Šiaulių apygardos teismo nutartis

Anot apelianto, susipažinus su skundžiamu teismo nuosprendžiu akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nesiekė išsamiai ištirti baudžiamosios bylos aplinkybių, neobjektyviai ir šališkai įvertino surinktus įrodymus, o FNTT specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) apskritai nevertino. Nukentėjusiojo teigimu, teismo nuosprendis surašytas nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos. Iš priimto teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, vadovavosi tik kaltinamojo paaiškinimais, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Be to, pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 208 straipsnio 2 dalies nuostatas, nesigilino į sąlygų atsakomybei pagal šį įstatymą kilti visumą. Taip Mažeikių rajono apylinkės teismas padarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje.

Nukentėjusiojo teigimu, paminėtas aplinkybes patvirtina 2011-01-05 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nekilnojamojo turto specialistai konstatavo, kad UAB “(duomenys neskelbtini)” 2009 metais pardavė du butus (duomenys neskelbtini): 2009-06-12 S. J. už 58823,53 Lt ir A. Č. už 100 840,34 Lt. Kadangi didžiosios knygos duomenimis nurašyta parduoto ilgalaikio turto savikaina sudarė 261 173,26 Lt (106 029,26 Lt ir 155 144 Lt) arba 101 509,39 Lt didesnė nei pardavimo kaina, specialistas padarė išvadą, kad šie pardavimai buvo ekonomiškai nenaudingi. Gautas nuostolis sumažino bendrovės turtą ir netiesiogiai bendrovės mokumą bei galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Teigia, kad tokiu būdu dėl paminėtų sandorių sudarymo buvo pažeistos jo (R. B.) kaip kreditoriaus teisės ir teisėti interesai – įmonė su juo neatsiskaitė ir bankrutavo. Atsižvelgiant į tai, kad teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas FNTT ekspertas M. B. patvirtino specialisto išvadoje nurodytas aplinkybes, mano, jog FNTT specialisto išvada turi didesnę įrodomąją galią šioje baudžiamojoje byloje. Ekspertas M. B. paaiškino, kad remiantis tiek pateiktais duomenimis, tiek atlikus finansinį paskaičiavimą padaryta išvada, kad bendrovė “(duomenys neskelbtini)” 2009 m. buvo nemoki. Analizuojant įsipareigojimų dydį, tai jis kažkiek sumažėjo, tačiau per 2009 m. išliko panašus, tai yra virš 1 900 000 Lt. (...) Atlikus šį tyrimą padarytos išvados, kad bendrovė 2009 m. buvo nemoki, tam įtakos galėjo turėti nuostolinga įmonės veikla ir pagal ankstesnius duomenis, tai yra 2007-2009 m. bendrovės veikla buvo nuostolinga. (...) Finansiniai įsipareigojimai nuo 2009- 01-01 iki 2009-12-14 nuo 1994 373 iki 194 370 Lt. Taip pat buvo pateikti dokumentai apie ūkinę veiklą, iš kurių matyti, kad buvo parduoti du nekilnojamojo turto objektai, tai yra du butai. Pagal apskaitos duomenis, šis pardavimas buvo nuostolingas, todėl galima teigti, kad šios operacijos įmonei buvo nenaudingos, nes sumažino bendrovės mokumą. (...) Banko kasos likučiai nuo 2009 m. buvo labai maži ir įmonė nebeturėjo galimybės atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Jau nuo 2008-01-01 kreditoriniai įsipareigojimai viršijo įmonės turimą turtą, tai rodo balansas. Įsipareigojimų suma 150 000 Lt buvo didesnė. Darytų išvadą, kad bendrovė buvo nemoki, nes tiek 2007 ir 2008 m. įmonės veikla jau buvo nuostolinga. (...) Teiginys, kad bendrovės turimo turto pilnai pakanka turimiems įsipareigojimams padengti, jo turimais duomenimis, yra klaidingas, nes nuo 2009 m. pradžios įmonė buvo gana blogoje finansinėje būklėje. (...) Dėl kasos lėšų, kai tokios didelės operacijos vykdomos kasoje, tačiau nors tai ir sukelia įtarimą, kad buvo vykdomos fiktyvios operacijos, šito tvirtinti negali ir negali atsakyti, ar galėjo būti parodoma, kad pinigai įnešti į įmonės kasą, tačiau jie įmonės nepasiekdavo. (...) 2009-01-14 buvo situacija, kada įmonėje nebebuvo išmokamas darbo užmokestis, nebebuvo mokami mokesčiai. Taip pat dėl šitų paskolų fiziniams asmenims, kada buvo priskaičiuojamos baudos dėl laiku negrąžinimo ir bankas pareiškė pretenziją dėl paskolos grąžinimo. Taigi galima teigti, kad šitos stambios sumos, kurios turėjo būti grąžintos, 2009 m. tikrai buvo pradelstos ir jos nebuvo įvykdytos, kas rodo, kad 2009-12-14 įmonė tikrai buvo nemoki.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad paminėta specialisto išvada nėra nuginčyta ar negaliojanti, ji yra vienas esminių šios baudžiamosios bylos įrodymų, kuriuo vadovautis ir jį vertinti teismas tiesiog privalėjo. Į bylą pateikta FNTT specialisto išvada patvirtina neginčytiną aplinkybę, kad nors šalyje 2009 metais ir vyravo ekonominė krizė, tačiau nekilnojamojo turto objektų perleidimas S. T. seneliui ir jo pažįstamai už nepateisinamai per mažą kainą nėra niekaip susijęs su šia ekonomine krize. Mano, kad esant tokioms aplinkybėms, teismo išvados, S. T. pardavimus motyvuojant ekonomine krize, yra nepagrįstos, nesuprantamos, prieštaraujančios bylos medžiagai.

Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad apylinkės teismas, siekdamas „apeiti“ paminėtą M. B. išvadą ir jo paaiškinimus, apsiribojo vienu vieninteliu argumentu, jog ištyrus įrodymus nustatyta, kad eksperto M. B. išvada negali būti laikoma esminiu įrodymu, pagrindžiančių S. T. kaltę, nes M. B. teismo posėdyje parodė, kad įmonės nemokumą vertino ne pagal įmonių bankroto įstatymo apibrėžimą dėl įmonės nemokumo, jis nenustatė įmonės nemokumo momento. Apelianto įsitikinimu, priešingai, nei nurodė teismas, FNTT ekspertas bendrovės nemokumą vertino būtent pagal įmonių bankroto įstatymo apibrėžimą, jis nurodė, jog atlikus šį tyrimą padarytos išvados, kad bendrovė 2009 m. buvo nemoki, tam įtakos galėjo turėti nuostolinga įmonės veikla ir pagal ankstesnius duomenis, tai yra 2007-2009 m. bendrovės veikla buvo nuostolinga. (...) Nemokumo sąvoka yra ta, kada įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įsipareigojimai viršija pusę bendroves turto vertes. Jeigu tie įsipareigojimai yra pradelsti, vadinasi, jie nebuvo vykdomi. Vadinasi, tos abi sąvokos sutampa.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pasak apelianto, sunku suvokti, kokiais baudžiamosios bylos įrodymais ir duomenimis vadovaudamasis Mažeikių rajono apylinkės teismas priėjo išvados, kad FNTT ekspertas įmonės nemokumą vertino ne pagal įmonių bankroto įstatymo apibrėžimą. Pažymi, kad minėti argumentai paneigia ir teismo nuosprendyje padarytą išvadą, jog ekspertas nenustatė įmonės nemokumo momento. Teigia, kad priešingai teismo argumentams, ekspertas aiškiai ir suprantamai, paminėdamas konkrečius skaičius nurodė, kad 2007-2009 m. bendrovės veikla buvo nuostolinga. (...) Banko kasos likučiai nuo 2009 m. buvo labai maži ir įmonė nebeturėjo galimybės atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Jau nuo 2008-01-01 kreditoriniai įsipareigojimai viršijo įmonės turimą turtą, tai rodo balansas. Įsipareigojimų suma 150 000 Lt buvo didesnė. Darytų išvadą, kad bendrovė buvo nemoki, nes tiek 2007 ir 2008 m. įmonės veikla jau buvo nuostolinga. (...) Teiginys, kad bendrovės turimo turto pilnai pakanka turimiems įsipareigojimams padengti, jo turimais duomenimis, yra klaidingas, nes nuo 2009 m. pradžios įmonė buvo gana blogoje finansinėje būklėje. Be to, pasak R. B., konkretaus nemokumo momento nustatymas šioje baudžiamojoje byloje apskritai nebuvo reikalingas, ekspertui tokia užduotis nebuvo pateikta, ekspertas, atlikęs tyrimą, atsakė į konkrečius kilusius klausimus apie atitinkamą laikotarpį ir bendrovės būklę tuo konkrečiu laikotarpiu, todėl mano, kad minėtas teismo argumentas yra netgi teisiškai nereikšmingas – ekspertas davė kategorišką išvadą, kad bendrovė 2009 metais buvo nemoki.

