Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gailiūno ir Egidijaus Žirono

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. D. ir tikrosios ūkinės bendrijos „Energija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-2297-881/2011 pagal ieškovų V. D. ir tikrosios ūkinės bendrovės „Energija“ ieškinį atsakovui Latvijos įmonei AS „Parex banka“ dėl kreditavimo sutarčių pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškinyje keliami klausimai, susiję kreditavimo sutarčių pakeitimu.

Atskiruoju skundu ginčijamas teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartimi, kuria buvo patenkintas ieškovų V. D. ir TŪB „Energija“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-2297-881/2011, kurioje atsakovu buvo įtrauktas AB „Citadele bankas“. AB „Citadele bankas“ visas teises ir pareigas pagal kreditavimo sutartis perleidus AS „Parex banka“ ieškovai byloje pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo atsakovu patraukė AS „Parex banka“ bei prašė taikyti šio atsakovo atžvilgiu analogiškas laikinąsias apsaugos priemones. Skundžiama nutartimi šis prašymas buvo atmestas. Tokiu būdu Vilniaus apygardos teismas nukrypo nuo savo paties suformuotos praktikos toje pačioje byloje.Patikslintu ieškiniu ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovams. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos išklausius atsakovo AB „Citadele bankas“ nuomonę. Skundžiamoje nutartyje nėra nurodyti motyvai, kodėl teismas atmetė ieškovų prašymą laikinąsias apsaugos priemones taikyti nepranešus atsakovams.Grėsmė būsimo teismo sprendimo vykdymui yra reali. Nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovams priverstine tvarka realizavus įkeistą turtą, kurio ženkli dalis yra tiesiogiai naudojama ieškovų veikloje, iki teisės pažeidimo buvusios padėties atstatyti būtų neįmanoma, nes priverstinio išieškojimo procese turtą įsigijusių asmenų teises gintų CK normos, reglamentuojančios sąžiningo įgijėjo teises. Be to, AS „Parex banka“ ėmusis veiksmų, susijusių su kredito sumų nusirašymu ne ginčo tvarka nuo ieškovų sąskaitų, o nagrinėjamoje byloje priėmus ieškovams palankų teismo sprendimą ir atidėjus kreditų grąžinimo terminus, ieškovai bus priversti inicijuoti naujas bylas dėl nuostolių atlyginimo, o tai neatitiks proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų.Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimuose konstatuota, kad analogiškų aprašomoms laikinųjų apsaugos priemonių taikymas esant pareikštam ieškiniui dėl kreditavimo sutarčių pakeitimo ar jų nutraukimo pripažinimo neteisėtu atitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, ekonomiškumo principą ir yra teisėtas bei pagrįstas.

