Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir Virginijos Švedienės, sekretoriaujant Jolitai Žylienei, dalyvaujant prokurorei V. V., nuteistojo V. V. gynėjui advokatui Algirdui Grinevičiui, nuteistojo A. K. gynėjui advokatui Dariui Ališauskui,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. V. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmės subendrintos ir paskirta galutinė – 2 (dvejų) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. balandžio 18 d. Nustatyta bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi nuspręsta konfiskuoti iš V. V. 170 Lt (49,24 Eur), o likusius pinigus, kuriems taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, grąžinti nuteistajam nuosprendžiui įsiteisėjus.

A. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsniu bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu neatliktos bausmės dalimi, galutinę bausmę paskiriant – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Nustatyta bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Nuspręsta daiktinius įrodymus: paketą, kuriame yra 7 specialieji policijos paketai, 7 tušti polietileniniai maišeliai, plastikinė dėžutė, dėžutė skrynelės tipo, elektroninės svarstyklės ir trintuvė, 2 vokai su rankų nuoplovomis, odinis dėklas nuo mobilaus telefono, kurio viduje buvo dalis plastikinio dėklo su 50 vnt. tuščių polietileninių užspaudžiamų maišelių, polietileninis maišas, kuriame penki įpakavimai tuščių užspaudžiamų polietileninių maišelių, mobiliojo ryšio telefonas „Nokia E52“ (Imei Nr. 355359046293990) su Tele 2 Pildyk Sim kortele be identifikacinio numerio, revolverį ME 38 Compact-G (Nr. 020767), psichotropinę medžiagą – amfetaminą (11,999 g) konfiskuoti ir nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Šiuo nuosprendžiu nuteista ir I. K., tačiau jos atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis, o būtent, kad jis turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, 2014 m. vasario 27 d., apie 18 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš A. K. už 600 litų neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 12,834 g psichotropinės medžiagos – amfetamino ir šią medžiagą neteisėtai laikė paminėtame bute. 2014 m. kovo 3 d., apie 12.15 val., (duomenys neskelbtini) esančio namo laiptinėje, dalį amfetamino, ne mažiau kaip 0,070 g šios psichotropinės medžiagos, išplatino, t. y. už 20 litų neteisėtai pardavė I. K.. Likusi šios psichotropinės medžiagos dalis, t. y. 12,764 g amfetamino, apie 17.15 val. buvo rasta minėtame bute kratos metu.

Be to, jis neteisėtai, neturėdamas leidimo, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) iki 2014 m. kovo 3 d., 17.15 val., laikė šaudmenis: du šovinius, kurių vienas yra fabrikinės gamybos 9 mm kalibro (9x19) luger (Parabellum) šovinys, skirtas šaudyti iš 9 mm kalibro įvairių modelių pistoletų ir pistoletų – kulkosvaidžių ir skirtas A ir B kategorijos šaunamiems ginklams, o kitas šovinys yra savadarbis šovinys, pagamintas panaudojant 9 mm kalibro (9x19) luger (Parabellum) šovinio tūtelę, centrinio įskėlimo kapsulę, šovinių graižtviniams ginklams bedūmį paraką bei savadarbę švininę kulką, kuri yra į kategorijas neskirstomas savadarbis šaudmuo, kol šie šaudmenys buvo rasti ir paimti tą pačią dieną kratos metu.

A. K. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą platinti laikė, gabeno bei pardavė psichotropinę medžiagą, o būtent kad jis, 2014 m. vasario 27 d., turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai laikė su savimi ne mažiau kaip 12,834 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurią 2014 m. vasario 27 d., apie 18 val. atgabeno į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur minėtą kiekį šios medžiagos išplatino už 600 litų parduodamas V. V..

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė skundus atmesti, nuteistųjų gynėjai – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies

Atsižvelgdamas į apeliaciniuose skunduose suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai pripažino V. V. kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir A. K. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Jų kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.

