- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-11
- Bylos Nr.
- eA-1440-261/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02806-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys, Ramūnas Gadliauskas, Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- T. L.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. L. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja T. L. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 49SF-1114-(14.49.104.) (toliau – ir Skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2017 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 1SS-1868-(7.5.) (toliau – ir Tarnybos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovus parengti pareiškėjai išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn už likusį negrąžintą 0,0376 ha plotą žemės.
2. Pareiškėja nesutiko su Skyriaus sprendimu netenkinti jos prašymo atkuriant nuosavybės teises į likusią negrąžintą buvusios savininkės J. K. turėtos žemės, esančios (duomenys neskelbtini), dalį – 0,0376 ha, parengti išvadą lygiaverčiam žemės sklypui gauti (duomenys neskelbtini), kuris (sprendimas) motyvuotas tuo, kad 2003 m. kovo 26 d. prašyme pareiškėja prašė nuosavybės teises atkurti natūra ir iki 2003 m. balandžio 1 d. neišreiškė valios dėl lygiaverčio sklypo perdavimo kitoje vietovėje. Teigė, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos nuo 1995 m. balandžio 11 d. žinojo, kad nebus galima atkurti nuosavybės teisių į buvusios savininkės iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 0,2275 ha ploto žemės sklypą buvusioje vietoje, nes jis užimtas namų valda, tačiau institucijos iki šiol nėra įvykdžiusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) įtvirtintos pareigos raštu pasiūlyti kitus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) numatytus atlyginimo būdus. Iš 2003 m. kovo 26 d. prašymo, kuriame pareiškėja nurodė pageidaujanti nuosavybės teises atkurti į visą 0,2275 ha žemės plotą natūra, kartu su kuriuo pateiktas neįgyvendintas Vilniaus miesto valdybos 1995 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. 653-0131, matyti, kad pareiškėja siekė, jog jai nuosavybės teisės būtų atkurtos žeme į visą plotą. Atsakovas niekada neatsakė į pareiškėjos 2003 m. kovo 26 d. prašymą ir nepaaiškino, kad ji iki 2003 m. balandžio 1 d. turi nurodyti kaip kompensuoti už valstybės išperkamą žemę, jei nebus galimybės nuosavybės teises atkurti natūra. Be to, Tarnyba nuosavybės teisių atkūrimo būdą galėjo parinkti iki 2012 m. sausio 1 d., tačiau vėlgi nesikreipė į pareiškėją dėl kompensacijos už valstybės išperkamą žemę būdo pasirinkimo. Pareiškėjos įsitikinimu, ginčui aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014 pateikti išaiškinimai, kad pareigos pasiūlyti piliečiui nurodyti kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus nevykdymas negali būti laikomas nereikšmingu. Pareiškėja atkreipė dėmesį ir į tai, kad maksimalus perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo dydis Vilniaus mieste dabar yra 0,12 ha, būtent toks plotas buvo rezervuotas pareiškėjai laukiant eilėje naujam žemės sklypui gauti, tačiau Tarnyba 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 49S-598-(14.49.3.) nuosavybės teises pareiškėjai atkūrė perduodama neatlygintinai nuosavybėn 0,0824 ha ploto sklypą. Tik 2016 m. lapkričio 28 d. tapo aišku, kokio ploto naujas žemės sklypas perduodamas, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi, valstybė pareiškėjai turi atlyginti už 0,0376 ha plotą pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį.
