-3-231/2014).

Šiuo atveju pagal bylos medžiagą, nerenkant papildomų įrodymų, nėra pagrindo pripažinti, jog 2011 m. gegužės 16 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas (b. l. 115-119, 1 t.) dėl ieškovės L. M. teisių į pagal įstatymą paveldėtą turtą po jos tėvo P. A. A. mirties 1997-10-30, prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, ar pažeidžiamas viešasis interesas, t. y., kad yra akivaizdus jo negaliojimo pagrindas. Paveldėjimo teisės liudijimas galėjo būti ginčijamas CK 5.8 straipsnio nustatyta tvarka ir terminais. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų pateikusi teismui ieškinį dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės atstovo prašymą dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo niekiniu.

Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas teismo sprendimas paremtas tik prielaidomis, dėl ko yra absoliutaus jo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d. 4 p., požymių. Pirmosios instancijos teismo išvados sprendime padarytos, vadovaujantis teisės aktais, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, esančius ginčo gyvenamojo namo kadastro ir registro byloje, šalių pateiktus dalių paskaičiavimo projektus, specialistų išvadas, liudytojų parodymus ir kt., sprendime padarytos nuorodos teisės aktų ir dokumentų, kuriais remiantis padarytos išvados ir kt. Nėra pagrindo teigti, kad neatskleista bylos esmė.

Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.