- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-16
- Bylos Nr.
- 1A-243-768/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-52676-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė, Daina Vaidachavičienė
- Nuteistasis
- A. A.
- Advokatai
- Gintaras Ruseckas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį 10 mėnesių laisvės apribojimu, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
- Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 108,52 Eur už G. V. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas;
- G. V. 1300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Iš A. A. buvo nuspręsta išieškoti G. V. 950 Eur už atstovo paslaugas.
A. A. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu buvo išteisintas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. A. 2018-11-03 apie 04.00 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje šalia pastato pažymėto Nr. 11 (pastatas priskirtas (duomenys neskelbtini).), pripuolęs prie G. V., sėdėjusio ant šaligatvio, tyčia jį pargriovė ant šaligatvio trinkelių, po to savo kūno svoriu prispaudė ir smūgiavo kumščiais ir keliais nukentėjusiajam į galvos sritį, kuriam ginantis nuo suduodamų smūgių dengiant rankomis galvos sritį, smogė kumščiais ir keliais ne mažiau kaip 10 smūgių į galvos sritį bei į galvą dengiančias rankas, pasekmėje dėl poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimų veide, odos nubrozdinimų dešinėje rankoje, dešinės plaštakos I-o piršto proksimalinės falangos pamato avulsinio lūžio su nežymia dislokacija, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį; 2) arba pagal BK 28 straipsnį baudžiamąją bylą nutraukti; 3) arba nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 139 straipsnio 1 dalį; 4) civilinius ieškinius neturtinei ir turtinei žalai atmesti; 5) panaikinti nuosprendžio dalį dėl atstovavimo išlaidų išieškojimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Pirmosios instancijos teismas apelianto kaltę grindė tik nukentėjusiajam G. V. palankia įrodymų dalimi - nukentėjusiojo sužalojimais, jo parodymais ir visiškai neatsižvelgė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir bylos nagrinėjimo teisme ištirtų įrodymų visumos, todėl darytina išvada, jog apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas objektyviais ir neginčijamais duomenimis.
2.2. Kaltinimas bei teismo konstatuotos faktinės aplinkybės grįstos ne tik nepagrįstais, bet ir nelogiškais nukentėjusiojo G. V. parodymais. Apeliantui nesuprantama, kaip pargriovęs ant šaligatvio trinkelių ir visu savo svoriu prispaudęs G. V., jis galėjo smūgiuoti jam rankomis ir keliais į galvos sritį. Be to, specialisto išvadoje konstatuojama, kad G. V. buvo suduoti trys smūgiai, o kiti sužalojimai atsiradę grumtynių metu ir jam griūnant ant žemės. Todėl šios aplinkybės paneigia nukentėjusiojo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotus parodymus, kad jam buvo suduota abiejų rankų kumščiais ir keliais ne mažiau kaip 10 smūgių į galvą ir galvos sritį. Konflikto metu nukentėjusiajam G. V. buvo nesunkiai sužalota sveikata ne tik dėl nuteistojo veiksmų, bet ir paties nukentėjusiojo veiksmų, tai patvirtina liudytojos L. A. parodymai. Teisme apklaustas ekspertas kategoriškai taip pat nepatvirtino, kad G. V. veido sužalojimai atsirado nuo smūgių. Tai, kad grumtynių metu galėjo būti sužalotas G. V. - neneigia, tačiau tikrai negalėjo atsirasti tokie sužalojimai, kurie nustatyti.
2.3. Pažymėtina, kad G. V. tiek į policiją, tiek į medicinos įstaigą kreipėsi ne iš karto po įvykio, o praėjus daugiau nei valandai ir jam buvo nustatytas 1,47 prom. girtumas, todėl nėra aišku ir byloje nenustatyta kaip tiksliai G. V. atsirado sužalojimai. Apeliantas cituodamas nukentėjusiojo parodymus teigia, jog G. V. tiksliai nepamena faktinių aplinkybių arba sąmoningai vengia objektyviai jas nurodyti. Be to, liudytoju apklaustas R. R. nurodė, kad atvykus nukentėjusiajam G. V. į policijos komisariatą, ant jo nepastebėjo jokių sužalojimų.
