Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-21 · Administracinė byla Nr. I-9200-473/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-21
Bylos Nr.
I-9200-473/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03745-2016-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
S. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-9200-473/2016Proceso Nr. 3-61-3-03745-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. l–3), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 11 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas, nesuteikiant pilnaverčių ilgalaikių pasimatymų. Skunde nurodė, kad nuo 2014-04-01 iki šios dienos atlieka bausmę Vilniaus pataisos namuose ir negali turėti ilgalaikių pasimatymų su žmona. Tai suteikia nepakeliamas psichologines ir fizines kančias. Buvo nepatenkintas, kai šis draudimas jam ir jo žmonai nuo 2016-04-01 buvo griežtesnis – jo žmonai netinka maisto prekių asortimentas esantis Vilniaus pataisos namų parduotuvėje, kadangi ten viskas pagaminta iš pusfabrikačių, be to kainos dirbtinai padidintos. Toks apsipirkimas pažeidžia žmonos, kaip vartotojo teises. Žmonai neleidžiama atsivežti savo patalynės, o žmona alergiška svetimai patalynei. Vilniaus pataisos namų patalynė yra iš neaiškios medžiagos, purvina, lovų čiužiniai purvini, spiralės sulūžusios, indai išduodami pasimatymu metu nedezinfekuojami. Žmona yra parašiusi prašymą atsivežti savo patalynę ir maisto, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Dėl tokių laikymo sąlygų patyrė dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškia įvairiais psichologiniais išgyvenimais, neviltimi, bejėgiškumo ir skriaudos jausmu, liūdesiu. Ilgai trukę negatyvūs išgyvenimai traumavo psichologiškai, taigi padarė neturtinę žalą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 16–20) ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti 0,36 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad iki 2016-04-01 nuteistiesiems per tris mėnesius galėjo būti suteikiamas vienas ilgalaikis (dviejų parų) pasimatymas, o nuo 2016-04-01 – per du mėnesius vienas ilgalaikis (vienos paros) ir vienas trumpalaikis pasimatymas (iki trijų valandų). Pareiškėjui 2015 metais buvo suteikti penki ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine (pasimatymai paskirti 2015-01-13, 2015-05-21, 2015-07-03, 2015-10-03, 2015-11-25) ir septyni trumpalaikiai pasimatymai (pasimatymai paskirti 2015-02-14, 2015-03-21, 2015-04-18, 2015-06-20, 2015-08-13, 2015-09-22, 2015-10-21. Tuo tarpu 2016 metais pareiškėjui buvo suteikti du ilgalaikiai pasimatymai (pasimatymai paskirti 2016-01-23, 2016-03-24) ir penki trumpalaikiai pasimatymai (pasimatymai paskirti 2016-02-13, 2016-04-16, 2016-06-15, 2016-07-16, 2016-09-03). Pareiškėjas klaidina teismą, nurodydamas, kad nuo 2016-04-01 neturėjo nei vieno ilgalaikio pasimatymo su sutuoktine. Pareiškėjui buvo suteiktas vienas ilgalaikis pasimatymas, tačiau jo paties prašymu, pastarasis buvo pakeistas į du trumpalaikius pasimatymus (pasimatymai paskirti 2016-07-16 ir 2016-09-03). Vilniaus pataisos namai yra režiminė įstaiga, kurios parduotuvėje siūlomas prekių asortimentas, nustatytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedu ir negali būti traktuojamas plečiamai. Asmenims, atvykusiems į ilgalaikius pasimatymus su nuteistaisiais, yra suteikta galimybė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, be to čia asmenys maitinami nemokamai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-06-26 įsakymu Nr. V-262 patvirtinto Įeinančių į laisvės atėmimo vietų įstaigas (išeinančių iš jų) asmenų apžiūros ir jų daiktų patikrinimo apraše ir Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2016-03-21 įsakymu Nr. 3-73 patvirtinto Į pasimatymą su nuteistuoju atvykusių asmenų daiktų ir drabužių patikrinimo tvarkoje nenumatyta galimybė asmenims, ateinantiems į ilgalaikius pasimatymus su nuteistaisiais atsinešti patalynę. Vilniaus pataisos namų ilgalaikių pasimatymų kambariuose panaudota patalynė ir rankšluosčiai surenkami ir išnešami į nešvarių skalbinių laikymui skirtą patalpą, ilgalaikių pasimatymų patalpos išvalomos drėgnuoju būdu, pakeičiama patalynė, rankšluosčiai. Pasimatymų kambariuose indai švarūs. Įrodymų, kad būtent dėl skunde nurodytų skundžiamų aplinkybių pareiškėjui atsirado psichinės ar fizinės sveikatos problemos, pareiškėjas nepateikia. Tiek Psichologinės, tiek ir Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai tokių duomenų neturi.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo S. V. teisės į neturtinės žalos atlyginimą, kurią jis kildina iš neteisėtų Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.27 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis ­– viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje S. V. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Vilniaus pataisos namų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 94 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi iki 2016-04-01) nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio kodekso 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai; paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per tris mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą (BVK 73 straipsnio 2 punktas). Nuo 2016-01-04 įsigaliojusios redakcijos BVK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros; paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą (73 straipsnio 2 punktas). Nuo 2016-04-01 galiojančios redakcijos BVK 94 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistojo pageidavimu vienas ilgalaikis pasimatymas gali būti pakeistas dviem trumpalaikiais pasimatymais arba keturiais telefoniniais pokalbiais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014-06-25 įsakymu Nr. 7-181 „Dėl nuteistųjų priskyrimo paprastajai grupei“ pareiškėjas priskirtas paprastajai grupei. Iš Nuteistojo pasimatymų ir gautų siuntinių, perdavimų, banderolių su spauda apsakaitos kortelės matyti, kad pareiškėjui 2014 metais paskirti du ilgalaikiai pasimatymai 2014-07-17 ir 2014-10-21 ir keturi trumpalaikiai pasimatymai – 2014-06-21, 2014-08-14, 2014-09-23, 2014-12-12, 2015 metais penki ilgalaikiai pasimatymai 2015-01-13, 2015-05-21, 2015-07-03, 2015-10-03, 2015-11-25 ir septyni trumpalaikiai pasimatymai 2015-02-14, 2015-03-21, 2015-04-18, 2015-06-20, 2015-08-13, 2015-09-22, 2015-10-21. Tuo tarpu 2016 metais pareiškėjui buvo suteikti du ilgalaikiai pasimatymai 2016-01-23, 2016-03-24 ir penki trumpalaikiai pasimatymai 2016-02-13, 2016-04-16, 2016-06-15, 2016-07-16, 2016-09-03. Pažymėtina, kad 2016-07-16 vienas ilgalaikis pasimatymas buvo pakeistas į du trumpalaikius (b. l. 29).