Be to, nukentėjusiojo teigimu, nepagrįsta ir prieštaraujanti bylos medžiagai yra teismo nuosprendyje išdėstyta išvada, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog realiai dėl turto, nurodomo kaltinime, pardavimo buvo sutarta ne 2009 m., o 2007 m. ir 2008 m., ir šie įrodymai nėra nuneigti. Dėl to darytina išvada, kad specialisto išvada apie įmonės nemokumą 2009 m. neturi jokios reikšmės ir įtakos 2007 m. ir 2008 m. parduodamo įmonės turto vertei. Mano, kad paminėtas teismo nuosprendžio argumentas tik dar kartą patvirtina, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas šioje baudžiamojoje byloje buvo daugiau kaltinamojo advokatas negu nešališkas teismas.

Skunde taip pat pabrėžiama, kad FNTT atliko tyrimą, kurio objektas buvo bendrovės UAB “(duomenys neskelbtini)” mokumas nuo 2009 m. pradžios iki pabaigos, taip pat nemokumo priežastys tiriamuoju laikotarpiu. Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo butai buvo dviem sandoriais perleisti 2009 metais, nes 2009 metais buvo sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys. Ekspertizės išvada patvirtina neginčytinas faktines aplinkybes, kad bendrovė faktiškai buvo nemoki jau nuo 2007 metų, o 2009 metais perleisti du butai buvo perleisti už nepateisinamai per mažą kainą, kuri mažesnė negu rinkos vertė ir kuri netgi mažesnė negu savikaina. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši specialisto išvada neturi jokios reikšmės yra aiškiai nepagrįsta, prieštaraujanti bet kokiems protingumo ir sąžiningumo principams jau nekalbant apie teisingumo vykdymą, kadangi turtas, vadovaujantis bylos medžiaga, buvo parduotas 2009 metais, ir priešingų įrodymų nėra. Tačiau, apelianto teigimu, nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad specialisto išvada apie nemokumą 2009 m. neturi jokios reikšmės ir įtakos 2007 m. ir 2008 m. parduodamo įmonės turto vertei, nors turtas, kaip minėta, buvo parduotas ne 2007 ir 2008 m., o 2009 m.

Nukentėjusiojo R. B. vertinimu, Mažeikių rajono apylinkės teismas nepagrįstai kritiškai nevertino sandorius sudariusių išteisintojo senelio S. J. ir pažįstamos A. Č. paaiškinimų teismo posėdžio metu, kuomet jie teigė butus pirkę faktiškai 2007 m. ir tik vėliau pasirašę pirkimo-pardavimo sutartis, o per tą laiką savo lėšomis įsirengę šiuos butus. Pažymi, kad minėtų asmenų paaiškinimų byloje nepatvirtina nei vienas leistinas įrodymas ir tokie liudijimai yra ne kas kita, kaip S. T. gynybinė versija. Liudytojų paaiškinimai teismo posėdžio metu ženkliai skiriasi nuo paaiškinimų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, todėl prieštaringais ir nepatikimais giminaičių ir pažįstamų paaiškinimais vadovautis teismas neturėjo pagrindo. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad A. Č. ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja parodė, kad 2009 m. liepos mėnesį už 120 000 Lt iš UAB “(duomenys neskelbtini)” nupirko butą (duomenys neskelbtini). Butą pirkti pasiūlė pažįstamas S. T.. Pradžioje jis butą siūlė pirkti už 180 000 Lt, tačiau ji nesutiko ir su juo susitarė dėl 120 000 Lt kainos. Butas nebuvo pilnai įrengtas, nebuvo apdailos, dušo kabinos. Tačiau teismo posėdžio metu liudytoja jau pradėjo aiškinti aplinkybes, jog ji neva ji su S. T. buvo aptarusi, kad tą butą pirks, o kai pradėjo įsirenginėti butą, buvo tik lauko sienos ir stogas. Pasak apelianto, esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad liudytoja yra nepatikima, jos parodymai prieštaringi, todėl teismo išvada, kad teismas neturi pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais, atmestina.