2011 m. sausio 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones netinkamo atsakovo, AB „Citadele bankas“, atžvilgiu neišklausęs AB „Citadele bankas“. 2011 m. vasario 14 d. ieškovai patikslino ieškinį atsakovu nurodydami tinkamą atsakovą Latvijos AS „Parex banka“, kuris per nustatytą terminą teismui pateikė atsiliepimą. Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų prašymą taikyti jų prašomas laikinąsias apsaugos priemones išklausęs tinkamo atsakovo argumentus bei atsižvelgdamas į jo pateiktas papildomas faktines aplinkybes.Klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimas, nepranešus atsakovui, yra ne taisyklė, o taisyklės išimtis, todėl manytina, kad teismas neturėjo argumentuoti, kodėl taiko įstatyme nustatytą taisyklę. Motyvuoti procesinį sprendimą teismas turėtų tik tais atvejais, kai taiko įstatyme numatytas išimtis iš bendros taisyklės.Pagal pareikštus ieškinius dėl teisinių santykių modifikavimo paprastai nereikalingas teismo sprendimo priverstinis vykdymas. Tai reiškia, kad toks reikalavimas negali būti užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kuriomis būtų nustatomi turtinio pobūdžio ribojimai.Kaip ir nurodo ieškovai, bankui įkeistas turtas yra naudojamas ieškovų veikloje, tačiau pažymėtina, kad iš ieškovų vykdomos veiklos jiems gaunant pajamas ir teismui pritaikius ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones, bus pažeista šalių sutartinių santykių pusiausvyra, bankas neturės teisės ginti savo teisių ar jas įgyvendinti, o ieškovai galės laisvai disponuoti gaunamomis pajamomis taip tenkindami kitų kreditorių ar įmonės dalyvių interesus, tokiu būdu pažeidžiant banko teises ir interesus. Nėra jokios realios grėsmės, jog teismo priimtas sprendimas negalės būti įgyvendintas, nes bankas iki šiol nėra pradėjęs priverstinės išieškojimo iš įkeisto turto procedūros.Šioje byloje ir ieškovų nurodytose Lietuvos apeliacinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra skirtingos faktinės aplinkybės, teismų nagrinėtos bylos neturi esminio panašumo su šioje byloje esančiomis aplinkybėmis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Kolegija, visų pirma, pažymi, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra byloje priimamas tarpinis procesinis sprendimas. Tokia nutartis neturi prejudicialumo savybės, ji neįgyja res judicata galios. Todėl teismo pritaikytos ir galiojančios laikinosios apsaugos priemonės gali būti keičiamos ar naikinamos, jei tam yra įstatyme nustatytas pagrindas (CPK 146, 150 str.). Kai ieškovas pareiškia reikalavimus atsakovui dėl sutarčių pakeitimo ir teismas pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taiko laikinąsias apsaugos priemones, o po to ieškovas paduoda ieškinį su tapačiais reikalavimais ir prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tik atsakovu nurodo kitą asmenį, dar iki bylos iškėlimo perėmusį ankstesniame procese atsakovu patraukto asmens teises ir pareigas, teisinės reikšmės neturi teismo priimti ankstesni procesiniai sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kolegijos manymu, toks ieškovo vėliau paduotas ieškinys nėra anksčiau paduoto ieškinio patikslinimas, o pagal turinį tai naujas ieškinys, kadangi reiškiamas kitam asmeniui, ieškovo patrauktam atsakovu. Todėl ir teismo nutartis, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės pagal anksčiau paduotą ieškinį vieno atsakovo atžvilgiu nesaisto teismo sprendžiant prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kito atsakovu patraukto asmens atžvilgiu pagrįstumo klausimą.

Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje ieškiniai pagal procesinį tikslą skirstomi į ieškinius: 1) dėl pripažinimo; 2) dėl priteisimo; 3) dėl teisinių santykių modifikavimo. Ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo ir nereikalauja priverstinio vykdymo. Ieškiniais dėl priteisimo ieškovas siekia, kad atsakovas atliktų tam tikrus turtinio pobūdžio veiksmus (perduotų turtą, sumokėtų skolą ir pan.). Siekiant užtikrinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą pagal tokius reikalavimus, gali būti taikomi laikini turtinio pobūdžio suvaržymai atsakovui. Pagal pareikštus ieškinius dėl teisinių santykių modifikavimo (sukūrimo, pakeitimo, panaikinimo) paprastai nereikalingas teismo sprendimo priverstinis vykdymas. Kai reiškiamas reikalavimas dėl sutartinių teisinių santykių pakeitimo, konkrečiai – dėl kredito grąžinimo ilgesnio termino kreditavimo sutartyse nustatymo, maržos ir delspinigių dydžių sumažinimo, šalių sutartiniai teisiniai santykiai modifikuosis teismo sprendimo pagrindu, o sprendimas neturės būti vykdomas priverstine tvarka. Tai reiškia, kad tokių reikalavimų įvykdymas paprastai negali būti užtikrintas laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis būtų nustatomi turtinio pobūdžio ribojimai, pagalba. Jeigu ieškovai, pareiškę reikalavimus dėl kreditavimo sutarčių pakeitimo (teismo sprendimas nereikalaus priverstinio vykdymo), prašo taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš esmės apribos atsakovo teises, susijusias su galiojančių kreditavimo sutarčių vykdymu, šios priemonės vien pagal tokius reikalavimus, nereiškiant reikalavimų dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ar sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, neturėtų būti taikomos.

