Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. T. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto savivaldybės administracijai, dėl administracinių aktų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, ginčijami administraciniai aktai yra tinkamai pagrįsti tiek faktiniais duomenimis, tiek ir teisės normomis ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus, aiškiai nurodyta administracinių aktų apskundimo tvarka.

Rėmėsi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, arba nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. K. T. 1991 m. spalio 28 d. pirminiame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodė pageidavimą, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos natūra. Šiame prašyme išreikšta valia iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeista nebuvo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą detalizuojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 106¹ punktu, atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje privaloma vadovautis tam tikra nurodyta tvarka. Savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo pagal nustatyta tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus ar žemės valdos projektus pateikia žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai ar žemės valdos projektai nepatvirtinti arba jų nėra, apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas. Atkūrimo tvarkos 106¹ punkto analizė leidžia teigti, kad Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, gali priimti tik tuo atveju, jei savivaldybės administracijos direktorius patvirtina, kad buvusio savininko turėtoje žemės valdoje yra laisvos (neužstatytos) žemės, patvirtina laisvos (neužstatytos) žemės sklypo (-ų) planą (-us) bei kitus tvarkos 106¹ punkte nurodytus šio (šių) žemės sklypo (-ų) duomenis ir šią dokumentaciją perduoda atitinkamam Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam skyriui.

Pažymėjo, jog Nacionalinė žemės tarnyba teisės aktų nustatyta tvarka Kauno miesto savivaldybei daugiau nepažymėjus laisvos (neužstatytos) žemės pareiškėjai atkūrė nuosavybės teises už likusį plotą, t. y. už 0,0311 ha, pinigais. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2014 m. liepos 31 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-3931 „Dėl informacijos pateikimo“ K. T. įgaliota R. T. buvo informuota, kad Kauno miesto savivaldybės administracija daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nepažymėjo ir pareiškėjai vietoje neišmokėtos kompensacijos akcijomis bus atkurta pinigais.

Rėmėsi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi ir nurodė, jog prašymą dėl priimtų sprendimų pakeitimo piliečiai turi pateikti iki 2013 m. liepos 1 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos įgaliota atstovė 2013 m. gegužės 23 d. pateikė Kauno miesto skyriui prašymą pakeisti priimtą sprendimą atkurti akcijomis ir atkurti natūra. Pareiškėja šiuo prašymu nepakeitė valios dėl atkūrimo būdo, tiesiog dar kartą išreiškė norą nuosavybės teises į žemę atgauti natūra, todėl Nacionalinė žemės tarnyba pakartotinai kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją su prašymu pažymėti laisvą (neužstatytą) žemę. Institucija dar kartą atliko visus veiksmus teisės aktų nustatyta tvarka, todėl atmestini pareiškėjos argumentai, kad atsakovas nepriėmė sprendimo dėl pateikto prašymo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1671 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ pakeitimo“ buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimas Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (toliau – ir Žemės įvertinimo tvarka) išdėstant jį nauja redakcija. Šiuo nutarimu patvirtinta žemės įvertinimo metodika bei numatytos priedų formos. Rengiant nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo projektą pareiškėjai buvo laikytasi nurodytos skaičiavimo metodikos bei pildytas nutarimo 2 priedas (lentelė) (valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo priedas), kuriame aiškiai nurodyti skaičiavimo koeficientai, išperkamos žemės sklypo vertė ir pan. Atitinkamai, atmestini pareiškėjos argumentai dėl neteisingos vertės apskaičiavimo, asmenų lygybės principo bei lygiaverčio atlyginimo principo pažeidimų.

Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, atkuriant nuosavybės teises institucija vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Pareiškėjai jau atkurtos nuosavybės teisės į savininko turėtą žemę, todėl administracinių aktų panaikinimas būtų netikslingas, be to, Kauno miesto savivaldybės administracija konstatavo, kad laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai atkurti natūra yra nepagrįstas, kadangi tik Kauno miesto savivaldybės administracijai teisės aktų nustatyta tvarka pažymėjus laisvą (neužstatytą) žemę galima būtų svarstyti dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra.

