- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-24
- Bylos Nr.
- e2-277-671/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-01505-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Audronė Alčauskienė
- Ieškovas
- L. G.
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. G. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmuose 2019 m. lapkričio 25 d. gautas ieškovės L. G. ieškinys atsakovui antstoliui V. D. dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriuo ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 280000 Eur neturtinės žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovė ieškinyje nurodė, kad jos buvęs sutuoktinis A. G. iki jų santuokos buvo įkūręs A. G. komercinę įmonę. Iš šios įmonės 2002 – 2004 metais buvo priteista skolų kitoms įmonėms, kurių išieškojimą vykdė atsakovas antstolis V. D.. 2003 m. vasario 18 d. antstolis areštavo ieškovei priklausiusią parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), 2004 m. – ieškovės asmeninėse sąskaitose buvusias lėšas ir 2005 m. balandžio 22 d. ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Turto arešto aktų atsakovas ieškovei neišsiuntė ir jokiais kitais būdais ieškovės neinformavo apie areštuotą turtą, apie tai ji sužinojo banke. 2005 m. lapkričio 11 d. atsakovas ieškovei pranešė apie jai priklausančio buto pardavimą iš varžytinių, nustatant 50000 Lt (14481 Eur) pradinę pardavimo kainą. Bandydama apsaugoti savo asmeninį turtą nuo neteisėtų atsakovo veiksmų, ieškovė skundė atsakovo veiksmus teismui, bet skundai nebuvo išnagrinėti dėl praleisto skundo padavimo termino. Ieškovė Klaipėdos apygardos teismui apskundė Plungės rajono apylinkės teismo nutartį ir prašė stabdyti vykdymo veiksmus, tačiau supratusi, kad skundas nebus išnagrinėtas iki 2005 m. gruodžio 13 d. vyksiančių varžytinių, ieškovė pati surado pirkėją, kuris ieškovei asmeninės nuosavybės teisę priklausiusį butą nupirko už 97000 Lt (28093,14 Eur). Neturėdama kitos gyvenamosios vietos, ieškovė 2005 m. gruodžio mėnesį buvo priversta apsigyventi sodo namelyje, Kretingos rajone, priklausančiame jos seseriai R. V.. 2009 m. gegužės mėnesį ieškovė apsigyveno Klaipėdoje, nuomojamame bute, vėliau kartu su seserimi I. R. T., jai priklausančiame bute, kuriame gyvena iki šiol.
Ieškovė nurodo, jog neteisėtais atsakovo veiksmais, tai yra neteisėtai ir nepagrįstai areštuojant ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą bei nepranešus apie turto areštą, dėl ko nesėkmingai baigėsi ieškovės bandymai apskųsti antstolio veiksmus, turto pardavimas iš varžytinių, informacijos apie varžytines paskelbimas Plungės spaudoje, sukėlė ieškovei didžiulius išgyvenimus ir nepatogumus, pakenkė ieškovės reputacijai ir sužlugdė ją tiek finansiškai, tiek morališkai. Ieškovė buvo kultūros darbuotojų profsąjungos pirmininkė, nuolat organizuodavo įvairius renginius, susitikimus su žmonėmis, seminarus, todėl pasklidus žiniai apie ieškovės turto areštą ir varžytinių paskelbimą, ji tapo apkalbų objektu, pajuto nepasitikėjimą iš aplinkinių. Dėl nepakeliamos įtampos sušlubavo ieškovės sveikata, nuolat kamavo beviltiškumo jausmas, galvos skausmai, nemiga, tai atsiliepė bendravimui su šeimos nariais, draugais ir giminaičiais.