Atsiliepimas
3. Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius (toliau kartu – ir atsakovai) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovai apžvelgė nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai aplinkybes. Pažymėjo, kad pareiškėja tiek 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme, tiek 2003 m. kovo 26 d. prašyme pageidavo nuosavybės teises atkurti natūra. Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius 1995 m. kovo 13 d. raštu Nr. 6-334 informavo Vilniaus miesto valdybą, jog nėra galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę, grąžinant natūra iki 0,20 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir pasiūlė nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra. Vilniaus miesto valdyba 1995 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 1185V patvirtino Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1995 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 653-0131 ir įpareigojo Architektūros ir statybos skyrių suteikti kompensaciją už buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,20 ha ploto žemės sklypą individualiai statybai, o už 275 kv. m kompensuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Šio sprendimo įgyvendinimą tęsė Vilniaus apskrities viršininko administracija bei Tarnyba, įrašydama pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę. Įgyvendindama minėtą 1995 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 653-0131, Tarnyba 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 49S-598-(14.49.3) pareiškėjai atkūrė nuosavybės teises, perduodama neatlygintinai nuosavybėn 0,0824 ha ploto naują žemės sklypą individualiai statybai.
5. Atsakovai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014 pastebėjo, jog šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl lygiaverčio turėtajam žemės sklypo suteikimo kaimo vietovėje, kai asmens prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo nurodytas pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, nenumatytas Atkūrimo įstatyme. Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekė nuosavybės teises atkurti Atkūrimo įstatyme nurodytu būdu – natūra, todėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija neturėjo pareigos iki 2003 m. kovo 1 d. siūlyti jai kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kadangi pareiškėja vėlesniame (2003 m. kovo 26 d.) prašyme savo nuomonės dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepakeitė ir iki 2003 m. balandžio 1 d. neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kaimo vietovėje, o valstybės institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus, iki 2012 m. sausio 31 d. savo iniciatyva tokio atlyginimo būdo neparinko, pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį, pareiškėjai nuosavybės teisės į likusią 0,0376 ha ploto žemės turi būti atkuriamos pinigais. Atsakovo vertinimu, ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes jie motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, priimti tinkamai įvertinus susiklosčiusią situaciją ir laikantis procedūrų.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjos T. L. skundą.
Šalies argumentai
7. Teismas nustatė, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 30 d. su prašymu kreipėsi į tuometinę Vilniaus miesto valdybą, prašydama atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. K. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), grąžinant žemę natūra.
8. Vilniaus miesto valdyba 1995 m. sausio 3 d. raštu kreipėsi į Urbanistikos ir architektūros skyrių dėl išvadų apie galimybę atkurti nuosavybės teises, grąžinant natūra iki 0,20 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pateikimo. Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius 1995 m. kovo 14 d. raštu Nr. 6-334 informavo Vilniaus miesto valdybą, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę, grąžinant natūra iki 0,20 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šiuo raštu pasiūlytas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdas – ekvivalentinė natūra.
9. Vilniaus miesto valdyba 1995 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 1185V patvirtino Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1995 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 653-0131 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pil. T. L.“ ir įpareigojo Architektūros ir statybos skyrių suteikti kompensaciją už buvusios savininkės J. K. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,20 ha dydžio žemės sklypą individualiai statybai, o už 275 kv. m kompensuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
10. 2003 m. kovo 26 d. pareiškėja pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra į visą 0,2275 ha žemės.
11. Vilniaus miesto skyrius 2005 m. liepos 4 d. raštu Nr. 31/05/22 informavo pareiškėją, kad nesant galimybės grąžinti žemės sklypą natūra, žemės grąžinimo klausimas bus sprendžiamas kitais įstatyme numatytais būdais, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Taip pat minėtu raštu pareiškėja informuota, kad pagal pirminį prašymą nuosavybės teisių į žemę atkūrimui pateikimo datą ji yra įrašyta į Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 4319-01 patvirtintą piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste, eilę.
12. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2007 m. lapkričio 5 d. gautas pareiškėjos prašymas atsakyti į jos nurodytą prašymą apie galimybę atgauti žemę (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. sausio 11 d. raštu Nr. S22-39 informavo pareiškėją, kad nesant galimybės grąžinti žemės sklypą natūra, žemės grąžinimo klausimas bus sprendžiamas kitais įstatyme numatytais būdais, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Nurodė, kad pagal pirminio prašymo nuosavybės teisių į žemę atkūrimui pateikimo datą pareiškėja yra įrašyta į Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 2.3-907-01 patvirtintą piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste, eilę.
13. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2012 m. vasario 17 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-3349 informavo pareiškėją apie įstatyme numatytą galimybę pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais, atitinkamai Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. pateikiant prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais.
Šalies argumentai
14. Pareiškėja 2012 m. balandžio 10 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašydama perduoti jai neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam buvusios savininkės J. K. (duomenys neskelbtini), naują žemės sklypą individualiai statybai mieste natūra, visą 0,2275 ha plotą.
15. Skyrius 2012 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1043 informavo pareiškėją, kad už likusį neatkurtą 0,2275 ha žemės plotą gali būti atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, bet ne didesnį nei 0,1200 ha, o už likusį neatkurtą plotą – atlyginta pinigais.
16. Skyriuje 2012 m. birželio 12 d. gautas pareiškėjos prašymas, kuriame ji nurodė sutinkanti gauti 0,1200 ha žemės sklypą individualiai statybai, tačiau į likusią dalį, t. y. 0,1076 ha, pareiškėja pageidavo, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos kitoje vietoje arba, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktu, prašė perduoti lygiavertį žemės plotą kitoje vietoje. Lygiavertis žemės plotas gali būti perduotas Vilniaus rajone, Šalčininkų rajone ar kitame aplink Vilnių esančiame rajone.
Šalies argumentai
17. Skyrius 2012 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-1782 informavo pareiškėją, kad įvertinus nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus nustatyta, jog ji pateikė prašymą 1991 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto valdybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini). Minėtame prašyme nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra, kitos valios prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo neišreiškė. Vėlesniame prašyme pareiškėja valios nekeitė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje), Skyrius pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalį negali tenkinti pareiškėjos prašymo ir parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn pageidaujamose vietovėse.
18. Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu, padavė skundą Tarnybai, kuri 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-2307 nurodė, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – grąžinti žemę natūra turėtoje vietoje. 2012 m. birželio 12 d. prašymas Skyriui pateiktas praleidus nustatytus terminus, todėl išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn negali būti rengiama.
19. Skyrius 2013 m. sausio 2 d. raštu Nr. 49SDP-(14.49.23.)-5 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas pateikti informaciją apie galimybę suformuoti grąžinimui natūra žemės sklypą laisvoje (neužstatytoje) buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos teritorijoje.
20. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2013 m. lapkričio 18 d. pateikė atsakymą Nr. A51-11811(2.14.2.12-MP8), kuriame nurodė, kad J. K. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas ties (duomenys neskelbtini) yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes užimtas nuosavybes teise valdomais privačių namų valdų (duomenys neskelbtini) žemės sklypais.
21. Skyrius 2014 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 49SF-(14.49,104)-2128 informavo pareiškėją, kad tuo atveju, jeigu ji pageidauja pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už valstybės išperkamą žemę, valdytą Vilniaus mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, gali iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant vietovės rajoną ir kadastro vietovę. Skyriuje 2014 m. gruodžio 11 d. gautas pareiškėjos prašymas, kuriuo ji pakeitė valią ir pageidavo atkurti nuosavybės teises į žemę lygiaverčiu miško plotu, parengiant išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio, į (duomenys neskelbtini) kadastrinę vietovę. Skyrius 2014 m. gruodžio 29 d. parengė išvadą Nr. 49IP-91 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“.
22. Skyrius 2016 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. 49SF-2142-(14.49.104.) pakvietė pareiškėją atvykti į Piliečiams perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai ir kitai paskirčiai skirstymo komisijos posėdį, kuriame pareiškėja turės teisę išreikšti valią dėl konkretaus naujo žemės sklypo individualiai statybai (jo dalies) pasirinkimo. Pareiškėja 2016 m. spalio 6 d. prašyme nurodė, kad renkasi 0,0824 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Tarnybos 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 49S-598-(14.49.3) pareiškėjai buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas 0,0824 ha žemės sklypas individualiai statybai Vilniaus mieste.
