Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

išteisintos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ atstovui V. B., gynėjai advokatei Neringai Rapšienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Ritos Mikalauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ išteisinti iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 188 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jiems inkriminuota veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomosios priemonės išteisintiesiems neskirtos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. D. S. išteisintas iš kaltinimo, kad jis 2017 m. rugpjūčio 6 d., nuo 1.30 val. iki 1.32 val. (48 s.), (duomenys neskelbtini) muziejaus, esančio (duomenys neskelbtini), teritorijoje vykusio renginio ,,(duomenys neskelbtini)“ metu, veikdamas kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas ir vykdydamas UAB „T.“ 2016 m. kovo 9 d. reklamos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), atliko F3 ir F4 kategorijos civilinės pirotechnikos gaminių – fejerverkų leidimą, naudodamas užtaisus, nepaženklintus pagal Lietuvos Respublikos civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymo 8 straipsnio 4 dalies reikalavimus, lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti padarinių, neužtikrino saugaus civilinių pirotechnikos priemonių naudojimo, taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymo 15 straipsnio 4 dalies 1 punktą, naudojo tokius pirotechnikos gaminius, kurių dalys pasiekia žemę nevisiškai sudegusios, nors iš šių gaminių bandymų ataskaitų matyti, kad visais atvejais panaudojus užtaisus degančios ar įkaitusios medžiagos krenta ant žemės, neįvertino gamtinių sąlygų bei ypač degių objektų buvimo fejerverko dalelių kritimo zonoje, taip pat naudotų pirotechnikos gaminių liekanų kritimo galimybių, neužtikrino tinkamo pirotechnikos gaminių šaudymo įrangos eksploatavimo, paleidimo platformos pagrindo stabilumo ir kitų jos įrengimui keliamų reikalavimų (matmenų), pakankamo įrangos tvirtinimo prie pagrindo, taip pažeidė Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių, patvirtintų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64, 2 ir 335 punktą, nes privalėjo vengti veiksmų ir nesudaryti sąlygų gaisrui kilti ar jam išplisti ir neužtikrino, kad būtų naudojami tik tinkamai veikiantys pirotechnikos priemonių paleidimo įrenginiai, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymo 8 straipsnio 8 punktą, nes naudojo F4 kategorijos pirotechnikos gaminius, ant kurių nebuvo nurodytas mažiausias saugus atstumas, nesilaikė mažiausio 15 metrų saugaus atstumo F3 kategorijos fejerverkams nuo pirotechnikos gaminio iki bet kokio kito objekto, taip pažeidė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-188 „Dėl civilinių pirotechnikos priemonių atitikties esminiams saugos reikalavimams įvertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 5.1.1.3.1. punkto reikalavimą, dėl ko iki galo nesudegusios pirotechnikos priemonės užtaiso dalys (žarijos) nuskriejo iki ekspozicijos „(duomenys neskelbtini)“ medinio gyvenamojo pastato stogo viršutinės dalies ir smilkdamos 2017 m. rugpjūčio 6 d., 2.04 val., sukėlė pastato užsidegimą, dėl to visiškai sudegė gyvenamasis namas ir savaime nuo šio pastato užsidegęs apie 20 metrų atstumu buvęs medinis ūkinis pastatas, taip pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles sunaikino didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčią vertybę. Tokiais veiksmais jis dėl neatsargumo padarė 75256,31 eurų turtinę žalą.

2. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išteisinta iš kaltinimo, kad ji, atstovaujama V. B., veikdama pagal bendrovės įstatų 2.1 punktą tikslu gauti pelną bei vykdydama UAB „T.“ 2016 m. kovo 9 d. reklamos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ privalėjo 2017 m. rugpjūčio 6 d. (duomenys neskelbtini) muziejaus, esančio (duomenys neskelbtini), teritorijoje vykusio renginio „(duomenys neskelbtini)“ metu atlikti civilinės pirotechnikos gaminių – fejerverkų leidimą, lengvabūdiškai tikėdamasi išvengti padarinių, neužtikrino, kad renginyje būtų naudojami fejerverkai, paženklinti pagal Lietuvos Respublikos civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymo 8 straipsnio 4 dalies reikalavimus, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymo 8 straipsnio 8 punktą, nes naudojo F4 kategorijos pirotechnikos gaminius, ant kurių nebuvo nurodytas mažiausias saugus atstumas, pateikė neatitinkančią tikrovės informaciją apie fejerverkų paleidimo vietą Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui, perdavė D. S. naudoti tokius fejerverkus, kurių dalys pasiekė žemę nevisiškai sudegusios, nors iš šių gaminių bandymų ataskaitų matyti, kad visais atvejais panaudojus užtaisus degančios ar įkaitusios medžiagos krenta ant žemės, taip pažeidė Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių, patvirtintų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64, 2 ir 335 punktą, nes privalėjo vengti veiksmų ir nesudaryti sąlygų gaisrui kilti ar jam išplisti ir neužtikrino, kad būtų naudojami tik tinkamai veikiantys pirotechnikos priemonių paleidimo įrenginiai, pirotechnikui D. S. atlikus fejerverkų leidimą, iki galo nesudegusios pirotechnikos priemonės užtaiso dalys (žarijos) nuskriejo iki ekspozicijos „(duomenys neskelbtini)“ medinio gyvenamojo pastato stogo viršutinės dalies ir smilkdamos 2017 m. rugpjūčio 6 d., 2.04 val., sukėlė pastato užsidegimą, dėl to visiškai sudegė gyvenamasis namas ir savaime nuo šio pastato užsidegęs apie 20 metrų atstumu buvęs medinis ūkinis pastatas, taip sunaikinta didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės turinti vertybė ir dėl neatsargumo padaryta 75256,31 eurų turtinė žala.

3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė Rita Mikalauskienė prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jei būtų padaryta išvada, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Netenkinus šio prašymo, prokurorė prašo 2019 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo D. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 188 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam 400 MGL dydžio baudą. UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurią atstovauja V. B., pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 188 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jai 2000 MGL dydžio baudą.

3.1. Skunde prokurorė nurodo, kad 2019 m. sausio 22 d. bylą nagrinėjusi teisėja pagal kaltinamųjų gynėjų prašymą priėmė neskundžiamą nutartį, kuria nušalino prokurorą M. Š. nuo šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo. Nušalinimo motyvas buvo tai, kad „jau ikiteisminio tyrimo metu tarp kaltinimo ir gynybos kilo trintis“. Daugiau motyvų dėl nušalinimo pagrįstumo iš esmės nepateikta. Be to, nušalinimas prokurorui pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 59 straipsnį gali būti pareikštas tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, tačiau šiuo atveju jis buvo pareikštas ir nagrinėjamas antrajame bylos nagrinėjimo ir įrodymų tyrimo posėdyje. Pirmajame posėdyje prokuroras M. Š. dalyvauti negalėjo, tačiau tiek bylą nagrinėjanti teisėja, tiek pavaduojanti prokurorė, tiek ir gynėjai žinojo, kad prokuroras negalės dalyvauti tik pirmame posėdyje, o kituose – dalyvaus, tačiau teisėja vis tiek padarė esminį procesinį pažeidimą. Tai galima vertinti kaip teismo išankstinį nusistatymą proceso šalių – šiuo atveju gynybos – naudai, kas galimai atsispindi ir teismo nuosprendyje. Šis teismo pažeidimas gali būti laikomas esminiu procesiniu pažeidimu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

3.2. Prokurorė skunde pažymi, kad nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad sudegę pastatai nebuvo įtraukti į Kultūros vertybių registrą, dėl to jie nebuvo didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčios vertybės, o veika juos sugadinant neatitinka BK 188 straipsnio dispozicijoje nustatyto alternatyvaus nusikaltimo dalyko. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnyje numatyta, kad valstybė rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų ir vertybių apsauga. Lietuvos Respublikos muziejų įstatyme nurodyta, kad muziejinė vertybė yra archeologiniu, istoriniu, meniniu, etniniu, religiniu, mokslo ar kitokiu kultūros požiūriu vertingas daiktas, muziejų kaupimo, saugojimo, tyrimo, eksponavimo objektas. Pagal byloje pateiktą (duomenys neskelbtini) muziejaus raštą matyti, kad abu pastatai, kurie sudegė, yra muziejiniai eksponatai, apskaitomi muziejinių vertybių apskaitoje. Šių eksponatų vertė yra 75256,31 Eur. Taigi, šia nusikalstama veika yra pažeidžiama ne tik nuosavybė, bet ir valstybės saugomas istorinis kultūros paveldas. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad sudegusieji pastatai buvo perkelti 1990 metais iš (duomenys neskelbtini). Jie buvo ekspozicijoje ir tai yra tiek istoriniu, tiek etniniu atžvilgiu Lietuvos istorijai reikšmingi pastatai. Didelė mokslinė, istorinė, kultūrinė reikšmė dažniausiai nėra siejama su materialine išraiška, nes istorija nėra perkama ar parduodama. Šie pastatai buvo specialiai perkelti į (duomenys neskelbtini) muziejaus teritoriją ir vien tai parodo, kokie jie yra vertingi istorine ir kultūrine prasme. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, kultūros vertybėmis yra laikomos vertybės, turinčios išliekamąją meninę, kultūrinę, religinę, istorinę, etninę vertę. Šiai vertybių apskaitai sukurtas kultūros vertybių registras. Sudegę pastatai į kultūros vertybių registrą įtraukti nebuvo, tačiau jie yra valstybinėje apskaitoje, kuria laikytina muziejaus apskaita. Šie pastatai prieš gaisrą buvo tvarkomi, įruošiami. Nors jie nebuvo įtraukti į kultūros vertybių registrą, tačiau nusipelnė būti pripažinti kaip kultūrinė ir istorinė vertybė, be to, šių vertybių sąrašas nėra ir negali būti baigtinis ir įtvirtintas viename ar kitame registre. Kiekvienu atveju, taip pat ir šiuo, reikia atskirai konstatuoti jų vertę Lietuvai.