Pareiškėjas nurodo, kad jam nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad jam 2014 metais buvo suteikti du ilgalaikiai pasimatymai, 2015 metais – penki ilgalaikiai pasimatymai, 2016 – du ilgalaikiai pasimatymai, o 2016-07-16 vienas ilgalaikis pasimatymas pakeistas dviem trumpalaikiais pasimatymais, taigi įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, kadangi šiuos argumentus paneigia byloje surinkti įrodymai.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ nustatyti maisto produktai, kuriuos leidžiama nuteistiesiems įsigyti ir turėti, tai duonos gaminiai, pieno produktai, termiškai apdoroti mėsos gaminiai, termiškai apdorota žuvis, vaisiai, daržovės (švieži, šaldyti, konservuoti), chalva, šokoladas, šokoladiniai saldainiai, džiovinti vaisiai, riešutai, aliejus, margarinas, arbata, kava, kakava, sultys, gaivieji gėrimai, mineralinis vanduo, prieskoniai, cukraus pakaitalai, sausi dribsniai, sausa sriuba, sausi antrieji patiekalai, sausas sultinys, kruopos, makaronai (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems), kečupas, pomidorų padažas, sojų padažas, majonezas, garstyčios, krienai, kiaušiniai (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems), maisto papildai. Taigi, minėtos taisyklės nustato baigtinį leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų sąrašą. Jokių išimčių dėl leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, nei kiti teisės aktai nenumato. Pareiškėjas skunde išreiškia nepasitenkinimą Vilniaus pataisos namų parduotuvėje esančiu prekių asortimentu ir nurodo, kad viskas pagaminta iš pusfabrikačių, tačiau nenurodo, koks būtent maistas jam netiko, todėl nėra galimybės įvertinti, ar buvo pažeista jo teisė nusipirkti šviežio maisto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-06-26 įsakymu Nr. V-262 patvirtinto Įeinančių į laisvės atėmimo vietų įstaigas (išeinančių iš jų) asmenų apžiūros ir jų daiktų patikrinimo aprašo 1 priede “Draudžiamų įsinešti ir turėti į laisvės atėmimo vietų įstaigose daiktų sąrašas” nustatyta, kad asmenims, atvykstantiems į pasimatymus su suimtaisiais ir nuteistaisiais, draudžiama įsinešti bet kokius daiktus, nešulius, ryšulius, rankines, išskyrus higienos priemones, vaikų (kūdikių) maistą, jei į pasimatymą atvykstama su vaiku (kūdikiu), vaistus, kurie yra gamintojo pakuotėje, turint gydytojo receptą, rekomendaciją, – tik su laisvės atėmimo vietos įstaigos administracijos leidimu (vaistus draudžiama įsinešti į pasimatymų patalpas, sudaromos sąlygos juos vartoti ne pasimatymų patalpose), mokėjimo kortelę, kai asmuo atvyksta į ilgalaikį pasimatymą ir jam bus sudaromos sąlygos apsipirkti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje (mokėjimo kortelę įsinešti į pasimatymų patalpą draudžiama).

Taigi, minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-06-26 įsakymu Nr. V-262 patvirtinto Įeinančių į laisvės atėmimo vietų įstaigas (išeinančių iš jų) asmenų apžiūros ir jų daiktų patikrinimo aprašas nenumato galimybės į ilgalaikį pasimatymą atsinešti nei patalynės, nei maisto produktų, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių nusiskundimų atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas reiškia nusiskundimus dėl Vilniaus pataisos namų patalynės kokybės ir būklės, purvinų lovų čiužinių, sulūžusių spiralių, išduodamų indų, tačiau šių aplinkybių nepagrindžia įrodymais, jų nekonkretizuoja, todėl teismas šiuos argumentus vertina kaip bendro pobūdžio nusiskundimus, ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

Esant minėtiems argumentams konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Nenustačius neteisėtų Vilniaus pataisos namų, konstatuotina, kad pareiškėjo nurodytos pasekmės (žala) atsirado ne dėl Vilniaus pataisos namų veiksmų. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Atsakovės atstovas prašo teismo priteisti iš pareiškėjo 0,36 Eur patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsakovės atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 patvirtintų Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatų (toliau – ir Tvarka) 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 0,36 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri nustato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovės atstovas realiai sumokėjo 0,36 Eur už kopijų parengimą. Be to, Tvarkos 1 punktas nustato, kad, ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Tvarkos 2 punktas nustato, kad pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir LVAT 2014-01-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016-01-19 nutartyje administracinėje Nr. A-1827-858/2015.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, atsakovės atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė