Telšių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą , kurioje

S. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. Mažeikių m., Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, aukštojo išsilavinimo, UAB „E.“ direktorius, gyv. B. g. , Mažeikių m., neteistas,

yra kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 208 str.2 d .

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. S. T. kaltinamas tuo, kad jis, būdamas UAB „B." (į. k. , reg. B. g. , Mažeikiai) direktoriumi, šiai bendrovei esant nemokiai ir akivaizdžiai gresiant bankrotui, nepateisinamai pigiai - už 159.663,87 Lt (be PVM) arba 101.509,39 Lt (be PVM) mažesne kaina nei šio turto savikaina, arba 57.983,13 Lt (be PVM) mažesne kaina nei jo rinkos vertė, pardavė bendrovei priklausančius du butus su 0,0049 ha žemės sklypais, esančius adresu: G. g. Šventoji (unikalūs Nr. ir Nr.), kurie galėjo būti pateikti skoloms padengti, t.y. remdamasis 2009-06-12 pirkimo - pardavimo sutartimi, pagal ta pačia data išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą ser. B Nr. už 70.000 Lt (58.823,53 Lt be PVM), t.y. 57.000 Lt (47.899,47 Lt be PVM) mažesne kaina nei rinkos vertė, pardavė butą su žemės sklypu S. J. ir remdamasis 2009-06-29 pirkimo - pardavimo sutartimi pagal 2009-07-01 išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą ser. B Nr. už 120.000 Lt (100.840,34 Lt be PVM), t.y. 12.000 Lt (10.083,66 Lt be PVM) mažesne kaina nei rinkos vertė, pardavė butą su žemės sklypu A. Č., tuo kreditoriams padarydamas 69.000 Lt (57.000 + 12.000 Lt) turtinę žalą. Tokiu būdu kaltinamasis S. T. kaltinamas tuo, kad įvykdė nusikaltimą, numatytą LR BK 208 str. 2 d.

N. R. B. teismo posėdyje parodė, kad šioje byloje kaltinamojo vadovaujama įmonė jam asmeniškai yra skolinga apie 120 000 Lt, sumokėto avanso. Jis ieškojo Palangoje buto ir 2009 m. spalio mėnesio pabaigoje sudarė preliminarią sutartį dėl kotedžo pirkimo Šventojoje, Gulbių gatvėje. Jo kaina buvo 360 000 Lt. Pagal sutartį buvo numatyta 100 000 Lt avansinė įmoka, kurią jis sumokėjo iš karto ir galutinai įsigyti turėjo per 30 darbo dienų ir pasirašyti pirkimo – pardavimo sutartį. Jis siekė tą kotedžą įsigyti galutinai, tačiau dėl neaiškių priežasčių, galutinis rezultatas vis buvo atidėliojamas. Galiausiai jis nutarė to kotedžo nebepirkti, kadangi parduodanti bendrovė nesilaikė sutarties sąlygų ir bendrovės vadovo S. T. ėjo reikalauti grąžinti jam sumokėtą avansą ir kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl preliminariosios sutarties nutraukimo. Buto jam reikėjo skubiai, negalėjo laukti, nes gavęs darbą Palangoje, turėjo kažkur gyventi. Kol buvo delsiama pasirašyti sutartį, spaudoje pasirodė informacija, kad tas namas, kuriame planavo pirkti butą, yra pastatytas be leidimo, todėl ėmė abejoti sandorio tikrumu ir galvoti, ar jam verta imti iš banko paskolą galutinei sumai sumokėti, kad tą butą įsigyti. Tai tokios ir buvo priežastys iš jo pusės, kodėl jis nutraukė sutartį: kad pardavėjas laiku neįvykdė sutarties sąlygų; spaudoje pasirodžiusi informacija, jog namas pastatytas be leidimo; jam reikėjo kažkur gyventi ir jis negalėjo laukti, kol šios problemos išsispręs. Šiaulių apygardos teismas 2009 m. birželio mėnesį jo ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo avansu sumokėtą piniginę sumą. Šių pinigų nėra atgavęs iki šiol. Sprendimas buvo apskųstas apeliacijai ir teismų proceso metu jie bandė susitarti gražiuoju, nes jam buvo gaila prarasti nemažus pinigus, kuriuos buvo įmokėjęs. Sužinojo, kad įmonei yra iškelta bankroto byla. Kai jis gavo bankroto bylą, tai pamatė, kad įmonė pateikė visai kitus duomenis. 2009-10-31, praėjus keturiems mėnesiams ir dviems savaitėms, įmonės turtas sumažėjo apie pusantro milijono per keturis mėnesius, o skola nuo 870 000 Lt staiga padidėjo iki 2 milijonų. Per tokį trumpą laiką, kada nieko nevyko, įvyko tik šitie sandoriai. Jis dar pasižiūrėjo į Sodros pažymą, kurioje kalbama, kad tas 1 121 000 Lt, kurio nebuvo Palangos teismo pažymoje ir atsirado tik bankroto metu, yra jam paskolintos lėšos. Visi šie sandėriai vyko labai pigiai. Jie dar derėjosi mokėti žymiai daugiau, nors jam jau nebereikėjo šito buto. Jis siūlė dar 150 000 Lt, bet tų pinigų buvo atsisakoma. Kai tuo metu buvo parduota už 70 000 Lt ir dar 100 000 Lt, jam atrodo nesąžininga. Viskas, kas vyksta bankroto administravime, vyksta kurioziškai, pagal eiliškumą jam atgauti savo pinigus tikimybė yra labai maža. Jie sumokėjo visas skolas Sodrai. N. S. kėlė nepalankius klausimus. Preliminarią sutartį pasirašė 2008-10-08. Tai buvo dviejų aukštų kotedžas ir sklypelis žemės aplinkui, kuris buvo įvardintas kažkokia tai teise, kaip sakė S. T., kad jį būtų lengviau prižiūrėti. Suma buvo sutarta 465 000 Lt. S. T. nepardavė kotedžo iki to termino, iki kurio buvo sutarta jį parduoti. Antra, prieš sudarant sutartį, nežinojo, kad šiai statybai nėra leidimo. Kai apžiūrėjo kotedžą ir nutarė jį pirkti, jis buvo pilnai įrengtas, su visais baldas, užuolaidomis ir nuomojamas poilsiautojams. Nepridavus namo, jis pilnai buvo nuomojamas ir net buvo skelbimai laikraščiuose. Kotedže buvo keturi ar penki butai. Aplinka sutvarkyta buvo – kiemas išgrįstas, žolė apsėta. Kotedžas turėjo būti priduotas per tam tikrą laiką. Tik vėliau sužinojo, kad yra delsiama priduoti namą, nes jis neturėjo statybų leidimo. Kol vyko kotedžo pirkimas – pardavimas, jis tiesiogiai bendravo su S. T.. Jis pastoviai žadėdavo, kad viskas bus sutvarkyta. Kai teismas įpareigojo bendrovę grąžinti jam 100 000 Lt avansą, bendrovė sprendimo neįvykdė ir pinigų negrąžino.

Liudytoja A. Č. teismo posėdyje parodė, kad 2009 m. įsigijo Palangoje butą, G. gatvėje Nr. butą. Tą butą su T. jau seniai buvo aptarę, kad ji tą butą pirks, kad jis jai patinka. Buvo toks susitarimas, kad trūksta pinigų įrengimui, ir ji savo pinigais su sugyventiniu P. R., kuris dabar jau yra miręs, tą pasirinką butą įrenginėjo. 2009 m. gavus banko sutikimą, kuris buvo kreditorius, tą butą nusipirko. 120 000 Lt sumokėjo bankui. Iš karto sumokėjo 40 000 Lt., o likusius metų bėgyje sumokėjo dalimis. Įrengimui ji išleido apie 200 000 Lt. ir buvo susitarta, kad dar reikės primokėti 120 000 Lt. Kai pradėjo įsirenginėti butą, buvo tik lauko sienos ir stogas, visą kitą įsirengė patys. Viską įsirengė iki santechnikos. Dar reikėjo prisidėti prie kiemo sutvarkymo darbų. Įrengimui išlaidai apie 240 000 Lt., tikslios buhalterijos ji nėra suvedusi. Visiems darbams vadovavo jos draugas R. Ką darė pats, kur samdė meistrus, užsakinėjo ir pirko medžiagas, ji tik nuvažiuodavo apsižiūrėti kaip kas vyksta. Darbai vyko 2008 m., ji nuvažiuodavo pasižiūrėti. Kalba su S. T. buvo 2008 m. pavasarį. Jis pradėjo kalbėti, kad gal ji norėtų turėti Šventojoje kur apsistoti, kad jis kaip tik vykdo projektą, kuriam trūksta šiek tiek pinigų ir ji galėtų prisidėdama įsigyti patinkamą butą bei jį įsirengti. Ji pagalvojo, pasitarė su R., apsižiūrėjo ir abu nusprendė tokį pasiūlymą priimti. Susitarimas vyko pas T. namuose.Aptarta buvo, kad kainuos apie 300 000 Lt.

Kokios sumos T. trūko, ji neklausė. Suprato, kad vidaus įrangai. Nes, kai nuvyko apžiūrėti, tai buvo penkių butų namas, kuriam buvo tik uždengtas stogas, lauko durys ir net nebuvo langų. Žino, kad kažkokią sumą T.i mokėjo kiemo sutvarkymui. Kažkiek tai tūkstančių litų, tikrai mažiau nei 10 000 Lt. Pinigus mokėjo R. Tie pinigų perdavimai T. nebuvo fiksuojami, bent jau ji jokių įrodančių dokumentų neturi. N. R., nei ji nei darbų, nei medžiagų, nei pinigų perdavimo buhalterijos nevedė, nes jiems tai nebuvo reikalinga. Pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta 2009 m. birželio pabaigoje, liepos pradžioje. Sutartis buvo pasirašyta, kada galutinai buvo priduotas visas namas, o tai užtruko. Jie butą baigė įsirengti 2009 m. pradžioje. Dabar ji oficialiai per mokesčius tą butą yra išnuomavusi ir ten gyvena nuomininkai. Nuomininkai pradėjo gyventi 2010 m. epizodiškai, per vasarą. Susitarimą dėl buto pirkimo ji sudarė su T., bet buvo gauta iš banko pažyma, kad galima pirkimo – pardavimo sutartį įteisinti. Pirminis įnašas jos buvo 40 000 Lt., juos sumokėjo bankui. Pervedė UAB „B.“. Likusius 80 000 Lt įnešinėjo metus laiko ir paskutines įmokas jau mokėjo bankroto administratoriui, nes gavo pranešimą, kad iškelta bankroto byla, kas ją labai nustebino. Buto įrengimas, aplinkos tvarkymas ir galimybė jį vėliau įsigyti jokia rašytine sutartimi įforminta nebuvo, buvo tik žodinis susitarimas. Kur išleido savo pinigus įsirenginėdama butą, tikrai neturi jokių raštelių. Darbus vykdė ir darbininkus samdė R., tad ar tai buvo firmos, ar pavieniai darbininkai, tikrai nežino. Pirkimo – pardavimo sutartį pasirašė tada, kai T. pasakė, kad dabar jau galima parduoti oficialiai. Tai buvo 2009 m. birželio – liepos mėn. Viską su T. aptarė žodžiu, kad pati įsirengs, kad paskui nusipirks, kiek maždaug tai kainuos, o ar raštu dėl to kokia sutartis buvo pasirašyta, neatsimena. Jeigu tokiame susitarime yra jos parašas, vadinasi tokia sutartis pasirašyta buvo. Viską buvo suskaičiavę, pasirašę, kiek kas kainuos, kiek kam išleista ir kiek dar reikės, tačiau iki šiol ji tų raštų neišsaugojo. Per ikiteisminį tyrimą ji tuos apskaičiavimus atsiminė tiksliau, nors ir skaičiavo tik preliminariai, nes nei pirkimo čekių, nei kokių sąskaitų ji tikrai nerinko ir nesaugojo, patvirtina savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu( IIIt.b.l.1-2).Ji neturėjo jokio pagrindo nepasitikėti R. nes su juo išgyveno 22 metus. Kai duodavo pinigus, žinodavo, kur konkrečiai jie bus panaudoti ir nuvažiavusi pasižiūrėti visada tuo įsitikindavo.

Mirusio liudytojo S. J. parodymai pagarsinti teismo posėdžio metu (IIt.b.l.177-178;Vt.b.l.146 ).