23. Skyriuje 2017 m. sausio 3 d. gautas pareiškėjos prašymas, kuriuo ji prašė parengti išvadą lygiaverčiam žemės sklypui gauti, už likusį 0,0376 ha plotą į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę. Skyrius 2017 m. vasario 2 d. raštu Nr. 49SF-61-(14.49.104) informavo pareiškėją, kad jos klausimai dėl išvados parengimo buvo išnagrinėti Skyriaus 2012 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1782, todėl prašymas paliktas nenagrinėtas.
24. Skyriuje 2017 m. balandžio 28 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas, kuriame ji prašė pakartotinai parengti išvadą neatlygintinam lygiaverčio žemės sklypo gavimui. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. gegužės 19 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 49SF-1114-(14.49.104.), kuriame nurodė, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn kitoje (kaimo vietovėje), o valstybės institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus, iki 2012 m. sausio 31 d. savo iniciatyva tokio atlyginimo būdo neparinko, todėl pagal galiojančius teisės aktus Skyrius negali tenkinti prašymo ir parengti minėtos išvados.
Šalies argumentai
25. Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus sprendimu, skundu kreipėsi į Tarnybą. Tarnyba ginčijamu 2017 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 1SS-1868-(7.5.) netenkino pareiškėjos skundą, nurodydama, kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, nuosavybės teisės į likusią žemę pareiškėjai turi būti atkuriamos pinigais.
26. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėja buvo išreiškusi valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra. Tačiau, pareiškėjos teigimu, būtent dėl atsakovų neveikimo, t. y. dėl to, jog ji nebuvo informuota apie tai, kad turėtų pakeisti prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, ji nepatikslino išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki nustatytos datos. Teismas pastebėjo, jog pareiškėjos pateiktame 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – natūra 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusiame Atkūrimo įstatyme buvo nurodytas, todėl pritartina atsakovų nuomonei, kad tuometinei nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai – Vilniaus apskrities viršininko administracijai – nebuvo pareigos siūlyti iki 2003 m. kovo 1 d. kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Dėl galimybės atkurti nuosavybės teises nebuvimo pažymėtina, kad pareiškėja ir vėlesniame, t. y. 2003 m. kovo 26 d., prašyme nekeitė savo nuomonės – pageidavo nuosavybės teisių atkūrimo natūra, todėl spręstina, kad pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. nereiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kaimo vietovėje.
27. Teismas akcentavo, jog administracinės bylos Nr. A-858-2240/2014 faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių – asmens prašyme nurodytas pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas Atkūrimo įstatyme nebuvo nustatytas, todėl atsakovas pagrįstai nesivadovavo pastarojoje byloje pateiktu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu.
Žemesnės instancijos teismas
28. Teismas konstatavo, kad valstybės institucijos iki 2012 m. sausio 31 d. savo iniciatyva neparinko tokio atlyginimo būdo – lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kaimo vietovėje, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjai nuosavybės teisės į likusią 0,0376 ha ploto žemės sklypo dalį turi būti atkuriamos pinigais.
29. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovai dar 2012 m. rugpjūčio 22 d., 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimuose pareiškėjai nurodė, jog ji iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – natūra, nekeitė pasirinkimo, o 2012 m. birželio 12 d. prašymas Skyriui pateiktas praleidus nustatytus terminus, todėl išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn negali būti rengiama. Minėtų sprendimų (tokių sprendimų buvo ir vėliau) pareiškėja neskundė, todėl teismas laikė, jog ji sutiko su šiais sprendimais.
30. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijami Skyriaus ir Tarnybos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Atitinkamai netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti atsakovus parengti pareiškėjai išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn už likusį negrąžintą 0,0376 ha plotą žemės.
III.