2.4. Liudytojos J. A. parodymai nebuvo tirti ir vertinti, nors pats nukentėjusysis nurodė, kad J. A. buvo šalia ir visą konfliktą gerai matė, nurodant, kad ji yra apelianto sutuoktinė, todėl jos parodymai vertintini kritiškai kaip bandymas padėti A. A. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nors tuo pačiu teismas nuteistojo kaltę grindė netiesioginiais įrodymais, t. y., liudytojų D. V. ir E. S. parodymais, kurie įvykio nematė, o apie jį sužinojo iš nukentėjusiojo G. V..
2.5. Be to, teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų dėl apelianto ir J. A. nurodytų aplinkybių, kad G. V. pirmas puolė apeliantą smūgiuodamas į galvos sritį, todėl visos abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismas nurodydamas, jog jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų apelianto ir J. A. duotus parodymus, kad konfliktą pradėjo G. V. ir, kad jis sudavė pirmas, byloje nesurinkta, t. y., perkėlė įrodinėjimo naštą apeliantui.
2.6. Teismas visiškai nevertino, kad tarp apelianto ir nukentėjusiojo buvo ir yra konfliktiški santykiai, todėl G. V. yra neobjektyvus, turi pagrindą apeliantą apkalbėti ir neteisingai nurodyti faktines įvykio aplinkybes, siekdamas gauti turtinės naudos sau. Šiuos faktus patvirtina į bylą pateiktas G. V. ir liudytojo E. S. susirašinėjimas.
2.7. Kadangi konfliktą pradėjo nukentėjusysis, apelianto veiksmai ginantis nuo G. V. puolimo leidžia daryti išvadą, jog jis veikė būtinosios ginties arba tariamosios būtinosios ginties sąlygomis, o nukentėjusiojo veiksmai turėjo būti laikomi akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi į nuteistojo gyvybę ir sveikatą. Šias aplinkybes patvirtina tiek tiesiogiai įvykį mačiusi liudytoja J. A., tiek ir sudaužyti akiniai bei suplėšytas megztinis. Nuteistojo veiksmai buvo gynybinio pobūdžio, jais buvo siekiama apsiginti nuo nukentėjusiojo, nes, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, galima konstatuoti, kad G. V. veiksmai smūgiuojant kėlė pavojų apelianto sveikatai.
2.8. Apylinkės teismas neteisingai nustatė kaltės formą, todėl nepagrįstai, neišsamiai ištyręs faktines aplinkybes, veiką kvalifikavo pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį, nes apeliantas G. V. ne tik nenorėjo sužaloti, bet ir negalėjo numatyti pasekmių, kurios kilo. Tai patvirtina paties konflikto faktas - grumtynių metu nuo G. V. smūgio apeliantui į galvą buvo sudaužyti akiniai, suplėšytas megztinis, todėl tik besigindamas galimai ir galėjo suduoti kelis smūgius G. V.. Teismas taip pat nenustatė kitų subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių - motyvo ir tikslo, kurių nustatymas taip pat turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Pagal byloje esančius ištirtus įrodymus, G. V. sveikatos sužalojimo padarymo aplinkybes, veika atitiktų LR BK 139 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y., kadangi padarinių apeliantas nenumatė, tačiau pagal veikos aplinkybes galimai ir galėjo bei turėjo tai numatyti.
2.9. Teismas nepagrįstai priteisė G. V. neturtinę žalą, turtinę žalą Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už G. V. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas bei proceso išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, kad teismas priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą G. V. neatsižvelgė ir visiškai nevertino žalos atsiradimo aplinkybių, t. y., kad pats nukentėjusysis buvo konflikto iniciatorius, ėmėsi aktyvių veiksmų pradėdamas konfliktą. Teismo nuosprendis, kuriuo iš dalies tenkintas G. V. ieškinys priteisiant neturtinę žalą ne tik neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, bet ir jiems prieštarauja, o priteista žala yra neadekvati padarytai veikai, per didelė bei prieštaraujanti teismų praktikai analogiškose bylose.