Vertindamas eksperto D. M. paaiškinimus R. B. atkreipia dėmesį, kad ekspertas vertino neįrengtų butų vertę, nors butai 2009 m. birželio mėnesį buvo pilnai įrengti. Teigia, kad šią aplinkybę patvirtina UAB “(duomenys neskelbtini)” turto vertinimo ataskaita. Be to, apelianto manymu, kyla klausimas, kokiu būdu asmuo įsirengė buto apdailą, jeigu jis neturi nė vieno kvito įrengimui patvirtinti, todėl aplinkybė, kad butai buvo perkami 2007 metais visiškai neįrengti, šioje byloje nebuvo įrodyta jokiais duomenimis. Negana to, eksperto nustatytos vidutinės butų rinkos vertės nepaneigia fakto, kad butai buvo perleisti už vertę, mažesnę negu savikaina, todėl teismas turėjo vertinti įrodymų visumą, o ne vieno eksperto išvadas bei kaltinamojo senelio ir pažįstamo asmens aiškinimus, kurie yra visiškai neįrodyti ir nepagrįsti. Esant paminėtoms aplinkybėms, nukentėjusiojo teigimu buvo pažeistas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, taip pat pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Apelianto įsitikinimu, teismas, konstatuodamas, kad S. T. veikoje parduodant minėtus butus nebuvo tyčios taip padaryti turtinės žalos kreditoriams, padarė esminių Baudžiamojo įstatymo pažeidimų. Pažymi, kad pagal BK 208 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pasisakydamas dėl šios nuostatos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą visuma (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10/2010). Vadinasi, baudžiamojon atsakomybėn pagal vieną ar kitą BK straipsnį asmuo gali būti traukiamas tik nustačius visumą objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių atsakomybėn traukiamo asmens veikoje. Nusikalstamos veikos, kurios padarymu kaltintas ir dėl kurios išteisintas S. T. objektyviuosius požymius sudaro: objektas (kreditorių interesai), veika (turto, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, nuslėpimas nuo kreditorių: paslėpimas, iššvaistymas, perleidimas, pervedimas į užsienį arba pardavimas nepateisinamai pigiai), aplinkybės (sunki įmonės ekonominė padėtis, nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas), pasekmės (padaryta turtinė žala kreditoriams), priežastinis ryšys (tarp turto nuslėpimo ir žalos kreditoriams), subjektas (įmonės vadovai ir įgalioti atstovai), baigtumas (veika laikoma baigta nuo turtinės žalos kreditoriams padarymo – materialioji sudėtis). Subjektyviuosius šios veikos požymius sudaro: asmens pakaltinamumas ir tyčia (veika atliekama tik tyčia). Taigi, R. B. įsitikinimu, paminėti argumentai ir baudžiamosios bylos įrodymai patvirtina, kad nusikalstamos veikos požymiai, būtini S. T. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 208 straipsnio 2 dalį, buvo nustatyti, todėl S. T. išteisintas nepagrįstai.

Skunde taip pat pažymima, kad bylos duomenys neginčytinai patvirtina, jog S. T. buvo bendrovės direktorius ir vienintelis šios įmonės akcininkas. FNTT ekspertai išvadoje nustatė, kad jo vadovaujama bendrovė UAB “(duomenys neskelbtini)” buvo nemoki 2009 metais, o UAB “(duomenys neskelbtini)” 2009 metais pardavė du butus (duomenys neskelbtini): 2009-06-12 S. J. už 58823,53 Lt ir A. Č. už 100 840,34 Lt. Kadangi didžiosios knygos duomenimis nurašyta parduoto ilgalaikio turto savikaina sudarė 261 173,26 Lt (106 029,26 Lt ir 155 144 Lt) arba buvo 101 509,39 Lt didesnė nei pardavimo kaina, specialistas padarė išvadą, kad šie pardavimai buvo ekonomiškai nenaudingi. Gautas nuostolis sumažino bendrovės turtą ir netiesiogiai bendrovės mokumą bei galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Tai, apelianto vertinimu, patvirtina, kad S. T. veiksmuose buvo akivaizdi tyčia pigiai perleisti bendrovės, kuri yra ant bankroto slenksčio, turtą savo seneliui ir savo pažįstamai, o tai yra būtinas nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios pusės elementas. Byloje nustatyta, kad S. T. suvokė, jog jo bendrovė skolinga bemaž 2 000 000 Lt, taigi jis turėjo suvokti ir savo veiksmų pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų norėjo, o teismo pateikiami motyvai yra deklaratyvūs.

Nukentėjusysis pažymi ir tai, kad BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos vienas iš objektyviųjų požymių – pavojinga veika – reiškiasi vieno ar keleto pasirinktų kreditorių reikalavimų patenkinimu arba užtikrinimu. BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtinaisiais objektyviaisiais požymiais yra dvi aplinkybės: 1) sunki įmonės ekonominė padėtis arba nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir 2) neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Nusikalstamos pasekmės – turtinė žala ir (ar) negautos pajamos kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 208 straipsnio 2 dalį inter alia kyla tam, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams. BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtinaisiais objektyviaisiais požymiais taip pat yra sunki įmonės ekonominė padėtis arba nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, o pavojinga veika pasireiškia turto pardavimu nepateisinamai pigiai. Nukentėjusiojo R. B. vertinimu, šios baudžiamosios bylos medžiaga neginčytinai patvirtina, kad S. T. veiksmuose yra visi būtini nusikaltimo sudėties elementai, leidžiantys jo veiką kvalifikuoti pagal BK 208 straipsnio 2 dalį, todėl teismo priimtas nuosprendis turi būti panaikintas kaip nepagrįstas.

Atsikirtimais į nukentėjusiojo R. B. apeliacinį skundą išteisintojo S. T. gynėja advokatė J. Grigaliūnienė prašo R. B. skundą atmesti.

Atsikirtimuose advokatė nurodo, kad apelianto argumentas, jog teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, didžiausią dėmesį skyrė būtent įrodymų vertinimui ir įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Mano, kad šioje byloje teismas įvertino atskirai kiekvieną bent kiek reikšmingą įrodymą, o taip pat visų įrodymų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nepakanka duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti neabejotiną išvadą dėl S. T. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Pasak išteisintojo gynėjos, šioje byloje baudžiamoji atsakomybė neabejotinai buvo kildinama iš civilinių teisinių santykių, t. y. iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka sudarytų sandorių – dviejų nekilnojamųjų daiktų (butų, esančių (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutarčių. Tokiu atveju yra itin svarbu atriboti civilinę atsakomybė nuo baudžiamosios. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, kiekvieną kartą, kai reikia spręsti ar pripažinti veiką nusikaltimu, ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.).

Be to, advokatė J. Grigaliūnienė nurodo, kad pasisakydamas dėl pačios nusikalstamos veikos, numatytos BK 208 straipsnio 2 dalyje, buvimo ar nebuvimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pateiktu konstitucinio teisinės valstybės principo išaiškinimu (nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Anot išteisintojo gynėjos, apelianto reikalavimas įvertinti tik tam tikrus įrodymus ir tik tą jų dalį, kuri suteikia palankios informacijos kaltinančiai pusei, nepateisinamas nei teisiniu, nei moraliniu požiūriu: R. B. laiko save nukentėjusiu ir siekia kriminalinės satisfakcijos. R. B. rašytiniai ir žodiniai pareiškimai, pasisakymai suteikia pagrindą manyti, jog nukentėjusiojo požiūris darosi panašus į beatodairišką keršto troškimą, į siekį bet kokia kaina nubausti buvusį bankrutavusios bendrovės vadovą.

Išteisintojo gynėjos advokatės J. Grigaliūnienės teigimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai – dokumentai (sutartys, sudarytos tarp UAB “(duomenys neskelbtini)” ir S. J., tarp UAB “(duomenys neskelbtini)” ir A. Č., UAB “duomenys neskelbtini)” 2010-06-18 Sandorių ataskaita, sudaryta ir pasirašyta BUAB “(duomenys neskelbtini)” bankroto administratoriaus UAB „A.“ įgaliotos atstovės D. J.) patvirtina, jog dėl turto pardavimo buvo sudaryti rašytiniai susitarimai:

2007-11-26, 2007-12-05 ((duomenys neskelbtini), esantis butas);

2008-05-12 ((duomenys neskelbtini), Šventoji, esantis butas). Teigia, kad dėl butų įrengimo ir dėl jų kainos buvo susitarta ne 2009-06-30 ar 2009-07-01, todėl specialisto išvada apie įmonės mokumą 2009 m. neturi jokios reikšmės ir įtakos 2007 m. ir 2008 m. parduodamo įmonės turto vertei.