E. M. B. teismo posėdyje parodė, kad 2010-05-30 ekspertizės centre gauta FNTT specialisto užduotis atlikti ūkinės finansinės veiklos dokumentinį tyrimą UAB „B.“. Buvo užduota šie klausimai. 1. Ar UAB „B.“ buvo moki nuo 2009 m. pradžios iki pabaigos. 2. koks buvo kreditorinis įsiskolinimas ir kaip jisai kito. 3. Ar tiriamu laikotarpiu UAB „B.“ atliko ūkinių finansinių operacijų, kurios ekonomiškai nepagrįstos, sumažino bendrovės mokumą ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais? 4. Ar mokėjo darbo užmokesčius darbuotojams, mokesčius, galėjo atsiskaityti už prekes ir paslaugas? Tyrimui buvo pateikti dokumentai, kurie nurodyti specialisto išvadoje, gauti papildomi duomenys apie bendrovės 2009-12-14 atskaitomybę, tai yra deklaracijos ir baigus tyrimą nustatyta, kad bendrovės, pagal balansus, skolos ir įsipareigojimai netgi 2008-01-01 viršijo visą bendrovės turimą turtą. Todėl, pagal ekonominę logiką, išeitų, kad bendrovės turimo turto neužtektų visiems įsipareigojimams padengti. Nemokumo apibrėžimą nustato ir LR bankroto įstatymas, kuriame sakoma, kad nemokumas tai įmonės būsena, kai nevykdomi ir pradelsiami įsipareigojami, kurie viršija balanse įrašyto turto pusė vertės. Iš pateiktų kreditorių sąrašo matyti, kad didžiausi kreditoriai buvo SEB bankas bei S., R. ir R. T.. Kiti kreditoriai buvo smulkesni. Analizuojant duomenis nustatyta, kad kreditavimo sutartis 2009 m. pabaigoje SEB bankui nebebuvo vykdoma. Taip pat buvo pateikti duomenys dėl fizinių asmenų suteiktų paskolų, kad šios paskolos galimai irgi nebuvo laiku grąžinamos, nes dėl netesybų buvo priskaičiuotos baudos. Todėl, remiantis tiek pateiktais duomenimis, tiek atlikus finansinį paskaičiavimą padaryta išvada, kad bendrovė 2009 m. buvo nemoki. Analizuojant įsipareigojimų dydį, tai jis kažkiek sumažėjo, tačiau per 2009 m. išliko panašus, tai yra virš 1900 000 Lt. Pagal pateiktus kasos, banko dokumentus nustatyta, kad darbuotojams darbo užmokestis buvo mokamas iki 2009 m. spalio mėn. Pagal pateiktus kasos duomenis bei banko duomenis, nustatyta, kad mokesčiai buvo mokami iki spalio mėn. Atlikus šį tyrimą padarytos išvados, kad bendrovė 2009 m. buvo nemoki, tam įtakos galėjo turėti nuostolinga įmonės veikla Ir pagal ankstesnius duomenis, tai yra 2007-2009 m. bendrovės veikla buvo nuostolinga. Tai reiškia, kad bendrovė nesugebėjo uždirbti pakankamai lėšų savo veiklai vystyti. Taip pat verslo modelis, kuris buvo paremtas skolintų lėšų pritraukimu, nedavė pajamų, kad būtų galima atsiskaityti su pagrindiniais kreditoriais. Finansiniai įsipareigojimai nuo 2009-01-01iki 2009-12-14 nuo 1994 373 iki 194 370 Lt. Taip pat buvo pateikti dokumentai apie ūkinę veiklą, iš kurių matyti, kad buvo parduoti du nekilnojamojo turto objektai, tai yra du butai. Pagal apskaitos duomenis, šis pardavimas buvo nuostolingas, todėl galima teigti, kad šios operacijos įmonei buvo nenaudingos, nes sumažino bendrovė mokumą. Ištyrus mokėjimus, nustatyta, kad darbo užmokestis buvo mokamas sausio – rugsėjo mėn. o iki spalio mėn. buvo mokami tik socialiniai mokesčiai. Banko kasos likučiai nuo 2009 m. buvo laba maži ir įmonė nebeturėjo galimybės atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Jau nuo 2008 01-01 kreditoriniai įsipareigojimai viršijo įmonės turimą turtą, tai rodo balansas. Įsipareigojimų suma 150 000 Lt. buvo didesnė. Darytų išvadą, kad bendrovė buvo nemoki, nes tiek 2007 ir 2008 m. įmonės veikla jau buvo nuostolinga. Jeigu ir būtų kažkiek įsipareigojimai viršiję bendrovės turtą, tai pelninga veikla leidžia sukurti finansinius resursus, kurie leidžia tas skolas mažinti. Šiuo atveju patiriamas nuostolis, kuris kaupiasi nuo 2007 m. Kreditorių sąrašas buvo pateiktas 2009-01-14 ir Šiaulių apygardos teismo 2010 m. nutartis, kurioje patvirtinti kreditoriniai įsipareigojimai. Kreditorių sąraše nebuvo J. ir Č. pavardžių. Ar buvo R. B. tame sąraše, negali atsakyti. Kad įsiskolinimas SEB bankui 2009-01-01 buvo 790 000 Lt. o turto vertė siekė 1800 000 Lt., o metų pabaigoje 1500 000 Lt., todėl minima turto vertė nėra tiksli. Teiginys, kad bendrovės turimo turto pilnai pakanka turimiems įsipareigojimams padengti, jo turimais duomenimis, jis yra klaidingas, nes nuo 2009 m. pradžios įmonė buvo gana blogoje finansinėje būklėje. R. T. įmonei buvo paskolinusi 160 600 Lt., skola jai negrąžinta, priskaičiuota netesybų 14 450 Lt., tačiau ir tai jai neišmokėta, tik padidėjęs įmonės kreditorinis įsipareigojimas. R. T. per 2007-2009 m. įmonei paskolino 400 821 Lt., grąžinta jam 2416 Lt., netesybų priskaičiuota 13 661 Lt. S. T. įmonei paskolino 491 600 Lt., grąžinta jam 11 100 Lt., netesybų jam priskaičiuota 53 900 Lt. Žodžiu, netesybos šiems asmenims buvo priskaičiuotos, bet neišmokėtos. Tos paskolos buvo suteikiamos pasirašant paskolos sutartį ir jos buvo suteikiamos arba grynaisiais pinigais įnešant į kasą, arba sumokama per banką. Per banką R. T. atveju nebuvo, R. T. atveju buvo: 2008 m. rugpjūčio mėn., 2009 m. liepos mėn., šeši tokie mokėjimai ir S. T. atveju per banką paskola buvo suteikiama du kartus. Didžiausias kreditorius yra bankas, jam skola siekia iki 800 000 Lt. Bendra skola siekia 1 100 000 Lt. Dėl kasos lėšų, kai tokios didelės operacijos vykdomos kasoje, tačiau nors tai ir sukelia įtarimą, kad buvo vykdomos fiktyvios operacijos, šito tvirtinti negali ir negali atsakyti, ar galėjo būti parodoma, kad pinigai įnešti į įmonės kasą, tačiau jie įmonės nepasiekdavo. Be to, pinigai skolinami buvo ir 2007 m., 2008 m., kai tuo tarpu jis tyrimą atliko tik už 2009 m. Kasos inventorinių dokumentų irgi nepateikta, todėl, ar rastas kasoje trūkumas, šito nenustatinėjo. Kita vertus, ir pati veikla, kada buvo užsiiminėjama nekilnojamojo turto prekyba, reikalauja labai didelių įnašų, arba iš banko, arba iš fizinių asmenų, nes visur buvo reikalingos stambios piniginės sumos. Kreditoriai buvo ne pirkėjai, akcininkai, bet, kadangi įmonės veikla buvo vykdoma vien iš skolintų lėšų, ką reguliuoja akcinių bendrovių įstatymas. Kas užmokėjo įrengiant bendrovės statomus butus, šito klausimo nesprendė, nes atliko tyrimą pagal FNTT specialisto užduotus klausimus. Pagrindinė nemokumo sąvoka yra ta, kada įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įsipareigojimai viršija pusę bendrovės turto vertės. Jeigu tie įsipareigojimai yra pradelsti, vadinasi, jie nebuvo vykdomi. Vadinasi, tos abi sąvokos sutampa. Taip parašyta bankroto įstatyme. Kita sąvoka buvo, pagal ankstesnę Įstatymo redakciją yra: įmonė nemoki, kada jos skolos viršija jos turimą turtą, arba įmonės kapitalas yra neigiamas. 2009-01-14 buvo situacija, kada įmonėje nebebuvo išmokamas darbo užmokestis, nebebuvo mokami mokesčiai. Taip pat dėl šitų paskolų fiziniams asmenims, kada buvo priskaičiuojamos baudos dėl laiku negrąžinimo ir bankas pareiškė pretenziją dėl paskolos grąžinimo. Tai galima teigti, kad šitos stambios sumos, kurios turėjo būti grąžintos, 2009 m. tikrai buvo pradelstos ir jos nebuvo įvykdytos, kas rodo, kad 2009-12-14 įmonė tikrai buvo nemoki.

