Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens X atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria teismas patenkino pareiškėjo Y prašymą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos šalį – Jungtines Amerikos Valstijas, civilinėje byloje pagal pareiškėjo Y pareiškimą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo, suinteresuotas asmuo X, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo patenkintas pareiškėjo prašymas grąžinti neteisėtai išvežtą ir laikomą nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos šalį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

16. Pareiškėjas pateikė naujus įrodymus – 2025 m. gegužės 27 d. ir 2025 m. birželio 13 d. elektroninius laiškus su vertimu į lietuvių kalbą. Nurodo, kad pateikti nauji įrodymai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra nustatyta, jog egzistuoja didelė rizika, kad vaiką grąžinus į JAV, jam būtų padaryta fizinė žala, psichinė žala, vaikas pakliūtų į kitą netoleruotiną situaciją ar egzistuoja grėsmė, kad žala bus padaryta ateityje.

17. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui pateikimo tvarką ir taisykles. Šioje teisės normoje įtvirtintos išimtys, kurioms esant, nauji įrodymai gali būti teikiami po to, kai byla jau išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir procesas yra persikėlęs į apeliacinės instancijos teismą. Aptariamoje proceso normoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

18. Kasacinis teismas, aiškindamas dėl CPK 314 straipsnio taikymo, yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, kadangi teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teikiamų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme užvilkins bylos nagrinėjimą. Be to, teisėjų kolegija nenustatė, kad pateikti duomenys gali turėti esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl pareiškėjo pateiktus įrodymus atsisakoma priimti.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

20. Pareiškėjui, Argentinos piliečiui, turinčiam leidimą gyventi JAV, ir suinteresuotam asmeniui, Lietuvos Respublikos pilietei, (duomenys neskelbtini) gimė vaikas A, turintis JAV (JAV Kolorado valstijos (duomenys neskelbtini) išduotas pasas) ir Lietuvos Respublikos pilietybes, kuris gyveno JAV nuo gimimo iki 2025 m. sausio 15 d. išvykimo į Lietuvos Respubliką.

21. A nuo 2024 m. sausio 10 d. iki 2025 m. sausio 5 d. JAV lankė ugdymo įstaigą „(duomenys neskelbtini)“.

22. A (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos ikimokyklinio ugdymo skyriaus grupę „(duomenys neskelbtini)“ lanko nuo 2025 m. sausio 27 d.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

23. Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu jis nuolat gyveno, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal Hagos konvenciją laikomo vaiko grąžinimo nagrinėjamos CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. pakeistas 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo), Hagos konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip.

24. Hagos konvencijoje įtvirtinta vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o vaiko grąžinimas į kilmės valstybę, o nagrinėjamu atveju, į neva tėvų sutartą valstybę, visais atvejais – nėra prioritetinis. Prioritetas teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Teismai, vykdydami teisės aktų jiems suteiktus įgaliojimus, šios kategorijos bylose turi išlaikyti pusiausvyrą tarp Hagos konvencijos tikslo, reikalaujančio užtikrinti neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimą, bei jį įgyvendinančių nuostatų (iš vieno pusės), ir vaiko interesų (iš kitos pusės), o vaiką atsisakyti grąžinti tik išimtiniais atvejais, kai byloje nustatyti faktai aiškiai patvirtina, jog to reikia, siekiant tinkamai apsaugoti vaiko interesus. Išimtys, o kartu ir pagrindai, kada teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, yra įtvirtintos Hagos konvencijos 12–13 straipsniuose. Hagos konvencijoje numatytos šios išimtys, kurias gali taikyti valstybės, į kurią neteisėtai išvežtas vaikas, teismai ir kurių bent vienos pakanka, kad būtų atsisakyta grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas: 1) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba; 2) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punktas) arba; 3) yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktas) arba; 4) vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę (Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalis) arba; 5) procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos (Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalis).

25. Taigi, JAV yra Hagos konvencijos narė, pareiškėjas siekia teisių gynimo pagal Hagos konvenciją. Hagos konvencijoje, apibrėžiant valstybių narių įsipareigojimus dėl vaiko grąžinimo, yra įtvirtinta keletas išimčių, paremtų objektyviu konkretaus vaiko ir jo aplinkos įvertinimu (Hagos konvencijos 12, 13, 20 straipsniai). Bylą nagrinėjančiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju yra palikta teisė priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti vaiką ar atsisakyti jį grąžinti.

