Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovės atstoto veiksmais, laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2018 m. liepos 18 d. jį kalinant Alytaus pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, neužtikrinant reglamentuotos vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto normos, avarinės būklės, higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto. Atsižvelgiant į tai, skaičiuojant patalpos gyvenamąjį plotą, iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).

Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 29–32) nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2018 m. liepos 18 d. paskirtas gyventi į 7 būrio 2 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas 45,59 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl, esant visoms joms užimtoms, vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,8 kv. m gyvenamojo ploto.

Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie ginčo patalpų plotą, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių neginčijo, skunde taip pat nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje buvo 12 miegamųjų vietų, todėl teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui, byloje vertinamu laikotarpiu gyvenant ginčo patalpoje, reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovės atsakomybei šiame kontekste kilti.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su avarine jo gyvenamosios patalpos ir sanitarinio mazgo būkle (išdužusiais langais, techniškai netvarkingais langų ir durų rėmais, elektros instaliacija, neveikiančiomis praustuvėmis). Tvirtino, kad dėl tokios patalpų būklės jose buvo netinkama temperatūra, drėgna, veisėsi pelėsis ir pan.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

Byloje esantis 2008 m. vasario 27 d. Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos Pripažinimo avariniu aktas (toliau – ir Aktas), patvirtina, kad, atlikus 2 – ojo bendrabučio apžiūrą, jo būklė pripažinta ne avarine, o bloga. Šiame akte nurodyta, kad vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynų sistemos elementų žymi korozija, nesandarūs sujungimai, pažeista sanitarinių mazgų grindų izoliacija. Praustuvai, klozetai ir visi esantys WC vamzdynai pažeisti stipriai korozijos, estetinė išvaizda labai bloga. Bendrabučio patalpų vidaus sienos ir lubos pažeistos grybelio, daugumoje nukritęs tinkas (atplyšę betono lopiniai), nuo drėgmės sienos pajuodusios, apipelijusios. Laiptų pakopos ištrupėjusios, iš dalies nukritęs darbo armatūros apsauginis betono sluoksnis. Langų rėmai supuvę, nesandarūs. Durų staktos ir pačios durys nesandarios. Vidaus patalpų sienos, lubos, grindys, langai ir durys fiziškai susidėvėjusios (fizinio susidėvėjimo procentas 58 proc.) Stogas vietomis praleidžia vandenį, danga susidėvėjusi, iškeltos oro pūslės. Reikalinga rekonstruoti vandentiekio ir kanalizacijos sistemas, elektros instaliaciją, pakeisti langus ir duris, būtinas vidaus, sienų ir grindų, laiptinių remontas, pamato, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas (b. l. 14–15). Duomenų, apie atliktus remonto darbus, pagerintą 2 bendrabučio būklę į bylą nepateikta, todėl akivaizdu, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl 2 bendrabučio, o tuo pačiu ir ginčo gyvenamosios patalpos bei sanitarinio mazgo blogos būklės, taip pat pagrindžia pareiškėjo nurodytus blogos patalpų būklės jam sukeltus nepatogumus (patalpose buvo šalta, drėgna, tamsu, veisėsi pelėsis ir grybelis).

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su gyvenamojoje patalpoje buvusiais buitiniais parazitais.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka [10.5].

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažįsta, kad vertinant, ar pareiškėjo nusiskundimai dėl nešvarios, buitiniais parazitais užkrėstos gyvenamosios patalpos yra pagrįsti, vien tik atsakovo pateiktos sutarties dėl patalpų dezinsekcijos ir deratizacijos kopijos pateikimas nėra pakankamas pagrįsti, kad tikrinamu atveju pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygos šia prasme išties buvo tinkamos (žr., pvz., 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-261/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018). Tai reiškia, kad atsakovas, paneigdamas pareiškėjo teiginius, turi pateikti pagrįstus ir pakankamus to įrodymus (šiuo atveju, pvz., dezinsekcijos ir deratizacijos darbų atlikimo aktus, žurnalus ir pan.).

Alytaus PN pateikė teismui su V. M. individualia įmone sudarytą sutartį dėl buitinių kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b. l. 38-42), tačiau duomenų apie atliktus kenkėjų naikinimo darbus (sutartinių įsipareigojimų laikymąsi) į bylą nepateikta, dėl to pareiškėjo nurodyto pažeidimo atžvilgiu konstatuotini atsakovės atstovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad sanitariniai įrenginiai buvo atskirti tik iki 1,35 m aukščio sienelėmis, todėl buvo pažeistas jo privatumas. Nors teismas reikalavo (b. l. 20), tačiau atsakovės atstovas dėl šio pareiškėjo tvirtinimo neargumentavo, jį paneigiančių įrodymų nepateikė.