Tuo tarpu subendrindamas A. K. paskirtą bausmę BK 64 straipsnio pagrindu su ankstesniu nuosprendžiu neatliktos bausmės dalimi, pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo pridedamos neatliktos bausmės dalį. Taip pat nepagrįstai V. V. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės V. V. ir A. K. (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Nuosprendis keistinas ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas), pirmosios instancijos teismui nepagrįstai konfiskavus kratos metu paimtą ginklą.

Dėl V. V. apeliacinio skundo

Nuteistasis neigia neteisėtai, neturint leidimo laikęs du šovinius.

Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas.

V. V. ginčydamas savo kaltę nurodo, kad apie šaudmenis, rastus kratos metu nieko nežinojo ir neturi supratimo iš kur jie atsirado, meluoti pagrindo neturi, nes prisipažino dėl sunkaus nusikaltimo.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, kuriomis remiantis teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus baudžiamojo proceso normų reikalavimų nepažeidė.

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistojo gyvenamojoje vietoje, kambaryje, kuriuo naudojasi nuteistasis V. V., kratos metu rasti du šoviniai priklauso V. V.. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų – policijos pareigūnų V. V. ir A. K. parodymais, kratos protokolu, specialisto išvada bei kitais bylos duomenimis. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, V. V. kaltę padarius jam inkriminuojamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. 11-873 (14) (t. 1, b. l. 57-61), kurioje nurodyta, kad vienas iš rastų šovinių yra savadarbis, pritaikytas šaudyti iš tirti pateikto fabrikinės gamybos 380 kalibro revolverio ME 38 Compact-G Nr. 020767, skirto šaudyti 9 mm kalibro revolverių dujiniais šoviniais su guminėmis kulkomis, kuriuo galima šaudyti ir 9 mm kalibro revolverių dujiniais ir garsiniais šoviniais. Šis revolveris rastas kratos metu, atliktos V. V. gyvenamojoje vietoje (t. 1, b. l. 13-14). V. V. patvirtino, kad kratos metu rastas revolveris priklauso jam bei paaiškino, kad bute, kuriame atlikta krata, gyvena apie 20 metų tik jis ir motina, bute nuomininkų niekada nebuvo. Liudytojai, policijos pareigūnai V. V. ir A. K. patvirtino, kad atliekant kratą V. V. gyvenamojoje vietoje, kambaryje, kuriuo naudojasi V. V., ant spintos rado šaudmenis. Atliekant kratą, kambaryje buvo ir V. V. (b. t. 1, b. l. 60-64). 2014 m. kovo 3 d. kratos ir tuo pačiu metu atliktos asmens kratos protokolai (t. 1, b. l. 13-15) patvirtina, kad V. V. dalyvavo atliekant kratą jo gyvenamojoje vietoje. Kratos teisėtumas neskųstas ir patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnai būtų suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį, todėl netikėti jų parodymais pagrindo nėra. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo teiginius, kad rasti šoviniai jam nepriklauso, teisėjų kolegija vertina kritiškai. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad be V. V. žinios niekas padėti šaudmenų ant spintos negalėjo, juo labiau vieno iš jų perdirbti taip, kad jis tiktų V. V. turimam revolveriui. Teismas, įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą, kurie tarpusavyje susiję, vieni kitus patvirtino, pagrįstai konstatavo, kad V. V. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, nes jis du šaudmenis laikė neturėdamas tam leidimo.

Dėl bausmės

Nuteistasis V. V. prašo sušvelninti jam teismo paskirtą bausmę.

V. V. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmės subendrintos ir paskirta galutinė – 2 (dvejų) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Bylos duomenimis, V. V. nuteistas už dviejų nusikaltimų, kurių vienas priskiriamas sunkiems, o kitas – apysunkiams, padarymą, jis neteistas (teistumas išnykęs), sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių nėra, pirmosios instancijos teismas atsakomybę lengvinančia aplinkybe psichotropinių medžiagų neteisėto disponavimo epizode pripažino nuteistojo prisipažinimą ir gailestį dėl įvykdyto nusikaltimo, pagalbą policijos pareigūnams išaiškinant nusikaltimo padarymo aplinkybes. V. V. nedirba.

BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų.

BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta, kad asmuo už šio nusikaltimo padarymą gali būti baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Įvertinęs minėtų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, išdėstęs BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje parinko tinkamą bausmę, kuri nėra per griežta, todėl pagrindo ją mažinti nėra. Tačiau bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių reikšmės konkrečiai V. V. skirtinai bausmei pagal BK 253 straipsnio 1 dalį neatskleidė ir tinkamai neįvertino. Aukštesniojo teismo vertinimu, V. V. nusikalstamų veikų padarymo metu neteistam (esant išnykusiam teistumui, žr. kasacinę nutartį Nr. 2K-324/2008), už nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje padarymą paskirta straipsnio sankcijoje numatyta pati griežčiausia bausmės rūšis - laisvės atėmimas, yra per griežta, neatitinkanti bausmės teisingumo principo, todėl nuosprendis dėl bausmių paskyrimo ir subendrinimo keistinas.

Teismas pažymi, kad BK 55 straipsnyje numatyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Tuo tarpu laisvės atėmimo bausmė tokiam asmeniui skiriama tik motyvuotai pagrindžiant sprendimą aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe (BK 55 straipsnis).

Esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, bei vadovaudamasi BK 54 straipsniu, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant apeliantui V. V. už nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje didesnę nei vidutinę arešto bausmę.

Pažymėtina, kad nors areštas BK 49 straipsnyje ir apibrėžiamas kaip trumpalaikis laisvės atėmimas, tačiau įstatyme aptarta arešto atlikimo tvarka, vieta, galima trukmė leidžia daryti išvadą, kad areštas yra visai kitokio pobūdžio, t. y. žymiai švelnesnė bausmė nei terminuotas laisvės atėmimas ar laisvės atėmimas iki gyvos galvos, todėl tokios bausmės skyrimas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, yra visiškai pateisinamas (Kasacinės nutartys Nr. 2K-711/2005; Nr. 2K-465/2009; Nr. 2K-357/2010).

Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu bendrintinos jas iš dalies sudedant.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį redakciją, galiojusią šią bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams, asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus, negalėjo būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimams. Pagal šiuo metu galiojančią BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją (2015 m. kovo 24 d. įstatymo redakcija) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal šią BK 75 straipsnio redakciją bausmės vykdymą galima atidėti ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius, tarp jų ir sunkius, nusikaltimus.

Įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, numatydamas galimybę atidėti bausmės vykdymą nuteistojo atžvilgiu, įtvirtino esminę sąlygą, kuriai neesant asmeniui negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, t. y. kai teismas, skirdamas bausmę, nenustato, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi remtis ne tik byloje esančiais duomenimis, tiesiogiai apibūdinančiais nuteistojo asmenybę, bet ir bylos aplinkybėmis, kurios sudaro galimybę įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas (nusikaltimai) padarytas atsitiktinai, ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, ar yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan., kas suponuoja išvadą, kad sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, vadovaujamasi ne tik BK 75 straipsnio nuostatomis, bet ir bausmės skyrimo bendraisiais pagrindais (BK 41, 54 straipsniais), bei kitomis baudžiamojo įstatymo normomis, įtvirtinančiomis bausmių skyrimo taisykles.

Nagrinėjamu atveju konstatuojama, jog nepaisant to, kad yra formalus pagrindas taikyti V. V. bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau nėra nustatyta materialaus pagrindo. Iš V. V. ir I. K. parodymų ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, kratos metu paimtų daiktų matyti, kad V. V. nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, tai buvo jo pragyvenimo šaltinis. Nagrinėjamu atveju išplatintas amfetamino kiekis pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas nors ir priskiriamas prie nedidelio kiekio, tačiau viršija nedidelio kiekio vidurkį. V. V. anksčiau teistas, teistumas išnykęs, du kartus buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis panaikintas už teismo skirto įpareigojimo nevykdymą. V. V. nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Visa tai rodo, kad V. V. išvadų dėl savo elgesio nepadarė, jo nekoregavo ir vėl nusikalto. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju atidėjus bausmės vykdymą nebūtų įgyvendinta bausmės paskirtis, būtų pažeisti bausmės individualizavimo ir teisingumo principai.

Dėl A. K. apeliacinio skundo

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. ginčija veikos, už kurią jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, įrodytumą. Tai grindžia netinkamu įrodymų vertinimu bei neteisėtu vadovavimusi kitų nuteistojo V. V. ir liudytojos K. J. duotais parodymais, kuriais jie pripažino įsigiję iš A. K. psichotropinių medžiagų. Su tuo siejamas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo padarymas.

Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis) ir tik teismo kompetencijai priklauso nuspręsti, kurie iš bylos duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka asmens kaltumui konstatuoti. Kaip jau minėta aukščiau, pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Patikrinus baudžiamąją bylą ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, darytina išvada, kad teismas išsamiai išnagrinėjo bylos medžiagą, patikrino byloje surinktų ir ištirtų duomenų patikimumą, įvertino jų pakankamumą bei pateikė motyvuotas išvadas, kodėl vienus įrodymus atmetė, o kitais rėmėsi. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas išdėstė visų reikšmingų bylos įrodymų (liudytojų K. J., V. V. parodymais, tekstinių pranešimų ir skambučių išklotinėmis, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu ir kt.), kuriais grindė nuteistojo A. K. kaltę, turinį, juos įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, detaliai aptarė nuteistojo V. V. ir liudytojos K. J. parodymų nuoseklumą, sutapimą bei atitikimą kitiems įrodymams ir motyvuotai atmetė A. K. versiją, kad V. V. iš jo psichotropinių medžiagų nepirko. Apeliacinis teismas sutinka su A. K. teiginiu, kad K. J. parodymai negali patvirtinti ar paneigti fakto, kad būtent A. K. pardavė V. V. psichotropines medžiagas. Bet iš jos parodymų matyti, kad ji A. K. pakankamai gerai pažįsta, su juo yra gyvenusi viename bute bei pati iš A. K., pravarde „Poliakas“ pirko psichotropines medžiagas, kurių važiuodavo pasiimti su A. K. į mišką. Apklausiamas V. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pats vartoja amfetaminą ir nuo 2013 m. gruodžio mėnesio nuolat ėmė amfetaminą iš asmens, pravarde „Poliakas“, kuris amfetaminą laikė miške. Nurodė asmens, pravarde „Poliakas“ telefono numerius (duomenys neskelbtini). Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog šiais telefono numeriais naudojasi A. K. (t. 1, b. l. 153), kuris intensyviai telefonu bei trumposiomis žinutėmis bendravo su V. V., taip pat ir nusikalstamos veikos dieną (t. 1, b. l. 31, 153).

Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis V. V. ir liudytoja K. J. būtų suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį, todėl nėra pagrindo jais abejoti. Be to, liudytoja K. J. nėra kaltinamoji šioje byloje, todėl atmestinas apelianto argumentas, jog duodama prieš jį parodymus liudytoja nori palengvinti savo padėtį.

Visa tai rodo, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurie leidžia padaryti neginčijamas išvadas dėl A. K. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kiti apeliacinio skundo argumentai (tai, kad I. K. yra teista, teismo sprendimas sunaikinti daiktinius įrodymus) neturi teisinės reikšmės, sprendžiant A. K. kaltės klausimą.

Dėl teismo šališkumo

Apeliantas teigia, kad teismo šališkumą įrodo priimtas sprendimas nemotyvuojant ir neteisėtai konfiskuojant V. V. priklausančius daiktus bei tai, kad jo kaltė pripažinta, remiantis vien tik kitų asmenų parodymais, nesant byloje kitų objektyvių duomenų, įrodančių jo kaltę.

Apelianto argumentai, kokiais grindžiamas teismo šališkumas, yra nepagrįsti ir atmestini.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-359/2014). Apelianto skunde nurodomi argumentai, kuriais iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas ir sprendimas dėl daiktų, paimtų 2014 m. kovo 3 d. kratos metu likimo, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nuteistojo teisė, kad jo bylą lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (BPK 44 straipsnio 5 dalis) pažeista nebuvo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto teiginiai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nėra BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytų pagrindų.

Dėl bausmės

Nuteistasis A. K. nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės neginčija, tačiau nesutinka su ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies nustatytu dydžiu, kuris, remiantis BK 64 straipsniu, pridėtas prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės.

Pagal BK 64 straipsnio nuostatas, jei nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką, teismai iš pradžių skiria jam bausmę už naują nusikalstamą veiką, o po to vadovaudamiesi BK 64 straipsniu šią bausmę ir neatliktos bausmės dalį subendrina visiškai ar iš dalies jas sudėdami. Kai nauju nuosprendžiu paskirta bausmė ir neatlikta bausmės dalis sudedamos iš dalies, teismai prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies prideda neatliktos bausmės dalį, nebent neatlikta bausmės dalis yra didesnė už nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Šiuo atveju teismas prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos dalį – 6 mėnesius laisvės atėmimo.

Byloje nustatyta, kad A. K. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams, jos vykdymą atidedant 2 metams. 2014 m. vasario 25 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi panaikino bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiuntė A. K. atlikti 1 metų laisvės atėmimo bausmę į pataisos namus, bausmės pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo, vykdant nutartį, dienos.

Nustatydami neatliktos bausmės dalį asmeniui, kuris nėra atlikęs paskirtos bausmės, teismai neatliktos bausmės dalies laiką skaičiuoja nuo tos dienos, nuo kurios dėl naujos nusikalstamos veikos priimamas apkaltinamasis nuosprendis.

Kybartų pataisos namų duomenimis bausmės, paskirtos 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu, pradžia A. K. buvo skaičiuojama nuo 2014 m. balandžio 29 d., bausmę jis visiškai atliko 2015 m. balandžio 29 d., todėl naujo nuosprendžio priėmimo dieną 2015 m. kovo 16 d. jis buvo neatlikęs 1 mėnesio ir 13 dienų ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Iš išdėstyto matyti, kad apelianto argumentas, kad pirmos instancijos teismas neteisingai paskaičiavo pridėtinos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį ir pridėjo dalį jau atliktos bausmės, yra pagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kad BK 64 straipsnio nuostatos nenumato galimybės į paskirtos bausmės laiką įskaityti bausmę, jau atliktą pagal ankstesnį nuosprendį, o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme A. K. yra visiškai atlikęs 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirtą 1 metų laisvės atėmimo bausmę, nuosprendis šioje dalyje keistinas. Nuosprendžio dalis, kurioje A. K. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, naikintina.

Taip pat naikinta nuosprendžio dalis, kurioje nuspręsta bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nustatant bausmės pradžią skaičiuoti nuo jo sulaikymo, vykdant nuosprendį, dienos.

Dėl daiktinių įrodymų

Nuteistasis A. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu sunaikinti V. V. priklausančius daiktus.

Pagal BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalis konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-68/2010, 2K-138/2014).

