Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, atstovui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Teisės ir pirkimų departamento Teisės taikymo skyriaus vedėjui P. S.,

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos atstovei šios institucijos Turizmo veiklos priežiūros skyriaus vyriausiajai specialistei R. L.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. A., E. B., S. B., D. G., A. G., T. J., M. J., D. J., D. K., V. J.-K., R. K., J. M., V. M., A. N., U. P., V. P., A. P., A. Š., D. Š., I. V., I. V., B. V., D. V., L. V. ir S. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjai E. A., E. B., S. B., D. G., A. G., T. J., M. J., D. J., D. K., V. J.-K., R. K., J. M., V. M., A. N., U. P., V. P., A. P., A. Š., D. Š., I. V., I. V., B. V., D. V., L. V. ir S. Ž. (toliau – ir pareiškėjai), atstovaujami advokato J. V. (žr. 2017 m. rugsėjo 27 d., 2017 m. spalio 6 d., 23 d., 25 d. ir 30 d., 2017 m. lapkričio 6 d., 7 d. ir 9 d. atstovavimo sutartis), kreipėsi į teismą su 2017 m. lapkričio 13 d. skundu, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės:

1.1. turtinės žalos atlyginimą: E. A. – 273,84 Eur; E. B. – 411,47 Eur; S. B. – 411,48 Eur; D. G. – 438,99 Eur; A. G. 439,00 Eur; T. J. – 403,45 Eur; M. J. – 403,45 Eur; D. J. – 403,44 Eur; D. K. – 275,90 Eur; V. J. K. – 318,58 Eur; R. K. – 318,58 Eur; J. M. – 385,10 Eur; V. M. – 385,09 Eur; A. N. – 278,46 Eur; U. P. – 601,22 Eur; V. P. – 601,22 Eur; A. P. – 601,24 Eur; A. Š. – 411,61 Eur; D. Š. – 411,61 Eur; I. V. – 301,36 Eur; I. V. – 301,37 Eur; B. V. – 592,96 Eur; D. V. – 592,96 Eur; L. V. – 592,97 Eur; S. Ž. – 273,84 Eur;

1.2. 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

1.3. bylinėjimosi išlaidas – kiekvienam pareiškėjui po 121 Eur, iš viso – 3 025 Eur.

2. Pareiškėjų skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Kelionių organizatorius uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“ (toliau – ir UAB „Freshtravel“, ir Bendrovė) organizavo turistams poilsines keliones iki 2014 m. lapkričio 14 d., kai Bendrovė paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Kai kuriems turistams dalį pinigų kompensavo UAB „Freshtravel“ draudimo bendrovė, o kitiems turistams dėl nesuteiktos Bendrovės paslaugos (už neįvykusią kelionę) pinigai nebuvo grąžinti. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir VAT nutartis 1) Bendrovei iškėlė bankroto bylą.

2.2. Vartotojų federacija, atstovaudama nukentėjusių vartotojų interesams, 2015 m. birželio 27 d. kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas), kad šis pateiktų informaciją apie fizinius asmenis, kurie nukentėjo dėl Bendrovės nemokumo, taip pat informaciją apie asmenų patirtus nuostolius. 2015 m. liepos 29 d. iš Departamento gautame atsakyme nurodyta, jog Departamentas gavo 813 prašymų atlyginti dėl Bendrovės nemokumo turistų patirtus nuostolius dėl neįvykusių kelionių ar iš dalies suteiktų paslaugų pagal 781 turizmo paslaugų teikimo sutartis; Departamentui įvertinus gautus nukentėjusių turistų prašymus paaiškėjo, kad bendra turistų patirtų nuostolių suma sudaro (duomenys neskelbtini) Eur, o nemokios Bendrovės veikla buvo apdrausta (duomenys neskelbtini) Eur sumai.

Vartotojų federacija, atstovaudama pareiškėjams, 2015 m. birželio 25 d. kreipėsi su pretenzija į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl piniginių lėšų pareiškėjams grąžinimo ir neturtinės žalos atlyginimo bei informavo, jog Lietuvos Respublikai atsisakius atlyginti grupės ieškovų (pareiškėjų) patirtą žalą, bus kreipiamasi į teismą su grupės ieškiniu. Iš valstybės institucijų negautas teigiamas atsakymas: 2015 m. birželio 26 d. iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos gautas atsakymas, jog pretenzija yra persiųsta persiunčiama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai (toliau – ir Ministerija), o 2015 m. liepos 2 d. iš Ministerijos gautas atsakymas, jog Ministerija kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl pasitarimo sušaukimo ir į pretenziją bus duotas atsakymas po pasitarimo. Atsakovė iki šio skundo pateikimo dienos neatlygino pareiškėjams žalos.

2.3.1. 2 asmenys – E. A. ir S. Ž. – pagal portalo (duomenys neskelbtini) reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 2 158 Lt (625,00 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę 4 asmenims (kelionės sutartyje įrašyti asmenys U. V. ir I. Z. dėl žalos atlyginimo nesikreipia) į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) portalus valdančiai uždarajai akcinei bendrovei „Cherry Media LT“ (toliau – ir UAB „Cherry Media LT“) (dabar – uždaroji akcinė bendrovė „Beta Media“ (toliau – ir UAB „Beta Media“)). Nurodyti asmenys 2014 m. lapkričio 5 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004253, tačiau kelionė nesuorganizuota, nes Bendrovė tapo nemoki. Nurodyti asmenys nespėjo sumokėti mokesčio už vizas. Šie turistai 2014 m. gruodžio 12 d. su prašymu kreipėsi į Departamentą dėl kompensavimo procedūros inicijavimo. Draudimo bendrovė „Ergo Insurance“ Lietuvos filialas (toliau – ir DB „Ergo Insurance“) 2015 m. lapkričio 17 d. neįvykusią kelionę grąžino 30,98 Eur, taigi, šiems pareiškėjams negrąžinta suma yra 547,68 Eur, po 273,84 Eur kiekvienam.

2.3.2. 2 asmenų šeima – E. B. ir S. B. – pagal portalo (duomenys neskelbtini) reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 3 160 Lt (915,20 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“, į kelionės kainą įskaičiuota ir vizų kaina – 160 Lt (46,34 Eur), kurią pareiškėjai apmokėjo atskiru pavedimu. Šie pareiškėjai 2014 m. rugsėjo 12 d. su Bendrove sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002899, tačiau kelionė nesuorganizuota, nes Bendrovė tapo nemoki. Turistai 2014 m. gruodžio 10 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu dėl kompensavimo procedūros inicijavimo. DB „Ergo Insurance“ 2015 m. rugsėjo 10 d. už neįvykusią kelionę grąžino 45,33 Eur, taigi, pareiškėjams negrąžinta suma yra 823,53 Eur, po 411,76 Eur kiekvienam.

2.3.3. 2 asmenų šeima – D. G. ir A. G. – pagal portalo (duomenys neskelbtini) reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 3 358 Lt (972,54 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“, į sumokėtą kelionės kainą įskaičiuota suma už 2 asmenų vizas – 160 Lt (46,34 Eur). Šie pareiškėjai 2014 m. spalio 10 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003396, tačiau kelionė nesuorganizuota, nes Bendrovė tapo nemoki. Pareiškėjai 2014 m. lapkričio 21 d. su prašymu kreipėsi į Departamentą dėl kompensavimo procedūros inicijavimo. DB „Ergo Insurance“ 2015 m. rugsėjo 9 d. už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 48,21 Eur, likusi negrąžinta suma – 877,99 Eur, t. y. D. G. – 438,99 Eur, A. G. – 439,00 Eur.

2.3.4. 3 asmenų šeima – T. J., M. J. ir D. J. – pagal portalo (duomenys neskelbtini) reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 4 397 Lt (1 273,46 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“. Šie pareiškėjai 2014 m. spalio 10 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004414, tačiau kelionė nesuorganizuota, nes Bendrovė tapo nemoki. Turistai 2015 m. sausio 21 d. su prašymu kreipėsi į Departamentą dėl kompensavimo procedūros inicijavimo. DB „Ergo Insurance“ 2015 m. 2015 m. rugsėjo 7 d. už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 63,12 Eur, likusi negrąžinta suma – 1 210,34 Eur, t. y.: T. J. ir M. J. – po 403,45 Eur, D. J. – 403,44 Eur.