Be to, advokatė nurodo, kad išteisintojo S. T. paaiškinimu, liudytojų (S. J., A. Č., UAB „D.“ vadovo) parodymais apklausų protokoluose, rašytiniais įrodymais – sutartimis, pirminiais ir kitais buhalterinės apskaitos dokumentais nustatyta, kad 2007 m. lapkričio 26 d. UAB “(duomenys neskelbtini)” susitarė su S. J. dėl vieno iš tuo metu neįrengtų butų (duomenys neskelbtini) pardavimo, susitarė dėl neįrengto buto kainos, susitarė, kad S. J. butą įsirengs savo lėšomis ir jėgomis. Turtas buvo perduotas iš karto po sutarties sudarymo, sutartis notariškai įforminta po to, kai butas pirkėjo lėšomis ir jėgomis buvo įrengtas, t. y. 2009-06-12. Nors S. J. nepateikė ir neprivalėjo pateikti rašytinių įrodymų, patvirtinančių būsto įrengimo kaštus (fiziniam asmeniui tai nėra privaloma), tačiau UAB “(duomenys neskelbtini)” buhalterinėje apskaitoje nėra duomenų ir dokumentų, kurie patvirtintų, jog UAB “(duomenys neskelbtini)” patyrė kokių nors išlaidų S. J. buto įrengimui, o S. J., apklaustas kaip liudytojas, pateikė išsamų sąrašą apie atliktus darbus, patirtas išlaidas ne tik savo buto įrengimui, bet ir kitų trijų bendrovei priklausančių butų įrengimui, investuodamas papildomai 190 000 Lt, išklodamas trinkelėmis kiemą.

Atsikirtimuose taipogi nurodoma, kad tais pačiais įrodymais, o taip pat 2008-05-12 sutartimi, sudaryta tarp UAB “(duomenys neskelbtini)” ir A. Č. nustatyta, kad 2008 m. gegužės 12 d. UAB “(duomenys neskelbtini)” susitarė su A. Č. dėl vieno iš tuo metu neįrengtų butų (duomenys neskelbtini) pardavimo, susitarė dėl neįrengto buto kainos, susitarė, kad A. Č. butą įsirengs savo lėšomis ir jėgomis. Turtas buvo perduotas iš karto po sutarties sudarymo, sutartis notariškai įforminta po to, kai butas pirkėjo lėšomis ir jėgomis buvo įrengtas, t. y. 2009-07-01. Nors A. Č. nepateikė, negalėjo pateikti ir neprivalėjo pateikti rašytinių įrodymų, patvirtinančių būsto įrengimo kaštus (fiziniam asmeniui tai nėra privaloma), tačiau apklausoje pateikė išsamų sąrašą apie atliktus darbus, patirtas išlaidas savo buto įrengimui ir gerbūvio sutvarkymui ir tuo tikslu patyrė apie 260 000 Lt išlaidų. Be to, svarbu tai, kad UAB “(duomenys neskelbtini)” buhalterinėje apskaitoje nėra duomenų ir dokumentų, kurie patvirtintų, jog UAB “(duomenys neskelbtini)” patyrė kokių nors išlaidų A. Č. buto įrengimui. Tai reiškia, kad nei A. Č., nei S. J. buto bendrovė neįrenginėjo.

Advokatės vertinimu, teismas pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindo abejoti nuosekliais, detaliais ir vienodais S. T. parodymais, kad butų pardavimas 2009-06-12 ir 2009-07-01 buvo tik įmonės jau sudarytų įsipareigojimų vykdymas pagal preliminarias sutartis, o parduodamas turtas buvo įrengtas ne įmonės, bet pirkėjų lėšomis, todėl UAB “(duomenys neskelbtini)” neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo reikalauti sumokėti už investicijas, kurių UAB “(duomenys neskelbtini)” nepatyrė – jas patyrė patys pirkėjai S. J. ir A. Č.. Netgi tuo atveju, jeigu teismas vertintų įmonės būseną nemokumo požiūriu pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo momentu ir PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo momentu, mano, kad įmonės nemokumas 2009-06-12 ir 2009-07-01 nenustatytas.

