Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-01-17 · Civilinė byla Nr. e2S-88-560/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-01-17
Bylos Nr.
e2S-88-560/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-35141-2018-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dainius Rinkevičius
Pareiškėjas
Z. V., N. Č., V. K., R. K.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-88-560/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35141-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4.; 3.1.18.1.1.1.; 3.1.18.1.1.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. sausio 17 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Z. V., N. Č., V. K. ir R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Teikdami skundą dėl antstolio veiksmų, pareiškėjai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti pateiktų vykdomųjų raštų vykdymą. Pareiškėjai nurodė, jog priimti vykdymui vykdomieji raštai yra visiškai įvykdyti. Toliau tęsiant vykdymo veiksmus, teismo nutarties dėl antstolio veiksmų įvykdymas pasunkėtų, o skundas gali netekti prasmės, tikslas, kurio siekiama teikiamu skundu (išvengti jau atliktų darbų perdarymo ir su tuo susijusių nemažų išlaidų), liktų nepasiektas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-11-09 nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė, nurodydamas, kad vykdymo procesas pradedamas ne antstolio, o išieškotojo iniciatyva. Tai, kad išieškotojas vis dėlto kreipėsi į antstolį dėl sprendimo įvykdymo, teismo vertinimu, paneigia pareiškėjų deklaruojamą teikiamo skundo prima facie pagrįstumą. Pareiškėjai nepagrindė ir savo deklaratyvių teiginių apie teismo nutarties (kuria būtų tenkinamas pareiškėjų skundas dėl antstolės veiksmų) įvykdymo sunkumus. Neaišku, kokius sunkumus pareiškėjai iš tikrųjų patirtų po to, kai teismo nutartimi būtų panaikinti ginčijami antstolės patvarkymai ir (arba) nutrauktos vykdomosios bylos. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjų argumentai tikėtinai nepagrindžia teikiamo skundo reikalavimų ir kad pareiškėjai nepagrindė jiems palankaus teismo procesinio sprendimo vykdymo sunkumų, todėl prašymą atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Pareiškėjai Z. V., N. Č., V. K. ir R. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-11-09 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad vykdymo procesas pradedamas išimtinai išieškotojo iniciatyva ir kad antstolis neturi teisės atsisakyti pradėti vykdymo veiksmus. Antstolis, gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, privalo įsitikinti, ar nėra pagrindų šį dokumentą atsisakyti priimti, ir tik nustatęs, jog vykdomieji veiksmai gali būti pradėti, įgyja pareigą atlikti tolimesnius veiksmus vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų tvarka. Pirmosios instancijos teismas yra neteisus sakydamas, kad ne antstolis, o išieškotojas sprendžia, ar turi būti pradėtas vykdymo procesas. Nustačius, kad vykdomasis dokumentas yra įvykdytas, antstolis neturi teisės priimti vykdomojo dokumento vykdyti. Buvo pažeista CPK 651 str. 1 ir 2 d., nes vykdomieji dokumentai priimti antstolei neįvykdžius pareigos atlikti patikrinimą, ar nėra kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą. 2018-01-29 Vilniaus apygardos teismas c. b. Nr. e2-40-431/2018 yra konstatavęs, kad taikos sutarties 1.1.2. ir 1.1.5. punktai buvo visiškai įvykdyti - 1.1.2. p. dar 2016-05-23 dieną, o 1.1.5. p. - dar 2016-06-20 dieną, t. y. daugiau nei prieš du metus. Teismo ekspertizės akte teismo ekspertas yra nustatęs, kad taikos sutarties 1.1.2. ir 1.1.5 punktus skolininkai yra įvykdę tinkamai.

4. Pareiškėjai taip pat yra skundžia ir antstolės neveikimą - atsisakymą nutraukti vykdomąsias bylas. Net jeigu teismas vertintų, kad antstolė, prieš priimdama vykdyti vykdomuosius dokumentus, tinkamai atliko savo pareigą patikrinti, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomiesiems dokumentas priimti, ir neturėjo pagrindo jų nepriimti vykdyti, bet kuriuo atveju vis tiek teisėtumo aspektu turėtų būti vertinami ir antstolės veiksmai (neveikimas) - nenutraukimas pradėtų vykdomųjų bylų, net ir gavus informaciją, kad vykdomieji raštai jau yra įvykdyti. Skundžiamoje nutartyje teismas dėl šios skundo dalies apskritai net gi nepasisakė, šių argumentų nevertino, todėl neturėjo teisės daryti išvados apie tariamą prima facie skundo nepagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepakankamai motyvuota. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, neturėjo teisės nagrinėti pateikto pareiškėjų skundo iš esmės, turėjo tik patikrinti ar jis nėra akivaizdžiai nepagrįstas.