Kadangi buhalterinėje apskaitoje nėra tokio reikalavimo apskaityti pradelstus įsipareigojimus atskiroje sąskaitoje ir jie nėra išskiriami, naudojasi tokia metodika, kad skaičiuoja finansinius rodiklius, būtent, mokumo rodikliai, kurie parodo, kad įmonės finansinė būklė buvo panašiai bloga tiek 2009 m. pradžioje, tiek 2009 m. pabaigoje., todėl ir buvo padaryta išvada, kad įmonė buvo nemoki 2009 m. Įmonės nemokumą apibrėžia abi jo išvardintos sąvokos. Pirmoji, ką sako bankroto įstatymas ir antroji, kada turimos įmonės skolos viršiją visą įmonės turimą turtą. Šią sąvoką sutinkama ekonominėje literatūroje. Įstatymas buvo kaitaliojamas ir sąvokos kito. Duodamas išvadą jis labiau rėmėsi ekonominėje literatūroje naudojama sąvoka, kurioje įmonės nemokumui nustatyti reikalingas tik vienas požymis. Tai yra, kada turimos įmonės skolos viršiją visą įmonės turimą turtą. 2009 m. spalio mėn. jau neginčijamai gali teikti, kad įmonė tikrai buvo nemoki, nes ir įsipareigojimai buvo didesni nei įmonės turtas ir nebuvo mokami nei darbuotojams darbo užmokesčiai nei mokesčiai buvo mokami Valstybei. 2009-01-01 negali nurodyti kokių įsipareigojimų įmonė nebuvo įvykdžiusi. Konkrečiai, kokių nebuvo įvykdžiusi vėlesniais mėnesiais, iki spalio, detaliai irgi nurodyti negali, nes duodamas išvadą rėmėsi ekonominiais finansiniais rodikliais. Dokumentai už 2007-2008 m. pateikti nebuvo. Išvados pradžioje teikdamas, kad jau 2008 m. įmonė buvo nemoki, turėjo omenyje sunkią įmonės finansinę padėtį. Šiuo laikotarpiu įsipareigojimų vykdymo netyrė. Neatmestinas dalykas, kad šios bendrovės veiklai įtakos galėjo turėti ekonominė krizė bei krizė nekilnojamojo turto rinkos krizė. Atliekant išvadą tirti šią aplinkybę jau būtų buvę ne jo kompetencijoje, nes jis nėra turto vertintojas ir tokio klausimo jam užduota nebuvo. Jeigu kalbama apie butą, tada jo įsigijimo momentas yra užpajamavimas. 2009 m. buvo pastatyti 5 butai, pagal sąskaitą. Tuo momentu, butai buhalteriniuose registruose buvo užpajamuoti pagal tą sąskaitą. Buvo tirti tik finansiniai įsipareigojimai. 2009 m. spalio mėn. VSDF kreditorinis reikalavimas buvo 860 Lt.

Ekspertas D. M. teismo posėdyje parodė, kad civilinėje byloje buvo paskirtas ekspertu. Jam buvo užduota daug klausimų apie butus adresu Gulbių 11, Palangos mieste su jiems priklausančiais žemės sklypais. Kokia butų vertė neįrengtų, įrengtų, žemės sklypo vertė be gerbūvio, su gerbūvio darbais. Buvo pateikta du papildomi klausimai: 1. Kokia buvo vidutinė vertė buto Palangos mieste, įrengto ir neįrengto kaina bei dalis sklypo, esančio G., be gerbūvio darbų ir jau juos atlikus 2009-06-29. Čia skiriasi tik datos, nes to buvo klausiama tiek 4 klausime. Pirma buvo klausiama apie kainas 2008-05-12, o paskui 2009-06-19 ir2006-06-29. Faktiškai buvo užduoti aštuoni klausimai. Jeigu žiūrėti tuo metu galiojusi turto verslo vertinimo pagrindų įstatymą, turto rinkos vertė, kuri nuo 2012-05-01, įsigaliojo naujas įstatymas, nors redakcija jo iš principo ta pati, apskaičiuota pinigų suma už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų, po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorio interesų. Nustatant vertę yra vadovaujamasi surinktais duomenimis ir tie duomenys yra istoriniai duomenys, sandoris vyks ateityje. Ir kaip rodo praktika, jeigu tai dienai nustatoma rinkos vertė, ji nebūtinai sutampa su konkrečia pardavimo kaina, bet ji neturi daug skirtis. Dar yra atsižvelgiama ir į turto tipą. Jeigu turėsi labai dažnai rinkoje sutinkamą turtą, kurio pardavimai yra labai dažni, tai jo rinkos ir pardavimo kaina gali ir sutapti. Vienareikšmiškai atsakyti į klausimą kaip nustatoma pardavimo kaina, kaip ir nėra.Kuo mažiau vyksta sandorių tokio tipo, tuo toks turtas parduodamas rečiau. Jo tirto objekto pardavimas nėra labai dažnas. Čia kaina buvo nustatinėjama atsižvelgiant į baigtumą. Žiūrima į baigtumo duomenis. Buvo pamatai, sienos, dar kažkas, pagal tai galima susiskaičiuoti statinio sudėtinių komponentų įtaką bei tikėtiną baigtumą, pagal visą tą aprašymą, ir atsižvelgiant į tai prieinama toks modeliavimas ir nustatoma vertė. Žinoma, geriausia yra nustatyti vertę, kada turimas panašus daiktas. Vertė prieita atsižvelgiant į objektų baigtumą ir lyginant su pabaigtais objektais, bet vertę nustatyti žymiai sudėtingiau. Nes tokių objektų be langų, be durų, be instaliacijų, kaip čia suformuluota, sandorių pasitaiko labai retai, todėl nėra pagal ką nustatinėti. Bet pagal pateiktą skaičiavimą, tikėtina, kad tokia rinkos vertė ir turėjo būti. Šita ekspertizė buvo retrospektyvinė, tai yra už praėjusį laikotarpį. Dėl žemės sklypo vertės. 2 kl. Čia yra tokia specifika: objektas nedidelis, 2 arai, kurie užstatyti pastatu, kuris nėra aktualus. Kad neduoti kategoriškos išvados, kaina buvo paskaičiuota atsižvelgiant į lyginamuosius sandorius. Esmė yra ta, kad tas turimas sklypas yra užstatytas ir yra tokia praktika, kad daliai žmonių nuosavybė po tais pastatais yra atstatyta, tačiau atsižvelgtina į tai, o kaip tuo sklypu naudotis ir tada ta jo rinkos vertė pakimba. Kaip konkrečiu atveju detalizuota, kad labai didelė dalis sklypo užstatyta. Iš esmės kaina yra nustatyta buto savininkui, nes kitu atveju atviroje rinkoje to sklypo neparduotume, jeigu buto savininkas to sklypo atsisakytų pirkti. Sklypo vertė būtų priklausomai nuo pirkėjo. Todėl jis ir parašė, kad vertė yra nuo 0 iki.