II.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas inicijuotą ginčą, pabrėžė, jog piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. galėjo pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nuo 2002 m. spalio 25 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo, kuris įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d. (išskyrus 4 straipsnio 2 dalį, kuri įsigaliojo 2011 m. lapkričio 26 d.), 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad tuo atveju, kai įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas įstatyme, ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

1991 m. spalio 28 d. pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo A. K. M. žemę pareiškėja nurodė, kad pageidauja, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos natūra, daugiau prašymų, kuriuose būtų nurodyta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pareiškėja iki 2013 m. balandžio 1 d. institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, nepateikė. Pareiškėjos įgaliota atstovė tik 2013 m. gegužės 23 d. pateikė prašymą pakeisti priimtą sprendimą atkurti akcijomis ir atkurti natūra, todėl toks prašymas nesukūrė teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises pareiškėjos nurodytu būdu.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Vadovaujantis Atkūrimo tvarkos 106¹ punktu, atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje privaloma vadovautis tam tikra nurodyta tvarka. Savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo pagal nustatyta tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus ar žemės valdos projektus pateikia žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai ar žemės valdos projektai nepatvirtinti arba jų nėra, apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas. Pažymėjo, jog Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, gali priimti tik tuo atveju, jei savivaldybės administracijos direktorius patvirtina, kad buvusio savininko turėtoje žemės valdoje yra laisvos (neužstatytos) žemės, patvirtina laisvos (neužstatytos) žemės sklypo (-ų) planą (-us) bei kitus Atkūrimo tvarkos 106¹ punkte nurodytus šio (šių) žemės sklypo (-ų) duomenis ir šią dokumentaciją perduoda atitinkamam Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam skyriui.

Byloje pateikti įrodymai patvirtino, jog Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius 2014 m. kovo 31 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-1476 ir 2014 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-2380 Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus prašė išnagrinėti ir pagal galimybę parengti išlikusios laisvos (neužstatytos) savininko A. K. M. žemės ribų planą. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2014 m. liepos 21 d. rašte Nr. 70-2-2097 nurodė, jog išnagrinėtoje teritorijoje, kurioje yra nurodyta iki 1940 m. A. K. M. turėta žemė, A. K. M. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės nenustatyta, o nagrinėta teritorija yra užimta Nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais, esančiais (duomenys neskelbtini) sklypu, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), prie kurio žemės sklypas dar nesuformuotas, tačiau jo eksploatavimui reikalingas plotas ir užimta inžinerinės infrastruktūros teritorija – (duomenys neskelbtini) gatve ir privažiavimo keliu valstybės žemėje.

Teismas akcentavo, jog žemė iš piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų (Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 3 p.). Atkūrimo tvarkos 106 punkte nurodyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą žemės sklypo planą. Nurodė, jog pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2014 m. liepos 21 d. rašto Nr. 70-2-2097 duomenis ginčo žemės sklype yra įregistruoti žemės sklypai ir statiniai, todėl jie yra suformuoti, pastatyti, įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka ir toks žemės sklypas yra laikytinas užstatytu ir nelaisvu. Nurodė, jog Nacionalinės žemės tarnyba 2014 m. liepos 31 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-3931 informavo pareiškėjos įgaliotą atstovę R. T., kad Kauno miesto savivaldybės administracija daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nepažymėjo ir pareiškėjai, vietoje neišmokėtos kompensacijos akcijomis, bus atkurta pinigais.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog teisės aktų leidėjas, realizuodamas diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės (nagrinėjamu atveju – žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose) grąžinimo natūra tvarką, šiam procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas – Nacionalinę žemės tarnybą ir jos teritorinius padalinius – žemėtvarkos skyrius (dabar miestų arba rajonų skyriai) bei atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių. Minėtais teisės aktais šioms institucijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Nors galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ginčo atveju priima Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau iki šio momento tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek savivaldybės administracijos direktorius turi atlikti pagal teisės aktus jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nuo kurių priklauso, ar dėl žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti priimamas sprendimas atkurti ją natūra. Nurodė, jog administracinėje byloje nėra duomenų, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. liepos 21 d. raštas Nr. 70-2-2097 būtų nuginčytas ar šiuo metu ginčijamas, todėl Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo teisės nesivadovauti pateikta informacija. Tol, kol atitinkami administraciniai sprendimai, susiję su tokio konkretaus žemės sklypo statuso nustatymu, teisės aktuose nustatyta tvarka nėra nuginčyti, Nacionalinė žemės tarnyba negali tęsti nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimo natūra procedūrų. Taigi Nacionalinė žemės tarnyba nagrinėjamu atveju atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir Kauno miesto savivaldybės administracijos pateikta informacija apie laisvos (neužstatytos) žemės nebuvimą buvo pakankamas pagrindas Nacionalinei žemės tarnybai atsisakyti atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į dalį šio žemės sklypo natūra. Nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų, jog laisva (neužstatyta) žemė A. K. M. turėtos žemės ribose yra arba jos gali būti, pareiškėja nepateikė.

