- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-19
- Bylos Nr.
- 1A-307-651/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-60429-2018-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Eduardas Maškevičius, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- V. B.
- Kategorijos
Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-307-651/2019
Teisėja Virgina Pankauskienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60429-2018-5
2019 m. gruodžio 19 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eduardo Maškevičiaus, Lino Pauliukėno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės apribojimu penkiems mėnesiams, įpareigojant per tris mėnesius sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, bei per visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, taip pat dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. gruodžio 23 d. iki 2018 m. gruodžio 24 d. (2 dienas).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. Nuteistasis V. B. nuteistas už tai, kad mušdamas savo šeimos narius, sukėlė jiems fizinį skausmą, o būtent: 2018 m. gruodžio 23 d., apie 0.30 val. (duomenys neskelbtini), jam priklausančio buto svetainėje, asmeninio konflikto su sugyventine V. B. metu, tyčia delnu sudavė V. B. tris kartus į veido sritį. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, iš kambario išėjusiam sūnui A. B., gim. (duomenys neskelbtini), paklausus „ką tu čia darai?“, V. B. tyčia suėmęs sūnui A. B. už drabužių, jį tempė į kitą kambarį ir tyčia sudavė pastarajam vieną kartą kumščiu į krūtinės sritį, tokiais veiksmais nukentėjusiesiems V. B. ir A. B. sukėlė fizinį skausmą.
2. Tauragės apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 30d. nuosprendžiu V. B. pripažino kaltu padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą. Teismo vertinimu, nukentėjusiojo A. B. duoti išsamūs parodymai, V. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai bei kiti duomenys patvirtino, kad V. B. smurtavo prieš nukentėjusiuosius. Teismas, įvertinęs nukentėjusiosios V. B. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, sprendė, kad tikėti V. B. teisme duotais parodymais nėra pagrindo, nes jie yra prieštaringi ir neatitinkantys kitų byloje surinktų įrodymų. Teismas, padarydamas tokią išvadą, rėmėsi liudytojos tyrėjos S. L. parodymais, kuri patvirtino, kad tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiosios parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo užrašyti iš jų pačių žodžių, su parodymais tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusioji susipažino, pastabų nepareiškė. Dėl nurodytų priežasčių teismas svarbesnę reikšmę skyrė pirminiams įvykio vietoje ar įvykio tyrimo pradžioje surinktiems duomenims.
2.1. Skirdamas bausmę, teismas vadovavosi BK 41 straipsnyje numatytais bausmės paskirties kriterijais, bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė, jog teisiamasis teisiamas pirmą kartą, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir sprendė, kad tikslinga jam skirti laisvės apribojimo bausmę paskiriant poveikio priemonę, numatytą BK 72² straipsnyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau BPK) pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 3 punktas 3 dalis) bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Teigia, kad teismas nuteisdamas V. B. rėmėsi liudytojos tyrėjos S. L. ir sūnaus A. B. subjektyviais parodymais, nors tiek jis, tiek nukentėjusioji V. B. nuosekliai aiškino, kad jokių veiksmų, kurie sukeltų fizinį skausmą nei V. B. nei A. B. nepadarė.
3.1. Tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu save apkalbėjo, kadangi tyrėja S. L. jį apgavo, sakydama, kad tik pripažinus kaltę byla bus nutraukta. Kadangi neturėjo advokato, patikėjo tyrėja ir sutiko su teismo įsakymo sąlygomis, tinkamai su jomis nesusipažinęs. Visi tolimesni prašymai nutraukti bylą buvo ignoruojami. Dėl sūnaus duotų parodymų tvirtina kad jam poveikį daro jo uošvienė A. G. ir su sūnumi santykiai nėra geri, jo elgesys yra blogas, bet į tai niekas neatsižvelgė.
3.2. Teismas ignoravo byloje esančius objektyvius įrodymus, būtent specialisto išvadą, patvirtinančią, kad niekam nebuvo padaryti sužalojimai. Pažymi, kad kasacinio teismo ne kartą yra pasakyta, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikro pajustų skausmą (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014; 2K-164-895/2016, 2K-180-689/2018 ir kt.)
4. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas advokatas E. Vilkys prašė išteisinti V. B.. Nurodė, kad nukentėjusioji teismo posėdžio metu neigė patyrusi smurtinius veiksmus ir nekartą prašė nutraukti bylą prieš V. B.. Mano, kad būtų logiškiausias šioje byloje susitaikymas. Dėl sūnui A. B. fizinio skausmo sukėlimo nurodė, kad jis tik pamokytas močiutės iškvietė policiją, nes tikslas V. B. iškeldinti iš buto. Nesutinka, kad pastūmimas į lovą gali būti vertinamas kaip skausmo sukėlimas BK 140 straipsnio 2 dalies prasme.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
6. Kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės.
Žemesnės instancijos teismas
7. Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu ir prašo jį panaikinti bei priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias nuostatas (BPK 20 straipsnio 5 dalis), išvadas dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką pagrindė prielaidomis bei netinkamai įvertintais įrodymais. Iš apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad apeliantas, nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kritikuoja apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. B. ir liudytojos tyrėjos S. L. parodymais visiškai ignoruodamas tiek jo paties, tiek nukentėjusiosios V. B. duotus parodymus teisme, patvirtinančius, kad V. B. nepadarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos.
8. Pagal teismų praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su tokiais apelianto apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei iš esmės padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo V. B. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, jas teisiškai įvertino. Nors teigiama, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė į nukentėjusiojo A. B. ir liudytojos tyrėjos S. L. parodymus ir nepagrįstai visiškai nevertino nukentėjusiosios V. B. teisme duotų parodymų, nevertino medicininių dokumentų, patvirtinančių, jog nukentėjusiesiems nebuvo padaryti jokie sužalojimai, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino visų byloje esančių įrodymų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad V. B. padarė jam inkriminuojamas veikas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. BPK 20 straipsnio 2 dalies ir 5 dalies nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Žemesnės instancijos teismas
10. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad V. B. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje. Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas nuteistasis, nukentėjusioji V. B., liudytoja S. L., pagarsinti liudytojos A. G. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat apklaustas nukentėjusysis nepilnametis A. B.. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nukentėjusiosios ir nuteistojo teisme duotų parodymų neatitikimą jų duotiems pirminiams parodymams ikiteisminio tyrimo metu, sprendė, kad vėliau iškelta versija tik rodo siekimą padėti V. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Su tokia išvada kolegija neturi pagrindo nesutikti, nes įvertinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir teisme duotus parodymus, matyti, kad būtent teisme duoti parodymai neatitinka kitų byloje esančių įrodymų.
11. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad jai V. B. sudavė į veidą (t. 1, b. l. 1-2; 36-37; 42-43; 54-55). Akistatos metu su nuteistuoju V. B., nukentėjusioji V. B. taip pat patvirtino, kad jai V. B. tyčia delnu tris kartus sudavė į veido sritį (t. 1, b. l. 50-51). Pažymėtina, kad nors nukentėjusioji pirmosios instancijos teismo posėdžio metu tvirtino, kad pirminius parodymus davė būdama šoke ir būdama neblaivi, tačiau ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė ne vieną kartą ir visais atvejais nurodė visiškai tapačias aplinkybes: visų parodymų metu tvirtino, kad jai V. B. sudavė į veidą tris kartus. Be kita ko, nukentėjusioji V. B. ir teisme patvirtino, kad papildomų apklausų metu duoti parodymai yra teisingi. Nors teismo posėdžio metu nukentėjusioji taip pat tvirtino, kad visą laiką ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus tvirtino, kad smurto prieš ją nebuvo panaudota, tačiau tai visiškai prieštarauja byloje užfiksuotiems jos pirminiams parodymams. Įvertinus nukentėjusiosios parodymus duotus teisme, matyti, kad jie yra visiškai nenuoseklūs ir painūs, o tai tik patvirtina jų netikrumą. Nors teisme ir tvirtino, kad ji parodymų nekeičia, tačiau tuo pačiu teigia, kad smurto prieš ją V. B. nevartojo. Akivaizdu, kad nukentėjusiosios teisme duoti parodymai yra nenuoseklūs, painūs ir prieštaraujantys pirminiams jos duotiems parodymams. Kolegijos pagrįstu manymu, tokiems V. B. teisme duotiems prieštaringiems parodymams įtakos galėjo turėti faktas, kad ji gyvena nuteistajam priklausančiame bute ir kartu su juo girtauja.
12. Vertinti teisme duotus nukentėjusiosios parodymus kaip teisingus nebuvo pagrindo ir dėl to, kad jie neatitinka kitų byloje esančių įrodymų. Nukentėjusysis A. B. viso ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad V. B. smurtavo tiek prieš jo motiną V. B., tiek prieš jį. Liudytoja apklausta tyrėja S. L. patvirtino, kad V. B. ikiteisminio tyrimo metu ne vieną kartą teigė, kad jai buvo suduota į veidą tris kartus. Vien faktas, kad po smurtinių veiksmų neliko sužalojimų ar kad nukentėjusioji atleido nuteistajam ir jam jokių pretenzijų neturi, nepaneigia paties smurtinių veiksmų vartojimo prieš nukentėjusiąją V. B. ir kad jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Akivaizdu, kad sudavimas į veidą tris kartus delnu, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Tai patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 44/2019(030 pateikta išvada, jog bet kuris fizinis poveikis sukelia vienokio ar kitokio intensyvumo skausmą (t. 1, b. l. 74-75).
13. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad V. B. ne kartą norėjo nutraukti bylą V. B., nes neva smurto nepatyrė, nurodytina, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu būtų išreiškusi norą susitaikyti, tokio noro neišreiškė ir teisme. Prieštaringų parodymų davimą teisme vertinti kaip siekimą susitaikyti, nebuvo pagrindo. Kita vertus, pastebėtina ir tai, kad nukentėjusioji V. B. nepateikė nei apeliacinio skundo, nei atsiliepimo į V. B. apeliacinį skundą, ir tai tik patvirtina jos poziciją, jog susitaikyti su V. B. nesiekė.
14. Vertinant paties V. B. parodymus, duotus teisme, taip pat darytina išvada, kad jie yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl apylinkės teismas pagrįstai juos vertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis pripažino, kad jis sudavė buvusiai sutuoktinei V. B. delnu tris kartus į veidą. Taip pat pripažino, kad sūnų A. B. stūmė delnu, suduodant jam į krūtinę, dėl ko jis atsisėdo ant lovos. Tokie parodymai visiškai sutampa su nukentėjusiojo A. B. parodymais bei nukentėjusiosios V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Netikėti nukentėjusiojo A. B. duotais parodymais, teismas neturėjo jokio pagrindo, nes jo parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme yra nuoseklūs, logiški ir visiškai sutampantys su kitais įrodymais. Nukentėjusiojo A. B. nurodytą aplinkybę, kad tėvas jam smūgiavo į krūtinę iš dalies patvirtino nukentėjusioji V. B. nurodydama, kad matė, jog V. B. buvo pakėlęs kumštį prieš sūnų. Nuteistasis taip pat neneigė, kad buvo pakėlęs ranką, kaip įvardija ne kumštį, o delną, tačiau neigia jam sudavęs. Įvertinus šias nurodytas aplinkybes, paties nukentėjusiojo A. B. nuoseklius parodymus, išrašą iš ligoninės, kuriame užfiksuoti duomenys apie patirtus sužalojimus iš karto po įvykio, darytina išvada, kad V. B. sudavė sūnui A. B. į krūtinę ir taip sukėlė fizinį skausmą. Nors nuteistasis tvirtina, kad santykiai su sūnumi yra prasti, kad jie konfliktuoja ir neva dėl to sūnus apkalbėdamas jį keršija, tačiau tokia versija, vertinant ją visų įrodymų kontekste, yra neįtikinama ir vertintina kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistojo teigimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į blogą sūnaus elgesį, tačiau pažymėtina, kad bet koks sūnaus elgesys, nesuteikia teisės prieš jį smurtauti.
15. Dėl liudytojos tyrėjos S. L. duotų parodymų nurodytina, kad jais teismas taip pat visiškai pagrįstai vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nes jie tik patvirtino, kad V. B. ir V. B. ikiteisminio tyrimo metu davė nuoseklius parodymus ir ji juos tik užfiksavo. Jokių duomenų, kad šie asmenys būtų nesutikę su užfiksuotais jų parodymais, nėra. Priešingai, tiek nukentėjusioji V. B., tiek nuteistasis V. B. savo parašais patvirtino, kad viskas surašyta teisingai. Apelianto nurodymas, kad ikiteisminio tyrimo metu save apkalbėjo, nes tyrėja S. L. jį, kaip neturintį gynėjo, apgavo nurodydama, kad byla bus nutraukta, jei jis kaltę pripažins, yra niekuo nepagrįstas. Nustatyta, kad V. B. duodamas parodymus iš karto po įvykio, nepripažino kaltės, neigė sudavęs smūgius buvusiai sutuoktinei ir sūnui, tačiau vėliau ne vieną kartą duodamas parodymus patvirtino, kad smurtavo prieš nukentėjusiuosius ir patvirtino, kad pirminės apklausos metu davė melagingus parodymus. Be kita ko, nuteistasis dalyvavo ir akistatoje su nukentėjusiąja V. B. ir taip pat patvirtino, kad prieš ją bei sūnų smurtavo. Parodymai duoti kelių mėnesių laikotarpiu, todėl netikėti nuosekliais jo parodymais, nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad ne vien asmens prisipažinimas lemia bylos baigtį. Analizuojamu atveju byloje pakako duomenų konstatuoti, kad V. B. padarė jam inkriminuojamas veikas, jo ikiteisminio tyrimo metu neva duoti neteisingai parodymai apkalbant save, sutapo su nukentėjusiųjų V. B., A. B. bei liudytojų A. G., tyrėjos S. L. parodymais, patvirtinančiais, kad prieš V. B. ir A. B. buvo pavartotas smurtas dėl ko jie patyrė fizinį skausmą.
16. Nagrinėjamu atveju yra įrodyti visi objektyvūs ir subjektyvūs nusikaltimo požymiai. Byloje surinktų įrodymų visetu įrodyta, kad nuteistasis smurtavo prieš buvusią sutuoktinę ir sūnų ir tai aiškiai patvirtina, kad jis suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį ir norėjo taip elgtis.
17. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, t. y. nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo V. B. apeliacinį skundą.