Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svajūno Knizlerio, Daivai Pranytei – Zalieckienės, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės Ritos Vaitiekūnienės (toliau – ir prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo H. M. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 181 straipsnio 3 dalyje, požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. H. M. buvo kaltinamas tuo, kad prievartavo didelės vertės turtą, o būtent: jis buvo kaltinamas tuo, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atviroje kolonijoje, esančioje Kaišiadorių r., Pravieniškės II, Pravieniškių g. 5, 2016 m. rugsėjo 7 d. parašė ir 2016 m. rugsėjo 8 d. išsiuntė (duomenys neskelbiami) teisėjui V. V. adresuotą laišką, (duomenys neskelbiami)teisme, (duomenys neskelbiami), gautą 2016 m. rugsėjo 10 d., kuriame išreiškė grasinimus teisėjui V. V. ir jo artimiesiems, t. y. grasindamas susidoroti – teigdamas, kad „atminkite, jog aš turiu draugų laisvėje, kuriems pažadėjau atlygį už Jus, taigi Jūs turite savaitę laiko pervesti pinigus, kitu atveju aš susisieksiu su draugais ir Jums nei dievas nepadės.“, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai vertė nukentėjusįjį V. V. perduoti jam didelės vertės turtą – 150 000 eurų, nurodydamas pervesti šiuos pinigus į kolonijoje esančią sąskaitą. Šiais savo veiksmais H. M. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas tenkinamas.

6. Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismo išvada, jog H. M. veiksmai nors formaliai ir atitinka jam inkriminuoto BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, tačiau nėra pavojingi ir negali būti vertinami kaip nusikalstami, nėra teisinga. Spręsdamas H. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą ir vertindamas jo veiksmų pavojingumą, apygardos teismas nepagrįstai vadovavosi iš esmės vien išteisintojo parodymais, jo paaiškinimais dėl savo veiksmų pavojingumo suvokimo, išteisintojo nurodomais tokio jo elgesio motyvais ir tikslais.

7. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija nustatė, kad H. M. prievartavo didelės vertės turtą, t. y. atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atviroje kolonijoje, esančioje Kaišiadorių r., Pravieniškės II, Pravieniškių g. 5, 2016 m. rugsėjo 7 d. parašė ir 2016 m. rugsėjo 8 d. išsiuntė (duomenys neskelbiami) teisėjui V. V. adresuotą laišką, (duomenys neskelbiami)teisme, (duomenys neskelbiami) gautą 2016 m. rugsėjo 10 d., kuriame išreiškė grasinimus teisėjui V. V. ir jo artimiesiems, t. y. grasindamas susidoroti – teigdamas, kad „atminkite, jog aš turiu draugų laisvėje, kuriems pažadėjau atlygį už Jus, taigi Jūs turite savaitę laiko pervesti pinigus, kitu atveju aš susisieksiu su draugais ir Jums nei dievas nepadės.“, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai vertė nukentėjusįjį V. V. perduoti jam didelės vertės – 150 000 eurų - turtą, nurodydamas pervesti šiuos pinigus į kolonijoje esančią sąskaitą.

8. Pagal BK 181 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas prievartavo didelės vertės turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Pastarasis alternatyvusis požymis apima įvairius kitokio turinio grasinimus, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai, bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011, 2K-163/2012, 2K-433-507/2016).

9. Nagrinėjamoje byloje yra neginčijamai nustatyta, kad grasinančio pobūdžio laišką su reikalavimu sumokėti 150 000 Eur. nukentėjusiajam parašė ir išsiuntė būtent H. M.. Šią aplinkybę patvirtina 2017 m. kovo 2 d. specialisto išvada Nr. 20-IS1-271 (b. l. 17-22), taip pat tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu paties H. M. duoti parodymai (b. l. 49-51, 53-54, 179). Kaip jau buvo minėta, iš objektyviosios pusės turto prievartavimas pasireiškia neteisėtu vertimu suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Teisėjų kolegijos vertinimu, abu šie požymiai yra H. M. veiksmuose, tačiau apygardos teismas, nors ir konstatavo, kad išteisintojo veiksmai formaliai atitinka jam inkriminuoto nusikaltimo požymius, tuo pačiu išdėstė šią išvadą paneigiančius argumentus. Taip skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad vertinant vertimą perduoti turtą reikėtų atsižvelgti į tai, kad H. M. savo laiške nenurodė sąskaitos, į kurią turėjo būti pervesta jo reikalaujama pinigų suma. Be to, pasak apygardos teismo, siųsdamas jau antrą laišką nukentėjusiajam ir žinodamas, kad dėl pirmo jo siųsto laiško jau yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, H. M. turėjo suvokti, kad nukentėjusysis jam jokių pinigų nemokės ir toks jo elgesys neturi jokios prasmės. Taip pat skundžiamame nuosprendyje pažymima, kad psichinė prievarta baudžiamojoje teisėje visada turi būti reali, o jos realumas yra tikrinamas iš kaltininko pozicijų, kiek jis realiai ketino ir galėjo įgyvendinti grasinimus. Aptaręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad H. M. neketino ir neturėjo jokių realių galimybių įgyvendinti savo grasinimų nukentėjusiajam. Su tokiais apygardos teismo teiginiais negalima sutikti.