Teismas dėl pareiškėjos argumentų, kad priimant skundžiamą 2014 m. rugpjūčio 21 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2)-757 bei 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 8S-(14.8.3)-369 buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnis ir lygiavertiškumo principas, nes valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės sklypo vertės apskaičiavimas neatitinka žemės vidutinės rinkos vertės, nurodė, jog Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių, turinčių teisę į nuosavybės atkūrimą, išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra konstatavęs, jog teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams. Teismas nurodė, jog valstybė nėra įpareigota atlyginti žalos, kilusios dėl neteisėto žemės nacionalizavimo, todėl nuosavybės teisių į neteisėtai nacionalizuotą žemę atkūrimo atveju tą daro savanoriškai, o tai suteikia teisę valstybei pačiai nustatyti kompensacijos dydį, kuris nepažeistų visuomenės interesų.

Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 3punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostata „valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2 miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha“ neprieštaravo Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatos „atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina“ (kuri, kaip minėta, yra vienas iš Metodikos, inter alia jos 4 punkto, patvirtinimo teisinių pagrindų) atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai ir 29 straipsniui buvo tiriama konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtame Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime ji buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime konstatavo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas.

III.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo pažeistos pareiškėjos nuosavybės teisės, žmogaus teisės. Nacionalinės žemės tarnybos siūlymai mokėti žemės vertę pinigais yra nelygiaverčiai, rinkos kainomis tokia žemė kainuoja daugiau. Pareiškėjos vertinimu, tokie siūlymai yra nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas inter alia tarp instituciniu bendradarbiavimu ir siejamas ne tik su atitinkamų dokumentų iš pretendento pusės pateikimu, bet ir Atkūrimo įstatyme bei Atkūrimo tvarkoje nurodytų dokumentų parengimu ar veiksmų atlikimu. Teismas nustatė, jog, nesant laisvos (neužstatytos) žemės ar tą aplinkybę paneigiančių įrodymų, Nacionalinė žemės tarnyba negali tęsti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra procedūros. Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime pažymėjo, jog nuostata, kad, jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo pozicija, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra konstatavęs, jog teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams, paimant nuosavybę visuomenės poreikiams pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Valstybė nėra įpareigota atlyginti žalos, kilusios dėl neteisėto žemės nacionalizavimo, todėl nuosavybės teisių į neteisėtai nacionalizuotą žemę atkūrimo atveju, tą daro savanoriškai, o tai suteikia teisę valstybei pačiai nustatyti kompensacijos dydį, kuris nepažeistų visuomenės interesų. Nurodo, jog Nacionalinė žemės tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo vadovautis viešosios teisės principu, kad viešojo administravimo subjektas turi teisę veikti tik tiek, kiek leidžia teisės aktai, todėl jis pagrįstai teisės aktų nustatyta tvarka nustatė atlyginimo už išperkamą žemę dydį, o atlyginti, kaip to pageidauja pareiškėja – rinkos kainomis, atsakovas neturi teisinio pagrindo.

Pabrėžia, jog pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nurodomi teisės aktais ar rašytiniais įrodymais nepagrįsti pareiškėjos samprotavimai, todėl vien dėl šios priežasties apeliacinis skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2)-757 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 02-01-2397 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 6446 pakeitimo“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. 8S-(14.8.3.)-369 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei K. T.“ teisėtumo ir pagrįstumo bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai K. T., atkuriant nuosavybės teises natūra.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos pateiktus reikalavimus.