26. Nagrinėjamu atveju jau nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog vaiko išvežimas iš JAV į Lietuvą yra neteisėtas. Atskirajame skunde iš esmės argumentuojama dėl neteisingų teismo išvadų dėl pareiškėjo globos teisių, pareiškėjo teisės gyventi JAV ir elgesio bei sveikatos problemų, t. y. aplinkybių, siejamų su galima netoleruotina situacija vaiko grąžinimo atveju, taip pat bylos nagrinėjimo metu padarytų proceso teisės normų pažeidimų. Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde nurodo, kad byloje nėra ginčo, jog vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki jo išvežimo buvo JAV, tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė, kuris iš tėvų turi globos teises vaikui pagal nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos teisę, t. y. teismas turėjo nustatyti, kuri iš šalių turi globos teises vaikui pagal JAV teisės aktus. Suinteresuoto asmens vertinimu, pagal Floridos valstijos įstatų 742.011, 742.10 ir 744.301 straipsnius, pareiškėjas neturi vaiko globos teisių, todėl suinteresuotas asmuo galėjo vaiką išvežti iš nuolatinės gyvenamosios vietos JAV neturint pareiškėjo sutikimo. Teisėjų kolegija su šiais atskirojo skundo argumentais nesutinka.

27. Kaip jau minėta, pareiškėjas operatyviai kreipėsi ne tik į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos instituciją, bet ir į teismą remdamasis Hagos konvencijos nuostatomis. Pagal Hagos konvencijos 16 straipsnį, gavusi pranešimą apie neteisėtą išvežimą ar laikymą, nurodytą 3 straipsnyje, susitariančiosios valstybės, į kurią vaikas yra išvežtas arba kurioje jis laikomas, teismo ar administracinė institucija nesprendžia dėl vaiko globos teisių iš esmės, kol nenustatoma, kad vaikas neturi būti grąžinamas pagal šią Konvenciją, arba sprendžia dėl globos teisių iš esmės tik tada, jeigu per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį nuo minėto pranešimo gavimo dienos nepateikiamas prašymas pagal šią Konvenciją.

28. Pareiškėjo ir suinteresuoto asmens sūnus yra gimęs JAV ir yra Lietuvos ir JAV pilietis (e. t. 1 b. l. 13–16). Vaikas nuo 2024 m. sausio 10 d. iki 2025 m. sausio 5 d. JAV lankė ugdymo įstaigą „(duomenys neskelbtini)“ (e. t. b. l. 21-62). Nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas vaiko grąžinimo pareiškėjui klausimas, o tik jo grąžinimo į valstybę, kuri yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, klausimas, atsižvelgiant į abiejų tėvų globos teises (Hagos konvencijos 19 straipsnis). Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas, jo globos teisių, tėvų pareigų ir kiti klausimai turi būti išspręsti vaiko kilmės valstybėje. Šiuo atveju byloje esantys duomenys aiškiai pagrindžia, kad vaikas gimė ir nuolat gyveno kartu su pareiškėju ir suinteresuotu asmeniu JAV, vaikui suteikta pareiškėjo pavardė, buvo teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, į Lietuvą visi kartu buvo atvykę tik vieną kartą. Atskirai pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo nors ir nurodė, kad neva po pareiškėjo (duomenys neskelbtini) sukelto įvykio vaikas patyrė stresą, tačiau neginčijo aplinkybės, jog pareiškėjas nuo 2024 m. gegužės 27 d. iki 2025 m. sausio 10 d., t. y. 7,5 mėnesius, vienas gyveno kartu su vaiku ir juo rūpinosi JAV, kai suinteresuotas asmuo buvo išvykęs į Lietuvą, t. y., kad pareiškėjas faktiškai ne tik naudojosi vaiko globos teisėmis, bet ir vykdė globos pareigas.

29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylos duomenis ir padarė įrodymais pagrįstą išvadą, jog suinteresuotas asmuo vaiką iš JAV išvežė neteisėtai ir jo neketina grąžinti atgal, todėl yra pagrindas jį grąžinti į nuolatinę gyvenamąją vietą (JAV) (Hagos konvencijos 3 straipsnis, CPK 178, 185 straipsniai). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo yra lygias teises ir pareigas turintys tėvai, o dėl jų tarpusavio santykių, kurie šiuo metu yra konfliktiški, negali nukentėti vaikas ir sprendimai dėl vaiko ateities negali būti priimami tik vieno iš tėvų vienašališkai. Byloje sprendžiama tik dėl vaiko grąžinimo į kilmės valstybę, kurioje tėvai, atsižvelgę į vaiko interesus, turi abipusiu sutarimu, o jo nesant – su atsakingų institucijų pagalba, išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su tėvais tvarkos ir kitus kasdienio gyvenimo klausimus.

30. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nepilnametis vaikas buvo neteisėtai išvežtas iš nuolatinės gyvenamosios vietos JAV ir yra neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje, neturint pareiškėjo sutikimo. Tačiau pagal Hagos konvenciją neteisėtas nepilnamečio vaiko išvežimo ir (ar) laikymo faktas nėra absoliutus pagrindas visais atvejais grąžinti jį į kilmės valstybę, nes kai kuriais išimtiniais atvejais toks grąžinimas prieštarautų vaiko interesams. Viena tokia bendros taisyklės išimtis ir pagrindas, kuriuo remdamasis teismas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą grąžinti vaiką į kilmės valstybę, yra įtvirtinta Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte.

31. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtinta viena iš išimčių, kuriai egzistuojant, teismas gali atsisakyti leisti grąžinti vaiką į kilmės valstybę – jeigu yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Remiantis kasacinio teismo praktikoje suformuotu Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos vaiko grąžinimo išimties taikymą reglamentuojančios teisės normos aiškinimu, ,,didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį“ apima kraštutinius atvejus, kai vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje dėl to, jog tėvų teisių ir pareigų turėtojas nevykdo ar nederamai atlieka tėvų teises ir pareigas bei yra pagrindo manyti, kad toks jo elgesys nepasikeis ateityje (nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar pan.) arba dėl objektyvių sąlygų kilmės valstybėje vaikui vystytis nebuvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008).

32. Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai neįvertino aplinkybių, susijusių su Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta išimtimi, nes: 1) pareiškėjas yra Argentinos pilietis ir JAV gyvena laikinai, turėdamas laikiną leidimą JAV gyventi iki 2025 m. gruodžio 29 d.; 2) pareiškėjas yra sukėlęs eismo įvykius, dėl kurių leidimas gyventi JAV gali būti neišduotas ir pareiškėjas vaiką galės išvežti į Argentiną; 3) pareiškėjas (duomenys neskelbtini); 4) pareiškėjas ketina pasinaudoti vaiku tam, kad būtų pratęstas leidimas gyventi JAV. Nors, suinteresuoto asmens teigimu, egzistuoja Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išlyga, nes, įvertinus pareiškėjo asmenybę, egzistuoja didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, neturi pagrindo sutikti su suinteresuoto asmens pozicija.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentus, rašytinius įrodymus, nusprendžia, kad, grąžinus vaiką į JAV, kurioje šiuo metu gyvena pareiškėjas, jam nebus padaryta psichologinė žala ir jis nepateks į netoleruotiną aplinką. Visų pirma pažymėtina tai, kad į bylą nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjas buvo nusišalinęs nuo vaiko auklėjimo, išlaikymo ar elgėsi nepagarbiai su juo. Antra, nėra pagrindo daryti išvadą, kad vaikas, grįžęs į JAV, atsidurs svetimoje, netoleruotinoje aplinkoje. Byloje nustatyta, kad JAV vaikui yra nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė, kurioje jis gimė ir gyveno iki neteisėto jo išvežimo į Lietuvą, joje lankė ugdymo įstaigą, buvo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant vaiko grąžinimo į kilmės valstybę klausimą neteisėto jo išvežimo ir (ar) negrąžinimo atveju, svarbiausia atžvelgti į geriausius vaiko bei ir vaiko interesą išsaugoti pažeistą vaiko ir asmens, turinčio tėvų teises, ryšį, jį atkurti ir užkirsti kelią jam negrįžtamai nutrūkti.

34. Suinteresuoto asmens teigimu, teismas buvo neobjektyvus, pažeidė suinteresuoto procesines teises teikti procesinius dokumentus, įrodymus ir pasisakyti nagrinėjamu klausimu. Tačiau suinteresuotas asmuo skunde nepagrindė teismo padarytų proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimų, ar nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, o pateikė savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių, siekdamas, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad suinteresuotas asmuo nepagrindė teiginių, jog bylą nagrinėjęs teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o bylos medžiaga patvirtina, kad suinteresuotam asmeniui buvo suteikta galimybė pateikti procesinius dokumentus, įrodymus ir pasisakyti teismo posėdžių metu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje esančių įrodymų visuma, teismo išvada dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos yra logiškai pagrįsta byloje surinktais duomenimis ir nešališka, todėl teismas proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė ir nenukrypo nuo šiuo aspektu aktualios kasacinio teismo praktikos (CPK 185 straipsnis).

35. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022 29 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

36. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

37. Pareiškėjas pateikė duomenis apie tai, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, jis patyrė 3 500 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Už advokato teisines paslaugas sumokėta 2025 m. II ketvirtį (2025 m. birželio mėn.), todėl bylinėjimosi išlaidoms apskaičiuoti imamas 2024 m. IV ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 335,90 Eur. Vadinasi, pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 934,36 Eur (2 335,90 Eur x 0,4 (8.16 papunktis)). Pareiškėjo prašoma priteisti suma už atsiliepimą į atskirąjį skundą viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, todėl ji mažinama iki 934,36 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui Y, gim. (duomenys neskelbtini), iš suinteresuoto asmens X, asmens kodas (duomenys neskelbtini), 934,36 Eur (devynis šimtus trisdešimt keturis eurus ir trisdešimt šešis centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.