3.3. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad gaisrą galėjo inicijuoti ne fejerverko dalis, o kitas objektas, galimai, deglas. Tačiau tam, kad nustatytume gaisro kilimo priežastį, būtina apžvelgti liudytojų, tiesiogiai mačiusių kylantį gaisrą, parodymus. Liudytojas E. M. matė liepsną ant stogo. Pirmieji iškvietę policiją liudytojai S. Š. ir V. Š. nurodė, kad gaisras prasidėjo nuo stogo viršaus. Tokią pačią išvadą, nežinodami šių liudytojų parodymų, pateikė ir gaisrų tyrimo specialistai. Nei vienas iš pirmųjų įvykį mačiusių liudytojų nematė renginyje naudojamų deglų. Tik liudytojas D. B. nurodė deglus matęs per M. M. koncertą. Taip pat jis paaiškino, kad toks deglas dega tik vieną minutę. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad gaisravietė buvo ypatingai kruopščiai ištirta. Specialistai „perkasė“ degėsius ir neaptiko jokio į pašalinį objektą panašaus degėsio, kuris galėjo sukelti gaisrą. Taip pat pagal sudegusio pastato – gyvenamojo namo – brėžinius ir nuotraukas matyti, kad jo stogas yra status ir stogo viršus, kur, anot liudytojų bei specialistų, kilo gaisras, yra aukštai nuo žemės; dėl šių faktorių labai mažai tikėtina, kad gaisras galėjo kilti nuo apačios padegant namo stogą ar užmetant degantį objektą. 2018 m. sausio 25 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad pastato spynos su durų vyriais yra uždarytoje padėtyje. Specialistui buvo pateiktas fejerverkų vaizdo įrašas, dėl kurio šis savo išvadoje nurodo, kad ties 2 min. 48 s. matosi, kaip nesudegusios fejerverkų žarijos krenta į mišką, yra padarytas priedas su nuotraukomis. Be to, iš vaizdo medžiagos matyti, kad ne visi fejerverkai kyla vertikaliai į viršų. Kai kurie fejerverkai kyla ir į šonus, taip pat ir į tą pusę, kur vėliau kilo gaisras. Dėl to specialistai padarė tikėtiną išvadą, kad gaisras galėjo kilti dėl pašalinio atviro ugnies šaltinio, t. y. nesudegusio pirotechnikos priemonės užtaiso dalies poveikio. Taip pat specialistas nurodė, kad techniškai įmanoma, kai iš stačiai stovinčios mortyros gali iššauti užtaisas, kuris matosi, kad jis šauna ne 90 laipsnių kampu, o į šoną. Tai pasitaikydavo, kai mortyra nelabai stipriai stovėjo ant savo pagrindo arba net buvo užtaiso brokas. Fejerverkų krintančios dalelės yra labai mažos ir jų liekanų gaisro židinyje rasti neįmanoma. Prokurorė pažymi, kad tyrimo metu sudegę pastatai buvo apžiūrėti ne tik vizualiai, bet ir su specialia gaisrų tyrimo įranga, ieškant naftos produktų garavimo. Šių produktų nebuvo rasta. Kadangi pagal fejerverkų vaizdo įrašą matyti, kad nesudegę fejerverko dalys leidžiasi iki pat žemės, buvo atliktas tyrimas, kurio metu pasitelkus dendrologą buvo tiriami galimai terminiai pažeidimai ant augalų. Visi šie pažeidimai yra užfiksuoti byloje. Jų išsidėstymas nėra vien tik tose vietose, kur nuolat vaikšto žmonės (prie pat takų), tačiau ir ten, kur žmonių su degančiais objektais pasirodymas yra mažai tikėtinas. Specialisto paaiškinimų protokole nurodyta, kad nustatyti pažeidimai greičiausiai galėjo atsirasti dėl pavienių krentančio fejerverko dalelių. Kai kurie jų yra ne prie žemės, o aukščiau, ir atsirasti nuo cigarečių nuorūkų ar deglų negalėjo. Dar vienas svarbus aspektas, nurodantis, kad pastatų sudegimas ir nustatyti terminiai augalų pažeidimai nėra atsitiktiniai, yra jų visų atstumas nuo fejerverkų paleidimo vietos. Įvykio vietos apžiūros protokoluose ir planuose matosi išdėstyti visi termiškai paveikti objektai. Pagal jų išsidėstymą matyti, kad jie yra panašiu atstumu ir trajektorija nuo fejerverkų paleidimo vietos. Turint mintyje, kad fejerverkų dalelės žemę pasiekė nesudegusios, galima padaryti išvadą, kad visi termiškai paveikti objektai galėjo gautis būtent dėl fejerverkų naudojimo.

3.4. Nors byloje specialistas A. R. yra nurodęs, kad nendrių savaiminio užsidegimo temperatūra yra 310 laipsnių, tačiau teismas nuosprendyje klaidingai teigia, jog nendrių savaiminis užsiliepsnojimas galimas tik nuo 3100 laipsnių. Dėl to, natūralu, teismas yra padaręs klaidingas išvadas apie savaiminio užsiliepsnojimo nuo atskriejusių fejerverko dalelių tikimybę. Nuosprendyje yra aprašomas atstumas nuo fejerverkų leidimo vietos iki sudegusios sodybos. Nurodoma, kad šį atstumą fejerverko dalims neįmanoma įveikti. Tačiau teismas visiškai nesivadovavo specialisto A. R. paaiškinimu, kad praktikoje gali būti ir būna atvejų, kai fejerverkų dalelės nuskrenda 500 metrų. A. R. tokį atstumą aiškina kaip pakankamai dažnai pasitaikantį fejerverkų broką. Be to, teismas teigia, kad visi fejerverkai iššovė vertikaliai, tačiau, kaip minėta, matomi ir ne vertikaliai šaunantys užtaisai, kur teismo minėta Pitagoro teorema neturėtų būti taikoma. Šiuo atveju nebent galėtų būti apskaičiuojamos balistinės trajektorijos, tačiau tam reikia žinoti konkretaus skrendančio objekto svorį, paleidimo jėgą ir kitas aplinkybes.

3.5. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad veiką kvalifikuojant pagal BK 188 straipsnį svarbu nustatyti, ar buvo pažeistos teisės aktų nustatytos specialios elgesio saugumo taisyklės. Vienas pagrindinių šiuo atveju teisės aktų yra Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus įsakymu patvirtintos taisyklės, kuriose yra numatyti atstumai F3 ir F4 kategorijų fejerverkams. Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių, patvirtintų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64, 2 ir 335 punktuose nurodyta, kad asmenys privalo vengti veiksmų ir nesudaryti sąlygų gaisrui kilti ar jam išplisti; renginio organizatoriai privalo užtikrinti pirotechnikos priemonių paleidimo aikštelėje esančių žmonių saugą. Kadangi įvyko gaisras, akivaizdu, kad minėti reikalavimai įvykdyti nebuvo.

3.6. Civilinių pirotechnikos priemonių ženklinimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymo 8 straipsnyje. Čia numatyta, kad kiekviena civilinė pirotechnikos priemonė turi būti paženklinta matomu, lengvai įskaitomu ir nenutrinamu atitikties ženklu CE, o jeigu neįmanoma pažymėti civilinės pirotechnikos priemonės atitikties ženklu CE, prie jos turi būti klijuojama lipni etiketė arba tokiu pačiu būdu paženklinama mažiausia civilinių pirotechnikos priemonių pakuotė. Šalia atitikties ženklo CE nurodomas paskelbtosios įstaigos identifikacinis numeris, jeigu ši įstaiga dalyvauja atliekant gamybos kontrolę. Nors nuosprendyje konstatuota, kad CE raidžių ant išlikusių detalių matoma, tačiau iš byloje surinktos medžiagos galima daryti išvadą, kad lietuvių kalba ant kiekvieno užtaiso užrašų jų panaudojimo metu nebuvo.

3.7. Pagal Civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymo 15 straipsnį asmenys privalo turėti informaciją versdamiesi licencijuojama veikla, žiūrėti ar tinkamai sprogstamosios medžiagos paženklintos, taip pat nurodyta, kad būtina užtikrinti saugų civilinių pirotechnikos priemonių naudojimą. 2018 m. gegužės 11 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad pirotechnikos priemonių paleidimo vieta neatitiko jos įrengimui keliamų reikalavimų. 2018 m. liepos 19 d. V. B. pateikė 14 dėžių su pirotechnikos gaminių šaudymo mortyromis. Buvo atlikta jų apžiūra, apžiūrėtos mortyros ir pirotechnikos užtaisai, pagal tai pateikta specialisto išvada. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė pirotechnikos gaminių specifikacijas. Iš jų matyti, kad fejerverko metu buvo panaudoti 136 užtaisai. Fejerverko paleidimo programoje yra 158 punktai. Pagal pateiktas mortyras suskaičiuotos 152 vietos. Iš to galima daryti išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bando slėpti tikruosius įvykio metu naudotus gaminius. Tikėtina, jog galingesnių nei galima užtaisų naudojimas buvo skirtas sustiprinti efektui ir tokiu būdu gauti geresnį renginio žiūrovų ir organizatorių vertinimą. Be to, prašyme Kaišiadorių priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai išduoti leidimą rengti fejerverką buvo nurodoma, kad bus naudojami F3 ir F4 užtaisai, nors vėliau atliekant tyrimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ neigė naudoję F3 užtaisus. Taip pat prašyme išduoti leidimą rengti fejerverką buvo klaidingai nubraižyta fejerverkų leidimo aikštelė, nenurodant šalia augančių medžių ir tuo pačiu nuslepiant atstumus nuo jų.

3.8. Prokurorė skunde pažymi ir tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ į bylą yra pateikę užtaisų specifikacijas, kuriose nurodyta, kad įkaitusios fejerverkų dalelės nukrenta ant žemės visais atvejais. Dėl to galima teigti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsakingai elgėsi jautrioje teritorijoje ruošdamiesi naudoti ir naudodami nesaugius, pernelyg galingus pirotechninius užtaisus, kurie sukėlė gaisrą. Civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymo 15 straipsnio 4 dalis numato, kad versdamiesi licencijuojama veikla, civilinių pirotechnikos priemonių naudotojai privalo suderinti su savivaldybės administracijos direktoriumi ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu ar jam pavaldžiomis įstaigomis vietą, kurioje bus naudojami F4 kategorijos fejerverkai, T2 ar P2 kategorijų civilinės pirotechnikos priemonės, ir civilinių pirotechnikos priemonių naudojimo laiką. Šiuo atveju su savivaldybės administracija fejerverkų naudojimas iš viso nebuvo derintas.

3.9. Apeliantė atkreipia dėmesį, jog kaltės grindimas yra galimas ir netiesioginiais įrodymais, jeigu jais nustatyti tarpiniai faktai bei išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia, logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu, kad būtų vertinama šių įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadas dėl išteisintųjų nekaltumo, akcentavo tik abejones dėl atskirų įrodymų, įrodymus vertino atskirai, neišdėstė įrodymų analizės jų tarpusavio liečiamumo aspektu. Teismas neįvertino visų bylai reikšmingų duomenų bei tyrimo metu duotų parodymų visos baudžiamosios bylos kontekste, neatliko jų sisteminės analizės, įrodymus iš esmės vertino selektyviai, pasirinkdamas tik palankius duomenis. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamuosiuose posėdžiuose išteisintieji nepripažino kaltės, tačiau jų parodymai prieštarauja objektyvioms nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėms, yra nelogiški bei neteisingi, todėl turėtų būti įvertinti tik kaip jų gynybinė pozicija.

4. Atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą išteisintojo D. S. gynėjas advokatas Arnoldas Strumskis prašo pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir pateiktą apeliacinį skundą atmesti.

5. Atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą išteisinto juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ gynėja advokatė Neringa Rapšienė prašo pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir pateiktą apeliacinį skundą atmesti.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji ir jų gynėjai prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Ritos Mikalauskienės apeliacinis skundas atmetamas.