Pareiškėja pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdama, kad teismas netinkamai vertino jos pateiktą skundą, traktavo ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija tokiai pareiškėjos pozicijai nepritaria.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, pastebi, jog administracinėje byloje ginčo nekyla dėl to, kad pareiškėja yra tinkamas subjektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kad pareiškėja, 1991 m. spalio 28 d. pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo A. K. M. žemę, nurodė, kad pageidauja, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos natūra (b. l. 13-14). 2006 m. vasario 27 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 6446 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. K. M. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,0118 ha žemės sklypą natūra žemės sklypo turėtoje vietoje, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, o už 0,0311 ha žemės sklypo dalį valstybė įsipareigojo atlyginti nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais, nesant galimybės turėtoje vietoje atkurti nuosavybės teisės natūra visiškai (b. l. 15-16). 2013 m. gegužės 23 d. K. T. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriui pateikė prašymą „Dėl sprendimo atlyginti akcijomis pakeitimo“, kuriuo prašė pakeisti 2006 m. vasario 27 d. Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 6446 ir vietoje kompensacijos akcijomis atkurti nuosavybės teises natūra į A. K. M. turėtą žemę (b. l. 12), tačiau toks prašymas nebuvo tenkintas ir buvo nuspęsta atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0311 ha žemės – atlyginant ne nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais, o pinigais už minėtą žemės sklypą – 418 Lt (b. l. 9-11).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytų skundžiamų administracinių aktų turinį, pastebi, jog pareiškėja neinicijuoja ginčo, ar pagrįstai jai ginčijamais aktais buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į 0,0311 ha žemės atlyginant pinigais – 418 Lt, o ne nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais. Iš esmės pareiškėja, ginčydama nurodytus administracinius aktus, pirma, siekia nuosavybės teisių atkūrimo natūra, antra, nesutinka su 0,0311 ha žemės atlyginant pinigais nurodoma verte – 418 Lt (b. l. 5-8, 32-35). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus aspektus, siekdama aiškumo dėl jų pasisako atskirai.

Vertindama, ar pareiškėjai pagrįstai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės natūra, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. sausio 1 d. Nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numato, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtina, jog pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Jeigu sprendimas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais jau priimtas, piliečio prašymu institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, jį pakeičia administracine tvarka. Prašymą dėl priimtų sprendimų pakeitimo piliečiai turi pateikti iki 2013 m. liepos 1 d.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš esmės pirmiau minėto reguliavimo kitimas yra siejamas su nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusiu Atkūrimo įstatymo (2011 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. XI-1650 redakcija) 21 straipsnio pakeitimu, kurio aiškinamajame rašte nurodoma, kad Atkūrimo įstatyme numatytų atlyginimo už valstybės išperkamą žemę mieste būdų – atlyginti vertybiniais popieriais ar atlyginti lygiaverčiu žemės sklypu kaimo vietovėje – piliečiai nesirenka, šie būdai jų netenkina, todėl įstatyme numatytą kompensavimo būdą atlyginimą vertybiniais popieriais Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. spalio 26 d. protokoliniu sprendimu Nr. 69 laikinai sustabdė ir siekiant paspartinti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę miestuose procesą bei kuo skubiau įvykdyti įsipareigojimus piliečiams, svarstytinas papildomo atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdo – pinigais (išmokant juos per keletą metų) – parinkimas. Įstatymų projektu buvo siekiama išplėsti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdus, užtikrinant nuosavybės teisių atkūrimą piliečiams, kurių žemė miestuose priskirta valstybės išperkamai žemei, be to, praplėsti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę miestuose, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdų sąrašą ir tais atvejais, kai piliečio prašyme nurodytu būdu nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių, institucijos, priimančios sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, galėtų priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pinigais (žr. Aiškinamąjį raštą dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIP-3356, XIP-3357).