Taip pat išteisintojo gynėja atkreipia dėmesį, kad kaltinimas S. T. buvo pareikštas dėl veikos, padarytos 2009-06-12 ir 2009-07-01, t. y. iki bankroto bylos iškėlimo, nutartis iškelti UAB “(duomenys neskelbtini)” bankroto bylą priimta 2009-12-03, todėl po tokios nutarties įsiteisėjimo įmonės nemokumo fakto įrodinėti nereikia. Be to, byloje esantys rašytiniai įrodymai – dokumentai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) bankas bendrovei “(duomenys neskelbtini)” pagal 2007-08-17 kredito limito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais pakeitimais) suteikė 1 338 000 Lt kreditą. Byloje esanti 2007-08-17 Kreditavimo sutartis (Bendroji dalis, Specialioji dalis, priedai su vėlesniais pakeitimais) patvirtina, kad Kreditavimo sutartis buvo sudaryta laikotarpiui iki 2009-08-19 (Kredito aprašas „Ilgalaikis kreditas“). 2008-10-08 Kreditavimo sutartis buvo pakeista. Be kitų pakeistų sąlygų, Kreditavimo sutarties galiojimo laikotarpis buvo pratęstas iki 2009-10-07 ir būtent ši data Kreditavimo sutarties pakeitimuose nurodyta kaip paskutinė kredito grąžinimo diena. UAB “(duomenys neskelbtini)” visą Kreditavimo sutarties galiojimo laikotarpį tinkamai vykdė įsipareigojimus bankui SEB, taigi pradelstų mokėjimų bankui nebuvo iki 2009-10-07. Banko ir UAB “(duomenys neskelbtini)” sudaryta Kreditavimo sutartis nebuvo nutraukta ir baigėsi, pasibaigus Kreditavimo sutarties galiojimo terminui, nustatytam šalių susitarimu pačioje sutartyje, t. y. 2009-10-07. Iki šios sutarties pabaigos visi UAB “(duomenys neskelbtini)” įsipareigojimai buvo vykdomi. Tai reiškia, kad nėra duomenų, jog UAB “(duomenys neskelbtini)” buvo nemoki 2009-06-12 ar 2009-07-01. Be to, iš bylos duomenų akivaizdu, kad dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi pats bendrovės vadovas S. T. po to, kai bankas (duomenys neskelbtini) atsisakė pratęsti kreditavimo sutartį 2009 m. spalio 7 d. ir pareikalavo grąžinti kreditą. Būtent dėl šios priežasties įmonė tapo nemokia: 2009 m. spalio mėnesio įmonės balansas tapo neigiamas ir įmonė nebegalėjo vykdyti įsipareigojimų darbuotojams, valstybei, kitiems kreditoriams; būtent tuo metu, o ne anksčiau nustatyti įmonės nemokumo požymiai, sąlygoję S. T. kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo.

Advokatės J. Grigaliūnienės teigimu, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra duomenų apie įmonės nemokumą 2009-06-12 ir 2009-07-01. Pažymi, kad 2013-04-03 teisiamajame posėdyje apklaustas specialisto išvadą teikęs ekspertas M. B. patvirtino, jog jis nenustatinėjo tikslaus įmonės nemokumo atsiradimo momento, nes jam nebuvo užduotas toks klausimas. Ekspertas taip pat nurodė, jog pateiktų kreditorių sąrašo matyti, kad didžiausi kreditoriai buvo (duomenys neskelbtini) bankas bei S., R. ir R. T.. Analizuojant duomenis nustatyta, kad kreditavimo sutartis 2009 m. pabaigoje (duomenys neskelbtini) bankui nebebuvo vykdoma. Didžiausias kreditorius yra bankas, jam skola siekia iki 800 000 Lt. Bendrovės skola S. T., jo tėvams R. T., R. T. sudaro 1 100 000 Lt. Išteisintojo gynėjos teigimu, būtent S. T. ir jo šeima patyrė didžiausią nuostolį iš įmonės bankroto, todėl kaltinimas skolininko nesąžiningumu visiškai nelogiškas ir nesuprantamas. Jeigu įmonė būtų turėjusi tikslą neatsiskaityti su kreditoriais, Tikniai nebūtų skolinę didžiulių sumų iš savo asmeninių lėšų iki pat bankroto paskelbimo. S. T. iki pat galo tikėjo įmonės ateitimi ir sėkme. Tik (duomenys neskelbtini) bankui kategoriškai pareikalavus grąžinti kredito pinigus nedelsiant ir atsisakius sudaryti naują sutartį arba pratęsti jau sudarytą, o R. B. atsisakius pirkti butą, S. T., kaip įmonės vadovas, buvo priverstas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