3. Teismo posėdyje nuteistasis prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju nuteistasis A. A. skundu nesutinka dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nurodo, jog tyčios nukentėjusiajam nesunkiai jį sužaloti jis neturėjo. Apeliantas pažymi, kad veikė būtinosios arba tariamosios ginties sąlygomis. Skunde jis teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos įrodymus, ypač nukentėjusiojo G. V., liudytojos D. V., specialisto išvadą, nepagrįstai juos sureikšmindamas, ir neįvertino, jog nėra jokių objektyvių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, Be to, nuteistasis nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimu, turtinės žalos atlyginimu Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už G. V. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas bei su atstovo išlaidų išieškojimu. Todėl, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl nuteistojo apeliacinio skundo esmės.
Dėl A. A. veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje
6. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad A. A. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, nesutinka su nustatyta nusikalstamos veikos kvalifikacija bei teigia, jog veikė būtinosios ginties sąlygomis. Apygardos teismo teisėjų kolegija (toliau Kolegija) šių apelianto argumentų nelaiko pagrįstais, kadangi jie prieštarauja tiek byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumai, tiek BK taikymo taisyklėms, suformuluotoms panašiose baudžiamosiose bylose. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis A. A. padarė veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir dėl jos jis nuteistas visiškai pagrįstai.
7. Kolegijos nuomone, A. A. kaltę tyčia smurtavus prieš nukentėjusįjį G. V., dėl ko jam buvo sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Nors baudžiamojon atsakomybėn patrauktas A. A. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jo kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, o teismo išvadas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma.
8. Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas apelianto kaltę grindė tik nukentėjusiajam G. V. palankia įrodymų dalimi, rėmėsi netiesioginiais įrodymais (liudytojų D. V., E. S. parodymais), visiškai neatsižvelgė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir bylos nagrinėjimo teisme ištirtų įrodymų visumos. Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi ne tik bylos faktines aplinkybes atitinkančiais nuosekliais nukentėjusiojo G. V., bet ir liudytojų D. V., E. S. parodymais, kurie kartu su pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką, specialisto J. Plentos išvada, jo paaiškinimais teisiamajame posėdyje, kurio metu specialistas patvirtino, kad G. V. dalis sužalojimų galėjo būti padaryti tiek smūgiuojant kietu buku daiktu, tiek smūgiuojant rankomis ir visi šie veiksmai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, taip pat kitais baudžiamojoje byloje esančiais rašytiniais duomenimis, kurie tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, vieni kitiems neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atvaizduoja įvykio aplinkybes. Iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją, teismas įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, jog ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine, ką nustatė ir pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje. Šiuo atveju pažymėtina, kad proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei šiuo atveju tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir netikslingai. Kolegija neturi pakankamo pagrindo abejoti šiais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, todėl nekyla jokių abejonių dėl fakto, kad būtent A. A. veiksmais G. V. buvo sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