5. Netaikius prašomos laikinosios apsaugos priemonės ir toliau tęsiant vykdymo veiksmus, teismo sprendimo, kuriuo antstolio patvarkymai pradėti vykdymo veiksmus būtų pripažinti neteisėti, įvykdymas pasunkėtų - skolininkų skundas gali nebetekti prasmės apskritai, nes per tą laiką, kol spręsis antstolės veiksmų teisėtumo klausimas, antstolė toliau tęs vykdymo veiksmus, pareiškėjai gali būti iš naujo įpareigoti priverstinai (baudomis) daryti darbus, kurių jiems daryti nepriklauso. Tikslas, kuriuo siekiama šiuo skundu (išvengti gerai atliktų darbų perdarymo ir su tuo susijusių naujų išlaidų), liktų nepasiektas.

Atsiliepimas

6. Suinteresuotas asmuo G. K. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad vykdomojo dokumento įvykdymo faktas yra pagrindas užbaigti vykdomąją bylą, bet ne atsisakyti priimti vykdomąjį dokumentą. Skolininkai visiškai nepagrįstai nurodo, kad antstolė, prieš priimdama vykdomuosius raštus, privalėjo patikrinti, ar jie nėra įvykdyti, taip pat visiškai nepagrįstai remiasi LR CPK 650 straipsnio 2 dalimi, kuri yra specialioji norma, taikoma tik konkrečių specifinių išieškotojų atžvilgiu, todėl šiuo atveju netaikytina. Vilniaus apygardos teismo 2018-01-29 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-40- 431/2018 yra neįsiteisėjęs, todėl juo negali būti remiamasi sprendžiant dėl patvirtintos taikos sutarties įvykdymo fakto.

7. Atsisakymą priimti vykdomąjį dokumentą reglamentuoja LR CPK 651 straipsnis, kuriame išvardintos akivaizdžios kliūtys vykdomajam dokumentui priimti. Todėl nustačius, kad antstolė, priimdama vykdomuosius raštus, nepažeidė LR CPK 651 straipsnio reikalavimų, negali būti pripažintas LR CPK 629 straipsnio 1 dalies 9 punkto pažeidimas. Tokiu būdu skolininkų argumentai dėl antstolės neteisėto neveikimo yra akivaizdžiai nepagrįsti.

8. Pirmosios instancijos teismas atliko tik preliminarų skolininkų skundo pagrįstumo patikrinimą. Skolininkų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkintinas, kadangi antstolė 2018-11-21 patvarkymu nusprendė sustabdyti vykdomųjų raštų pagrindu užvestas vykdomąsias bylas iki įsiteisės Vilniaus apygardos teismo 2018-01-29 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2- 40-431/2018, todėl nėra absoliučiai jokios grėsmės galimos skolininkams palankios teismo nutarties įvykdymui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

11. CPK numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pažymėtina tai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet nėra materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog būsimas teismo sprendimas bus realiai įvykdytas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet nesutapti su pareikštais reikalavimais ar užtikrinti visai kitus šalių interesus (o ne būsimo teismo sprendimo įvykdymą). Tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių.

12. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai nenurodė aplinkybių, įrodančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą ir pagrįstumą, t. y. neįrodė būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimo, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų prašymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjų atskirojo skundo argumentai didžiąja dalimi yra nukreipti į neteisėtų antstolės veiksmų priimant vykdyti vykdomuosius raštus ir atsisakant nutraukti vykdomąsias bylas įrodinėjimą, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šioje byloje yra sprendžiamas klausimas tik dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl nurodyti pareiškėjų argumentai įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui nedaro. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, jog Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-40-431/2018 neįrodo taikos sutarties įvykdymo fakto, kadangi minėtas sprendimas yra neįsiteisėjęs. Apeliacinės instancijos teismas nelaiko pagrįstais atskirojo skundo argumentų, jog skolininkų skundas gali nebetekti prasmės apskritai, nes per tą laiką, kol spręsis antstolės veiksmų teisėtumo klausimas, antstolė toliau tęs vykdymo veiksmus, kadangi byloje esanti medžiaga patvirtina, jog antstolė 2018-11-21 patvarkymu sustabdė vykdomąsias bylas iki įsiteisės Vilniaus apygardos teismo sprendimas c. b. Nr. e2-40-431/2018. Apeliantų teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui yra deklaratyvūs, kas nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

13. Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos nutartis yra nepakankamai motyvuota. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra motyvuota, motyvai yra pakankami, t. y. iš nutarties motyvuojamosios dalies yra aišku, kokiu pagrindu teismas netenkino apeliantų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

14. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

15. Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą ir motyvuotą procesinį sprendimą, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-11-09 nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalis 1 punktas, CPK 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Pareiškėjų Z. V., N. Č., V. K. ir R. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Dainius Rinkevičius