2.3.5. 2 asmenys – D. K. ir A. N. – pagal tarpininko kelionių platintojos uždarosios akcinės bendrovės „Meganora“ (toliau – ir UAB „Meganora“) reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo į šios bendrovės sąskaitą 2 358 Lt (636,58 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę, į kelionės kainą įskaičiuota kaina už 2 asmenų vizas – 160 Lt (46,34 Eur). Šios pareiškėjos 2014 m. spalio 30 d. su kelionių Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004003, tačiau kelionė nesuorganizuota, nes Bendrovė tapo nemoki. UAB „Meganora“ 2014 m. lapkričio 20 d. išmokėjo komisinius už neįvykusią kelionę: A. N. 87,82 Lt (25,43 Eur) D. K. – 87,92 (25,46 Eur). DB „Ergo Insurance“ 2015 m. rugsėjo 4 d. už neįvykusią kelionę A. N. grąžino 14,40 Eur, 2017 m. rugsėjo 8 d. D. K. – 16,93 Eur, likusi negrąžinta suma – 508,02 Eur, t. y. – kiekvienai po 254,01 Eur.

2.3.6. 2 asmenų šeima – V. J. K. ir R. K. – pagal portalo (duomenys neskelbtini) reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 2 200 Lt (637,16 Eur) už 6 dienų poilsinę kelionę į (duomenys neskelbtini). Šie pareiškėjai su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003973, tačiau kelionė neįvyko, nes Bendrovė tapo nemoki. DB „Ergo Insurance“ už neįvykusią kelionę išmokos nesumokėjo, todėl likusi pareiškėjams negrąžinta pinigų suma – 637,16 Eur, t. y. kiekvienam po 318,58 Eur.

2.3.7. 3 asmenų šeima – J. M., V. M. ir R. M. – pagal portalo (duomenys neskelbtini) reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 2 798 Lt (810,36 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę dviem asmenims į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“. R. M. neįtraukiama kaip pareiškėja, nes tuo metu, kai buvo įsigyta kelionė, ji nebuvo sulaukusi 2 m. ir pagal sutartį už ją mokėti nereikėjo. Pareiškėjai 2014 m. spalio 31 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004096, tačiau kelionė nesuorganizuota, nes Bendrovė tapo nemoki. DB „Ergo Insurance“ 2015 m. rugsėjo 7 d. už neįvykusią kelionę turistams grąžino 40,17 Eur, likusi negrąžinta suma – 770,19 Eur, t. y. J. M. – 385,10 Eur, V. M. – 385,09 Eur.

2.3.8. 3 asmenų šeima – U. P., V. P. ir A. P. (iki santuokos – R.) – pagal portalo (duomenys neskelbtini) reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 3 837 Lt (1 111,27 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“, į šią kainą įskaičiuota ir vizų 3 asmenims kaina – 240 Lt (69,51 Eur). Pareiškėjai 2014 m. spalio 21 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003636, tačiau kelionė minėtiems asmenims nesuorganizuota, nes Bendrovė tapo nemoki. Turistai 2014 m. lapkričio 21 d. su prašymu kreipėsi į Departamentą dėl kompensavimo procedūros inicijavimo. DB „Ergo Insurance“ 2015 m. rugsėjo 9 d. už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 55,08 Eur, likusi pareiškėjams negrąžinta suma už šią kelionę – 986,68 Eur, t. y. U. P. ir V. P. – po 328,89, A. P. – 328,90 Eur.

Šie pareiškėjai pagal portalo (duomenys neskelbtini) reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 5 315 Lt (1 539,33 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę 5 asmenims į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“ , į šią kelionės kainą įskaičiuota ir vizų 5 asmenims kaina – 350 Lt (101,37 Eur) (kelionės sutartyje nurodyti asmenys – R. S. ir J. D. – nesikreipia į teismą dėl žalos atlyginimo už neįvykusią kelionę). Pareiškėjai 2014 m. rugsėjo 5 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002236, tačiau kelionė nesuorganizuota, nes Bendrovė tapo nemoki. DB „Ergo Insurance“ 2015 m. rugsėjo 9 d. už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 76,30 Eur, likusi negrąžinta suma už šią kelionę – 817,00 Eur, t. y. U. P. ir V. P. – po 272,33, A. P. – 272,34 Eur.

2.3.9. 2 asmenų šeima – A. Š. ir D. Š. – pagal portalo (duomenys neskelbtini) reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 3 138 Lt (908,83 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę 2 asmenims į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“, į kelionės kainą įskaičiuota ir vizų kaina 2 asmenims – 140 Lt (40,55 Eur). Šie pareiškėjai 2014 m. rugsėjo 8 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002719, tačiau kelionė nesuorganizuota, nes Bendrovė tapo nemoki. Turistai 2014 m. gruodžio 30 d. su prašymu kreipėsi į Departamentą dėl kompensavimo procedūros inicijavimo. DB „Ergo Insurance“ 2015 m. už neįvykusią kelionę grąžino 45,06 Eur, likusi negrąžinta suma – 823,22 Eur, t. y. kiekvienam po 411,61 Eur.

2.3.10. 2 asmenų šeima – I. V. ir I. V. – pagal portalo (duomenys neskelbtini) reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo 2 358 Lt (682,92 Eur) už poilsinę 6 dienų kelionę į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) portalus valdančiai UAB „Cherry Media LT“, į šią kelionės kainą įskaičiuota kaina už vizas – 160 Lt (46,34 Eur). Šie pareiškėjai 2014 m. lapkričio 7 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004327, tačiau kelionė nesuorganizuota, nes Bendrovė tapo nemoki. DB „Ergo Insurance“ 2015 m. rugsėjo 7 d. už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 33,85 Eur, likusi negrąžinta suma – 602,73 Eur, t. y. I. V. – 301,36 Eur, I. V. – 301,37 Eur.

2.3.11. 4 asmenų šeima – B. V., D. V., L. V. ir Ą. V. – pagal tarpininko kelionių organizatoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Tobulita“ (toliau – ir UAB „Tobulita“) reklamuojamus pasiūlymus sumokėjo šiai bendrovei 7 000 Lt (2 027,34 Eur) už poilsinę 13 dienų kelionę į (duomenys neskelbtini), bet nespėjo sumokėti už vizas. Ą. V. neįtraukiamas į pareiškėjus, nes įsigyjant kelionę jam nebuvo suėję 2 m. ir pagal kelionės sutartį už jį mokėti nereikėjo. Pareiškėjai 2014 m. spalio 22 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003713, tačiau kelionė nesuorganizuota, nes Bendrovė tapo nemoki. UAB „Tobulita“ 2014 m. gruodžio 17 d. pareiškėjams grąžino komisinius už neįvykusią kelionę – 537,52 Lt (155,68 Eur), DB „Ergo Insurance“ 2015 m. rugsėjo 9 d. už neįvykusią kelionę pareiškėjams grąžino 92,77 Eur, likusi pareiškėjams negrąžinta suma – 1 778,89 Eur, t. y. B. V. ir D. V. – po 592,96 Eur, L. V. – 592,97 Eur.

2.4. Pasak pareiškėjų, reikalavimą atlyginti patirtą turtinę žalą jie kildina iš netinkamo 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva), kuri pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą (toliau – ir Įstatymas) yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos (toliau – ir ES) aktas, įgyvendinimo ir Direktyvos 7 straipsnio pažeidimo. Atsakovė neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Be to, Įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė – įvykdymo užtikrinimo suma ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų, – neatitinka realybės, jog būtų pakankamai lėšų atlyginti žalą, kurią gali patirti vartotojai. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencija dėl Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, šiame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu, nesvarbu, kokiu būdu, jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju; Direktyvos 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip: kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis repatrijuotas, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos nustatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas; kad jeigu nustatoma, jog valstybė riboja garantijos dydį, tai būtų akivaizdžiai nesuderinama su Direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, dėl kurio, jeigu būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė. Direktyvos 7 straipsnyje nenustatyta jokia konkreti sąlyga, susijusi su kelionės organizatoriaus nemokumo priežastimi.

Lietuvos valstybė už susidariusią situaciją yra atsakinga, nes perkeldama Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę netinkamai įgyvendino minėtas Direktyvos nuostatas ir neužtikrino joje nurodytų tikslų įgyvendinimo. Pasak pareiškėjų, šiuo atveju yra akivaizdus priežastinis ryšys tarp atsakovės padaryto pažeidimo – Direktyvos 7 straipsnio pažeidimo, t. y. netinkamo Direktyvos įgyvendinimo – ir kilusios žalos – nuostolių, kuriuos dėl Bendrovės nemokumo patyrė turistai; jeigu atsakovė būtų tinkamai įgyvendinusi Direktyvą, nebūtų susidariusi tokia situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, valstybėje nebūtų tokios institucijos, kuri prisiimtų atsakomybę ir atlygintų turistams jų patirtą žalą, t. y. atlygintų turistams jų patirtas kelionės išlaidas, kitaip tariant, jeigu atsakovė būtų tinkamai įgyvendinusi Direktyvą, t. y. nacionalinės teisės nuostatose būtų užtikrinusi, kad organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju vartotojai bus repatrijuoti ir jiems realiai bus grąžinti visi sumokėti pinigai, nebūtų žalą patyrusių asmenų, kurie, kaip šiuo atveju, kreipiasi į teismą dėl žalos atlyginimo.

