Kauno apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr.e2-26083-877/2017 pagal ieškovės UAB „Trys medžiai“ ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskirajame skunde atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Viešojo intereso egzistavimas tam tikrais atvejais lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos, nors ir egzistuotų teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Ieškovės reikalavimai ir su jais siejamas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamu atveju viešojo intereso negali paneigti ar sumenkinti, nes grėsmė valstybės turtui yra svarbiau negu ieškovės interesų užtikrinimas, atsižvelgiant į tai, jog Žemės sklypas priklauso Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise yra valdomas Nacionalinės žemės tarnybos, dėl šio Žemės sklypo nuomos vyrauja viešasis interesas, todėl teismo sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones prieštarauja viešajam interesui. Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones susidaro tokia situacija, kai yra pripažįstami ieškovės interesai išsaugoti sutartį ir paneigiami valstybinės žemės patikėtinio - Nacionalinės žemės tarnybos - teisėti interesai tinkamai valdyti, naudoti patikėjimo teise perduotą žemę bei ja disponuoti. Tokiu būdu yra pažeidžiamas viešasis interesas. Ieškovas nepagrįstai nurodė, kad atsakove šioje byloje turi būti Nacionalinė žemės tarnyba.Nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus galėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas. Ieškinio reikalavimu prašoma panaikinti teisėtai priimta Nacionalinė žemės tarnybos įsakymą, kad nuomos sutartis neatitinka valstybinės žemės nuomą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, apie ką ir pateikiama informacija 2017-06-15 rašte Nr. 8SD-3248-(14.8.7.).Teismas ne tik kad nepasisakė, bet ir visiškai neargumentavo skundžiamų priemonių taikymo būtinybės CPK 144 str. I d. prasme. Būtent šis CPK straipsnis ir numato tokių priemonių taikymo pagrindus. Kadangi nutartyje apie juos nepasisakyta, vadinasi teismas nenustatęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, visiškai nemotyvuotai nusprendė jas taikyti ir tik pasisakė apie tokių priemonių pasekmes. Tarnyba, priėmusi skundžiamą įsakymą ir 2017 m. rugpjūčio 29 d. lydraščiu Nr. 8SD- 4362-(14.8.7.) jį pateikusi ieškovei, iki šiol nesikreipė į VĮ Registrų centras dėl nuomos sutarties išregistravimo. Ši aplinkybė įrodo, kad tik per lydraštyje nustatytą terminą neapskundus įsakymo teismui, Tarnyba būtų kreipusis į VĮ Registrų centras dėl nuomos sutarties išregistravimo. Pažymėtina, kad Tarnyba iki šiol nesikreipė į VĮ Registrų centras dėl nuomos sutarties išregistravimo, t. y. nėra jokios grėsmės, kad būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovei, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra pripažįstami tik ieškovės interesai bet kokia kaina išsaugoti valstybinės žemės nuomos sutartį ir paneigiami valstybinės žemės patikėtinio - Nacionalinės žemės tarnybos - teisėti interesai tinkamai valdyti, naudoti patikėjimo teise perduotų žemę bei ja disponuoti. Taigi, tokiu būdu yra pažeidžiamas viešasis interesas.Teismas neturėjo jokio pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nes iš esmės nutraukus nuomos sutartį ieškovė nepatirs jokių nuostolių ar neigiamų pasekmių, nes Žemės sklypu nesinaudoja, negauna iš to jokios naudos ar pajamų, jis nėra reikalingas įmonei funkcionuoti, jame nėra pagal paskirtį naudotino turto. Be to, svarbu ir tai, kad pati ieškovė neneigia, kad siekia pastatą perleisti, kurį naudoja ne kaip pastatą-siurblinę, o kaip sandėlį, kas įrodo buvo ir yra visi nuomos sutarties nutraukimo pagrindai (Žemės sklypas nėra naudojamas pastatui eksploatuoti).Kauno apylinkės teismas nuspręsdamas taikyti skundžiamas laikinąsias apsaugos priemones neįvertino atsakovės teisinio statuso, kaip subjekto, kurio teisės disponuoti tiek nuosavybės, tiek ir patikėjimo teise valdomu turtu yra griežtai reglamentuotos. Ši aplinkybė, sprendžiant dėl tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės ieškiniui užtikrinti, teismų vertinama kaip aplinkybė, mažinanti grėsmę, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais: Pozicija dėl viešojo intereso egzistavimo yra neargumentuota, neįrodyta ir deklaratyvi. Atsakovė norėdama paneigti nutartimi nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumą ir pagrįstumą turėjo įrodyti, kokiu būdu iki sprendimo priėmimo byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apriboja valstybės galimybes disponuoti turtu ir kaip keliama grėsmė valstybės turtui. Atsakovė neįrodė kokiais būdais žemės sklypas gali būti panaudotas efektyvesniais būdais, teikiančiais valstybei didžiausią naudą. Priešingai, status quo išlaikymas, t.y. nuomos mokėjimas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje, negu apskritai valstybei negauti pajamų, atitinka viešąjį interesą.Nepažeidžiami atsakovės interesai ir taip nutartimi pritaikytos laikinos apsaugos priemonės užtikrina abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Be to, specifinis atsakovės teisinis statusas - valstybinės institucija, nepaneigia būtinumo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, nebent atsakovė nurodys specifinį teisinį reglamentavimą, kad esant pateiktam ieškiniui atsakovei draudžiama imtis priemonių apsunkinti sprendimo įvykdymui.Būtina, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes atsakovės pozicija devalvuoti Konstitucijos ginamą privačią ieškovės nuosavybę ir teisę naudotis, valdyti ir disponuoti pastatu prieš deklaratyvų viešo intereso apsaugą yra absoliučiai nepagrįsta. Atsakovės teiginiai, kad ieškovė vis vien nesinaudoja, o patiria nuostolius mokėdama nuomos mokestį yra ginčo dalykas ir nesprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria tenkintas ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Dėl 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalies, kuria išspręstas ieškinio priėmimo klausimas bei atsakovė įpareigota pateikti rašytinius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl šios nutarties dalies pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių.

1994 m. rugpjūčio 8 d. nuomos sutartimi (toliau-nuomos sutartis) valstybinės žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau - Žemės sklypas), buvo išnuomotas valstybinei akcinei vilnos įmonei „Drobė“. Ši sutartis 2010 m. lapkričio 29 d. susitarimu Nr. 228 buvo pakeista. 2015 m. birželio 10 d. susitarimu Nr. 8SŽN-193 nuomos sutartis buvo pakeista nuomininku nurodant uždarąją akcinę bendrovę „Trys medžiai“. 2017 m. vasario 28 d. atliktas žemės sklypo naudojimo patikrinimas vietovėje (akto Nr. 8ŽN-17-( 14.8.71.), kurio metu nustatyta, kad žemės sklypas yra apaugęs daugiametėmis žolėmis ir pavieniais savaiminiais krūmų-medžių želdiniais, pastatas-siurblinė nefunkcionuoja, kitokia veikla nėra vykdoma, ieškovei pranešė, kad nuomos sutartis bus nutraukta. Kauno miesto skyriaus vedėjo 2017 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 8VĮ-1011 -(14.8.2.) Žemės sklypo nuomos sutartis nutraukta.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliantė nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus galėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas su nurodytais argumentais neturi pagrindo sutikti. Nors pirmosios instancijos teismas ir nepasisakė dėl ieškinio pagrįstumo, tačiau tai nereiškia, jog teismas tokios sąlygos neįvertino. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas atsižvelgė į ieškinio argumentus, prie jo pateiktus rašytinius įrodymus. Byloje nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas palankus ieškovei teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nepasisako, be to, šalių pateikti paaiškinimai bei rašytiniai įrodymai bus vertinami bylą nagrinėjant iš esmės. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovė iki šiol nesikreipė į VĮ Registrų centras dėl nuomos sutarties išregistravimo, t. y. nėra jokios grėsmės, kad būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovei, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos vertinimu, nurodyti argumentai nelaikytini pakankamais panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį.Pažymėtina ir tai, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-897/2014).Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo žemės sklypas u. n. (duomenys neskelbtini) yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Valstybinės žemės patikėjimo teisė priklauso Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, kuri turi visas įstatyme numatytas turto patikėtinio teises ir pareigas, iš jų ir teisę disponuoti ginčo žemės sklypu. Pažymėtina, kad netaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių iki bylos išnagrinėjimo atsakovė turėtų galimybę bet kada imtis teisės aktuose numatytų veiksmų siekiant išnuomoti ar kitu būdu perleisti ginčo žemės sklypą kitiems asmenims. Tuo atveju, jeigu būtų priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas, šio sklypo perleidimas ar nuoma kitiems asmenims gali apsunkinti tokio teismo sprendimo vykdymą bei ieškovės galimybes tęsti nuomos teisinius santykius. Be to, ginčo sklypo nuoma ar perleidimas kitiems asmenims iki bylos išnagrinėjimo gali sukelti naujus teisinius ginčus, dėl kurių kiti asmenys turėtų būti įtraukti į bylos nagrinėjimą arba jiems būtų keliamos naujos bylos, ginčijamos su jais sudarytos sutartys. Apeliantės teigimu, Kauno apylinkės teismas nuspręsdamas taikyti skundžiamas laikinąsias apsaugos priemones neįvertino atsakovės teisinio statuso, kaip subjekto, kurio teisės disponuoti tiek nuosavybės, tiek ir patikėjimo teise valdomu turtu yra griežtai reglamentuotos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo, kadangi vien apeliantės statusas nėra veiksnys, dėl kurio būtų galima netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Nors pirmosios instancijos teismas ir nepasisakė dėl atsakovės teisinio statuso, tačiau taikydamas laikinąsias apsaugos priemones įvertino kitus veiksnius tokius kaip, kad draudimas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro su ieškove sudarytą valstybinio žemės sklypo nuomos sutartį, iš esmės nesukelia atsakovei neigiamų pasekmių ir nepažeidžia jos teisių bei teisėtų interesų, proporcingumo principo ir nevaržys atsakovės teisių daugiau negu to reikia būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Todėl šiuo atveju atsakovės teisinis statusas nepaneigia ar nesumažina grėsmės galutinio teismo sprendimo neįvykdymui ar įvykdymo pasunkėjimui.Atskirajame skunde apeliantė teigia, kad teismas neatsižvelgė į byloje vyraujantį viešąją interesą, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie teiginiai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties. Apeliantė nenurodė kaip gali būti pažeidžiamas viešasis interesas nagrinėjamu atveju taikius laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kokia konkreti grėsmė valstybės turtui tuo bus padaryta (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl kitų atskirajame skunde nurodytų argumentų nepasisako, kadangi jie nepaneigia pirmos instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylos procesinės baigties.

Įvertinęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliantės atskirąjį skundą šios išlaidos iš apeliantės nepriteistinos, kadangi jos neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teismas, Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.