K. S. T. teismo posėdyje, duodamas paaiškinimus, parodė, kad įmonė „B.“ buvo įsteigta 2006 m., jis buvo paskirtas direktoriumi. Bendrovės tikslas buvo verstis nekilnojamojo turto statyba ir plėtra bei investiciniais ilgalaikiais projektais. Pirmasis projektas ir buvo Šventojoje kotedžų statyba. Buvo nupirktas žemės sklypas ir kreiptasi į banką dėl statybų finansavimo. Tuo metu nekilnojamojo turto statybų verslas klestėjo, tad bankas suteikė paskolą be jokių kliūčių. Gavus finansavimą buvo padėtos statybos ir tuo pačiu metu buvo organizuojamas statomo turto pardavimas, tačiau pirkėjų nelabai atsirado. 2007 m. buvo pasirašyta preliminari pirkimo sutartis su S. J. dėl vieno buto pirkimo, kuris sutiko tą butą įsirengti savo lėšomis. Ir tokia pat sutartis tokiomis pat sąlygomis buvo pasirašyta su A. Č.. Šie pirkėjai įmonei buvo labai naudingi, nes reikėjo mažiau skolintis iš banko, nes neįrengus nors vieno buto nebūtų buvę galima parduoti kaip 100 proc. baigtumo, būtų buvę nebaigta statyba. S. J. savo lėšomis sutiko įrengti gerbūvį ir dar kitus tris butus, nes įmonė lėšų iš banko skolinosi tik jų statyboms, bet ne įrengimui. 2008 m. buvo pasirašyta preliminarioji pirkimo sutartis su R. B., kuris ketino įsigyti jau įrengtą butą. Ir pasirašius sutartį, pirkėjas įmonei sumokėjo 100 000 Lt avansą. Visi gauti įmokėjimai buvo pervesti SEB bankui. Po sutarties pasirašymo ir avanso sumokėjimo spaudoje pasirodė straipsniai dėl neva nelegalios statybos, ir B.kreipėsi į teismą su ieškiniu pridėdamas spaudoje pasirodžiusius straipsnius, kurie buvo nepagrįsti. Jie tuos melagingus straipsnius turėjo pagrįsti, nes prasidėjo įmonėje patikrinimai dėl vykdomos statybos teisėtumo ir pagrįstumo. Didžiulį spaudimą vykdė žurnalistai, kurie pastoviai skambinėjo ir klausinėjo visokiausių dalykų. Jie turėjo įrodinėti, kad viskas yra tvarkoje, kas užtruko labai nemaža laiko. Tada jie pridavė statybą, vykdė savo įsipareigojimus ir tuo pačiu metu kreipėsi į R. B., kad gali atvykti pasirašyti pagrindinę pirkimo- pardavimo sutartį. Kvietimą išsiuntė notaras, bet pirkėjas sutarties pasirašyti neatvyko, į siunčiamus kvietimus nereagavo. Jau buvo prasidėjęs teisminis procesas, kurį inicijavo B.. Iš pradžių jis atsisakė pirkti butą motyvuodamas tuo, kad tai nelegali statyba, vėliau, kad nesulaukęs įsigijo kitą butą Palangoje ir tas butas jam nebereikalingas, žodžiu, jis tą butą atsisakė pirkti už bet kokią kainą. Kadangi jis tą butą pirkti atsisakė, bankas ėmė reikalauti grąžinti paskolą, kadangi nevykdomi įsipareigojimai ir paskolos grąžinimo terminas ėjo į pabaigą. Jis, kaip įmonės direktorius, negalėjo pilnai įvykdyti įsipareigojimų bankui, nes nebuvo pardavimų. O pardavimus, kuriuos įvykdė su S. J. ir A. Č., įvykdė su banko sutikimu, nes kitaip to nebūtų galėjęs daryti. Visam pridavimui labai trukdė R. B., nes jo ieškinys buvo teisme ir tuo pagrindu buvo areštuotas visas įmonės turtas. Registrų centras atsisakė įregistruoti areštuotą turtą, nes nebuvo galima daryti jokių pakeitimų. Teko rašyti atskirus prašymus. B. veiksmai ypatingai trukdė turto pridavimui ir pardavimui. Negana, kad pats atsisakė pirkti norimą butą, tačiau trukdė ir kitų butų pardavimui. Tai turėjo didžiulės įtakos bendrovės bankrotui. Nes jeigu jie būtų gražinę bankui 500 000 Lt paskolą, už kurią buvo pasirašyta sutartis, jie banko paskolą būtų sumažinę 2/3 dalimis. Būtų likusi palyginti nedidelė suma ir tą paskolą būtų tikrai dengę. Kadangi pardavimų nebuvo, o paskolą bankui reikėjo dengti, todėl jis ir jo šeimos nariai skolino įmonei savo asmeninius pinigus. Tokiu būdu mokėjo visus mokesčius Valstybei, atlyginimus darbuotojams, kas buvo pažymėta ekspertizės akte, ir tai buvo daroma iš paskolintų pinigų. Jie dėjo visas pastangas, kad įmonė nebankrutuotų ir net tokių planų neturėjo. Tai įvyko staiga ir netikėtai, kai bankas vienašališkai nutraukė sutartį už tai, kad jis neįvykdė įsipareigojimų R. B. ir pareikalavo iš karto grąžinti visą paskolos sumą. Paskolos bankui grąžinti jis neturėjo jokios galimybės, todėl pasikonsultavus su teisininkais buvo nutarta kreiptis dėl bankroto įmonei paskelbimo. Per paskutinius du metus jis ir jo šeimos nariai, gelbėdami įmonę, paskolino apie 200 000 Lt. savo asmeninių pinigų. Tai rodo, kad jie tikrai nesiekė įmonės privesti prie bankroto ir jo kaltės tame tikrai nėra. Dirbo ne tam, kad subankrutuoti, o plėtoti ir vystyti įmonės veiklą, sėkmingai ir pelningai dirbti. Šalia to, įmonė dar buvo nupirkusi sklypą Mažeikiuose, kuriam jau buvo padarytas detalusis planas, atskiras sklypas su namu, namas buvo sėkmingai parduotas. Tą projektą bankas buvo finansavęs, įmonei subankrutavus tie sklypai liko įmonei. Dėl butų įrengimo. Kodėl tie butai J. ir Č. buvo parduoti už specialią kainą, tai yra todėl, kad jie tuos butus įsirengė patys. Kaip jie aiškino, nuo grindų iki lubų, nuo elektros instaliacijos, santechnikos darbų iki visiškos apdailos bei lauko gerbūvio darbų. Tie darbai įmonės buhalterijoje niekur neatsispindi, todėl jo sprendimas parduoti neįrengtus butus įmonei buvo tik finansiškai naudingas, nes nebereikėjo skolintis papildomų lėšų ir kreditorinis reikalavimas ne didėjo, o tik mažėjo ir įmonė tokiu būdu turėjo tik ekonominę naudą, ne nuostolius. Pinigus įmonei skolino jis, jo mama R. T. ir tėtis R. T.. Jų kreditorinis reikalavimas yra patikrintas teismo, kuris buvo patikrintas bankroto administratorės ir yra pagrįstas visais buhalteriniais dokumentais. Prieš paskelbiant įmonei bankrotą, pinigus jie ne atsiėmė, o skolino. Pradedant verslą negalėjo įžvelgti ekonominės krizės bei tokio savo verslo baigties, ko neįžvelgė nei bankai, suteikdami paskolas be jokios rizikos ar apribojimų. Visi siekė tik naudos ir to tikėjosi. Jeigu jis, kaip įmonės direktorius, būtų planavęs, ar įžvelgęs tokią įmonės baigtį, nebūtų pasirašinėjęs su banku įmonės laidavimą, tai yra laidavo įmonės skolą savo asmeniniu turtu. 