9. Apeliantas skunde kritikuoja nukentėjusiojo parodymus, nurodydamas, jog jie nelogiški, jų pagrindu negalima daryti išvadų dėl patirtų sužalojimų, net jei grumtynių metu nukentėjusysis ir buvo sužalotas, jų metu tikrai negalėjo atsirasti tokie sužalojimai. Taip pat pabrėžia, jog nukentėjusysis į medicinos įstaigą kreipėsi ne iškarto, įvykio metu buvo neblaivus, todėl nėra aiškus G. V. patirtų sužalojimų mechanizmas, to nepatvirtino ir specialisto išvadą parengęs ekspertas, o liudytojas R. R. taip pat nurodė, jog atvykus nukentėjusiajam, jis nepastebėjo jokių sužalojimų nukentėjusiojo atžvilgiu. Su šiais argumentais kolegija neturi pagrindo sutikti. Nors, kaip ir teigia apeliantas, G. V. į medicinos įstaigą kreipėsi ne iškarto, įvykio metu buvo neblaivus, iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai teigė, jog A. A. jį pargriovė ant žemės, smogė rankomis ir kojomis, sudavė ne mažiau 10 smūgių į galvos sritį. Smūgiai buvo intensyvūs, nuo jų buvo dengtasi rankomis. Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje dalyvavęs teismo medicinos ekspertas J. Plenta nurodė, kad pas nukentėjusįjį G. V. rasta grupė sužalojimų: sužalojimai, kurie yra ant nukentėjusiojo veido, mažai tikėtina, kad atsirado nukentėjusiajam nugriuvus – jie labiau būdingi smūgiams, jų sąlyginai per mažai, kad iš inercijos griūnant žmogui, judant ant asfalto tik vienoje vietoje jų atsirastų giliuose veido įdubimuose. Dešinės rankos pirmojo piršto lūžis, neatmetama galimybė, kad galėjo lūžti tiek dengiantis veidą rankomis, tiek staiga griūnant ir atsitrenkiant į kietą paviršių (t. 2. b. l. 165). Liudytojas R. R. teisiamojo posėdžio metu taip pat neatmetė galimybės, kad nukentėjusysis buvo sužalotas: jis tik paminėjo, jog į nukentėjusiojo sužalojimus nekreipė dėmesio, nes tuo metu bendravo telefonu, be to, apšvietimas nebuvo ryškus (t. 2. b. l. 127). Taigi, specialisto išvadose nurodyti duomenys, specialisto paaiškinimai, nukentėjusiojo parodymai, liudytojų parodymai patvirtina, jog tarp patirtų sužalojimų pobūdžio ir nustatytų faktinių aplinkybių prieštaravimų nėra.
10. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino liudytojos J. A. parodymų, jog nuteistajam buvo perkelta savo nekaltumo ,,įrodinėjimo našta”, nes nebuvo surinkta jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų nuteistojo ir liudytojos J. A. parodymus, kad konfliktą pirmasis pradėjo nukentėjusysis G. V.. Nuteistojo atžvilgiu nebuvo perkelta ,,įrodinėjimo našta” (onus probandi – lot.), nes visi nuteistajam A. A. atžvilgiu pareikšti kaltinimai buvo grindžiami įrodymais. Nuteistojo versija dėl nukentėjusiojo veiksmų nuteistojo atžvilgiu, t. y., kad šis konfliktą pradėjo pirmasis, pagrįstai teismo buvo atmesta ištyrus visus byloje esančius įrodymus: teismas teisiamajame posėdyje ištyrė tiek nukentėjusiojo parodymus, liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir jų pagrindu nuosprendyje nurodė motyvus, kodėl minėtą versiją laiko nepagrįsta. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pati liudytoja J. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog ant nuteistojo A. A. jokių sužalojimų nepastebėjo, nes jis nesiskundė. Teisiamojo posėdžio metu šiuos parodymus taip pat patvirtino, teigdama, kad sužalojimų po įvykio nepastebėjo (t. 1. b. l. 54; t. 2. b. l. 128). Nuteistasis A. A. akistatos su nukentėjusiuoju metu nurodė, kad nors ir buvo sumuštas, tačiau nei į policijos, nei į gydymosi įstaigą nesikreipė (t. 1. b. l. 67). Akivaizdu, jog tokie sužalojimai neužfiksuoti ir kitoje bylos medžiagoje. Šiuo atveju pabrėžtina, jog apylinkės teismas, kitaip nei teigia apeliantas, atmesdamas nuteistojo versiją dėl G. V. puolimo pirmajam, vertino ir liudytojos J. A. parodymus, tačiau šiuo atžvilgiu kritiškai: kaip matyti iš byloje pateiktos medžiagos, liudytoja J. A. buvo nenuosekli: duodama parodymus dėl nukentėjusiojo apsvaigimo laipsnio – akistatos su nukentėjusiuoju metu, ji minėjo, jog nukentėjusysis buvo nestipriai apsvaigęs, kalbėjo rišliai (t. 1. b. l. 54). Kitoje apklausoje liudytoja teigė, jog nukentėjusysis buvo stipriai apsvaigęs, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas (t. 1. b. l. 78). Kita vertus, liudytojas R. R. teisiamojo posėdžio