Teisėjų kolegija, sistemiškai, teleologiniu būdu aiškindama Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios ginčui aktualiu metu, turinį, sprendžia, jog pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija numato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, ir nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik natūra. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis tokį atkūrimą sieja, be kita ko, su atlyginimu pinigais.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog 2006 m. vasario 27 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 6446 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. K. M. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,0118 ha žemės sklypą natūra žemės sklypo turėtoje vietoje, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, o už 0,0311 ha žemės sklypo dalį valstybė įsipareigojo atlyginti nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais, nesant galimybės turėtoje vietoje atkurti nuosavybės teisės natūra visiškai, tačiau pareiškėja šioje administracinėje byloje neginčija šio akto, kad būtent juo nebuvo visiškai atkurtos nuosavybės teisės natūra (b. l. 15-16).

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis taip pat nustato, jog šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos privalo per mėnesį nuo sprendimo, kurio pagrindu išlikęs nekilnojamasis turtas nebepriskirtinas valstybės išperkamam turtui, Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuoti pilietį, kurio prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nagrinėja ir kurio išlikęs nekilnojamasis turtas buvo priskirtas valstybės išperkamam, apie galimybę tokį išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinti natūra ir pasiūlyti jam pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių į šį turtą atkūrimo. Per 3 mėnesius nuo šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų pasiūlymo gavimo dienos pilietis gali pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, ir prašyti, kad šis nekilnojamasis turtas būtų grąžintas natūra, apie tai raštu pranešdamas jo prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nagrinėjančiai institucijai. Jeigu pilietis per nustatytą terminą nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pakeitimo arba atsisako pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nekilnojamasis turtas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama įstatymų nustatyta tvarka. Tuo atveju, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo yra priimtas, šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, privalo raštu Vyriausybės nustatyta tvarka informuoti pilietį, kurio išlikęs nekilnojamasis turtas buvo priskirtas valstybės išperkamam ir natūra nebuvo grąžintas, apie numatomą šio turto perleidimą privačion nuosavybėn ir galimus šio turto perleidimo privačion nuosavybėn būdus. Taigi nurodyta nuostata leidžia atsižvelgti į įvykusius pokyčius sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra.

Teisėjų kolegija pastebi, jog Kauno apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I6K-71/2002 buvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai natūra turėtoje vietoje ir teismas 2002 m. balandžio 26 d. sprendimu jau tuo metu konstatavo, jog žemės sklype, į kurį nuosavybės teises siekia atkurti pareiškėja, pagal Kauno miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajono detalųjį planą yra suprojektuota ir nutiesta gatvė, suprojektuoti ir iš dalies pakloti daugiabučio gyvenamojo namo pamatai, todėl pageidautina susigrąžinti žemė yra užimta objektais, kuriems yra aiškiai išreikštas konkretus visuomenės poreikis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-664/02 minėtas teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 413, l. 133-140). Atsižvelgusi į nurodytų aplinkybių visumą, į tai, kad sprendimas pareiškėjai dėl atkūrimo į dalį žemės sklypo natūra, į likusią atkūriant nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais buvo priimtas atsižvelgus į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. A-214 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, į žemės sklypo(duomenys neskelbtini) planą (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, l. 297-298), teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors pareiškėja šiuo atveju prašydama atkurti nuosavybės teises natūra buvo nurodžiusi, jog jai yra žinoma, kad yra laisvos žemės savininko A. K. M. turėtos žemės ribose (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 297-298, 413, l. 356), tačiau ji nepagrindė, nepaaiškino, kaip situacija pasikeitė nuo minėtų aplinkybių buvimo. Atitinkamai, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos turėjo vykdyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį, pasikeitus situacijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 297-298, 413, l. 356).