2006 m., kai įkūrė įmonę, ekonominė krizė dar niekur pasaulyje nesijautė, buvo pats ekonomikos klestėjimas, o ypač nekilnojamojo turto statyboje bei pardavime. Negalėjo neįvykdyto pardavimo sutarčių su A. Č. bei S. J., nes tai būtų nesąžininga iš jo pusės. Jie sudarė preliminarias pirkimo sutartis ir jie savo lėšomis įsirengė norimus pirkti butus, tokiu būdu investavo į įmonės turtą. S. J. į šį projektą investavo virš 500 000 Lt., jis pilnai pasitikėjo juo. Svetimas žmogus tokių pinigų niekada nebūtų investavęs į nebaigtą ir nepriduotą statybą. Butai buvo parduoti už rinkos kainą, nes jie pirko neįrengtus butus.2007 m., kai sudarė preliminarią sutartį su S. J., įmonei bankrotas tikrai negrėsė ir nebuvo jokių požymių, kad įmonė gali bankrutuoti. Įmonė buvo moki, buvo vykdomi visi įsipareigojimai, tai yra mokami mokesčiai, atlyginimai, buvo vykdomas ilgalaikis projektas, tad tikrai negalėjo būti jokių nuogąstavimų, kad kažkas gali nepasisekti. 2008 m., kai buvo sudaryta sutartis su A. Č., irgi jokių problemų įmonė neturėjo. Jeigu būtų buvusi nors menkiausia rizika, bankas nebūtų davęs sutikimo, nes jis turėjo visas galimybes kontroliuoti visą situaciją, nes bankas buvo pagrindinis kreditorius. Parduodant butus tiek J., tiek Č., bankas reikalaudavo metinio įmonės balanso, atskaitomybės dokumentų, nes pagal sutartį jie buvo įsipareigoję bankui tai pateikti. Visą informaciją jie teikdavo bankui sistemingai ir be banko nutarimo leisti, jis negalėjo atlikti jokio finansinio sandorio. Č. ir J. parodymai apie jų lėšomis atliktus butų įrengimo darbus yra teisingi, jie nėra iš piršto laužti, nes jokiuose įmonės finansiniuose dokumentuose tie darbai ir jiems skirtos lėšos nėra užfiksuoti. Juk butai neįrengti iš oro. Įmonė kitų butų neįrenginėjo, nes S. J. savo lėšomis įrengė ir kitus tris butus. Buto įrengimams įmonė nepatyrė jokių išlaidų ir tokių duomenų, ar dokumentų nėra. Įmonė sklypų nepardavinėjo, ji pardavinėjo butus. Buvo nupirktas vienas sklypas, ant kurio buvo pastatytas kotedžas, o buto be sklypo buvo neįmanoma parduoti. Kai jie namą pridavė, bankas davė sutikimą parduoti butus, todėl įkeisti jų nebebuvo prasmės. Notaras neformino butų pardavimo sutarties be banko sutikimo, tokia buvo tvarka. S. J. investavo bendrai, tiek į gerbūvio sutvarkymą bei savo ir dar trijų butų įrengimą. Tai yra faktas, kas užfiksuota ir ekspertizės akte, bei liudytojų parodymais. Be to, tokių išlaidų nefiksuoja įmonės buhalterija. N. J., nei Č. nebuvo įpareigoti pateikti įrodymų apie turėtas išlaidas. Jie įsirenginėjo savo perkamus butus ir visiems tokia tvarka tiko. Jis ėmėsi visų galimų veiksmų, kad pasiekti kompromisą su nukentėjusiuoju R. B. dar iki įmonės bankroto ir tai bandė įrodyti civilinėje byloje, tačiau jis kategoriškai atsisakė su bendradarbiauti. Jo veiksmai buvo sąžiningi, nuoširdūs ir jis darė viską, kad kilusį nesusipratimą išspręsti gražiuoju. B. buvo labai kategoriškas, iš pradžių jis pasakė, jog nelegalios statybos jis nepirks, paskui pasakė kalbėtis su jo advokate. Kai kreipėsi į jo advokatę, ši pasakė, kad bylinėsimės ilgai. B. iš savo pusės nieko nedarė, kad išspręsti šią problemą, galiausiai jis pasakė, kad to buto jam nebereikia, nes jis nusipirkęs butą Palangoje. Jis pats ir jo šeimos nariai įmonės labui išleido 1100 000 Lt., toks yra patvirtintas jų kreditorinis reikalavimas. Įmonei per 2009 m. paskolino 200 000 Lt, tai yra prieš įmonės bankrotą. T. B. ieškinys dar nebuvo patenkintas, o ir į teismą jis dar nebuvo kreipęsis. Pinigus įmonei jie skolino ir 2008 m. ir 2009 m. 2009 m. jis akcentuoja dėl to, kad tikrai nesitikėjo įmonės bankroto, kad vylėsi išbristi iš, jo supratimu, laikinos finansinės krizės. Kai įmonei skolino pinigus, problemos su B. nebuvo. Jų įmonė užsiiminėjo nekilnojamojo turto pardavimu, o ne pinigų pasaugojimu ir grąžinimu klientams. Jie nesijautė kalti vien dėl to, kad pirkėjas persigalvoja pirkti norimą turtą.J. B. atžvilgiu įsipareigojimus vykdė ir yra įsitikinęs, kad įvykdė. T. B. ieškinį patenkino vien dėl to, kad jie neišsiteko termine, kuris per klaidą buvo duotas per trumpas. Jis yra įsitikinęs ir tos nuostatos laikosi, kad jie B. duotus įsipareigojimus įvykdė, o terminą sutrukdė žurnalistų straipsniai, pasirodę spaudoje, komisijų vykdomi įmonės patikrinimai ir paties B. veiksmai. Ir įmonė buvo privesta prie bankroto šitų asmenų dėka.