metu pažymėjo, jog nukentėjusysis G. V. buvo sutrikęs, bet atrodė blaivus (t. 2. b. l. 127). Tai patvirtino ir liudytojas A. B., kuris teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog nukentėjusysis nebuvo toks girtas, kad iš jo nebūtų galima priimti pareiškimo – jis atėjo pats, kalbėjo rišliai (t. 1. b. l. 165). Duodama parodymus dėl pirminių smūgių sudavimo, liudytoja taip pat buvo nenuosekli – pirmojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu liudytoja teigė, jog kuris kuriam iš vyrų grumtynių metu sudavė smūgius - ji nemačiusi, viskas vyko labai greitai (t. 1. b. l. 79), tačiau akistatos su nukentėjusiuoju metu, liudytoja teigė, kad visų grumtynių metu stebėjo savo vyrą A. A. ir matė, kad pirmasis smūgį sudavė nukentėjusysis G. V. (t. 1. b. l. 54). Teisiamojo posėdžio metu J. A. nurodė, jog ji negalinti atsakyti ar nukentėjusiojo smūgis buvo stiprus, ar jis pataikė, nes buvo prieblanda, tačiau to pačio posėdžio metu, atsakydama į nukentėjusiojo atstovo klausimus, ji pasakė, kad įvykio metu A. A. stebėjo visą laiką. Matė vieną nukentėjusiojo smūgį –jis sudavė į galvos sritį nuteistajam, į akį ar žandą. Matė nuteistojo veidą ir patį nukentėjusįjį, tačiau nukentėjusiojo atstovei uždavus klausimą, kaip J. A. teigdama, kad visą laiką stebėjo nuteistąjį, ši nemačiusi kitų smūgių – to atsakyti liudytoja J. A. tiksliai negalėjo (t. 2. b. l. 128-129). Taigi, kaip matyti, liudytojos J. A. parodymai yra prieštaringi, juos paneigia anksčiau byloje aptarti įrodymai. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes ir jokių objektyvių įrodymų dėl nuteistojo iškeltos versijos nenustatė, laikytina, jog apeliacinio skundo teiginys dėl įrodinėjimo pareigos perkėlimo apeliantui yra nepagrįstas.
11. Apeliantas skunde pažymi, kad teismas visiškai nevertino, kad tarp apelianto ir nukentėjusiojo buvo ir yra konfliktiški santykiai, todėl G. V. yra neobjektyvus, turi pagrindą apeliantą apkalbėti ir neteisingai nurodyti faktines įvykio aplinkybes, siekdamas gauti turtinės naudos sau, o tai patvirtina į bylą pateiktas G. V. ir liudytojo E. S. susirašinėjimas, tačiau, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, nukentėjusysis G. V. ne vienoje apklausoje nurodė, jog praeityje su A. A. konfliktų neturėjo, jie sutarė (t. 1. b. l. 19, 30). Nuteistasis A. A. taip pat ne vienos apklausos metu nurodė, jog pažįsta G. V., bet su juo santykių nepalaiko ir nebendrauja, rimtų nesutarimų nėra buvę (t. 1. b. l. 64-67) (t. 2. b. l. 71). Nei minėtame susirašinėjime tarp G. V. ir E. S., jo turinyje, nei kitoje bylos medžiagoje taip pat nėra užfiksuota jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadas dėl šių asmenų tarpusavio konfliktiškų santykių, todėl šie apelianto argumentai atmetami.
12. Byloje taip pat nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad A. A. veikė būtinosios ar tariamosios būtinosios ginties sąlygomis. Kaip teisingai nurodyta ir apeliaciniame skunde, būtinoji gintis apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Tariamoji būtinoji gintis pripažįstama situacija, kai nesant pavojingo kėsinimosi, susidariusios įvykio aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokia klaidingai. Analizuojamos bylos atveju nustatyta, jog nuteistasis A. A. pripuolęs prie G. V., sėdėjusio ant šaligatvio, tyčia jį pargriovė ant šaligatvio trinkelių, po to savo kūno svoriu prispaudė ir smūgiavo kumščiais ir keliais nukentėjusiajam į galvos sritį ir taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Kaip jau minėta anksčiau, byloje nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog konfliktą pradėjo nukentėjusysis G. V.. Nustačius tokias aplinkybes, akivaizdu, jog jos neatitinka baudžiamajame įstatyme būtinajai ar tariamajai būtinajai ginčiai taikomų sąlygų, t. y., nuteistajam pirmajam puolus nukentėjusįjį G. V., objektyviai neegzistavo pavojingas kėsinimasis iš nukentėjusiojo G. V. pusės, todėl analizuoti kitas būtinajai ginčiai ar tariamai būtinajai ginčiai keliamas sąlygas, šiuo atveju yra netikslinga.
13. Skunde taip pat pažymėta, kad teismas neteisingai nustatė kaltės formą, todėl nepagrįstai, neišsamiai ištyręs faktines aplinkybes, veiką kvalifikavo ne pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, o BK 138 straipsnio 1 dalį, nes apeliantas G. V. ne tik nenorėjo sužaloti, bet ir negalėjo numatyti tokių pasekmių. Tai patvirtina paties konflikto faktas - grumtynių metu nuo G. V. smūgio apeliantui į galvą buvo sudaužyti akiniai, suplėšytas megztinis, suduoti smūgiai, todėl tik besigindamas galimai ir galėjo suduoti kelis smūgius G. V.. Teismas taip pat nenustatė kitų subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių - motyvo ir tikslo, kurių nustatymas taip pat turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Atmesdama šiuos skundo argumentus, kolegija pažymi, kad analizuojant nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 139 straipsnio 1 dalyje, matyti, jog pagrindinis skirtumas tarp šių veikų yra kaltės formoje: veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje padaroma veikiant tyčia, o veika, numatyta BK 139 straipsnio 1 dalyje dėl neatsargumo. Apygardos teismo nuomone, apylinkės teismas, remdamasis aukščiau aptartais įrodymais padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis A. A. veikė tiesiogine tyčia, t. y., suprato, kad jo veiksmai yra pavojingi nukentėjusiojo sveikatai, kad dėl jų nukentėjusysis gali patirti sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir sąmoningai to siekė. Įvertinusi patį smurtinio veiksmo atlikimą, t. y., pargiovimą ant šaligatvio trinkelių ir smūgiavimą kumščiais bei keliais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis atlikdamas smurtinius veiksmus suvokė, jog elgiasi pavojingai baudžiamojo įstatymo prasme, numatė, kad tokiais veiksmais gali sukelti fizinį skausmą ir nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, ir to siekė, todėl jis pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, veikdamas tiesiogine tyčia, pagrįstai. Tai, kad A. A. negalėjo numatyti, kokias pasekmes sukels jo suduoti smūgiai, tik parodo, kad jis veikė neapibrėžta, nekonkretizuota tyčia, t. y., siekė bet kokio sveikatos sutrikdymo sukėlimo. Skunde minimi sudaužyti akiniai, suplėšytas megztinis, kurie buvo savanoriškai pateikti praėjus 5 dienoms po įvykio, niekaip nepatvirtina apelianto argumento, jog jis negalėjo numatyti nusikalstamos veikos padarinių. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas – šie daiktai galėjo būti sugadinti G. V. ginantis, o ne puolant nuteistąjį. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog šio nusikaltimo sudėties būtinasis subjektyvusis požymis – kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šioje byloje šis požymis yra nustatytas. Motyvas bei tikslas nėra būtini šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nors skunde cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktiką apeliantas pažymi, kad šių požymių nustatymas turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikalstamą veiką, tačiau pažymėtina, kad pateikta LAT praktika nėra susijusi su nagrinėjama nusikalstama veika. Atsižvelgus į visus šiuos argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog nuteistasis A. A. veikė tiesiogine tyčia, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
14. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nuteistojo A. A. veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Dėl civilinių ieškinių ir atstovavimo išlaidų
15. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su teismo priteistais civiliniais ieškiniais bei su išieškotinomis proceso išlaidomis. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 1300 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydį neįvertino, kad nukentėjusysis nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį, į tai, kad nukentėjusysis buvo konflikto iniciatorius, neatsižvelgė į nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, formuojamą LAT praktiką panašiose bylose bei nesilaikė bendrųjų teisės principų. Teisėjų kolegijos manymu, su tokiais apeliacinių skundų argumentais, pagrindo sutikti nėra.