Papildomai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, net ir galimai de facto pasikeitus situacijai dėl laisvos žemės, svarbu yra ir tai, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Vadovaujantis ginčui spręsti aktualiu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Atkūrimo tvarka), 106¹ punktu, atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje privaloma vadovautis nurodyta tvarka. Savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo pagal nustatyta tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus ar žemės valdos projektus pateikia žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai ar žemės valdos projektai nepatvirtinti arba jų nėra, – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, gali priimti tik tuo atveju, jei savivaldybės administracijos direktorius patvirtina, kad buvusio savininko turėtoje žemės valdoje yra laisvos (neužstatytos) žemės, patvirtina laisvos (neužstatytos) žemės sklypo (-ų) planą (-us) bei kitus Atkūrimo tvarkos 106¹ punkte nurodytus šio (šių) žemės sklypo (-ų) duomenis ir šią dokumentaciją perduoda atitinkamam Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniam skyriui.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad teisės aktų leidėjas, realizuodamas savo diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės (nagrinėjamu atveju – žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose) grąžinimo natūra tvarką, šiam procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas – Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos ir jos teritorinius padalinius – žemėtvarkos skyrius (dabar miestų arba rajonų skyriai) bei atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių. Minėtais teisės aktais šioms institucijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Nors galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ginčo atveju priima Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau iki šio momento tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek savivaldybės administracijos direktorius turi atlikti pagal teisės aktus jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nuo kurių priklauso, ar dėl žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti priimamas sprendimas atkurti ją natūra.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sisteminis, teleologinis aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimas suponuoja išvadą, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. Atitinkamai, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama. Toks Atkūrimo tvarkos 106 ir 106¹ punktų aiškinimas nagrinėjamu aspektu iš esmės atitinka ir ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-14-1099/2007, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1194/2010, 2011 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1032/2011). Viešojoje teisėje iš esmės dominuoja principas, jog leidžiama tik tai, kas nurodyta įstatymuose (kituose teisės aktuose). Atitinkamai, aiškinimas, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos gali nesivadovauti savivaldybės administracijos pateiktais inter alia įstatymuose nustatyta tvarka nenuginčytais duomenimis ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūrą, reikštų institucijos kompetencijos išplėtimą. Be to, tokiu būdu būtų paneigtas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų eiliškumas ir kompetencijų paskirstymo mechanizmas. Taigi Nacionalinė žemės tarnyba (paprastai) neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokie įgalinimai yra suteikti kitai šiame procese dalyvaujančiai institucijai – atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriui. Šiuo atveju teisės aktų leidėjas pasirinko tokį institucijų bendradarbiavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese modelį, pagal kurį Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pagal Atkūrimo tvarkos 106 ir 106¹ punktus nėra įpareigota tikrinti savivaldybės administracijos jai pateiktos informacijos teisingumo. Tačiau tai nepaneigia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teisės, esant tam tikroms (inter alia naujai paaiškėjusioms, žemės sklypo statuso nustatymui svarbioms) aplinkybėms, pagal Atkūrimo tvarkos 106¹ punktą pakartotinai kreiptis į atitinkamos savivaldybės administraciją dėl duomenų pateikimo (patikslinimo) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius 2014 m. kovo 31 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-1476 ir 2014 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-2380 Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus prašė išnagrinėti ir pagal galimybę parengti išlikusios laisvos (neužstatytos) savininko A. K. M. žemės ribų planą (b. l. 64, 69). Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2014 m. liepos 21 d. rašte Nr. 70-2-2097 nurodė, jog išnagrinėtoje teritorijoje, kurioje yra nurodyta iki 1940 m. A. K. M. turėta žemė, A. K. M. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės nenustatyta, o nagrinėta teritorija yra užimta Nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais, esančiais (duomenys neskelbtini) sklypu, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), prie kurio žemės sklypas dar nesuformuotas, tačiau jo eksploatavimui reikalingas plotas ir užimta inžinerinės infrastruktūros teritorija – (duomenys neskelbtini) gatve ir privažiavimo keliu valstybės žemėje. Iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2014 m. liepos 21 d. rašto Nr. 70-2-2097 matyti, kad ginčo žemės sklype yra įregistruoti žemės sklypai ir statiniai, todėl jie yra suformuoti, pastatyti, įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka ir toks žemės sklypas yra laikytinas užstatytu ir nelaisvu (b. l. 71). Šiuo atveju pažymėtina, jog pareiškėja atskirai tokio rašto taip pat neginčija ir neteigia, kad situacija dėl ginčo žemės yra pasikeitusi. Dėl pirmiau minėtų motyvų visumos šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjai šioje byloje vertinamu atveju nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos natūra.

Kiek tai susiję su pareiškėjos argumentais, kad priimant skundžiamus administracinius aktus buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnis, lygiavertiškumo principas, nes valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės sklypo vertės apskaičiavimas neatitinka žemės vidutinės rinkos vertės (b. l. 5-8, 32-35, 19), teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų.

Atitinkamai, Konstitucinis Teismas akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimą).

Iš esmės toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pozicija. EŽTT 2003 m. kovo 4 d. sprendime Jantner prieš Slovakiją konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnis neapriboja susitarančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (žr. EŽTT 2010 m. spalio 12 d. sprendimą M. A. ir kt. prieš Rumuniją). EŽTT 2005 m. kovo 2 d. nutarime dėl priimtinumo Maltzan ir kt. prieš Vokietiją, kurioje pareiškėjai už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę siekė gauti gerokai didesnę kompensaciją, atitinkančią tikrąją šios žemės vertę, konstatavo, kad nei įstatymais, kuriais buvo nustatyti kompensacijos dydžiai, nei Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo sprendimais, kuriuose buvo tiriama žemės reformos įstatymų atitiktis Pagrindiniam įstatymui, nebuvo pažeista pareiškėjų teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Šiame nutarime EŽTT taip pat pažymėjo, kad, jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė įgyvendindama tokią politiką turi plačią veiksmų laisvę. EŽTT 2007 m. gegužės 15 d. nutarime dėl priimtinumo Leuschner prieš Vokietiją pažymėjo, kad pareiškėjas, kuris ginčijo kompensacijos už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę dydį, neturėjo teisėto lūkesčio gauti didesnę kompensacijos sumą nei nustatyta įstatyme, todėl jis negali remtis Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsniu. Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje negarantuojama teisė į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą (žr. EŽTT 2004 m. birželio 22 d. sprendimą Broniowski prieš Lenkiją). EŽTT taip pat pažymi, jog pertvarkydama savo teisinę sistemą ir ekonomiką valstybė gali priimti sprendimus, kuriais nustatytas atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą yra gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė (žr. EŽTT 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą Sivova ir Koleva prieš Bulgariją). Taigi, kaip matyti iš pateiktų išaiškinimų, pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų; Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą; atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė.

Pažymėtina, jog nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusiame Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo aiškinamajame rašte taip pat yra nurodoma, kad atlyginant pinigais valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal aktualią Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (toliau – ir Metodika), t. y. nekeičiant šiuo metu galiojančios valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimo tvarkos (žr. Aiškinamąjį raštą dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIP-3356, XIP-3357).

Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo pastebėjimui, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostata „valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2 miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha“ neprieštaravo Konstitucijai, Atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatos „atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina“ (kuri, kaip minėta, yra vienas iš Metodikos, inter alia jos 4 punkto, patvirtinimo teisinių pagrindų) atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai ir 29 straipsniui buvo tiriama konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtame Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime ji buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į priimtą teisinį reguliavimą, pateiktus Konstitucinio Teismo, EŽTT išaiškinimus, sprendžia, kad šiuo atveju Lietuvos valstybė neprisiėmė besąlyginio įsipareigojimo atlyginti už turėtą žemę rinkos verte. Šiuo atveju pareiškėja konkrečios žemės vertės paskaičiavimo pagal Metodiką iš esmės nekvestionuoja, o savo argumentus sieja su tuo, kad numatyta skundžiama įsakyme žemės sklypo vertė neatitinka žemės rinkos vertės (b. l. 5-8, 32-35), tačiau dėl pirmiau nurodytų motyvų nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai atlygintina suma už žemę turi atitikti rinkos vertę.

Priešingų išvadų dėl pareiškėjos pateiktų reikalavimų tenkinimo neleidžia daryti ir pareiškėjos skundo, apeliacinio skundo argumentai dėl jos teisėtų lūkesčių pažeidimo neatkuriant nuosavybės teisių jos nurodytu būdu (b. l. 5-8, 32-35).

Nurodytu klausimu teisėjų kolegija pabrėžia, kad EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr. EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą A. prieš Lietuvą). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr. EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo Shub prieš Lietuvą). Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad, kai pareiškėja jau 1991 m. spalio 28 d. kreipėsi su prašymu atkurti nuosavybės teisę į tėvo A. K. M. išlikusį nekilnojamąjį turtą 1,236 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, grąžinat žemę natūra ir 2006 m. vasario 27 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 6446 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. K. M. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,0118 ha žemės sklypą natūra žemės sklypo turėtoje vietoje, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, o už 0,0311 ha žemės sklypo dalį valstybė įsipareigojo atlyginti nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais, nes likusi žemės dalis buvo užstatyta (b. l. 15-16). Taigi esant tokioms aplinkybėms, nepasikeitus situacijai dėl likusios A. K. M. užstatymo, pareiškėja negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtent natūra. Šiuo atveju svarbu yra ir tai, kad Atkūrimo įstatymas tokios besąlyginės teisės taip pat neįtvirtina. Dėl nurodytų aplinkybių visumos negalima teigti, jog priimtu teismo sprendimu yra pažeidžiamas pareiškėjos teisėtas lūkestis į nuosavybės teisių atkūrimą, jo vykdymą būtent pareiškėjos pageidaujamu būdu.

Pareiškėja skunde taip pat teigė, kad skundžiamuose sprendimuose nėra nurodyta detali jų skundimo tvarka, nėra pateiktos kompensacijos už 0,0311 ha žemės sklypą sumos 418 Lt skaičiavimo metodikos, konkretūs apskaičiavimai, taip pat pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio įpareigojimus (b. l. 5-8, 32-35).

Vertindama nurodytus pareiškėjos argumentus teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog VAĮ 3 straipsnio 1 punkte apibrėžtas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (VAĮ 3 str. 2 p.). Atitinkamai, VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Atitinkamai, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog VAĮ nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-426/2009, 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-651/2011, 2011 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1411/2011).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas minėta pirmiau ir įvertinusi skundžiamus sprendimus, sprendžia, kad iš tiesų skundžiamuose aktuose nėra nurodyta aiški ir detali jų skundimo tvarka, pavyzdžiui, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. rugpjūčio 21 d. įsakyme Nr. 8VĮ-(14.8.2)-757 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 02-01-2397 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 6446 pakeitimo“, lydraštyje, kuriame buvo informuojama apie priimtą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 8S-(14.8.3.)-369 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei K. T.“ yra nurodyta, kad šis įsakymas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka (b. l. 9). Tačiau, kita vertus, kaip matyti, detalios, aiškios, nedviprasmiškos priimtų sprendimų skundimo tvarkos neišaiškinimas nesutrukdė pareiškėjai kreiptis į teismą ir atitinkamai vien dėl šios priežasties nėra pagrindo naikinti priimtų aktų (b. l. 9-11, 20).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. 8S-(14.8.3.)-369 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei K. T.“ (b. l. 10-11) ir 2014 m. rugsėjo 8 d. pažyma dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės Nr. 8PAŽI-240 (b. l. 19) vertinami kaip vientisas dokumentas, priimtas sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamų aktų, juos skaitant kartu, akivaizdu, kokiais faktais ir teisės normomis yra pagrįsti minėti sprendimai. Papildomai pastebėtina, jog aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su skundžiamuose aktuose nurodyta žemės paskaičiavimo tvarka, nereiškia, kad skundžiami aktai savaime neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies. Pareiškėja pateiktą skundą iš esmės sieja su tuo, kad pateikiami skaičiavimai už žemės sklypą neatitinka rinkos vertės, bet ne su konkrečių skaičiavimų pagal Metodiką netikslumais, kas leistų atlikti konkretų atliktų skaičiavimų vertinimą (b. l. 5-8, 32-35). Teisėjų kolegija pastebi, jog šiuo atveju pareiškėja pateiktais reikalavimais neprašė panaikinti skundžiamus aktus ir įpareigoti atsakovą konkrečiai nurodyti žemės vertės paskaičiavimą ir (ar) jį perskaičiuoti, bet prašė būtent įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai, atkuriant nuosavybės teises natūra.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs teisinio pagrindo tenkinti pateiktus reikalavimus. Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos K. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.