2.5. Pareiškėjai, pagrįsdami skundą, taip pat remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarime Nr. 756 patvirtintu Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), jo 29, 34 punktais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.

1. Pareiškėjai teigia, kad Lietuvos valstybė į nacionalinę teisę – Įstatymą – netinkamai perkėlė Direktyvos 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino visiško pareiškėjų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino pareiškėjų teisių apsaugos. Pareiškėjai siekia įrodyti, kad Įstatyme nustatytas reglamentavimas buvo ekonomiškai ir politiškai netikslingas, kad būtų pakankamai užtikrinamas realus visų pinigų, kuriuos kelionių organizatoriui sumokėjo pareiškėjai, grąžinimas, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Pareiškėjai siekia įrodyti, kad Įstatyme nustatytas reglamentavimas buvo ekonomiškai netikslingas tuo aspektu, kad dėl jame nustatyto reglamentavimo nebuvo garantuotos pareiškėjų teisės į visišką pinigų, sumokėtų už keliones, grąžinimą, kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Be to, pareiškėjai siekia įrodyti, kad Seimo (Seimo narių) veiksmai buvo politiškai nepakankami priimti tokios redakcijos Įstatymą, jog būtų garantuotos pareiškėjų teisės į visišką pinigų sumokėtų už keliones, grąžinimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Taigi, dėl Įstatyme nustatyto reglamentavimo, pareiškėjai kvestionuoja tiek patį Įstatymą, tiek Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus, priimant Įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje ir 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvus reglamentavimas, todėl pareiškėjų skundas atmestinas.

2. Nei ABTĮ, nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis (taip pat dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę), taigi, taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo. Be to, teisės aktai nenustato apygardos administraciniam teismui kompetencijos spręsti dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų ar šiuo aspektu konstatuoti valstybės padarytus ES teisės pažeidimus. Taigi, pareiškėjų nurodyta aplinkybė, jog Lietuvos valstybė, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos visiškai apsaugoti turisto teises, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjų skundą.

3. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 258 straipsnį, jeigu Europos Komisija (toliau – ir Komisija) mano, kad kuri nors valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal ES sutartis, ji šiuo reikalu pareiškia pagrįstą nuomonę, pirma suteikusi atitinkamai valstybei narei galimybę išdėstyti savo pastabas, o jeigu atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką neatsižvelgia į tą nuomonę, Komisija gali perduoti šį reikalą svarstyti ESTT. Pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį, jeigu ESTT nustato, kad valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal ES sutartis, reikalaujama, kad ta valstybė narė imtųsi būtinų priemonių ESTT sprendimui įvykdyti.

Šioje byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad Komisija Lietuvos valstybei būtų pateikusi pagrįstą nuomonę apie tai, jog valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal ES sutartis (taip pat dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę). Be to, nėra jokių įrodymų apie tai, kad ESTT būtų nustatęs, jog Lietuvos valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal ES sutartis (taip pat dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę), ir būtų reikalaujama tokį sprendimą įvykdyti. Akivaizdu, kad kompetentingos ES institucijos, t. y. Komisija ir ESTT, nėra konstatavusios jokių Lietuvos valstybės, kaip ES narės, pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, o nesant Komisijos arba ESTT sprendimo, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė ir pareiškėjų naudai būtų priteisiama turtinė žala.

4. Nagrinėjamu atveju nenustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog Lietuvos valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis) – neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Minėta, kad spręsti, ar į nacionalinę teisę Lietuvos tinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas, gali tik Komisija arba ESTT.

5. Vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą, taip pat už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui. Nors Įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kelionių organizatoriui nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytiems atvejams ir minimalios prievolių užtikrinimo sumos negali būti interpretuojamos kaip kelionių organizatoriaus atleidimas nuo pareigos turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą. Direktyvos 7 straipsnio nuostata, nustatanti, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Įstatymą buvo perkelta tinkamai, nes tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Be to, lyginant Direktyvos 7 straipsnio ir Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (taip pat ir šios dalies 1 ir 2 punktų) nuostatas aiškiai matyti, kad Direktyvos 7 straipsnis į Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjams žala dėl kelionių organizatoriaus nemokumo atsirado dėl to, kad Lietuvos valstybė netinkamai į Įstatymą perkėlė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėjai žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp Lietuvos valstybės veiksmų, perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę, ir pareiškėjų patirtos žalos. Pareiškėjai skunde nekvestionavo, jog Direktyvos 7 straipsnio nuostata, nustatanti, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, yra tinkamai perkelta į Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

6. Turizmo įstatyme nurodyta, kad Įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą. Vadinasi, Lietuvos valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą, užtikrinant turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, taip pat už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties.

7. Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatyme nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo. Nagrinėjamu atveju ginčui aktualios redakcijos Įstatymas (nė viena šio įstatymo nuostata) bei Įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu momentu galiojo ir Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl konstatuoti, jog ginčui aktualios redakcijos Įstatymo ar jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos dėl kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo buvo neteisėtos, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų, šiuo atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

8. Kol teisės aktai (jų dalys) pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytą tvarką nepripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir / arba įstatymams) arba kol jie nustatyta tvarka nepripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Dar daugiau, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įgyvendinant teisėto įstatymo ir / arba poįstatyminio teisės akto nuostatas valstybės institucijų atlikti veiksmai atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m, gruodžio 30 d. nutarimas).

9. Įstatymas atitinka Konstituciją ir ES teisę, o priimant Įstatymą, kuriuo įgyvendinamos Direktyvos nuostatos, nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai. Taigi, nagrinėjant pareiškėjų reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų negali egzistuoti ir kita valstybės civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl pareiškėjų skundo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti atmesta, o atmetus pagrindinį pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, turi būti atmestas ir papildomas reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

10. Įvertinus pareiškėjų su skundu pateiktus dokumentus, jie nepatvirtina skundo reikalavimų priteisti turtinę žalą. Vertinant sutartis matyti, jog pateiktos sutartys nepasirašytos abiejų sutartyse nurodytų šalių (išskyrus pareiškėjų E. A., S. Ž., D. K., A. N., B. V., L. V. ir D. V. pateiktas sutartis), todėl negali būti laikoma, kad sutartys tarp pareiškėjų ir Bendrovės apskritai buvo sudarytos. Be to, Pareiškėjai V. J.-K. ir R. K. nepateikė turizmo paslaugų teikimo sutarčių, todėl neaišku ne tik, kokius įsipareigojimus buvo prisiėmusi Bendrovė, bet ar apskritai tokios sutartys buvo sudarytos.

Remiantis pateiktais mokėjimo dokumentais, pinigai už Bendrovės organizuotas keliones buvo mokami, be kita ko, į UAB „Cherry Media LT“, (duomenys neskelbtini) banko sąskaitas. Visiškai neaišku, kokiu pagrindu pinigai buvo pervedami į UAB „Cherry Media LT“ ir (duomenys neskelbtini) banko sąskaitas, nes šie juridiniai asmenys pagal turizmo paslaugų sutartis nebuvo šių sutarčių šalis ar Bendrovei atstovaujanti agentūra, taip pat iš skunde nurodytų faktinių aplinkybių nežinomi ir kiti pinigų pervedimo šiems juridiniams asmenims pagrindai. Mokėjimus pagal sutartis pareiškėjai (išskyrus pareiškėjus E. A., D. K., A. N., V. P. ir D. V.) atliko anksčiau, negu sutartyse nurodytos sutarčių sudarymo datos.

Pareiškėjai S. Ž., E. B., A. G., M. J., T. J., V. J.-K., J. M., V. M., U. P., D. Š., I. V., B. V. ir L. V. nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad jie atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizuotas keliones. Asmens, kaip turisto, nurodymo sutartyje aplinkybė (nesant atliktą mokėjimą patvirtinančių įrodymų) nepatvirtina fakto, kad toks asmuo pagal sutartį realiai sumokėjo už kelionę, be to, atliktą mokėjimą pagrindžia ne sutartis, o mokėjimą patvirtinantys specialūs dokumentai (mokėjimo nurodymai, pinigų priėmimo kvitai ir kt.). Vadinasi, pirmiau nurodytų pareiškėjų reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti atmesti, nes jie nepagrįsti jokiais tinkamais įrodymais.

11. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iškėlė Bendrovei bankroto bylą. Kelionių organizatorius, kaip ir bet kuris kitas ūkio subjektas, privalo planuoti savo finansinę veiklą ir užtikrinti jos sklandų vykdymą. Kelionių organizatoriaus nemokumą įprastai lemia tai, jog jis yra prisiėmęs pernelyg daug įsipareigojimų turistams, o pagal protingumo principą kiekvienas kelionių organizatorius turėtų elgtis kaip atsakingas verslo subjektas ir prisiimti tik tiek įsipareigojimų, kiek yra saugu jų finansinės būklės ir turistų atžvilgiu bei atidžiai sekti savo finansinę būklę.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir VAT nutartis 2) dauguma pareiškėjų su finansiniais reikalavimais įtraukti į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą Bendrovės bankroto byloje. Vadinasi, patenkinus skundą, pareiškėjai įgis teisę iš Bendrovės ir Lietuvos valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo: pagal Vilniaus apygardos teismo nutartyje patvirtintus finansinius reikalavimus ir pagal teismo sprendimą. Teisės aktai nenustato galimybės pareiškėjams gauti dvigubo žalos atlyginimo dėl Bendrovės nemokumo, todėl skundas turi būti atmestas vien dėl to, kad pareiškėjai neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš Bendrovės, tiek ir iš valstybės, priešingu atveju būtų pažeistas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

Minėta, kad turi būti atmesti visi pareiškėjų skundo reikalavimai, todėl turi būti atmesti ir pareiškėjų reikalavimai priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismui nusprendus tenkinti skundą, pareiškėjams negalėtų būti priteisiama visa bylos nagrinėjimo išlaidų suma (3 025 Eur).

Pažymėtina, kad pareiškėjai E. A., S. B., A. G., V. J.-K., J. M., A. P., D. Š., I. V., B. V. ir L. V. nepateikė jokių įrodymų apie savo patirtas proceso išlaidas, todėl šiems pareiškėjams proceso išlaidos skundo tenkinimo atveju (su kuo atsakovė visiškai nesutinka), negalėtų būti atlyginamos.

Remiantis LVAT praktika, administracinis teismas, spęsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, turi kompleksiškai įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos, būtinos, realios, priteisdamas atstovavimo išlaidas turi atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytus maksimalius dydžius, Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, įvertinti šalių patirtas išlaidas bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, be to, teismas turi atsižvelgti į tai, kad priteistinoms bylinėjimosi išlaidoms taikomi ir bendrieji teisės principai: jos turi atitikti teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, reikalaujančius, be kita ko, kad asmenys, prašantys jų atlyginimo, elgtųsi apdairiai, rūpestingai (administracinė byla Nr. AS-205-624/2015). LVAT yra išaiškinęs, jog ne visos faktiškai šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti atlyginamos, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo; jeigu realiai sumokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia (administracinės bylos Nr. AS525-201/2013, Nr. AS-858-197-14).

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu 2017 m. lapkričio 8 d., pagal Rekomendacijas maksimalus užmokesčio advokatui už parengtą skundą dydis gali būti 2 096,75 Eur, o pareiškėjų prašoma priteisti suma yra beveik pusantro karto didesnė už šį dydį. Pažymėtina, kad 3 025 Eur išlaidų dydis susidarė tik dėl byloje dalyvaujančių pareiškėjų skaičiaus (tokią aplinkybe skunde nurodo ir patys pareiškėjai), tačiau pareiškėjų skaičius negali lemti aiškiai per didelių (iš esmės maksimalių Rekomendacijose nustatytų) proceso išlaidų už skundo parengimą dydžio, nes tai nėra svarbi aplinkybė Rekomendacijų 2 punkto prasme. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėtos net kelios vienarūšės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, priteisimo iš valstybės (administracinės bylos Nr. eI-4119-484/2016, Nr. el-4197-171/2016, Nr. eI-4099-171/2016, Nr. eI- 289-968/2017, Nr. el-581-l71/2017, eI-4298-535/2017 ir kt.), jose pareiškėjus atstovauja vienas ir tas pats atstovas – advokatas J. V., o šio advokato parengtų skundų turinys yra identiškas. Dėl nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjų prašomos priteisti proceso išlaidos negali būti laikomos pagrįstomis, būtinomis ir realiomis, neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, todėl jeigu pareiškėjams būtų priteista visa proceso išlaidų suma (3 025 Eur), būtų paneigta proceso išlaidų atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.

1.1. Pasiskelbimo nemokia dieną Bendrovė turėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą bendrai (duomenys neskelbtini) Lt ((duomenys neskelbtini) Eur) sumai dviejose draudimo bendrovėse: draudiko Compensa TU S.A. V. Insurance Group Lietuvos filialo išduotą kelionės organizatoriaus turizmo paslaugų sutarties prievolių įvykdymo civilinės atsakomybės laidavimo draudimo polisą Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Lt sumai, kuris galiojo nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 14 d., ir draudiko „Ergo Insurance SE“ filialo Lietuvoje išduotą laidavimo draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Lt sumai, kuris galiojo nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Departamentas kreipėsi į draudikus dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolius dėl Bendrovės neįvykdytų įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, išmokėjimo. Turistams proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos turtinės žalos) buvo paskirstyta (duomenys neskelbtini) Eur draudimo išmokų suma.

1.2. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtos Bendrovės veiklos, su 2014 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. SD-1604 pateikė jai papildomą turimą informaciją.

Departamentas 2015 m. rugpjūčio 4 d. gavo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus (toliau – ir FNTT skyrius) raštą Nr. (duomenys neskelbtini) su prašymu perduoti Bendrovės dokumentus skyriuje atliekamam ikiteisminiam tyrimui Nr. (duomenys neskelbtini) dėl sukčiavimo, turto pasisavinimo, turto iššvaistymo, dokumentų klastojimo, nusikalstamo bankroto, apgaulingos apskaitos tvarkymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). FNTT 2017 m. birželio 1 d. išplatino pranešimą, kad tuometiniam UAB „Freshtravel“ vadovui pareikšti įtarimai dėl nusikalstamo bankroto, skolininko nesąžiningumo, dokumentų suklastojimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo ir paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Tyrimą organizavo ir jam vadovavo Vilniaus apygardos prokuratūra, baudžiamoji byla nagrinėjama Vilniaus miesto apylinkės teisme.

2. Dėl kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo reglamentavimo Įstatyme

2.1. UAB „Freshtravel“, teikdama turizmo paslaugas, taip pat ir organizuotų turistinių kelionių, per visą veiklos laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. veikė kaip kelionių organizatorius ir turėjo Departamento išduotą kelionių organizatoriaus pažymėjimą. Bendrovės veiklos metu galiojo kelios Įstatymo redakcijos: nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. (Įstatymo nauja redakcija, priimta 2011 m. birželio 22 d.) ir nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. priėmus Įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 4¹ straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą). Taigi, didžiausią laiko dalį Bendrovės veiklą reglamentavo Įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., tačiau nemokumo paskelbimo dieną – 2014 m. lapkričio 14 d. – buvo taikoma 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Įstatymo redakcija.

2.2. Įstatyme nurodytos minimalios sumos gali būti vertinamos tik kaip pradinis duomuo ar atskaitos taškas, pradedant vykdyti kelionių organizatoriaus veiklą.

Įstatymų leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, kad sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose nustatė papildomą saugiklį / reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais priklauso nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų (nuo 2014 m. lapkričio 1 d. metinės įplaukos skaičiuotos pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius) už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Įstatymų leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone, proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams.

Įstatymas primygtinai nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingas verslo subjektas, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti, pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, kuri turi būti apskaičiuojama taip, kad vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būtų galima užtikrinti: turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jeigu prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, bei už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties.

2.3. Pareiškėjai, kildindami jiems padarytą turtinę žalą iš netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų į Įstatymą, remiasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis. Pareiškėjai savo skunde pažymi, kad turtinę žalą jie patyrė dėl kelionių organizatorių nemokumo, tačiau įrodinėdami netinkamą Direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisės sistemą, remiasi Įstatymo 8 straipsnio 2 ir 7 dalimis (skundo 5, 6 ir 20 punktai), t. y. nuostatomis, kurios reglamentuoja kitų turizmo paslaugų teikėjų – kelionių agentūrų – prisiimtų prievolių įvykdymo užtikrinimo dydį ir sąlygas bei atsakomybę prieš turistus.