31. Pareiškėja T. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundo reikalavimus.
32. Pareiškėja mano, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, neatskleidė bylos esmės. Ji pakartotinai pabrėžia, kad valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nekeitė dėl atsakovų neveikimo, t. y. dėl to, jog ji nebuvo informuota apie poreikį pakeisti prašyme nurodytą būdą. Pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalį ir Tvarkos 3 punktą, institucija pareigą pasiūlyti piliečiui kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus turėjo ne tik tuo atveju, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas įstatyme, bet ir tuo atveju, kai nurodytuoju būdu nėra galimybės atkurti nuosavybės teises. Kaip nustatė teismas, institucijai, vykdžiusiai nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, jau 1995 m. kovo 14 d. buvo žinoma, kad nėra galimybės pareiškėjai nuosavybės teises atkurti natūra. Pareiškėja pažymi, kad Vilniaus apskrities viršininkas turėjo pareigą iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti jai nuosavybės teisių atkūrimo būdus, nes nebuvo galimybės nuosavybės teises atkurti jos 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme nurodytuoju būdu, tačiau institucija dar 1995 m. birželio 16 d. nusprendė pareiškėjai nuosavybės teises į 0,20 ha plotą atkurti ekvivalentine natūra, t. y. būdu, kuris nebuvo numatytas Atkūrimo įstatyme. Šiame kontekste pareiškėja atkreipia dėmesį į gero administravimo principą, taip pat į aplinkybę, jog pagal 2003 m. kovo 26 d. prašymą Skyrius tik 2013 m. sausio 2 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas pateikti informaciją apie galimybę suformuoti grąžinimui natūra žemės sklypą laisvoje (neužstatytoje) buvusios savininkės iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos teritorijoje.
33. Pareiškėja akcentuoja ir savo paaiškinimus teismo posėdyje, kad, teikdama 2003 m. kovo 26 d. prašymą, ji nuosavybės teisių atkūrimą natūra suprato kaip nuosavybės teisių atkūrimą žeme. Teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad 2003 m. kovo 26 d. pareiškėja prašė nuosavybės teises atkurti natūra ir neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kaimo vietovėje. Pažymi, jog susidariusioje situacijoje ji yra silpnesnioji šalis, todėl Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje ir Tvarkos 3 punkte įtvirtintos pareigos nevykdymas negali būti laikomas nereikšmingu. Be to, pareiškėjos įsitikinimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus išaiškinimus, kadangi pastarosios bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra labai panašios. Kita vertus, administracinės bylos Nr. A-339-858/2016, kurioje priimtoje 2016 m. kovo 22 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais vadovavosi teismas, faktinės aplinkybės žymiai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Pareiškėja taip pat pakartoja skunde nurodytus argumentus, kad Tarnybos 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 49S-598-(14.49.3) jai buvo neatlygintinai nuosavybėn perduotas 0,0824 ha ploto žemės sklypas, nors maksimalus perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo dydis Vilniaus mieste yra 0,12 ha, o 1995 m. balandžio 11 d. sprendime Nr. 653-0131 numatytos suteikti pareiškėjai ekvivalentine natūra žemės plotas – 0,20 ha. Atsakovai ginčijamuose sprendimuose nepasisakė dėl anksčiau priimtų administracinių aktų vykdymo, tuo pažeisdami atsakomybės už priimtus sprendimus principą, įtvirtintą Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 11 punkte, o sprendimus grindė ne objektyviais duomenimis, tuo pažeisdami Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau, pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai į tai neatsižvelgė.
Atsiliepimas
34. Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
35. Atsakovai iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir argumentus. Pabrėžia, kad Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas – 2003 m. balandžio 1 d. – yra naikinamasis terminas, kuris jį praleidus negali būti atnaujintas, todėl vėlesnis valios nurodymas ar pakeitimas negali būti pripažintas sukeliančiu teisinius padarinius. Atsakovai įsitikinę, jog dėl to, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme pageidavo nuosavybės teises jai atkurti natūra ir toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo numatytas 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusiame Atkūrimo įstatyme, nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija neturėjo pareigos iki 2003 m. kovo 1 d. siūlyti pareiškėjai kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjos pastebėjimą, jog jai perduotas žemės sklypas yra mažesnis už numatytąjį 1995 m. balandžio 11 d. sprendime Nr. 653-0131, atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimą Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių mieste patvirtinimo“. Atsakovas palaiko savo poziciją, jog nagrinėjamos administracinės bylos ir administracinės byloje Nr. A858-2240/2014 faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl teismas pagrįstai nesivadovavo šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu aiškinimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