10. H. M. neabejotinai neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti iš teisėjo pinigų ir tai suprato, todėl vertimas perduoti juos buvo neteisėtas, pasireiškęs raštu grasinant susidoroti. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, išteisintojo laiške buvo nurodyta konkreti pinigų suma ir sąskaita, esanti Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, į kurią turi būti pervedami pinigai. Apeliaciniame skunde teisingai pažymima, kad informacija apie nuteistiesiems skirtų grynų pinigų priėmimą yra patalpinta Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos Interneto tinklapyje ir yra prieinama visiems. Šios administracinės paslaugos teikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“. Pastarajame teisės akte nurodoma, kad norint perduoti nuteistajam į asmeninę sąskaitą grynus pinigus reikia pateikti prašymą, kuriame reikia nurodyti: vardą, pavardę, gyvenamosios vietos adresą, perduodamą pinigų sumą skaičiais ir žodžiais bei jų gavėjo vardą, pavardę, prašymo surašymo datą ir vietą. Daugiau jokios papildomos informacijos ir dokumentų pateikti nereikia. Ši tvarka yra neabejotinai žinoma laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje atliekantiems nuteistiesiems, todėl H. M. laiške buvo pakankamai duomenų jo pareikšto neteisėto reikalavimo įvykdymui. Ta aplinkybė, kad išteisintasis nenurodė konkrečios sąskaitos numerio, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad jis nesitikėjo gauti iš nukentėjusiojo neteisėtai reikalaujamų pinigų. Skundžiamame nuosprendyje tai pat teigiama, kad, reikalaudamas tokios didelės sumos, H. M. turėjo suvokti, kad jam jos niekas nesumokės. Juo labiau, kad dėl pirmo jo siųsto laiško nukentėjusysis jau buvo kreipęsis į teisėsaugos institucijas. Ši teismo išvada nėra pagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis. Rašydamas nukentėjusiajam antrą grasinančio pobūdžio laišką, H. M. paaiškino kodėl jo reikalaujama pinigų suma padidėjo – „ <...> Jums tereikėjo tyliai man pervesti pinigus, o dabar prie visa to dar 150 000 Eur. turite man pervesti <...>“ (b. l. 19). Taigi, anot paties išteisintojo, suma padidėjo būtent dėl to, kad nukentėjusysis kreipėsi į teisėsaugos institucijas, o apie tai, kad jis nesitikėjo gauti pinigų, H. M. prakalbo tik po įtarimo jam pareiškimo (b. l. 48, 49-50).

11. Reikėtų pažymėti, kad aptariant tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius išteisintajam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius, skundžiamame nuosprendyje dažnai kalbama apie tai, ką vienu ar kitu atveju turėjo suvokti H. M.. Tačiau kaltininko veiksmus kvalifikuojant kaip turto prievartavimą ne mažesnę reikšmę turi tai, kaip faktines bylos aplinkybes suprato nukentėjusysis. Analizuodamas psichinės prievartos panaudojimo požymį, apygardos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ji yra grindžiama H. M. rašyto laiško turiniu - bauginančiais žodžiais, grasinimais, kurių įgyvendinti, anot teismo, išteisintasis neturėjo jokių galimybių. Bet iš nukentėjusiojo V. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie buvo pagarsinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, matyti, kad jis jam adresuoto laiško turinį vertino visiškai kitaip. Pasak nukentėjusiojo, perskaitęs laišką, jis jautėsi išgąsdintas, nes H. M. jam tiesiogiai grasino, laiško turinys, anot V. V., buvo labai grėsmingas, kėlęs pavojų nukentėjusiajam ir jo šeimos nariams (b. l. 37-38). Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusysis turėjo pagrindą nerimauti dėl savo ir jam artimų žmonių saugumo. Psichinė prievarta – tai bauginimo procesas, nukreiptas sukelti aukai baimę ir palaužti jos valią. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad H. M. parašė laišką ne bet kam, o nuosprendį jam priėmusios teisėjų kolegijos nariui, kuriam buvo žinomi išteisintojo asmenybę charakterizuojantys duomenys – penkis kartus teistas (Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio priėmimo dieną), tarp jų ir už nusikaltimą žmogaus sveikatai; agresyvus; šiuo metu atliekantis bausmę už labai sunkaus nusikaltimo žmogaus gyvybei padarymą. Nukentėjusiajam adresuotame laiške H. M. nedviprasmiškai nurodė, kad V. V. negali jaustis saugiai. Pasak išteisintojo, jis „ <...> dabar labai rimtai pradėjo bendrauti su draugais iš laisvės ir kuria V. V. labai įdomų planą, ir jo artimiesiems <...>“. H. M. taip pat pažymėjo, kad turi draugų laisvėje, kuriems pažadėjo atlygį už nukentėjusįjį (b. l. 19). Šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad H. M. darė psichologinį poveikį V. V. ir siekė jį įbauginti. Pastarosios išvados pagrįstumo nepaneigia skundžiamame nuosprendyje nurodomi argumentai. Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog byloje nėra nustatyti galimi išteisintojo bendrininkai neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl H. M. baudžiamosios atsakomybės. Apeliaciniame skunde visiškai teisingai nurodoma, kad turto prievartavimo sudėtis yra formali - nusikaltimas yra baigtas nuo reikalavimo pareiškimo momento, realus turto užvaldymas nusikaltimo baigtumui reikšmės neturi. Kita vertus, tai, ar išteisintasis turėjo bendrininkus laisvėje, nebuvo ir negalėjo būti žinoma nukentėjusiajam. Kaip jau buvo minėta, byloje yra nustatyta, kad gavęs laišką, V. V. suvokė, jog jam yra grasinama, neteisėtai reikalaujama sumokėti didelę pinigų sumą ir jautėsi nesaugiai. Tolimesni nukentėjusiojo veiksmai šiuo atveju ne tik kad nėra reikšmingi, bet ir negali būti prognozuojami ar nuspėjami, nes kiekvieno asmens reakcija gavus tokio pobūdžio laišką yra individuali. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pats savaime ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas negarantavo nukentėjusiojo ir jo artimųjų saugumo, nes nei V. V., nei jo šeimos nariams nebuvo paskirta papildoma apsauga. Apygardos teismo nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusiajam adresuotą laišką išteisintasis pasirašė savo tikruoju vardu ir pavarde, taip pat neleidžia neginčijami teigti, kad H. M. sąmoningai siekė, kad jis būtų išaiškintas ir nesitikėjo gauti pinigų. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad tokio pobūdžio bylose nukentėjusieji paprastai žino tikruosius kaltininkų asmens duomenis, t. y. žino kas jiems pareiškė neteisėtą reikalavimą.