Ginčo metu pagal galiojusį teisinį reglamentavimą reikalavimo bendrabučio tipo patalpose esančiame sanitariniame mazge sanitarinius įrenginius atskirti sienelėmis nėra nustatyta.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje (žr. pvz. LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje A-886-662/2018) nurodė, kad Europos Ž. T. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus T. T. praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus T. T. 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Vis dėlto Europos Ž. T. Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus T. T. 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C.prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus T. T. praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad 7 būrio sanitariniame mazge sanitariniai įrenginiai vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Ž. T. Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui 7 būryje naudojantis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.

Pareiškėjas tvirtino, kad išsimaudyti po šiltu dušu buvo galima tik kartą per savaitę, galimybė išsimaudyti po šiltu dušu po sporto nebuvo sudaryta.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Reikalavimo suteikti nuteistajam papildomą galimybę išsimaudyti po dušu po sporto nėra įtvirtinta.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, pats pareiškėjas neneigia, jog tokia galimybė jam buvo suteikta. Byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN dėl galimybės dažniau (po sporto) maudytis po dušu suteikimo, o atsakovės atstovas jo prašymų netenkino, todėl aukščiau nurodytas teisinis reglamentavimas, suteikiantis pareiškėjui teisę kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu, šiuo atveju, nebuvo pažeistas.

Pareiškėjas tvirtino, kad jam nebuvo išduotas pilnas patalynės komplektas.

Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes (toliau – suimtieji (nuteistieji)), aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas nustato Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Aprašas) (ginčui aktuali redakcija), kurio 3 punkte nustatyta, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui 2017 m. birželio 27 d. atvykus į Alytaus PN jam buvo išduotas čiužinys, antklodė ir pagalvė. Pareiškėjas turėjo savo nuosavą patalynę, todėl patalynės komplektas (užvalkalas antklodei, užvalkalas pagalvei ir paklodė) jam nebuvo išduoti (b. l. 33). Taigi nagrinėjamame kontekste Aprašo nuostatos nebuvo pažeistos.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo atsakovės atstovo veiksmais netinkamai teikiant jam kirpimo paslaugas. Nurodė, kad buvo kerpamas su ta pačia kirpimo mašinėle kaip ir ŽIV sergantys nuteistieji, dėl to galėjo būti užkrėstas ŽIV.

Higienos normos HN 134:2015 22.3 punkte įtvirtintas reikalavimas kiekvienam asmeniui naudoti išvalytus ir dezinfekuotus instrumentus ir/ar įrankius.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą tvirtino, kad Alytaus PN plaukų kirpimo mašinėlės naudojamos Higienos normos HN 134:2015 22.3 punkte nustatyta tvarka. Šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nėra pateikta. Tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.

Nagrinėjami atveju pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad buvo kerpamas ta pačia plaukų kirpimo mašinėle kaip ir ŽIV infekuoti asmenys, tačiau nenurodė konkrečių pažeidimų atvejų, juos padariusių asmenų. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl tokio pobūdžio galimo pažeidimo pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN pareigūnus, administraciją, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus ir pan., todėl, nesant tokių duomenų, darytina išvada, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jo neįrodė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Pareiškėjas tvirtino, kad prašė Alytaus PN perkelti jį į kitus pataisos namus, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas, tačiau šios aplinkybės nekonkretizavo, t. y. nenurodė, kada, į ką kreipėsi, šios aplinkybės neįrodinėjo jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Atsakovės atstovas nurodė, kad tokio pareiškėjo prašymo nebuvo gauta (b. l. 26). Šios aplinkybės pareiškėjas neneigė. Nesant konkrečių duomenų apie pareiškėjo galimai rašytą prašymą, nėra pagrindo tikėti niekuo nepagrįstu, abstrakčiu teiginiu dėl teikto ir netenkinto prašymo dėl perkėlimo į kitus pataisos namus.

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus PN laikotarpiu 2017 m. birželio 27 d. iki 2018 m. liepos 18 d. blogos techninės būklės pastate, neužtikrinant švarios nuo buitinių parazitų aplinkos.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia sveikatos pablogėjimais, orumo ir garbės pažeminimu, diskomfortu, emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, nemiga, įtampa, nerimu.

Nors byloje duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę ginčo laikotarpiu nėra, tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).

Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nenustatęs, kad dėl šių pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2018 m. liepos 18 d. pareiškėjui kalint Alytaus PN jo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas, buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.