36. Bylos ginčas yra dėl pareiškėjos teisės pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą.
37. Pagal formalų ginčo santykiams taikytinų teisės aktų aiškinimą asmuo, pageidaujantis atkurti nuosavybės teises į žemę, o tuo pačiu norėdamas pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išreikštą ankstesniame prašyme, privalo pateikti teisės aktais nustatyto turinio bei nustatytais terminais prašymą įgaliotai institucijai.
38. Tvarkos (2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. vasario 5 d.) 3 punkte nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki 2003 m. balandžio 1 d., nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.
39. Pareiškėja nurodo, jog atsakovas jos neinformavo apie tai, kad ji turėtų pakeisti prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, todėl ji nepatikslino išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki nustatytos datos.
40. Pirmosios instancijos teismas šį argumentą pripažino nepagrįstu, kadangi pareiškėja turėjo galimybę pakeisti valią, tačiau 2003 m. kovo 26 d. prašymu pageidavo nuosavybės teisių atkūrimo natūra.
41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nes ji atitinka teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose.
42. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
43. Todėl ginčui taikytina tik ta taisyklė, kuri yra teisiškai reikšminga nagrinėjamam ginčui ir kurios suformavimo pagrindas pagal ginčo faktinės aplinkybės yra tapačios ar turinčios esminių panašumų.
44. Remiantis šiomis nuostatomis, pareiškėjos prašymo apimtimi taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014 suformuotą taisyklę nėra pagrindo.
45. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmeniui, pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą (žr., pvz., 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-587/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-590/2014).
46. Ši bendroji taisyklė, taikytina nuosavybės teisių atkūrimo procese, turi būtina vertinama pagal anksčiau minėtas teismų praktikos taikymo taisykles (žr. nutarties 43 p.). Šio ginčo atveju, kai sprendžiama, ar pretendentas turėjo galimybę būdamas aktyvus nuosavybės teisių atkūrimo procese keisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir negavęs kompetentingos institucijos pranešimo apie teisę atlikti tokį veiksmą, bei ar institucijos pranešimo pareigos neįvykdymas galėjo padaryti poveikį pretendento apsisprendimui.
47. Kiekvienu atveju turi būti vertinama, ar pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą buvo suklaidintas, ar turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos jo ankstesniame prašyme nurodytu būdu ir nepakeitus valios iki 2003 m. balandžio 1 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-261/2017).
48. Šio ginčo atveju Vilniaus miesto valdyba 1995 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 1185V patvirtino Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1995 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 653-0131 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pil. T. L.“ ir įpareigojo Architektūros ir statybos skyrių suteikti kompensaciją už buvusios savininkės J. K. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,20 ha dydžio žemės sklypą individualiai statybai, o už 275 kv. m kompensuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
49. Pareiškėja šio sprendimo neginčijo ir tai reiškia, jog ji sutiko, kad už dalį likusios žemės būtų kompensuota bei turėjo pasirinkti kompensavimo būdą. Tačiau ji nuosekliai laikėsi pozicijos, kad nuosavybės tesiės būtų atkurtos natūra, ir tai išreiškė 2003 m. kovo 26 d., prašyme. Pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. nepasirinko kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nors tokią galimybę turėjo, ir taip praleido terminą teikti prašymą dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kaimo vietovėje.
50. Esant šiai aplinkybei, nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad institucijos, atsakingos už nuosavybės teisių atkūrimą, nepranešimas pareiškėjai apie jos teisę rinktis kitą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą turėjo įtakos jos apsisprendimui, todėl atsakovas nepažeidė jos teisės pasirinkti nuosavybės atkūrimo būdą nustatytais terminais.
51. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui, todėl nevertinami.
52. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjos skundo, bylą išsprendė iš esmės teisingai, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos T. L. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.