Atsikirtimuose taipogi atkreipiamas dėmesys, kad ekspertas M. B. 2013-04-03 teisiamajame posėdyje patvirtino, jog duodamas išvadą jis labiau rėmėsi daugiau ekonominėje literatūroje naudojama sąvoka, kurioje įmonės nemokumui nustatyti reikalingas tik vienas požymis. Tai yra, kada turimos įmonės skolos viršija visą įmonės turimą turtą, netiriant, ar buvo pradelstų ir nesumokėtų įmonės įsipareigojimų darbuotojams, valstybei, kitiems kreditoriams. Ekspertas M. B. taip pat nurodė, jog neginčijamai gali teigti, kad įmonė tikrai buvo nemoki 2009 nu spalio mėn., nes įsipareigojimai buvo didesni nei įmonės turtas ir nebuvo mokami nei darbuotojams darbo užmokesčiai, nei mokesčiai buvo mokami Valstybei. Advokatės teigimu, ekspertas negalėjo nurodyti, kokių įsipareigojimų įmonė nebuvo įvykdžiusi iki 2009-10-31, t. y. negalėjo nurodyti konkrečiai, kokių įsipareigojimų įmonė nebuvo įvykdžiusi 2009-01-01 ir vėlesniais mėnesiais iki 2009 m. spalio. Atkreipia dėmesį, kad dokumentai už 2007-2008 m. ekspertui pateikti nebuvo, o išvados pradžioje teigdamas, kad jau 2008 m. įmonė buvo nemoki, specialistas (ekspertas M. B.) nurodė turėjęs omenyje sunkią įmonės finansinę padėtį, nors šiuo laikotarpiu įsipareigojimų vykdymo netyrė. Be to, ekspertas nurodė, jog neatmestina, kad šios bendrovės veiklai įtakos galėjo turėti ekonominė krizė bei krizė nekilnojamojo turto rinkoje, tačiau teikiant išvadą tirti šią aplinkybę jau būtų buvę ne eksperto M. B. kompetencijoje, nes jis nėra turto vertintojas ir toks klausimas jam nebuvo užduotas.

Advokatės J. Grigaliūnienės teigimu, neabejotinos įtakos įmonės bankrotui turėjo ir R. B. veiksmai bei su juo neįvykęs sandoris. Pagal preliminarią sutartį, kurią vykdyti R. B. atsisakė dėl pardavimo sutarties sudarymo terminų pažeidimo, UAB “(duomenys neskelbtini)” pagrįstai tikėjosi gauti beveik 0,5 mln. Lt pajamų (467 913,00 Lt), tačiau gavo tik 100 000 Lt avansą, kurį teismo sprendimu UAB “(duomenys neskelbtini)” privalėjo sugrąžinti R. B.. Tokiu būdu dėl R. B. reikalavimų tenkinimo teisme bendrovė patyrė visiškai neplanuotą ir nenumatytą 367 913,00 Lt nuostolį, kuris ir tapo pagrindine įmonės nemokumo priežastimi: kol vyko ginčai, buto bendrovė negalėjo pardavinėti, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, R. B. atsisakius vykdyti preliminariąją sutartį bendrovė prarado galimybę padengti didelę dalį AB (duomenys neskelbtini) Vilniaus bankas suteiktos paskolos, dėl to paskolos terminas nebebuvo pratęstas ir įmonė tapo nemoki, atsirado sąlygos bankrotui.

Atsikirtimuose taip pat pažymima, kad pagal BK 15 straipsnį nusikaltimas yra tyčinis, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, norėjo taip veikti numatė, kad dėl tokios veikos atsiras nusikalstamos veikos padariniai ir jų siekė arba sąmoningai leido jiems atsirasti, nors jų ir nenorėjo. Gynėjos teigimu, S. T., veikdamas kaip bendrovės vadovas, elgėsi apdairiai, rūpestingai ir protingai: siekdamas gauti investicijų bendrovei, gavęs banko (duomenys neskelbtini) sutikimą (priešingu atveju notaras nebūtų patvirtinęs sutarties, banko sutikimas yra byloje), derindamas visus veiksmus su banku, pardavė du neįrengtus butus. Gauti pinigai už parduotus butus buvo nukreipti paskolos dengimui. S. J. ir A. Č. padarytos investicijos savo butų ir gerbūvio įrengimui buvo didelė finansinė parama įmonei, nes taip buvo pasiektas 100 proc. viso pastato statybos baigtumas, pastatą buvo galima priduoti valstybinei statybos priežiūros inspekcijai, o tam reikėjo skolintis dar apie 700 000 Lt.