Apygardos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendžiu nusprendė konfiskuoti ir sunaikinti 2014 m. kovo 3 d. V. V. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu paimtus daiktinius įrodymus: maišelius, plastikines dėžutes, dėžutę skrynelės tipo, elektronines svarstykles ir trintuvę, 2 vokus su rankų nuoplovomis, odinį dėklą nuo mobilaus telefono, kurio viduje buvo dalis plastikinio dėklo su 50 vnt. tuščių polietileninių užspaudžiamų maišelių, polietileninis maišas, kuriame penki įpakavimai tuščių užspaudžiamų polietileninių maišelių, psichotropinę medžiagą – amfetaminą ( 11,999 g. ), telefoną „Nokia E52“ Imei Nr. (duomenys neskelbtini) su Tele 2 Pildyk Sim kortele be identifikacinio numerio. Pažymėtina, kad V. V. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis. Tiek telefono, tiek SIM kortelės atmintyje yra duomenys asmenų, kuriems galimai buvo platintos psichotropinės medžiagos, kontaktai asmenų, iš kurių šių medžiagų galima įsigyti. Šis telefonas su SIM kortele panaudotas ir inkriminuotai nusikalstamai veikai padaryti, todėl yra pagrindas išvadai, kad telefonas su SIM kortele yra nusikalstamos veikos priemonės.

Psichotropinių medžiagų platinimui taip pat neabejotinai buvo skirti naudoti maišeliai, plastikinės dėžutės, dėžutė skrynelės tipo, elektroninės svarstykles ir trintuvė, odinis dėklas nuo mobilaus telefono, kurio viduje buvo dalis plastikinio dėklo su 50 vnt. tuščių polietileninių užspaudžiamų maišelių, polietileninis maišas, kuriame penki įpakavimai tuščių užspaudžiamų polietileninių maišelių, todėl pritartina apylinkės teismo išvadai šiuos daiktus konfiskuoti ir sunaikinti, nes jie yra nusikalstamos veikos priemonės.

Tačiau teismas nepagrįstai nusprendė konfiskuoti 2014 m. kovo 3 d. V. V. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu paimtą revolverį ME 38 Compact-G, Nr. 020767, nes jis nėra nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6 punktą (straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2011-03-01) dujiniai pistoletai (revolveriai) priskiriami „C“ kategorijos ginklams, o šios kategorijos ginklams yra privalomas leidimas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas) nustatyta, jog asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punktuose nurodytų šaunamųjų ginklų, privalėjo iki 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. V. V. leidimo laikyti (nešioti) ginklus neįsigijo (t. 1, b. l. 62), tai patvirtino ir pats nuteistasis. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme numatyti teisės įsigyti ir nešiotis ginklus apribojimai, draudžiantys B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis įsigyti ir turėti fiziniams asmenims, nesantiems nepriekaištingos reputacijos (įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šio įstatymo 18 straipsnyje išaiškinta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (4 punktas), taip pat įstatymų nustatyta tvarka įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką (8 punktas). Todėl akivaizdu, kad V. V. negali būti išduotas leidimas laikyti (nešioti) kratos metu paimtą ginklą, o civilinėje apyvartoje disponuoti „C“ kategorijos ginklu be leidimo yra draudžiama. Ginklas netvarkingas, pateiktoje būklėje šaudyti netinkamas (t. 1, b. l. 62). Atsižvelgiant į tai, revolveris sunaikintinas, nes pagrindo jį grąžinti nuteistajam ar perduoti realizuoti, - nėra, jis yra menkavertis (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nuosprendį pakeisti.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kurioje V. V. už nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje paskirta bausmė ir ją sušvelninti:

V. V., nuteistam pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, paskirti 60 (šešiasdešimties) parų areštą.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl V. V. paskirtų bausmių subendrinimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu V. V. paskirtas bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir paskiri galutinę - 2 (dvejų) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. K. šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinimo su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi taikant BK 64 straipsnį.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje nustatyta A. K. bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nustatyti bausmės pradžią skaičiuoti nuo A. K. sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl revolverio ME 38 Compact-G, Nr. 020767 konfiskavimo.

Revolverį ME 38 Compact-G, Nr. 020767 nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.