12. Aukščiau aptartos byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad H. M. suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti - veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė, kad verčia nukentėjusįjį vykdyti pareikštą reikalavimą pervesti pinigus, panaudodamas grasinimus, ir norėjo taip veikti. Nukentėjusysis suprato, kad pinigus jis turi pervesti vykdydamas neteisėtus reikalavimus, ir veikos kvalifikavimui, ar jis ketino tą padaryti, ar ne, įtakos neturi. Veikos kvalifikavimui taip pat neturi reikšmės reikalavimo perduoti turtą priežastis. Svarbiausias momentas, nulemiantis veikos kvalifikavimą kaip turto prievartavimą, yra reikalavimo neteisėtumas bei grasinimai dėl padarinių, neįvykdžius reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62-976/2017, 2K-203/2011). Šios aplinkybės byloje yra nustatytos teisėjų kolegijos ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.

13. Nustačius, kad H. M. veiksmuose yra visi jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jis įvykdė sunkų nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje. Jo veiksmai yra pavojingi, jais sukeliama žalos grėsmė yra didelė, todėl jie vertinami kaip nusikalstami.

14. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus H. M. kaltu, sprendžiamas jam skiriamos bausmės klausimas. Atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, H. M. įvykdytos veikos pavojingumą (parašė nukentėjusiajam grasinančio pobūdžio laišką; veika sunkesnių padarinių nesukėlė), padarymo aplinkybes, H. M. asmenybę (anksčiau ne kartą teistas, baustas administracine tvarka (galiojančių nuobaudų neturi)), byloje nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi), teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus H. M. bausmę, kurios dydis yra artimesnis minimaliam BK 181 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytam bausmės dydžiui – 4 (keturi) metų ir 6 (šeši) mėnesių laisvės atėmimą.

15. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teisme byloje atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, H. M. skiriama bausmė sumažinama vienu trečdaliu, paskiriant jam 3 (trys) metų laisvės atėmimą.

16. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu H. M. skiriama 3 (trys) metų laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu bendrinama su jam Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu paskirta 10 (dešimt) metų laisvės atėmimo bausme, paskiriant H. M. galutinę subendrintą 11 (vienuolika) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtos galutinės bausmės laiką įskaitoma bausmės dalis, atlikta pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,

nusprendžia:

tenkinti Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės Ritos Vaitiekūnienės apeliacinį skundą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendį, kuriuo H. M. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje, požymių.

H. M. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti jam 4 (keturi) metų 6 (šeši) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti H. M. 3 (trys) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu H. M. paskirtą 3 (trys) metų laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su jam Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu paskirta 10 (dešimt) metų laisvės atėmimo bausme, ir paskirti H. M. galutinę subendrintą 11 (vienuolika) metų laisvės atėmimo bausmę. Į paskirtos galutinės bausmės laiką įskaityti pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nuosprendį atliktą bausmės dalį.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.