Prokuroro kaltinimas grindžiamas šiais teismo posėdžių metu ištirtais įrodymais:

I.2010 04 10 R. B. elektroninis pranešimas- .b.l.10;

2. 2009 12 03 Šiaulių apygardos teismo nutartis – b.l.11-12;

3.2009 06 15 UAB „ Baltijos investiciniai projektai“ pažyma Palangos miesto apylinkės teismui-b.l.13;

5.2010 02 23 Šiaulių apygardos nutartis- b.l.38-39;

8. 2010 05 17 UAB „ Baltijos investiciniai projektai“ finansinės atskaitomybės ataskaitos ir dokumentai - b.l.48-60,

10. 2009 01 28 Palangos miesto savivaldybės administracijos statybos leidimas Nr. 10 – b.l.64,

14. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai su istorija- b.l.71-109;

15. Turto arešto aktų registro išrašas , išsami informacija ( su pakeitimų istorija- b.l.110-118,

17. UAB „ Baltijos investiciniai projektai“ deklaracijos už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31-b.l.120 – 154;

18. UAB „ Baltijos investiciniai projektai“ 2008 m. finansinių atskaitomybių dokumentų kopijos – b.l. 155-167,

19. 2010 07 20 VSDFV Mažeikių skyriaus pranešimas dėl galimai nusikalstamos veikos padarymo- b.l. 168-169,

20. UAB „ Baltijos investiciniai projektai“ sandorių ataskaita- b.l. 174-180;

27. LR juridinių asmenų registro išplėstinis sąrašas su istorija –b.l.191-194.

13. Duomenys apie S. J. turtą – b.l. 179-193.

16. Paklausimas bankroto administratoriui – b.l. 182.

1.Duomenys apie S. T. turtą- b.l. 55-80.

6. Liudytojo S. J. apklausos protokolas – b.l. 146-147.

Sprendžiant, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina nusikaltimu, svarbu atsižvelgti ir į tai, kokius ketinimus turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Antai Lietuvos Respublikos K. T., aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (K. T. 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (K. T. 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 2 dalyje, objektyvioji pusė pasireiškia turto, kuris galėtų būti pateiktas skoloms padengti, paslėpimu, iššvaistymu, perleidimu tretiesiems asmenims arba pardavimu nepateisinamai pigiai. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai skolininkas vieną iš paminėtų veiksmų padaro patekęs į sunkią ekonominę situaciją, esant nemokumui, akivaizdžiai gręsiant bankrotui ir dėl to padaroma turtinė žala kreditoriams. BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu įtariamas S. T., objektyvieji požymiai reiškiasi (turi pasireikšti) skolininko neteisėtais veiksmais, uždraustais baudžiamojo įstatymo. Lietuvos A. T. yra pasisakyta, kad sprendžiant, ar skolininkas nesąžiningas Lietuvos Respublikos BK 208 str. prasme, visų pirma būtina atsakyti į klausimą, ar kaltininko padaryti veiksmai yra draudžiami baudžiamojo įstatymo (Lietuvos A. T. 2010-01-19 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2010). Šioje Lietuvos A. T. nutartyje ir kitose baudžiamosiose bylose, išnagrinėtose kasacinės instancijos teismo, taip pat ir teisės doktrinoje imperatyviai nurodyta, nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos BK 208 str. 2 d. egzistavimui konstatuoti reikalingos atitinkamos sąlygos:

Neginčijamai turi būti nustatytas asmens nemokumas ar sunki ekonominė padėtis;Neginčijamai turi būti nustatyta akivaizdi bankroto grėsmė;Neginčijamai turi būti nustatytas vienas iš aktyvių kaltininko veiksmų, S. T. atveju – nepateisinamai pigus turto pardavimas.Turi būti nustatyta, kad per pigiai parduotas turtas galėjo būti pateiktas skoloms padengti

Baudžiamajai atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos BK 208 str. 2 d. atsirasti turi būti surinkti patikimi duomenys, patvirtinantys, jog yra visos keturios aukščiau nurodytos būtinos sąlygos. Laikytina, kad ištyrus visus įrodymus, šių sąlygų visumos bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatyta.