3. Pareiškėjai žalos atlyginimo pirmiausia turėtų reikalauti iš žalą sukėlusių asmenų. Pažymėtina, kad VAT nutartyje 1 Bendrovei iškelta bankroto byla, kurioje pareiškėjai turi teisę pareikšti reikalavimus dėl Bendrovės sukeltų nuostolių atlyginimo (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartyje patvirtino Bendrovės kreditorinių reikalavimų sąrašą (toliau – ir Sąrašas), į kurį įtraukti nukentėjusių turistų, tarp jų ir mokėjimus atlikusių pareiškėjų E. A., D. G., D. J., D. K., R. K., V. M., A. N., V. P., A. (R.) P., A. S., I. V. ir D. V. reikalavimai (nesumažinus reikalavimų draudimo išmokomis, nes reikalavimų pateikimo dieną bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“ (toliau – ir UAB „Valdsita“) neturėjo duomenų apie draudimo išmokų išmokėjimą).

4.1. Pareiškėjai E. B. ir S. B. neįtraukti į Sąrašą, o byloje pateiktuose mokėjimo nurodymuose kaip mokėtojas įvardytas asmuo V. B., kuri nėra pareiškėja.

4.2. Apskaičiuojant pareiškėjų D. K. ir A. N. negrąžintą sumą, buvo du kartus atimta vizų kaina, todėl šioms pareiškėjoms negrąžinta suma turėtų būti 554,36 Eur.

4.3. Remiantis byloje pateiktais dokumentais, už kelionę į (duomenys neskelbtini) pareiškėjai U. P., V. P. ir A. P. (R.) sumokėjo 859,30 Eur (be vizų kainos), draudimo pareiškėjams išmokėta suma sudaro 76,30 Eur, todėl priteistina suma yra 783,00 Eur.

4.4. Pažymėtina, kad pareiškėjų skundo 4 dalies punktuose (4.1, 4.3, 4.4, 4.6, 4.7, 4.9, 4.10, 4.11 punktai) pareiškėjų prašomos priteisti sumos apskaičiuotos tinkamai.

4.5. Patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama, reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini straipsniai), o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, nes prašoma atlyginti žala kilo dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

1. Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, atstovas Ministerijos Teisės ir pirkimų departamento Teisės taikymo skyriaus vedėjas P. S. iš esmės rėmėsi atsiliepime į pareiškėjų skundą pateiktais argumentais ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

2. Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos atstovė šios institucijos Turizmo veiklos priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė R. L. iš esmės rėmėsi atsiliepime į pareiškėjų skundą pateiktais argumentais ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Departamentas 2014 m. kovo 24 d. išdavė UAB „Freshtravel“ pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, kad Bendrovė atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti kelionių organizavimo paslaugas. Kelionių organizatoriaus veiklos forma – išvykstamasis turizmas.

2. Draudikas Compensa TU S.A. V. Insuranse Group Lietuvos filialas 2014 m. balandžio 4 d. išdavė Kelionės organizatoriaus turizmo paslaugų sutarties prievolių įvykdymo civilinės atsakomybės laidavimo draudimo polisą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame (duomenys neskelbtini) Lt draudimo sumai laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. užtikrino Bendrovės prievolių pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis tretiesiems asmenims (būsimiems turistams) įvykdymą.

3. ERGO Insurance SE, veikianti per Lietuvos filialą, 2014 m. rugsėjo 19 d. išdavė Laidavimo draudimo liudijimą dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo Nr. (duomenys neskelbtini), kuri (duomenys neskelbtini) Lt ((duomenys neskelbtini) Eur) draudimo sumai nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. užtikrino Bendrovės prievolių pagal sudarytas turizmo paslaugų teikimo sutartis įvykdymą.

4. Remiantis byloje pateiktais dokumentais, pareiškėjai sudarė šias sutartis dėl kelionių įsigijimo ir atliko šiuos mokėjimus:

4.1. Pareiškėjas E. A. 2014 m. lapkričio 5 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004253 dėl poilsinės 6 dienų kelionės 4 asmenims (jam ir pareiškėjai S. Ž., taip pat U. V. ir I. Z., kurie dėl žalos atlyginimo nesikreipia) į (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. lapkričio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 22 d., E. A. 2014 m. lapkričio 7 d. Bendrovei pagal minėtą sutartį sumokėjo 2 158,00 Lt (t. y. 625,00 Eur) (įskaičiavus mokestį už vizas).

4.2. Pareiškėjas E. B. 2014 m. rugsėjo 12 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002899 dėl poilsinės 6 dienų kelionės 2 asmenims (jam ir pareiškėjai S. B.) į (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. lapkričio 8 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. už 3 158,00 Lt (įskaičiavus mokestį už vizas), duomenų apie mokėjimą Bendrovei už kelionę pagal nurodytą sutartį nėra, pateiktas tik V. B. 2014 m. rugsėjo 11 d. 3 000,00 mokėjimas S. B.; V. B. už E. B. ir S. B. vizas 2014 m. lapkričio 7 d. Bendrovei sumokėjo 160,00 Lt.

4.3. Pareiškėjas D. G. 2014 m. spalio 10 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003396 dėl poilsinės 6 dienų kelionės 2 asmenims (jam ir pareiškėjai A. G.) į (duomenys neskelbtini) nuo 2015 m. sausio 3 d. iki 2015 m. sausio 9 d. už 3 358,00 Lt (t. y. 972,54 Eur) (įskaičiavus mokestį už vizas), pareiškėjas D. G. UAB „Cherry Media LT“ 2014 m. spalio 8 d. sumokėjo 3 198,00 Lt, UAB „Freshtravel“ – 160,00 Lt 2014 m. spalio 13 d.

4.4. Pareiškėja D. J. 2014 m. lapkričio 10 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004414 dėl poilsinės 6 dienų kelionės 3 asmenims (jai ir pareiškėjams M. J. ir T. J.) į (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. už 4 497,00 Lt (t. y. 1 302,12 Eur), pareiškėja D. J. UAB „Cherry Media LT“ 2014 m. spalio 8 d. sumokėjo 4 397,00 Lt.

4.5. Pareiškėja A. N. 2014 m. spalio 30 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004003 dėl poilsinės 6 dienų kelionės 2 asmenims (ji ir pareiškėjai D. K.) į (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. už 2 358,00 Lt (t. y. 682,92 Eur) (įskaičiavus mokestį už vizas), pareiškėja A. N. UAB „Meganora“ 2014 m. spalio 30 d. sumokėjo 1 179,00 Lt, pareiškėja D. K. – 2014 m. spalio 31 d. 1 179,00 Lt

4.6. Remiantis Bendrovės bankroto administratoriaus UAB „Valdsita“ 2017 m. spalio 11 d. pažyma, pareiškėjai R. K. ir V. J.-K. sudarė su Bendrove turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003973 dėl 6 dienų kelionės į (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. Pareiškėjas R. K. 2014 m. spalio 29 d. sumokėjo UAB „Meganora“ 2 200,00 Lt.

4.7. Pareiškėjas V. M. 2014 m. spalio 31 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004096 dėl poilsinės 6 dienų kelionės 3 asmenims (jam ir pareiškėjoms J. M. ir R. M.) į (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. už 2 798,00 Lt (t. y. 810,36 Eur); duomenų, kad mokėjimą pagal šią sutartį atliko V. M. ar J. M. nėra, yra tik A. M. 2014 m. spalio 31 d. mokėjimas UAB „Cherry Media LT“ 2 798,00 Lt sumai.

4.8. Pareiškėja A. R. (dabar – P., žr. santuokos liudijimą, serija (duomenys neskelbtini)) 2014 m. rugsėjo 5 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002236 dėl poilsinės 6 dienų kelionės 5 asmenims (jai ir pareiškėjams V. P. ir U. P. bei R. S. ir J. D., kurie nėra pareiškėjai šioje byloje) į (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. lapkričio 29 d. už 5 315,00 Lt (t. y. 1 539,33 Eur) (įskaičiavus mokestį už vizas), Bendrovė (duomenys neskelbtini) (P.) 2014 m. rugpjūčio 20 d. išrašė sąskaitą išankstiniam apmokėjimui NK Nr. 2014-08-20 1 319,00 Lt sumai (350,00 Lt už vizas, 969,00 Lt už vaiką) A. R. 2014 m. rugpjūčio 20 d. sumokėjo UAB „Cherry Media LT“ 3 996,00 Lt, UAB „Freshtravel“ – 2014 m. rugpjūčio 21 d. 1 319,00 Lt.

