- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-05
- Bylos Nr.
- eI-370-561/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02806-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Jolita Rasiukevičienė, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- T. L.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Rasiukevičienės ir Mildos Vainienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. L. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja T. L. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti 2017 m. gegužės 19 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyrius) sprendimą Nr. 49SF-1114-(14.49.104.) (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimas); 2) panaikinti 2017 m. liepos 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) direktoriaus sprendimą Nr. 1SS-1868-(7.5.) (toliau – ir NŽT Sprendimas); 3) įpareigoti atsakovus parengti pareiškėjai išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn likusiam negrąžintam 0,0376 ha plotui žemės.
Skunde pareiškėja nurodė, kad NŽT 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 49S-598-(14.49.3.) buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,0824 ha ploto naują žemės sklypą individualiai statybai, esantį J. V. g. 1, Vilniuje, nors dar 1995 metais tuometinė institucija, vykdanti nuosavybės teisių atkūrimo darbus, buvo priėmusi sprendimą atkurti T. L. nuosavybės teises suteikiant žemės sklypą individualiai statybai 0,20 ha ploto. NŽT 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. 49S-380-(14.48.3.) pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 1,5640 ha ploto miško žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) lygiavertį turėtam 0,1076 ha. Likęs negražintas žemės plotas į buvusios savininkės J. K. turėtą žemę yra 0,0376 ha.
Rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 18 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pabrėždama, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Atkreipė dėmesį, kad institucijos, vykdančios nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, nuo 1995 m. balandžio 11 d., kai Vilniaus miesto valdyba priėmė sprendimą Nr. 653-0131 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pil. T. L.“ žinojo, kad į buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 0,2275 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atkurti nuosavybės teise buvusioje vietoje galimybės nebus, nes jis užimtas namų valda. Atkūrimo įstatymo nustatytos pareigos raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus atsakovas neįvykdė iki šiol.
Paaiškino, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 26 d. buvo pateikusi prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises į visą 0,2275 ha plotą natūra, pridėdama Vilniaus miesto valdybos dar neįgyvendintą sprendimą dėl nuosavybės teisių atstatymo. Sprendė, kad iš pateikto prašymo akivaizdu, jog pareiškėja norėjo, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės žeme į visą plotą. Šis prašymas nebuvo nagrinėtas, pareiškėjai nebuvo paaiškinta, kad galimai netinkamai Atkūrimo įstatymo prasme nurodė atkūrimo būdą, nes iš Vilniaus miesto valdybos sprendimo, pridėto prie jos 2003 m. kovo 26 d. prašymo, ir atkūrimo bylos medžiagos institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, turėjo būti ir buvo aišku, kad nuosavybės teisių atkūrimas natūra Atkūrimo įstatymo prasme nebus įmanomas dėl buvusios savininkės turėtos žemės ploto ir buvusioje žemėvaldoje esančios namų valdos iš Vilniaus miesto valdybos sprendimo. Be to, pareiškėjai niekad nebuvo paaiškinta, kad ji turi iki 2003 m. balandžio 1 d. ar kitos datos dėl visa ko nurodyti, kaip kompensuoti už valstybės išperkamą žemę tuo atveju, jei nebus galimybės grąžinti žemę natūra.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka, Nutarimas) (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. vasario 6 d. iki 2003 m. spalio 18 d.) 3 punkte buvo nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal Atkūrimo įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.
Tvirtino, kad Vilniaus miesto skyrius neįvykdė Nutarimo 3 punkte nustatytos pareigos raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, neatsakė į pareiškėjos 2003 m. kovo 26 d. prašymą, neaiškino, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. ji turi nurodyti, kaip kompensuoti už valstybės išperkamą žemę, jei nebus galimybės atkruti nuosavybės teises natūra, kaip ji suprantama pagal Atkūrimo įstatymą.
Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. sausio 15 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-858-2240/2014, pateiktu aiškinimu, pabrėždama, kad LVAT išaiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamu atveju. Institucijos, vykdančios nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusios savininkės J. K. turėtą žemę, pareiškėjos atžvilgiu nėra įvykdžiusios pareigos, nustatytos Nutarimo Nr. 1057 3 punkte, Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje. Šių pareigų nevykdymas negali būti laikomas nereikšmingu, negali daryti įtakos pareiškėjos teisių suvaržymui.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjos skundą tenkinti visą.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Nutarimu bei kitais teisės aktais.
Teisės į nuosavybės teisių atkūrimą – tai subjektinė asmens teisė, kurios įgyvendinimą reglamentuoja specialusis Atkūrimo įstatymas. Pagal minėto įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas: pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Tokiu būdu, minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų), yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Atkreipė dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) reglamentavo, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė arba nepakeitė valios dėl atlyginimo būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, valstybės institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus, savo iniciatyva galėjo parinkti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. vasario 1 d.) 3 dalyje (nuo 2012 m. lapkričio 22 d. – 4 dalis, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. – 5 dalis) nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Pažymėjo, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę, Vilniaus mieste grąžinant natūra, o 2003 m. kovo 26 d. pateikė prašymą, kuriuo pageidavo atkurti nuosavybės teises „natūra į visą 0,2275 ha” žemės. Vilniaus miesto valdyba 1995 m. sausio 3 d. raštu kreipėsi į Urbanistikos ir architektūros skyrių dėl išvadų apie galimybę atkurti nuosavybės teises, grąžinant natūra iki 0,20 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pateikimo. Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius informavo 1995 m. kovo 14 d. raštu Nr. 6-334, kad galimybės atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą grąžinant natūra 0,20 ha dydžio žemės sklypą nėra galimybės. Raštu buvo pasiūlytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentinė natūra. Vilniaus miesto valdyba 1995 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 1185V „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei T. L.“ patvirtino Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1995 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 653-0131 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo pil. T. L.“ ir įpareigojo Architektūros ir statybos skyrių suteikti kompensaciją už buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), Vilniuje, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,20 ha ploto žemės sklypą individualiai statybai, o už 275 kv. m kompensuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, tačiau minėto sprendimo neįgyvendino, t. y. 0,20 ha ploto žemės sklypo individualiai statybai nesuteikė. Pirmiau minėto sprendimo įgyvendinimą tęsė Vilniaus apskrities viršininko administracija bei NŽT, įrašant pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę. Pabrėžė, kad įgyvendinant Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1995 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 653-0131, NŽT 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 49S-598-(14.49.3) pareiškėjai atkūrė nuosavybės teises perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,0824 ha ploto naują žemės sklypą individualiai statybai.
Dėl pareiškėjos skunde nurodytų LVAT išaiškinimų pažymėjo, jog šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl lygiaverčio turėtajam žemės sklypo suteikimo kaimo vietovėje, kai asmens prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo nurodytas pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – „ekvivalentinė natūra“, kuris Atkūrimo įstatyme nenumatytas, tačiau pareiškėjos 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme buvo pageidavimas grąžinti žemę natūra, ir šis nuosavybės teisių atkūrimo būdas nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusiame Atkūrimo įstatyme buvo nurodytas, todėl, NŽT nuomone, tuo metu nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai (Vilniaus apskrities viršininko administracijai) pareigos siūlyti iki 2003 m. kovo 1 d. kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus nebuvo.
Pabrėžė, kad ir vėlesniame 2003 m. kovo 26 d. pateiktame prašyme pareiškėja savo nuomonės nepakeitė ir pageidavo, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos grąžinant natūra, ir iki 2003 m. balandžio 1 d. valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kaimo vietovėje neišreiškė, o valstybės institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus (iki 2010 m. birželio 30 d. apskrities viršininkas, nuo 2010 m. liepos 1 d. – Nacionalinė žemės tarnyba), iki 2012 m. sausio 31 d. savo iniciatyva tokio atlyginimo būdo neparinko, todėl pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį pareiškėjai nuosavybės teisės į likusią 0,0376 ha ploto žemės sklypo dalį turi būti atkuriamos pinigais ir išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai negali būti rengiama.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 30 d. su prašymu kreipėsi į tuometinę Vilniaus miesto valdybą, prašydama atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. K. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, grąžinant žemę natūra.
Vilniaus miesto valdyba 1995 m. sausio 3 d. raštu kreipėsi į Urbanistikos ir architektūros skyrių dėl išvadų apie galimybę atkurti nuosavybės teises, grąžinant natūra iki 0,20 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pateikimo.
Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius 1995 m. kovo 14 d. raštu Nr. 6-334 informavo Vilniaus miesto valdybą, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę, grąžinant natūra iki 0,20 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste. Šiuo raštu taip pat pasiūlytas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdas ekvivalentinė natūra.