Nagrinėjamu atveju ieškovai V. D. ir TŪB „Energija“ pareiškė ieškinį atsakovui AB „Citadele bankas“ dėl teisinių santykių modifikavimo. Nors Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 3 d. nutartimi šį ieškovų prašymą tenkino ir ši nutartis įsiteisėjo, tačiau sprendžiant dėl ieškovų 2011 m. vasario 14 d. paduoto prašymo dėl tapačių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal tapataus turinio ieškinį kito atsakovu patraukto asmens Latvijos įmonei AS „Parex banka“ atžvilgiu, ankstesnė teismo nutartis neturi teisinės reikšmės. Latvijos įmonė AS „Parex banka“ dar 2008 m., t. y. iki ieškovo inicijuotų teisminių procesų pradžios buvo perėmusi AB „Citadele bankas“ reikalavimo teises, taigi, kreditavimo sutartys liko tos pačios, o ieškinys nuo pat pradžių negalėjo būti reiškiamas AB „Citadele bankas“, kuri nebebuvo kreditavimo sutartinių teisinių santykių šalimi, taigi ir procese buvo netinkama šalimi. Todėl yra nepagrįsti apeliantų argumentai, kad teismas, taikęs laikinąsias apsaugos priemones, esant toms pačioms aplinkybėms, vėliau nepagrįstai atsisakė jas taikyti. Kaip minėta, teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata galios, o nutartys, kuriose spręsti klausimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vieno teisės subjekto atžvilgiu, teisiškai nereikšmingos sprendžiant tą patį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kito teisės subjekto atžvilgiu.

Ieškovai V. D. ir TŪB „Energija“ ieškiniu Latvijos įmonei AS „Parex banka“ prašo pakeisti tarp šalių sudarytų kreditavimo sutarčių, kurių įvykdymas užtikrintas hipoteka, sąlygas ir nustatyti ilgesnius kreditų grąžinimo terminus, mažesnio dydžio maržą ir delspinigius, nei šalys nustatė kreditavimo sutarčių naujose redakcijose. Ieškovai įrodinėja, kad kreditavimo sutarčių pakeitimus, kurie iš esmės pasunkino jų galimybes tinkamai įvykdyti sutartines prievoles, pasirašė dėl sunkios ekonominės padėties, kuria pasinaudojo atsakovas. Ieškovai pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė uždrausti atsakovu patrauktam AS „Parex banka“ atlikti tam tikrus veiksmus – pradėti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto, ne ginčo tvarka nusirašyti ieškovų sąskaitose esančias lėšas. Tokių draudimų atsakovui nustatymas iš esmės reikštų uždraudimą vykdyti galiojančias sutartis, kurios šalims turi įstatymo galią ir nėra ginčijamos teismine tvarka. Tai neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių paskirties, nes būtų užtikrintas ieškovams galimai palankaus sprendimo, kuris negalėtų būti vykdomas priverstinai, įvykdymas. Tuo pačiu būtų nepagrįstai apribotos atsakovo teisės pagal ieškinyje pareikštus reikalavimus.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bylos duomenis tarp šalių sudarytos kreditavimo sutartys nėra nutrauktos. Be to, ieškovai, pareiškę ieškinį dėl kreditavimo sutarčių pakeitimo, prašo pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikinimui uždrausti nukreipti priverstinį išieškojimą bei nusirašyti lėšas ir toje sutarčių dalyje, dėl kurios nėra ginčo, t. y. dėl 1,65 procento palūkanų, 0,02 procentų delspinigių. Tokia procesine priemone ieškovai prašo iš esmės sustabdyti ir tokių galiojančiose sutartyse nustatytų materialiųjų teisių ir pareigų vykdymą, dėl kurių net ir nėra ginčo. Tai ne tik neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties, nes peržengia pareikštų reikalavimų ribas, bet yra ir nesąžininga.

Kaip nepagrįsti atmestini apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs ieškovų prašymo, nukrypo nuo teismų praktikoje analogiškose bylose suformuotų teisės taikymo taisyklių. Apeliantų nurodytų bylų ratio decidendi skiriasi, todėl jose pateikti išaiškinimai šiuo atveju netaikomi: vienoje byloje atsakovas buvo vienašališkai nutraukęs sutartinius teisinius santykius tarp šalių ir ieškovas reiškė reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-331/2011), o kitoje byloje ieškovas reiškė reikalavimą dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-609/2011). Apeliantų nurodytoje kasacine tvarka nagrinėtoje byloje kitokia procesine tvarka buvo sprendžiami teisiniai klausimai, t. y. jie buvo kilę iš hipotekos teisinių santykių ir nagrinėti pagal CPK XXXVI skyriaus nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-103/2008).

Kolegija neturi pagrindo spręsti ieškovo atskirajame skunde pateikto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra išsprendžiamas ginčo iš esmės išsprendimo metu, t. y. pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pirmosios instancijos teismo priimto tarpinio procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nenagrinėja šio apeliantų prašymo (CPK 93 str., 270 str. 5 d. 3 p.).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias proceso teisės normas ir pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovų prašymą dėl draudimų nustatymo atsakovui. Keisti ar naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.