Pareiškėja A. R. (P.) 2014 m. spalio 21 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003636 dėl poilsinės 6 dienų kelionės 3 asmenims (jai ir pareiškėjams V. P. ir U. P.) į (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. gruodžio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d. už 2 758,00 Lt (t. y. 798,77 Eur) (įskaičiavus mokestį už vizas), Bendrovė A. R. (P.) 2014 m. spalio 21 d. išrašė sąskaitą išankstiniam apmokėjimui NK Nr. 2014-10-21 1 239,00 Lt sumai (240 Lt už vizas, 999,00 Lt už vaiką). Pareiškėjas V. P. 2014 m. spalio 21 d. sumokėjo Bendrovei 1 239 Lt pagal sąskaitą, išrašytą A. R. (P.) (be to, šis pareiškėjas 2014 m. spalio 20 d. sumokėjo UAB „Cherry Media LT“ 2 598,00 Lt pagal 2 (duomenys neskelbtini) užsakymus)

4.9. Pareiškėjas A. Š. 2014 m. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002719 dėl kelionės 2 asmenims (jam ir D. D. (dabar – D. Š., žr. santuokos liudijimą, serija (duomenys neskelbtini))) į (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. už 3 138 Lt (t. y. 908,83 Eur) (įskaičiavus mokestį už vizas), pareiškėjas A. Š. uždarajai akcinei bendrovei „Beta.lt“ 2014 m. rugsėjo 6 d. sumokėjo 2 998,00 Lt, UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 28 d. – 140,00 Lt (priemoką už vizas į (duomenys neskelbtini)).

4.10. Pareiškėjas I. V. 2014 m. lapkričio 7 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004327 dėl kelionės 2 asmenims (jam ir I. N. (dabar – I. V., žr. santuokos liudijimą, serija (duomenys neskelbtini))) į (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. už 2 358,00 Lt (t. y. 682,92 Eur) (įskaičiavus mokestį už vizas), pareiškėjas I. V. 2014 m. lapkričio 6 d. sumokėjo UAB „Cherry Media LT“ 2 198,00 Eur, 2014 m. lapkričio 7 d. – UAB „Freshtravel“ 160,00 Lt.

4.11. Pareiškėjas D. V. 2014 m. spalio 22 d. su Bendrove sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003713 dėl kelionės 4 asmenims (jam, pareiškėjoms L. V. ir B. V., taip pat šioje byloje pareiškėju nesančiam Ą. V. (įsigyjant kelionę jam nebuvo suėję 2 m.)) 13 dienų į (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. už 7 000 Lt (t. y. 2 027,34 Eur) (įskaičiavus mokestį už vizas), pareiškėjas D. V. UAB „Tobulita“ 2014 m. spalio 22 d. sumokėjo 2 200,00 Lt, 2014 m. spalio 23 d. – 4 800,00 Lt (žr. pinigų priėmimo kvitus, serija BUH Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini))

5. Departamento direktorius 2014 m. lapkričio 14 d. įsakyme Nr. V-256 sustabdė pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto nuo 2014 m. kovo 24 d., galiojimą, kelionių organizatoriui raštu pranešus Departamentui apie tai, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Kelionių organizatoriaus veiklos forma – išvykstamasis turizmas, taip pat nustatė 10 darbo dienų terminą pažeidimams pašalinti.

6. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtos Bendrovės veiklos ir viešojo intereso gynimo.

7. Departamento direktorius 2014 m. lapkričio 28 d. įsakyme Nr. V-274 panaikino Bendrovei 2014 m. kovo 24 d. išduoto pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d., nes kelionių organizatorius per nustatytą 10 darbo dienų terminą nepašalino pažeidimų.

8. Remiantis byloje pateiktais dokumentais, pareiškėjai pateikė šiuos prašymus Departamentui dėl kompensavimo procedūros inicijavimo:

8.1. Pareiškėjas E. A. – 2014 m. gruodžio 17 d. prašymą inicijuoti uždarajai akcinei bendrovei „Go Planet Travel“ (toliau – ir UAB „Go Planet Travel“) sumokėtų pinigų pagal sutartį Nr. PT004253 kompensavimo procedūrą E. A. ir S. Ž., kompensaciją pervedant į nurodytą E. A. banko sąskaitą.

8.2. Pareiškėjas E. B. – 2014 m. gruodžio 10 d. prašymą inicijuoti Bendrovei sumokėtų pinigų pagal sutartį Nr. PT002899 kompensavimo procedūrą E. B. ir S. B., kompensaciją pervedant į nurodytą E. B. banko sąskaitą

8.3. Pareiškėjas D. G. – 2014 m. lapkričio 21 d. prašymą inicijuoti Bendrovei sumokėtų pinigų pagal sutartį Nr. PT003396 kompensavimo procedūrą D. G. ir A. G., kompensaciją pervedant į nurodytą D. G. banko sąskaitą.

8.4. Pareiškėja D. J. – 2015 m. sausio 21 d. prašymą inicijuoti Bendrovei sumokėtų pinigų pagal sutartį Nr. PT004414 kompensavimo procedūrą D. J., M. J. ir T. J., kompensaciją pervedant į nurodytą D. J. banko sąskaitą.

8.5. Pareiškėjas V. P. – 2014 m. lapkričio 21 d. prašymą inicijuoti Bendrovei sumokėtų pinigų pagal sutartį Nr. PT003636 kompensavimo procedūrą V. P., A. R. (P.) ir U. P. (už kelionę sumokėta 1 239,00 Lt), kompensaciją pervedant į nurodytą V. P. banko sąskaitą

8.6. Pareiškėjas A. Š. – 2014 m. gruodžio 30 d. prašymą inicijuoti Bendrovei sumokėtų pinigų pagal sutartį Nr. PT002719 kompensavimo procedūrą A. Š. ir D. D. (dabar Š.), kompensaciją pervedant į nurodytą A. Š. banko sąskaitą.

9. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)) Bendrovei iškėlė bankroto bylą, bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Valdsita“.

10. Remiantis byloje pateiktais duomenimis, DB „Ergo Insurance“ išmokėjo šias išmokas už neįvykusias keliones:

10.1. Pareiškėjui E. A. – 30,98 Eur 2015 m. lapkričio 17 d.;

10.2. Pareiškėjui E. B. – 45,33 Eur 2015 m. rugsėjo 7 d.

10.3. Pareiškėjui D. G. – 48,21 Eur 2015 m. rugsėjo 9 d.

10.4. Pareiškėjai D. J. – 63,12 Eur 2015 m. rugsėjo 7 d.

10.5. Pareiškėjai A. N. – 14,40 Eur 2015 m. rugsėjo 14 d. (šiai pareiškėjai išmoką pervedė ir UAB „Meganora – 2014 m. lapkričio 20 d. – 87,82 Lt).

10.6. Pareiškėjai D. K. – 16,93 Eur 2015 m. rugsėjo 8 d. (šiai pareiškėjai išmoką pervedė ir UAB „Meganora – 2014 m. lapkričio 20 d. – 87,82 Lt).

10.7. Pareiškėjams V. M. ir / ar pareiškėjai J. M. pagal byloje pateiktus dokumentus išmokų nemokėjo, yra tik duomenys apie ne pareiškėjui šioje byloje A. M. išmokėtą 40,17 Eur sumą 2015 m. rugsėjo 7 d. (draudimo išmoką dėl Bendrovės neįvykdytų įsipareigojimų).

10.8. Pareiškėjai A. P. – 76,30 Eur 2015 m. rugsėjo 9 d.

10.9. Pareiškėjui V. P. – 55,08 Eur 2015 m. rugsėjo 9 d.

10.10. Remiantis DB „Ergo Insurance“ 2017 m. lapkričio 13 d. patvirtinimu, pareiškėjams D. Š. ir A. Š. – 45,058 Eur, draudimo įmoka pervesta į pareiškėjo A. Š. sąskaitą.

10.11. Pareiškėjui I. V. – 33,85 Eur 2015 m. rugsėjo 7 d.

10.12. Pareiškėjui D. V. – 92,77 Eur 2015 m. rugsėjo 9 d. (šiam pareiškėjui išmoką pervedė ir UAB „Tobulita – 2014 m. gruodžio 17 d. – 537,52 Lt).)

11. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)) patvirtino patikslintą Bendrovės kreditorinių reikalavimų sąrašą, kuriame tarp trečiosios eilės kreditorių (turistų) įtraukti šie pareiškėjų reikalavimai: E. A. – 625,00 Eur, D. G. – 972,54 Eur, D. J. – 1 273,46 Eur, D. K. – 341,46 Eur, A. N. – 290,54 Eur, R. K. – 637,16 Eur, V. M. – 810,36 Eur, V. P. – 1 111,27 Eur, A. Š. – 908,83 Eur, I. V. – 682,92 Eur, D. V. – 1 871,66 Eur; taip pat pripažino Bendrovę bankrutavusia ir paskelbė ją likviduojama dėl bankroto.

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjų skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, turtinę žalą, priteisti nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo procesines palūkanas, t. y. 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

2. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Ginčui aktualius klausimus reglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai ir juos įgyvendinančios nacionalinės teisės normos.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnyje nustatyta, kad, vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Europos Bendrijų steigimo sutarties 249 straipsnyje įtvirtinta, kad direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus.

Kaip pažymima nuoseklioje Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (šiuo aspektu žr., pvz., Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje von Colson ir Kamann, 14/83, 15 p., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo byloje Impact, C-268/06, 40 p.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto sprendimo byloje Impact 41 p.).

Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo daugiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Marleasing, C-106/89, 8 p., 2004 m. spalio 5 d. sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt., C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, 113 p.).

Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr. Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimo sujungtose bylose Francovich ir kt., C-6/90 ir C-9/90, 11 p., 2002 m. liepos 11 d. sprendimo Marks & Spencer, C-62/00, 25 p., jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 103 p.).

Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Fuß, C-429/09, 40 p.).

Taigi svarbus vaidmuo aiškinant Europos Sąjungos direktyvų nuostatas, įskaitant reglamentuojančias vartotojų apsaugą, tenka Teisingumo Teismui. Šios Europos Sąjungos teisminės institucijos išaiškinimais privalo vadovautis nacionaliniai teismai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis), aiškindami bei taikydami direktyvas įgyvendinančias nacionalinės teisės aktų nuostatas, jų paisyti turi ir kitos valstybės valdžios institucijos, dalyvaujančios atitinkamuose teisiniuose santykiuose.

3. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės galimai netinkamo Europos Bendrijų Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai su kelionės organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartis ir už paslaugas apmokėjo (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punktą). Kelionių organizatorė tapo nemoki ir dėl to kelionių nesuorganizavo. Pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytus kelionių paketus sumokėta suma, todėl jie patyrė nuostolių.

Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 8 straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje.

Teisingumo Teismas, aiškindamas direktyvos nuostatas, nurodė, kad „pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu“ (žr. 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt. (toliau – Dillenkofer byla), C-1 78/94, C-179/94 ir C-188/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845, 34 ir 35 punktus).

Šia nuostata iš esmės siekiama garantuoti, kad šio organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būtų užtikrintas vartotojo repatrijavimas ir jo sumokėtų pinigų grąžinimas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Dillenkofer byloje 35 ir 36 punktus). Be to, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad minėtame „Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu, nesvarbu, kokiu būdu, jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju“ (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 64 punktą).

Direktyvos tikslą iš esmės patvirtina ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, 34 punkto nuostatos, jog valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kelionės paslaugų paketą ar rinkinį įsigyjantys keliautojai būtų visapusiškai apsaugoti organizatoriaus, agento, padėjusio sudaryti kelionės paslaugų rinkinį, ar bet kurio paslaugų teikėjo nemokumo atveju. Valstybės narės, kuriose yra įsisteigę organizatoriai ir agentai, padedantys įsigyti kelionės paslaugų rinkinius, turėtų užtikrinti, kad tokius kelionės paslaugų derinius siūlantys pardavėjai pateiktų keliautojų sumokėtų sumų grąžinimo ir tų asmenų repatrijavimo nemokumo atveju garantą. Valstybėms narėms paliekama galimybė savo nuožiūra nustatyti apsaugos nemokumo atveju būdus, tačiau jos turėtų užtikrinti, kad nacionalinės apsaugos nemokumo atveju sistemos būtų veiksmingos ir garantuotų skubią keliautojų repatriaciją bei sumokėtų sumų sugrąžinimą nemokumo atveju. Reikalaujama apsauga nemokumo atveju turėtų būti derinama su faktine finansine organizatoriaus, agento ar paslaugų teikėjo veiklos rizika, įskaitant jų parduodamų kelionės paslaugų derinio tipą, numatomus sezoninius svyravimus bei išankstinio mokėjimo dydį ir būdus. Vadovaujantis 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, tada, kai apsauga nemokumo atveju užtikrinama garantiniu raštu ar draudimo liudijimu, ji negali būti apribojama atitinkamoje valstybėje narėje įsisteigusių finansinės veiklos vykdytojų patvirtinimu.

Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme yra nurodyta, kad Direktyva yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas.

Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties.

To paties įstatymo straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatorius Valstybiniam turizmo departamentui privalo pateikti atitinkamai draudimo įmonės ar finansų įstaigos pasirašytą prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį arba finansų įstaigos laidavimo sutartį ar garantiją, pagal kurias draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sumokėti Valstybiniam turizmo departamentui jo reikalaujamą pagrįstą sumą turistų nuostoliams kompensuoti, neviršijančią atitinkamai laidavimo draudimo sutartyje, laidavime ar garantijoje nurodytos sumos, jeigu kelionių organizatorius nevykdys šio straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių.

To paties straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog kelionių agentūrų ir kelionių agentų prievolių, atsirandančių šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų. Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas.

Turizmo įstatymo 8 straipsnis buvo pakeistas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 4-1 straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu. Pagal pakeitimus 8 straipsnio 3 dalis nustato, kad kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu; 2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais; 3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais; 4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu. Taigi palyginus 8 straipsnio 7 dalį su vėlesniais pakeitimais matyti, kad šiai bylai esminio skirtumo tarp jų nėra.

Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatorė tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi, valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

Teisingumo Teismas valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę praktiką suformavo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos. Šioje byloje Teisingumo Teismas nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes.

Ši praktika toliau buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie byloje buvo prašoma Teisingumo Teismo konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

Atsakovės atstovės Ūkio ministerijos pozicija, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą (žr. anksčiau nurodytus Teisingumo Teismo sprendimus A. F. ir Brasserie bylose). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 punktą). Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti. Tokios pat pozicijos iš esmės analogiškose bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017 ir kt.)

4. Pareiškėjų pateikti apmokėjimą patvirtinantys dokumentai (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punktą) patvirtina pareiškėjų kelionės įsigijimo išlaidas. Taip pat nustatyta, kad, Turizmo departamento nurodymu, dalis pareiškėjų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensuota (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 10 punktą). Teismas įvertina tai, kad Valstybinio turizmo departamento atsiliepime pateiktos abejonės (žr. šio teismo sprendimo nustatomosios dalies III skyriaus 4.1-4.3 punktus) dėl sumų dydžio yra visiškai nepagrįstos, nes D. K. ir A. N. šioje byloje prašo būtent 554,36 Eur, teiginiai apie E. B., S. B. bei V. B. privačius santykius, kai E. B. dalį kelionės išlaidų kompensavo draudimo bendrovė, taip pat nereikšmingi, o apskaičiavimai apie P. patirtas išlaidas niekuo nepagrįsti. Įvertinus sumą, sumokėtą už keliones, ir išmokėtos kompensacijos dydį, akivaizdu, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo. Pareiškėjams liko negrąžinta, o valstybė turi atlyginti E. A., a. k. (duomenys neskelbtini) – 273,84 Eur (du šimtus septyniasdešimt tris eurus ir aštuoniasdešimt keturis centus); E. B., a. k. (duomenys neskelbtini) – 411,47 Eur (keturis šimtus vienuolika eurų ir keturiasdešimt septynis centus); S. B., a. k. (duomenys neskelbtini) – 411,48 Eur (keturis šimtus vienuolika eurų ir keturiasdešimt aštuonis centus); D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) – 438,99 Eur (keturis šimtus trisdešimt aštuonis eurus ir devyniasdešimt devynis centus); A. G., a. k. (duomenys neskelbtini), – 439,00 Eur (keturis šimtus trisdešimt devynis eurus); T. J., a. k. (duomenys neskelbtini) – 403,45 Eur (keturis šimtus tris eurus ir keturiasdešimt penkis centus); M. J., a. k. (duomenys neskelbtini) – 403,45 Eur (keturis šimtus tris eurus ir keturiasdešimt penkis centus); D. J., a. k. (duomenys neskelbtini) – 403,44 Eur (keturis šimtus tris eurus ir keturiasdešimt keturis centus); D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) – 275,90 Eur (du šimtus septyniasdešimt penkis eurus ir devyniasdešimt centų); V. J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) – 318,58 Eur (tris šimtus aštuoniolika eurų ir penkiasdešimt aštuonis centus); R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) – 318,58 Eur (tris šimtus aštuoniolika eurų ir penkiasdešimt aštuonis centus); J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) – 385,10 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus ir dešimt centų); V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) – 385,09 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus ir devynis centus); A. N., a. k. (duomenys neskelbtini) – 278,46 Eur (du šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus ir keturiasdešimt šešis centus); U. P., a. k. (duomenys neskelbtini) – 601,22 Eur (šešis šimtus vieną eurą ir dvidešimt du centus); V. P., a. k. (duomenys neskelbtini), – 601,22 Eur (šešis šimtus vieną eurą ir dvidešimt du centus); A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) – 601,24 Eur; (šešis šimtus vieną eurą ir dvidešimt keturis centus) A. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) – 411,61 Eur (keturis šimtus vienuolika eurų ir šešiasdešimt vieną centą); D. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) – 411,61 Eur (keturis šimtus vienuolika eurų ir šešiasdešimt vieną centą); I. V., a. k. (duomenys neskelbtini) – 301,36 Eur (tris šimtus vieną eurą ir trisdešimt šešis centus); I. V., a. k. (duomenys neskelbtini) – 301,37 Eur (tris šimtus vieną eurą ir trisdešimt septynis centus); B. V., a. k. (duomenys neskelbtini) – 592,96 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt du eurus ir devyniasdešimt šešis centus); D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) – 592,96 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt du eurus ir devyniasdešimt šešis centus); L. V., a. k. (duomenys neskelbtini) – 592,97 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt du eurus ir devyniasdešimt septynis centus); S. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) – 273,84 Eur (du šimtus septyniasdešimt tris eurus ir aštuoniasdešimt keturis centus). Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjui. Todėl pareiškėjų reikalavimas priteisti pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, minėtą turtinę žalą yra tenkintinas.

5. Pareiškėjai prašo priteisti penkis procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. lapkričio 15 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

6. Pareiškėjai skunde taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismui patenkinus pareiškėjų skundą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjams atlygintinos ir jų patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Pareiškėjų patirtas išlaidas įrodo J. V. advokato kontoros išrašytos šios PVM sąskaitos faktūros: 2017 m. rugsėjo 27 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. spalio 23 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. spalio 25 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. spalio 30 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. spalio 31d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. lapkričio 6 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. lapkričio 7 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. lapkričio 9 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat šie PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo įrodymai: banko operacijų išrašai, pagal kuriuos: A. N. 2017 m. spalio 9 d. sumokėjo 121,00 Eur, R. K. 2017 m. spalio 26 d. – 242,00 Eur, D. V. 2017 m. spalio 27 d. – 363,00 Eur, D. G. 2017 m. spalio 31 d. – 242,00 Eur, V. M. 2017 m. lapkričio 1 d. – 242,00 Eur, V. P. 2017 m. lapkričio 2 d. – 363,00 Eur, I. V. 2017 m. lapkričio 2 d. – 242,00 Eur, D. K. 2017 m. lapkričio 2 d. – 121,00 Eur, 2017 m. lapkričio 3 d. D. J. – 121,00 Eur, T. J. – 121,00 Eur, M. J. – 121,00 Eur, E. B. 2017 m. lapkričio 9 d. sumokėjo po 121,00 Eur už save ir S. B., A. Š. 2017 m. lapkričio 10 d. – 242,00 Eur, taip pat S. Ž. 2017 m. lapkričio 13 d. 242,00 Eur mokėjimas mobiliąja programėle.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas, į tai, kad ši byla, nors joje taikomi ir ES teisės aktai, nėra sudėtinga, nes jau yra teismų praktikos šiuo klausimu, be to, advokatas J. V. analogiškus grupės pareiškėjų skundus teikė ir kitose administracinėse bylose (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. eI-755/2017, eI-4563/2017, eI-4298/2017, eI-690/2018, eI-691/2018, eI-699/2018, eI-793/2018, eI-833/2018), taip pat atsižvelgiant į tai, kad vien pareiškėjų skaičius neapsprendžia bylos sudėtingumo, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkintinas iš dalies, 50 procentų sumažinant prašomą priteisti sumą, ir pareiškėjams iš atsakovės priteisti tokį bylinėjimosi išlaidų atlyginimą: A. N. – 60,50 Eur, R. K. – 121,00 Eur, D. V. – 181,50 Eur, D. G. – 121,00 Eur, V. M. – 121,00 Eur, V. P. – 181,50 Eur, I. V. – 121,00 Eur, D. K. – 60,50 Eur, D. J. – 60,50 Eur, T. J. – 60,50 Eur, M. J. – 60,50 Eur, E. B. – 121,00 Eur, A. Š. – 121,00 Eur, S. Ž. – 121,00 Eur.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų skundą tenkinti.

Priteisti pareiškėjams iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, turtinei žalai atlyginti: E. A., a. k. (duomenys neskelbtini) – 273,84 Eur (du šimtus septyniasdešimt tris eurus ir aštuoniasdešimt keturis centus); E. B., a. k. (duomenys neskelbtini) – 411,47 Eur (keturis šimtus vienuolika eurų ir keturiasdešimt septynis centus); S. B., a. k. (duomenys neskelbtini) – 411,48 Eur (keturis šimtus vienuolika eurų ir keturiasdešimt aštuonis centus); D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) – 438,99 Eur (keturis šimtus trisdešimt aštuonis eurus ir devyniasdešimt devynis centus); A. G., a. k. (duomenys neskelbtini), – 439,00 Eur (keturis šimtus trisdešimt devynis eurus); T. J., a. k. (duomenys neskelbtini) – 403,45 Eur (keturis šimtus tris eurus ir keturiasdešimt penkis centus); M. J., a. k. (duomenys neskelbtini) – 403,45 Eur (keturis šimtus tris eurus ir keturiasdešimt penkis centus); D. J., a. k. (duomenys neskelbtini) – 403,44 Eur (keturis šimtus tris eurus ir keturiasdešimt keturis centus); D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) – 275,90 Eur (du šimtus septyniasdešimt penkis eurus ir devyniasdešimt centų); V. J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) – 318,58 Eur (tris šimtus aštuoniolika eurų ir penkiasdešimt aštuonis centus); R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) – 318,58 Eur (tris šimtus aštuoniolika eurų ir penkiasdešimt aštuonis centus); J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) – 385,10 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus ir dešimt centų); V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) – 385,09 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus ir devynis centus); A. N., a. k. (duomenys neskelbtini) – 278,46 Eur (du šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus ir keturiasdešimt šešis centus); U. P., a. k. (duomenys neskelbtini) – 601,22 Eur (šešis šimtus vieną eurą ir dvidešimt du centus); V. P., a. k. (duomenys neskelbtini), – 601,22 Eur (šešis šimtus vieną eurą ir dvidešimt du centus); A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) – 601,24 Eur; (šešis šimtus vieną eurą ir dvidešimt keturis centus) A. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) – 411,61 Eur (keturis šimtus vienuolika eurų ir šešiasdešimt vieną centą); D. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) – 411,61 Eur (keturis šimtus vienuolika eurų ir šešiasdešimt vieną centą); I. V., a. k. (duomenys neskelbtini) – 301,36 Eur (tris šimtus vieną eurą ir trisdešimt šešis centus); I. V., a. k. (duomenys neskelbtini) – 301,37 Eur (tris šimtus vieną eurą ir trisdešimt septynis centus); B. V., a. k. (duomenys neskelbtini) – 592,96 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt du eurus ir devyniasdešimt šešis centus); D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) – 592,96 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt du eurus ir devyniasdešimt šešis centus); L. V., a. k. (duomenys neskelbtini) – 592,97 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt du eurus ir devyniasdešimt septynis centus); S. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) – 273,84 Eur (du šimtus septyniasdešimt tris eurus ir aštuoniasdešimt keturis centus).

Priteisti pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinti iš dalies, t. y. priteisti pareiškėjams iš atsakovės Lietuvos valstybės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą: pareiškėjams A. N., D. K., D. J., T. J. ir M. J. – po 60,50 Eur (šešiasdešimt eurų ir penkiasdešimt centų), R. K., D. G., V. M., I. V., E. B., A. Š. ir S. Ž. – po 121,00 Eur (vieną šimtą dvidešimt vieną eurą), D. V. ir V. P. – po 181,50 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt vieną eurą ir penkiasdešimt centų).

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.