Atsiliepimas
Atsakovas antstolis V. D. atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą bei priteisti iš ieškovės atsakovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad laikotarpyje nuo 2003 metų iki 2006 metų antstolio V. D. kontoroje buvo vykdomos vykdomosios bylos dėl skolų išieškojimo iš A. G. komercinės įmonės. Atliekant išieškojimo veiksmus skolų išieškojimas buvo nukreiptas į A. G. komercinės įmonės turtą, jo neradus, į A. G. asmeninį turtą. 2003 m. gegužės 29 d. patvarkymu, A. G. vardu įregistruotoms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo uždėtas areštas. Neįvykus pirmosioms varžytinėms, 2003 m. birželio 18 d. A. G. pusseserė R. J. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą ir prašė minėtas patalpas pripažinti jos nuosavybe. 2004 m. vasario 19 d. sprendimu, šias patalpas perleidus R. J., kito A. G. priklausančio turto, kurio pakaktų padengti didelį kiekį skolų, nebuvo rasta. Atsakovas nurodo, kad nors A. G. komercinė įmonė buvo įregistruota iki ieškovės ir atsakovo santuokos, atliekant vykdymo veiksmus buvo nustatyta, kad prievolės pobūdis ir atsiradimo pagrindas yra abiejų sutuoktinių bendra veikla, prievolės įgytos veikiant šeimos interesais. Taip pat nurodo, jog akivaizdžiai buvo matyti, kad individualią veiklą A. G. komercinės įmonės vardu iš esmės vykdo ieškovė, todėl buvo daroma prielaida, jog atsakomybės subjektai pagal prievolę prieš kreditorius yra solidariai atsakingi tiek A. G., tiek L. G.. Duomenų apie tai, jog šalys būtų sudariusios vedybų sutartį, nebuvo. Atsakovas pažymi, jog ieškovė nepateikė jokių pagrįstų įrodymų pagrindžiančių faktą, jog jai padaryta neturtinė žala, vien tik arešto uždėjimas negalėjo sukelti ir nesukėlė ieškovei neturtinės žalos. Apie taikytą turto areštą atsakovė buvo informuota įstatymo nustatyta tvarka, pati ieškovė teikė skundą dėl antstolio veiksmų. Apie tai, kad buto, kuriam buvo uždėtas areštas pardavimas nesukėlė ieškovei jokio pobūdžio nuostolių, kadangi ji butą pardavė savo nuožiūra pasirinktam pirkėjui, nurodoma ir 2009 m. liepos 28 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendime (civilinė byla Nr. 2-396-370/2009) bei 2010 m. liepos 7 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-268/2010). Atsakovas pažymi, jog neįrodžius padarytos žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp antstolio procesinio veiksmo ir nurodomos žalos ieškinys negali būti tenkinamas. Taip pat nurodė, jog ieškovė patirtą žalą vertina ne konkrečia suma, o periodinėmis išmokomis kas mėnesį, o tokio pobūdžio neturtinė žala neapibrėžta nei įstatymu nei teismine praktika, todėl atsakovo nuomone ji yra visiškai nepagrįsta. Atsakovas taip pat prašo teismo taikyti senaties terminą, kadangi ieškovė ieškinyje nurodo, jog atsakovas žalą padarė 2005 metais areštavęs jai priklausantį butą. Kadangi nuo arešto uždėjimo momento iki ieškinio pateikimo momento praėjo daugiau nei 14 metų, ieškovas prašo taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmesti.
Teismo posėdžio metu ieškovė L. G. ir jos atstovė advokatė A. Z. nurodė, kad ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas, todėl prašo jį tenkinti pilna apimtimi. Papildomai paaiškino, kad pardavus antstolio areštuotą butą, kito įsigyti nebuvo galimybės, kadangi į Plungę po visų įvykių ieškovė grįžti nenorėjo, o Klaipėdoje kažką nusipirkti buvo neįmanoma dėl didelių kainų. Ieškovė nurodė, kad stengėsi kiek įmanydama daugiau dirbti, nes tuomet užsimiršdavo, dingdavo baimė. Po šių įvykių ir po jų atsiradusių priekaištų išsiskyrė su vyru, darė viską kas įmanoma, kad sūnus išvyktų iš Lietuvos. Dėl neturtinės žalos apskaičiavimo ir konkrečios ieškinyje nurodytos sumos, paaiškino, jog pirmieji metai, tai yra 2003 m. – 2005 m., buvo patys sunkiausi, todėl atitinkamai suma didesnė, už 2006 m. – 2019 m. reikalauja žalos atlyginimo, kadangi jaučia tų įvykių ir veiksmų šleifą, vis dar negali apie juos ramiai kalbėti, buvo labai sunku prisiruošti pateikti dokumentus teismui. Taip ilgai užtruko su ieškinio pateikimu, kadangi vis pritrūkdavo jėgų ir jautė vidinį skausmą, po 2009 m. Klaipėdos apygardos teismo sprendimo kurį laiką jautė palengvėjimą. Vėliau kreipėsi į Lietuvos Apeliacinį teismą, kelis kartus į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, bandė kreiptis į Strazbūrą. Baigiamųjų kalbų metu, ieškovės atstovė advokatė A. Z. pabrėžė, jog tiek Klaipėdos apygardos teismas, tiek Lietuvos Apeliacinis teismas pasisakė dėl to, jog antstolio V. D. veiksmai areštuojant ieškovei L. G. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), buvo neteisėti. Tokiu atveju atsakovo kaltė yra preziumuojama ir ieškovė neprivalo jos įrodinėti. Priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos yra akivaizdus, kadangi ieškovė butą nusprendė parduoti negalėdama kitaip sustabdyti antstolio neteisėtų veiksmų ir siekdama išvengti dar didesnės žalos. Taip pat pažymėjo, jog remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.134 straipsniu, šiuo atveju ieškinio senaties terminas negali būti taikomas, kadangi reikalavimas kyla iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu atsakovo antstolio V. D. atstovas advokatas M. U. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka visiškai ir prašo ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, kad reikėtų dėmesį atkreipti į tai, jog dalis vykdomųjų bylų, pagal kurias antstolis V. D. vykdė išieškojimą iš A. G. komercinės įmonės, buvo perimtos iš valstybinių antstolių. Kadangi nagrinėjami įvykiai yra labai seni, vykdomosios bylos tiek daug metų nėra saugomos, tai reiškia, kad nėra ir dalies įrodymų, kuriais galėtų remtis atsakovas. Pabrėžė, jog nėra abejonių, jog veiklą A. G. komercinėje įmonėje sutuoktiniai Laima ir A. G. vykdė kartu, o tai reiškia, jog jei asmenys kartu vykdo individualią veiklą, prievolės iš tos veiklos jiems kartu ir atitenka. Taip pat nurodė, jog vien faktas, kad ieškovė nurodydama, jog antstolis negalėjo išieškoti iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, tačiau pardavusi butą ir padengusi buvusio vyro skolas nereikalavo sumokėtų pinigų iš A. G. įmonės, rodo, jog įmonė buvo bendras šeimos verslas. Ieškovės baimė dėl minėto buto arešto ir pardavimo iš varžytinių, privedusi ją prie sprendimo parduoti vienintelį jai nuosavybes teise priklausantį būstą buvo nepagrįsta, kadangi pagal tuo metu galiojusius įstatymus, varžytinių aktą turėjo tvirtinti teismas, kuris įvertinęs situaciją galėjo jo ir netvirtinti. Pažymėjo ir tai, jog ieškovė visą tą laiką buvo aktyvus žmogus, verslininkė, disponavo didelėmis pinigų sumomis, kas parodo, jog ji nebuvo psichologiškai palūžusi ar sužlugdyta. Atsakovo atstovo nuomone, ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp antstolio veiksmų ir atsiradusios žalos. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog neturtinė žala negali būti skaičiuojama už kiekvieną mėnesį ir yra suėję visi tiek bendrieji, tiek specialieji ieškinio senaties terminai ir jau vien todėl ieškinys turi būti atmestas. Tai, kad ieškovė išsiskyrė su vyru, kad turėjo gyventi pas seserį neturi jokio priežastinio ryšio su antstolio veiksmais, todėl ieškovė negalėjo patirti ir jokios neturtinės žalos.
Liudytojas H. M. teismo posėdžio metu nurodė, jog su žmona gyvena nuosavame name, Kretingos rajone. Priešais esančiame name gyveno R. ir V., o jiems išvykus į užsienį, 2005 m. atsikraustė L. ir A.. Bendraudavo gana dažnai, kaimyniškai. Kadangi L. ir A. name žiemą užšaldavo vanduo, jie ateidavo į svečius, vandens, į tualetą, kartu eidavo į pirtį. Kiek liudytojas pamena, kaimynai nuolat atrodydavo pikti, nusiminę, retai šypsodavosi. Tikslių priežasčių kodėl taip yra neklausė, žinojo tik tiek, kad antstolis „uždusino“. Kurį laiką gyveno abu, vėliau A. išvyko ir L. liko viena. Bankrutavus įmonei, ieškovė draugiškai, kaimyniškai pasiūlė, o vėliau ir atidavė truputį kanceliarinių prekių.