Vilniaus miesto valdyba 1995 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 1185V patvirtino Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1995 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 653-0131 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pil. T. L.” ir įpareigojo Architektūros ir statybos skyrių suteikti kompensaciją už buvusios savininkės J. K. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,20 ha dydžio žemės sklypą individualiai statybai, o už 275 kv. m kompensuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
2003 m. kovo 26 d. pareiškėja pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra į visą 0,2275 ha žemės.
Vilniaus miesto skyrius 2005 m. liepos 4 d. raštu Nr. 31/05/22 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informavo pareiškėją, kad nesant galimybės grąžinti žemės sklypą natūra, žemės grąžinimo klausimas bus sprendžiamas kitais įstatyme numatytais būdais, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Taip pat minėtu raštu pareiškėja buvo informuota, kad pagal pirminį prašymą nuosavybės teisių į žemę atkūrimui pateikimo datą yra įrašyta į Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 4319-01 piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste, eilę.
Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2007 m. lapkričio 5 d. gautas pareiškėjos prašymas (reg. Nr. 8649), kuriuo prašoma atsakyti į pareiškėjos nurodytą prašymą apie jos galimybę atgauti žemę (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste.
Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. sausio 11 d. raštu Nr. S22-39 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informavo pareiškėją, kad nesant galimybės grąžinti žemės sklypą natūra, žemės grąžinimo klausimas bus sprendžiamas kitais įstatyme numatytais būdais, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Nurodė, kad pagal pirminio prašymo nuosavybės teisių į žemę atkūrimui pateikimo datą pareiškėja yra įrašyta į Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 2.3-907-01 patvirtintą piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste, eilę.
NŽT Vilniaus miesto skyrius 2012 m. vasario 17 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-3349 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ informavo pareiškėją apie įstatyme numatytą galimybę pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais, atitinkamai Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. pateikiant prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais.
Pareiškėja 2012 m. balandžio 10 d. su prašymu (reg. Nr. 49GF-1496) kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašydama perduoti jai neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam buvusios savininkės J. K. adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, naują žemės sklypą individualiai statybai mieste natūra, visą 0,2275 ha plotą.
NŽT Vilniaus miesto skyrius 2012 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1043 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ informavo pareiškėją, kad už likusį neatkurtą 0,2275 ha žemės plotą gali būti atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, bet ne didesnį kaip 0,1200 ha, o už likusį neatkurtą plotą – atlyginta pinigais.
NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2012 m. birželio 12 d. gautas pareiškėjos prašymas (reg. Nr. 49GF-4408), kuriame pareiškėja nurodė, kad sutinka gauti 0,1200 ha žemės sklypą individualiai statybai, tačiau į likusią dalį, t. y. 0,1076 ha pareiškėja pageidavo, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos kitoje vietoje arba, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktu, prašė perduoti lygiavertį žemės plotą kitoje vietoje. Lygiavertis žemės plotas gali būti perduotas Vilniaus rajone, Šalčininkų rajone ar kitame aplink Vilnių esančiame rajone.
NŽT Vilniaus miesto skyrius 2012 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-1782 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informavo pareiškėją, kad įvertinus nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus nustatyta, kad ji pateikė prašymą 1991 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto valdybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste. Minėtame prašyme nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra, kitos valios prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo neišreiškė. Vėlesniame prašyme pareiškėja valios nekeitė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje), Vilniaus miesto skyrius pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalį negali tenkinti pareiškėjos prašymo ir parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn pageidaujamose vietovėse.
Pareiškėja, nesutikdama su 2012 m. rugpjūčio 22 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimu, 2012 m. rugpjūčio 29 d. padavė skundą NŽT, kuri 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-2307 „Dėl skundo nagrinėjimo“ nurodė, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – grąžinti žemę natūra turėtoje vietoje. NŽT Vilniaus miesto skyriui pateiktas 2012 m. birželio 12 d. prašymas yra pateiktas praleidus nustatytus terminus, todėl išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn negali būti rengiama.
NŽT Vilniaus miesto skyrius 2013 m. sausio 2 d. raštu Nr. 49SDP-(14.49.23.)-5 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas pateikti informaciją apie galimybę suformuoti grąžinimui natūra žemės sklypą laisvoje (neužstatytoje) buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos turėtos žemėvaldos teritorijoje.
Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2013 m. lapkričio 18 d. pateikė atsakymą Nr. A51-11811(2.14.2.12-MP8) „Dėl grąžintino natūra žemės sklypo suprojektavimo ties (duomenys neskelbtini)”, kuriame nurodė, kad J. K. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas ties (duomenys neskelbtini) yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes užimtas nuosavybes teise valdomais privačių namų valdų (duomenys neskelbtini) ir 39 žemės sklypais.
NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 49SF-(14.49,104)-2128 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėją, kad tuo atveju, jeigu pareiškėja pageidauja pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už valstybės išperkamą žemę, valdytą Vilniaus mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, gali iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant vietovės rajoną ir kadastro vietovę.
NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2014 m. gruodžio 11 d. gautas pareiškėjos prašymas (reg. Nr. 49GF-4383), kuriuo pareiškėja pakeitė valią ir pageidavo atkurti nuosavybės teises į žemę lygiaverčiu miško plotu, parengiant išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio, į Vilniaus rajoną, Mickūnų kadastrinę vietovę.
NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. gruodžio 29 d. parengė išvadą Nr. 49IP-91 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“.
Vilniaus miesto skyrius 2016 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. 49SF-2142-(14.49.104.) „Dėl kvietimo atvykti į komisijos posėdį“, pakvietė pareiškėją atvykti į Vilniaus miesto skyrių, Piliečiams perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai ir kitai paskirčiai skirstymo komisijos posėdį, kuriame pareiškėja turės teisę išreikšti valią dėl konkretaus naujo žemės sklypo individualiai statybai (jo dalies) pasirinkimo.
Pareiškėja 2016 m. spalio 6 d. padavė prašymą (reg. Nr. 49GF-4187), kuriame nurodė, kad renkasi 0,0824 ha ploto žemės sklypą, esantį J. V. g. 1, Vilniuje.
NŽT 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 49S-598-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei T. L.“ buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas 0,0824 ha žemės sklypas individualiai statybai Vilniaus mieste.
NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2017 m. sausio 3 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas (reg. Nr. 49GF-29), kuriuo pareiškėja prašė parengti išvadą lygiaverčiam žemės sklypui gauti, už likusį 0,0376 ha plotą į Vilniaus rajono, Mickūnų kadastro vietovę.
NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. vasario 2 d. raštu Nr. 49SF-61-(14.49.104) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ informavo pareiškėją, kad jos klausimai dėl išvados parengimo buvo išnagrinėti Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1782. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos prašymas buvo paliktas nenagrinėtas.
NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2017 m. balandžio 28 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas, kuriame pareiškėja prašė pakartotinai parengti išvadą neatlygintinai lygiaverčio žemės sklypo gavimui.
NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. gegužės 19 d. priėmė sprendimą Nr. 49SF-1114-(14.49.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“, kuriame nurodė, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn kitoje (kaimo vietovėje), o valstybės institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus iki 2012 m. sausio 31 d. savo iniciatyva tokio atlyginimo būdo neparinko, todėl pagal galiojančius teisės aktus NŽT Vilniaus miesto skyrius negali tenkinti pareiškėjos prašymo ir parengti minėtos išvados.
Pareiškėja, nesutikdama su NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimu, 2017 m. birželio 5 d. su skundu kreipėsi į NŽT, prašydama NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimą panaikinti.
NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimo, 2017 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundo netenkino. NŽT nurodė, kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, nuosavybės teisės į pareiškėjos likusią žemę turi būti atkuriamos pinigais.
Byloje ginčas kilo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT sprendimų, kuriais buvo atsisakyta parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn į likusį pareiškėjai neatkurtą žemės plotą, t. y. 0,0376 ha.
Iš pareiškėjos skundo argumentų spręstina, jog pareiškėja neneigė, kad pateiktuose 1991 m. gruodžio 30 d. ir 2003 m. kovo 26 d. prašymuose nurodė, jog pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tačiau nurodė, kad būtent atsakovai neįvykdė Tvarkos 3 punkte nustatytos pareigos raštu pranešti pareiškėjai iki 2003 m. kovo 1 d. ir pasiūlyti kitus Atkūrimo įstatyme nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Atsakovai gi tvirtino, kad pareigos pranešti neturėjo, nes pareiškėjos minėtuose prašymuose nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo nustatytas Atkūrimo įstatyme.
Nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, Tvarka, kiti teisės aktai.
Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. galėjo pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi, nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nuo 2002 m. spalio 25 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo, kuris įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d. (išskyrus 4 straipsnio 2 dalį, kuri įsigaliojo 2011 m. lapkričio 26 d.), 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai Įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Taigi, pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu.
Nagrinėjamu atveju, aktualus LVAT Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios ginčui aktualiu metu, turinio aiškinimas. LVAT nurodė, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija numato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, ir nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik natūra. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis tokį atkūrimą sieja, be kita ko, su atlyginimu pinigais (LVAT 2016 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-339-858/2016).
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Kaip jau buvo minėta, tarp šalių ginčo dėl to, kad pareiškėja buvo išreiškusi valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra, nėra. Tačiau, pareiškėjos teigimu, būtent dėl atsakovų neveikimo, t. y. dėl to, jog ji nebuvo informuota apie tai, kad turėtų pakeisti prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, ji išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki nustatytos datos nepatikslino. Pareiškėja rėmėsi LVAT 2015 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-2240/2014 pateiktu aiškinimu, pabrėždama, kad jai turėtų būti parengta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn likusiam negrąžintam 0,0376 ha plotui žemės.
Tvarkos 3 punkte buvo nustatyta (ginčo metu aktuali redakcija), kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.
Pasisakant dėl pareiškėjos argumentų, kad institucija jos neinformavo apie galimybę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir žinodama (institucija), kad pareiškėjos nurodytuoju būdu pagal Atkūrimo įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, pažymėtina, kad pareiškėjos pateiktame 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – natūra nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusiame Atkūrimo įstatyme buvo nurodytas, todėl pritartina atsakovų nuomonei, kad tuometinei nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai – Vilniaus apskrities viršininko administracijai pareigos siūlyti iki 2003 m. kovo 1 d. kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus nebuvo. Dėl galimybės atkurti nuosavybės teises nebuvimo pažymėtina, kad pareiškėja ir vėlesniame 2003 m. kovo 26 d. pateiktame prašyme savo nuomonės nepakeitė – pageidavo nuosavybės teisių atkūrimo natūra, todėl spręstina, kad pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kaimo vietovėje nereiškė.
Dėl pareiškėjos nurodyto LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-2240/2014 pateikto aiškinimo darytina išvada, kad minėtoje byloje faktinės aplinkybės buvo skirtingos – asmens prašyme nurodytas pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas Atkūrimo įstatyme nebuvo nustatytas, todėl pagrįstai atsakovas nesivadovavo minėtoje LVAT nutartyje pateiktu aiškinimu.
Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad valstybės institucijos iki 2012 m. sausio 31 d. savo iniciatyva neparinko tokio atlyginimo būdo – lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kaimo vietovėje, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjai nuosavybės teisės į likusią 0,0376 ha ploto žemės sklypo dalį turi būti atkuriamos pinigais.
Paminėtina ir tai, kad rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovai dar 2012 m. rugpjūčio 22 d., 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimais pareiškėjai nurodė, jog ji iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – grąžinti žemę natūra turėtoje vietoje, pasirinkimo nekeitė, o NŽT Vilniaus miesto skyriui pateiktas 2012 m. birželio 12 d. prašymas yra pateiktas praleidus nustatytus terminus, todėl išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn negali būti rengiama. Minėtų atsakovų priimtų sprendimų (tokių sprendimų buvo ir vėliau) pareiškėja neskundė, todėl, teismo vertinimu, su priimtais sprendimais sutiko.
Įvertinus nurodytas faktines bylos aplinkybes ir esant minėtam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. 49SF-1114-(14.49.104.) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. 1SS-1868-(7.5.) yra teisėti ir pagrįsti, atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl nėra pagrindo jų naikinti skunde nurodytais argumentais bei galiojančiu teisiniu reglamentavimu, o kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamus sprendimus, nenustatyta, todėl pareiškėjos skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismui pripažinus, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo patenkinti ir pareiškėjos išvestinio reikalavimo – įpareigoti atsakovus parengti pareiškėjai išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn likusiam negrąžintam 0,0376 ha plotui žemės, todėl skundas dėl šio reikalavimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 – 134 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjos T. L. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.