Subjektyvusis požymis- kaltė – pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Esant tiesioginei tyčiai, įmonės vadovas supranta, kad įmonės ekonominė padėtis yra sunki arba įmonė yra nemoki , kai akivaizdžiai gresia bankrotas, kad sąmoningai paslepia, iššvaisto, perleidžia turtą tretiesiems asmenims arba parduoda nepateisinamai pigiai, numato, jog dėl to kreditoriai patirs žalą ir to nori. Esant netiesioginei tyčiai, įmonės vadovas nenori, kad dėl jo neteisėtų veiksmų atsirastų žala kreditoriams, bet sąmoningai leidžia jai kilti. Pagal teismų praktiką, kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų arba neveikimo pobūdį, padarinius, bet ir kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius ( objektyviuosius ) nusikalstamos veikos požymius , t.y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą , būdą , pastangas juos padarant, padėtį , kuri buvo juos padarant ir pan. Iš ištirtų rašytinių įrodymų nustatyta, kad UAB „ Baltijos investiciniai projektai“ direktorius S. T. bendrovei priklausantį nekilnojamąjį turtą pardavė 2009 metų vasarą , kai šalyje jau buvo prasidėjęs ekonominis sunkmetis ir nekilnojamojo turto kainos buvo žymiai nukritusios ir aiškiai nebeatitiko iki sunkmečio buvusioms. Ištyrus įrodymus, nustatyta, kad eksperto M. B. išvada negali būti laikytina esminiu įrodymu, pagrindžiančių S. T. kaltę, nes M. B. teismo posėdyje parodė, kad įmonės nemokumą vertino ne pagal įmonių bankroto įstatymo apibrėžimą dėl įmonės nemokumo, jis nenustatė įmonės nemokumo momento. Specialisto M. B. išvada neatsako į klausimą, kada UAB "Baltijos investiciniai projektai" tapo nemokia. Nemokumo momentas nebuvo nustatytas, nes specialistui iš viso nebuvo užduotas toks klausimas. Tačiau iš įrodymų nustatyta, kad realiai dėl turto, nurodomo kaltinime, pardavimo buvo sutarta ne 2009 m., bet 2007 m. ir 2008 m. ir šie įrodymai nėra nuneigti. Darytina išvada, kad specialisto išvada apie įmonės mokumą 2009 m. neturi jokios reikšmės ir įtakos 2007 m. ir 2008 m. parduodamo įmonės turto vertei.

Gi ekspertas D. M. teismo posėdyje parodė, kad pagal pateiktą skaičiavimą, tikėtina, kad tokia rinkos vertė ir turėjo būti- t.y. parduodamų neįrengtų butų, tai taipogi nurodoma ir jo ekspertizės akte: šio eksperto parodymais teismo posėdžio metu ir ekspertizės akto duomenimis, neįrengto buto, esančio G. g. , Palanga rinkos vertė 2009-06-12 buvo 127 000 Lt, o neįrengto buto, esančio G. g. , Palanga rinkos vertė buvo 132 000 Lt. Todėl, įvertinus S. T. parodymus ir eksperto D. M. parodymus bei jo ekspertizės akte konstatuotus duomenis, laikyti įrodytu, kad turtas buvo parduotas nepateisinamai pigiai, teismui nėra teisinio pagrindo. Nėra įrodyta kaltinamojo S. T. tyčia padarius veiką, numatytą LR BK 208 str. 2d.. Netikėti liudytojų A. Č. ir S. J. parodymais teismui nėra pagrindo, nes kitokių duomenų nėra; jų sudarytos butų pirkimo- pardavimo sutartys nenuginčytos teismine tvarka , yra galiojančios ir vertintinos kaip įrodymai. Iš rašytinių įrodymų- teismo posėdžių metu ištirtų buhalterinių dokumentų nustatyta, kad UAB "Baltijos investiciniai projektai" nepatyrė jokių išlaidų butų Nr. ir Nr. , esančių G. g. , Šventoji, įrengimui, apdailai, santechnikos ar kitokiems darbams atlikti, tam reikalingoms medžiagoms įsigyti, tokie duomenys šios bendrovės buhalteriniuose dokumentuose neužfiksuoti, todėl laikytina, kad tokių išlaidų ir nebuvo, nes priešingai įrodyta nėra. Gi rašytinis įrodymas -2009-05-30 PVM sąskaita-faktūra ITP Nr. 001 patvirtina tą faktą, kad butų Nr. ir Nr. pardavimas nebuvo nuostolingas ir kad butai buvo parduoti už kainą, atitinkančią jų vertę, ne žemesnę nei butų savikaina: pagal šią sąskaitą faktūrą įmonės pasigaminto turto – buto Nr. G. g. Šventoji – kaina yra 105.144,00 Lt, o įmonės pasigaminto turto – buto Nr. G. g. Šventoji – kaina yra 56.763,00 Lt., šie buhalteriniai duomenys- rašytiniai įrodymai nėra nuginčyti, nėra negaliojantys ir teismas jais netikėti neturi pagrindo.

Laikytina, kad S. T. veikoje parduodant minėtus du butus nebuvo tyčios taip padaryti turtinės žalos kreditoriams, atsižvelgiant į tai, kad lėšos, gautos už parduotus butus, buvo pervestos kreditoriui- bankui, atsižvelgiant į tai, kad S. T. skolino bendrovei savo asmenines lėšas, kad laidavo bankui savo asmeniniu turtu ir tai įrodo, kad kaip tik S. T. stengėsi atsiskaityti su kreditoriais. Įvertintina aplinkybė, kad butai buvo parduoti gavus pagrindinio kreditoriaus- banko- sutikimą. Ištyrus įrodymus, nustatyta, kad S. T. jokios turtinės naudos iš neįrengtų parduotų butų neturėjo, nes liudytoja A. Č. patvirtino, kad visus pinigus už nusipirktą butą dalimis pervedė bankui.

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų- sutarčių analizės- matyti, kad tarp UAB „ B.“ ir R. B. buvo civiliniai teisiniai santykiai. LR CK 6.200 str. -6.204 str. reguliuoja sutarčių vykdymą. Sutarčių neįvykdymo teisines pasekmes reguliuoja LR CK 6.205 str. -6.216 str.

Įvertinus visus byloje esančius ir teismo posėdžių metu ištirtus įrodymus, laikytina, kad tai buvo tik civiliniai teisiniai santykiai, kurie visiškai galėjo būti ginami civilinio proceso tvarka ir neperaugantys į baudžiamuosius teisinius santykius. Laikytina, kad nukentėję asmenys galėjo savo pažeistas teises ginti įprastinėmis teisinėmis priemonėmis.

Ištyrus visus įrodymus, laikytina, kad S. T. veiksmuose nėra susiformavusios tyčios ir nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 208 str. 2d., sudėties. Kaltinamasis S. T. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal LR BK 208 str. 2 d. išteisintinas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties( nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių ( LR BPK 3 str. 1d. 1p., (duomenys neskelbtini) str. 5d.1p.).

Nuosprendžiui įsiteisėjus, S. T. panaikintinos jam taikytos kardomosios priemonės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR B. P. Kodekso 115str., 297 str. –307 str.,303 str. 5 d. 1 p., teismas

nusprendė:

S. T., kaltinamą veikos, numatytos LR BK 208 str. 2d. padarymu, išteisinti.

Kardomąją priemonę- rašytinį pasižadėjimą neišvykti - nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per šį teismą, skundą paduodant Mažeikių rajono apylinkės teisme .