Liudytoja R. V. teismo posėdžio metu nurodė, jog yra ieškovės sesuo. Iki 2005 m. išvažiuojant į Ispaniją, su vyru gyveno sodo namelyje Kretingos rajone. Sesuo savo asmeninius pergyvenimus ir išgyvenimus ilgą laiką slėpė, nenorėdama apsunkinti artimųjų ir tik jai grįžus į Lietuvą, daugiau papasakojo. Jiems grįžus ir pradėjus tvarkytis namą, sesuo išsikėlė į išnuomotą butą, vėliau persikraustė ir iki šiol gyvena pas kitą seserį Klaipėdoje. Apie sesers būseną ir išgyvenimus gali pasakyti tiek, jog spręsti kitų žmonių problemas ir padėti kitiems sesuo visada pirma, o dėl savęs ir savo bėdų, tai niekad nesiskundžia ir viską laiko savy. Žino tik faktą, kad pardavė butą, detalių nežino ir paprašė, kad kol jie grįš galėtų pagyventi sode, daugiau nieko nepasakojo, nes sakė labai skaudu. Jos nuomone Plungėje prekiaujant kanceliarinėmis prekėmis, viskam daugiau vadovavo sesuo.
Liudytojas V. V. teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškovė yra jo žmonos sesuo. Prieš išvykstant į Ispaniją su žmona gyveno sodo namelyje Kretingos rajone. Patogumų ten nėra, vanduo šaltas, nėra vonios, šildymas nuo kūrenamo židinio, žiemą jei būdavo didelis šaltis užšaldavo vamzdžiai. Apie žmonos sesers problemas nežino nieko konkretaus, tik žino, jog kažkas negerai su antstoliu.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, nustatyta, jog antstolis V. D. laikotarpyje nuo 2003 metų iki 2006 metų vykdė skolų išieškojimą iš A. G. komercinės įmonės. 2005 m. balandžio 22 d. antstolis areštavo ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini). 2005 m. lapkričio 11 d. antstolis V. D. pranešė ieškovei apie tai, jog butas bus parduodamas iš varžytinių, nustačius 50000 Lt (14481 Eur) pradinę pardavimo kainą. Ši informacija taip pat buvo paskelbta „Plungės žinių“ laikraštyje. 2005 m. lapkričio 30 d. ieškovė su sutuoktiniu A. G. pardavė L. G. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, ieškovės surastam pirkėjui, gautus pinigus ieškovė pervedė antstoliui, kuris priėmė patvarkymus dėl varžytinių atšaukimo ir turto arešto panaikinimo.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta neturtinės žalos samprata, kuri suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagrindinis žalos nustatymo elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis). Neturtinė žala atlyginama įstatymuose numatytais atvejais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos atlyginimas yra civilinės atsakomybės forma, todėl neturtinei žalai priteisti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: 1) atsakovas neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 24 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-294/2003; 2006 m. birželio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-394/2006, ir kt.). Įrodyti neturtinės žalos faktą, kaip ir kitas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas neturtinės žalos atlyginimui, kaip civilinių teisių gynimo būdui, taikyti yra ieškovo pareiga (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju ieškovė L. G. prašo iš atsakovo antstolio V. D. priteisti neturtinę žalą, kuri atsirado kaip ieškovė teigia dėl neteisėtų antstolio veiksmų. Tiek ieškinyje, tiek bylos nagrinėjimo metu ieškovė ir jos atstovė akcentavo tai, jog antstolio veiksmų neteisėtumas yra nustatytas jau įsiteisėjusiais teismo sprendimais (2009 m. liepos 28 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-396-370/2009 ir 2010 m. liepos 7 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-268/2010), todėl šios aplinkybės įrodinėti nebereikia. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog minėtuose teismo sprendimuose nustatyta ne tik tai, jog antstolio veiksmai buvo neteisėti, tačiau ir tai, jog: „<...> ieškovės išreikšta valia dėl jai priklausiusio buto pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo patvirtinta notaro, veiksmų prasmė ir pasekmės išaiškintos, pirkimo-pardavimo sutarties tuo pagrindu, kad dėl susidėjusių aplinkybių buvo priversta sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, įstatymo nustatyta tvarka neginčija. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendžia, kad tarp antstolio neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos nėra priežastinio ryšio“ (2009 m. liepos 28 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-396-370/2009). Ir <...> ieškovė prisiėmė visą atsakomybę už iš jos sudaryto sandorio kilusias pasekmes, kadangi butą pardavė ne specialia turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui tvarka, numatyta CPK 704 straipsnyje, kuomet antstolis surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą, kuris perduodamas tvirtinti teisėjui, o sava valia, sudarydama notaro patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, apeliantė nepasinaudojo įstatymo numatytu turto realizavimo teisėtumo kontrolės mechanizmu (CPK 72 straipsnis). Taigi, nors antstolio neteisėti veiksmai ir galėjo turėti įtakos ieškovės apsisprendimui parduoti butą, tačiau tai nebuvo tiesioginė ir vienintelė priežastis, dėl kurios ieškovė galėjo patirti nuostolius (CK 6.247 straipsnis)“ (2010 m. liepos 7 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-268/2010). Atsižvelgiant į tai, kad tiek Klaipėdos apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas jau konstatavo faktą, jog tarp atsakovo veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos nėra priežastinio ryšio, teismas, nagrinėdamas šią bylą, kuri kyla iš to paties veiksmo ir kurioje nėra pateikta naujų, ankstesnių teismų neištirtų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti priežastinio ryšio buvimą, konstatuoja, jog ieškovė neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų, reikalingų neturtinei žalai priteisti.
Pažymėtina, jog CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, kuris reiškia, kad kiekvienai šaliai tenka pareiga įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Be to, įrodinėjimo procesas civilinėje byloje vyksta tam tikrais etapais. Byloje surinktus įrodymus teismas tiria ir vertina pagal CPK nustatytas taisykles. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga yra būtinybė šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
Ieškiniu ieškovė iš atsakovo prašo priteisti 280000 Eur neturtinę žalą, kurią grindžia tuo, jog eilę metų ji patiria didžiulius neigiamus išgyvenimus, kurie nepasimiršta iki šiol. Ieškovei dėl nepakeliamos įtampos sušlubavo sveikata, nuolat kamavo beviltiškumo jausmas, galvos skausmai, ieškovė pasidarė uždara ir nervinga. Ji nuolat jaučia nerimą ir baimę, prarado pasitikėjimą žmonėmis, buvo pakirstas jos autoritetas.
Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tokie paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.
Nagrinėjamu atveju, nors ieškovė reikšdama reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, nurodo, kad ji patyrė nemigą, nuolatinius, neigiamus emocinius išgyvenimus, stresą, baimę, buvo sutryptas jos autoritetas, tačiau šiems teiginiams pagrįsti neprideda jokių juos pagrindžiančių įrodymų. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, jog visi šie išgyvenimai tęsiasi labai ilgą laiką, 2010 m. ieškovė kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl turtinės žalos atlyginimo iš atsakovo antstolio V. D., tačiau neturtinės žalos tuo metu nereikalavo. Kaip bylos nagrinėjimo metu nurodė pati ieškovė, po 2009 m. priimto Klaipėdos apygardos teismo sprendimo jai palengvėjo, susitaikė su tuo, jog ką galėjo, tą padarė.
Šiuo atveju teismas, atsižvelgęs į ieškovės patirtį, į ieškovės veiksmus ir elgesį, po to, kai ji pardavė savo butą (ieškovė kūrė naują verslą, disponavo didelėmis pinigų sumomis (tai patvirtina sąskaitų išrašai iš bankų, gauti bylą nagrinėjant teisme)), į tai, kad nėra nustatyto priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos, sprendžia, kad ieškovės patirti nepatogumai, daugeliu atveju buvo apspręsti pačios ieškovės sprendimais, todėl negali būti laikomi neturtine žala, juo labiau, kad ieškovė nepateikė visiškai jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtent dėl nagrinėjamu atveju patirtų išgyvenimų ji patyrė fizinį sveikatos būklės ir kritinį turtinės padėties pablogėjimą. Iš ieškovės pateiktų medicininių dokumentų, galima spręsti tik apie jai diagnozuotas ligas ar sindromus, tačiau nėra aiški šių ligų priežastis, tuo labiau, jog kaip matyti iš 2019 m. birželio 19 d. Klaipėdos psichikos sveikatos centro pažymos, ieškovė pagalbos kreipėsi tik 2008 m. Įvertinus visas nustatytas aplinkybes, ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017).