16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į pagrįstus kaltininko interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-244/2015, 2K-243-648/2015).
17. Atsižvelgiant į nurodytus neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus bei principus, aptartas aplinkybes sugretinus su šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma – 1300 Eur, įvertinus A. A. nusikalstamos veikos ne atsitiktinį pobūdį, jos padarymo aplinkybes, nėra per didelė.
18. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgė į padaryto kūno sužalojimo pobūdį ir dėl to patirtus nepatogumus dėl dešinės rankos plaštakos pirmojo piršto lūžio tiek profesinėje veikloje, tiek buityje, pažeminimą, dėl sužalojimų veide sumažėjusias bendravimo galimybes, dvasinius išgyvenimus, fizines kančias, turėtą nedarbingumo laikotarpį nuo 2018-11-03 iki 2018-12-31, šie duomenys pateikti civiliniame ieškinyje dėl neturtinės žalos (t. 2. b. l. 1-10), į kaltinamojo turtinę padėtį, taip pat į formuojamą LAT praktiką nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose bei bendruosius teisės principus. Atsižvelgiant į tai, kad kitaip nei teigia apeliantas, byloje nenustatyta, jog nukentėjusysis buvo konflikto iniciatorius, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiajam G. V. iš nuteistojo A. A. priteistas 1300 Eur neturtinės žalos atlyginimas už nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruvomis ir odos nubrozdinimais veide, odos nubrozdinimais dešinėje rankoje, dešinės plaštakos I-o piršto proksimalinės falangos pamato avulsinio lūžiu su nežymia dislokacija, yra aiškiai per didelis ir neatitinka teismų formuojamos praktikos analogiško pobūdžio bylose. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7240,50 Eur (pvz. 2K-21-942/2016). Taigi, įvertinus šioje byloje nustatytų neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingų kriterijų visumą, laikytina, kad teismo nustatytas 1300 Eur neturtinės žalos dydis iš esmės neprieštarauja formuojamai teismų praktikai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 138 straipsnio 1 dalies nuostatomis saugomų vertybių svarbą, į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisingai įvertino įtvirtintus įstatyme, t. y., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė.
19. Iš bylos medžiagos matyti, kad civilinis ieškovas Panevėžio teritorinė ligonių kasa, atstovaudama Valstybinę ligonių kasą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš A. A. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą – 108,52 Eur, už nukentėjusiajam G. V. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu civilinio ieškovo Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš nuteistojo A. A. priteista 108,52 Eur, už nukentėjusiojo G. V. gydymą. Kadangi nukentėjusysis G. V. buvo sužalotas nuteistojo A. A. nusikalstamais veiksmais, visų G. V. gydymo išlaidų priežastis buvo nuteistojo A. A. padaryta nusikalstama veika, visos gydymo paslaugos, suteiktos nukentėjusiajam, tiesiogiai susijusios su įvykio metu jo patirtomis traumomis, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkino visa apimtimi ir padaryta žala už nukentėjusiajam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas pagrįstai buvo priteista iš nuteistojo A. A.. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apelianto skunde prašoma Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmesti, tačiau toks A. A. prašymas, kaip matyti, iš esmės buvo grindžiamas su kitu jo apeliacinio skundo reikalavimu – jį išteisinti. Kadangi nėra pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį A. A. atžvilgiu, todėl nėra pagrindo tenkinti jo apeliacinio skundo ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmesti.
20. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Skundžiamu nuosprendžiu A. A. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiojo G. V. turėtos išlaidos buvo laikomos pagrįstomis: pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino, jog atstovavimo išlaidos buvo siejamos su nukentėjusiojo G. V. atstovavimu tie ikiteisminiame tyrime, tiek teisme, įvertino atliktus proceso veiksmus, teismo posėdžių trukmę, todėl išieškotinų išlaidų analizė skundžiamame nuosprendyje yra detali, pagrįsta ir argumentuota, su ja nėra pagrindo nesutikti. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nustatytas bylos aplinkybes ir civilinių ieškinių, atstovavimo išlaidų klausimą išsprendė tinkamai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.