Ieškovės atstovė nurodė, jog, vadovaujantis CK 1.134 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje ieškinio senatis netaikoma. Teismas nesutinka su šiuo argumentu, nes paminėtame straipsnyje yra nurodyti iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantys reikalavimai, kaip pavyzdžiui, reikalavimas ginti teisę į vardą, garbę ir orumą ir pan., o šioje civilinėje byloje reikalavimas kildinamas iš atsakovo neteisėtų veiksmų.
CK 1.125 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Tuo tarpu to pačio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog atskirų rūšių reikalavimams CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (būtent toks ieškinys pareikštas nagrinėjamoje byloje).
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą.
Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė nurodo, kad žala dėl kurios kreipėsi į teismą atsirado po antstolio neteisėtų veiksmų, tai yra jai priklausiusio buto areštavimo, kuris buvo areštuotas 2005 m., teismas konstatuoja, jog yra praleistas tiek bendrasis, tiek sutrumpintas ieškinio senaties terminas ir esant atsakovo prašymui dėl ieškinio senaties taikymo, ieškinys atmestinas.
Įvertinus pateiktų įrodymų visumą, atsižvelgus į bylos medžiagą ir teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į tai, kad nenustatytas priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos buvimas, praleistas ieškinio senaties terminas, todėl, ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, atmestinas.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
Ieškovei šioje byloje pagal 2019 m. gegužės 9 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo galiojimo pratęsimo Nr. 2.3-(NTP-2)-19-P-716-7782 yra pratęstas terminas antrinės teisinės pagalbos teikimui iki 2020 m. balandžio 30 d. ir ji yra 100 procentų atleidžiama nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų.
CPK 961 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai yra visiškai ar iš dalies atmestas valstybės garantuojamą teisinę pagalbą gavusių asmenų ieškinys, bylinėjimosi išlaidos atlyginamos pagal šio Kodekso 93 straipsnio nuostatas, išskyrus atvejus, kuriais įstatymuose numatytas visiškas ar dalinis bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš valstybės biudžeto lėšų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė 100 procentų atleista nuo žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų kaip valstybės garantuojamą teisinę pagalbą gavęs asmuo, ir į tai, jog byloje nėra nustatyta ieškovės piktnaudžiavimo savo teisėmis, tyčia teikiant nepagrįstą ieškinį, ar bylos vilkinimo faktų, iš ieškovės valstybės naudai nepriteistinos 2020 m. sausio 21 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažymoje Nr. (12.34)PT-458 nurodytos 232,38 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidos.
2019 m. gruodžio 20 d. Telšių apylinkės teismo nutartimi ieškovė L. G. buvo įpareigota ir 2019 m. gruodžio 20 d. sumokėjo 484 Eur dydžio užstatą, galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti.
Atsakovo bylinėjimosi išlaidas sudaro 1573 Eur už advokato teisinę pagalbą. Prašomų priteisti išlaidų už advokato teisinę pagalbą suma atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas, atsakovo atstovas advokatas M. U. ruošė procesinius dokumentus, susipažino su ieškovės pateiktais dokumentais, ruošėsi ir dalyvavo teismo posėdžiuose. Įvertinus šias aplinkybes, atsižvelgiant į tai, jog CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, atsakovui antstoliui V. D. iš ieškovės L. G. priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos 1089 Eur (iš viso bylinėjimosi išlaidų 1573 Eur – sumokėtas užstatas 484 Eur) bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškovės L. G. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui antstoliui V. D. 1089 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą.
Įsiteisėjus teismo sprendimui, pavesti Telšių apylinkės teismo vyriausiajai buhalterei pervesti antstoliui V. D. į jo nurodytą sąskaitą L. G. sumokėtą užstatą 484 (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis) eurus.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.