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 301 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

9. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme.

10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, ištyrusi byloje esančius įrodymus ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl D. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ išteisinimo pagal BK 188 straipsnio 2 dalį tinkamai grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas tam tikrais aspektais neatitinka prokurorės lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Nors tam tikros nuosprendyje padarytos išvados (dėl sudegusių pastatų didelės vertės nebuvimo) nėra teisingos, tačiau jos nepaneigia galutinio sprendimo (neįrodyta, jog kaltinamiesiems inkriminuota veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių) pagrįstumo.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

11. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog skundžiamas nuosprendis turėtų būti naikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes teismas buvo šališkas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šią savo išvadą skundo autorė motyvuoja tuo, jog apylinkės teismas, nesilaikydamas BPK 59 straipsnio nuostatų, nuo dalyvavimo bylos nagrinėjime nušalino prokurorą M. Š., kuris organizavo ikiteisminį bylos tyrimą bei jam vadovavo. Prokurorės vertinimu, tokiu būdu teisėja parodė savo išankstinį nusistatymą, kuris galimai atsispindi ir teismo nuosprendyje.

12. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šia prokurorės pozicija, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101/2020).

13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 27 d. pareiškimą nušalinti nuo bylos nagrinėjimo prokurorą M. Š. pateikė tiek D. S. gynėjas Arnoldas Strumskis, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ gynėja Neringa Rapšienė (4 t., b. l. 155-157, 5 t., b. l. 1-3). Šie pareiškimai buvo gauti dar iki pirmojo paskirto teisiamojo posėdžio, kuris įvyko 2019 m. sausio 9 d. Į minėtą posėdį atvyko ne prokuroras M. Š., tačiau jo kolegė prokurorė O. G., todėl prašymas dėl prokuroro nušalinimo buvo atsiimtas, kadangi jis buvo reiškiamas konkrečiam valstybiniam kaltintojui. Bylos nagrinėjimas buvo tęsiamas 2019 m. sausio 18 d. teisiamojo posėdžio metu, į kurį palaikyti valstybinį kaltinimą atvyko vėlgi O. G.. Tačiau į trečiąjį teisiamąjį posėdį, vykusį 2019 m. sausio 22 d., atvyko prokuroras M. Š., kadangi prokurorai pasikeitė, todėl kaltinamųjų gynėjai pakartotinai pateikė prašymą nušalinti būtent šį prokurorą, nurodydami tokio savo prašymo motyvus. Prašymas buvo tenkintas 2019 m. sausio 22 d. nutartimi. Kadangi ši procesinė nutartis nėra skundžiama, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl teismo išdėstytų nušalinimo pagrindų pagrįstumo, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad priimant šią nutartį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nebuvo padaryta. BPK 59 straipsnio 1 dalis numato taisyklę, jog nušalinimas gali būti pareikštas ir motyvuotas iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, tačiau ši taisyklė turi išimčių, t. y. nušalinimą galima pareikšti ir vėliau tais atvejais, kai nušalinimą pareiškiantis asmuo nušalinimo pagrindą sužinojo pradėjus įrodymų tyrimą. Šioje nutartyje jau minėta, kad pradiniai nušalinimai prokuroro M. Š. atžvilgiu buvo pateikti dar iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, tačiau minėtas prokuroras pirmuose dviejuose teisiamuosiuose posėdžiuose nedalyvavo, todėl kaltinamųjų gynėjai, tikėdamiesi, kad valstybinį kaltinimą ir toliau palaikys kita prokurorė, savo pareiškimus atsiėmė, tačiau bylos nagrinėjime pasirodžius prokurorui M. Š., vėl iškilo būtinybė teikti tuos pačius prašymus dėl prokuroro nušalinimo. Todėl šiuo atveju vėlesnis prokuroro nušalinimo klausimo išsprendimas yra pateisinamas, juo labiau, kad M. Š. buvo leista pasisakyti dėl jam pareikšto nušalinimo pagrįstumo. Daugiau jokių teismo šališkumo aspektų apeliacinio skundo autorė nenurodo, todėl teigti, kad skundžiamą nuosprendį priėmė tendencingas bei išankstinį nusistatymą turintis pirmosios instancijos teismas, nėra objektyvu. Nenustačius teismo šališkumo, nėra pagrindo bylos grąžinimui apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl sudegusių pastatų didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės nustatymo

14. Pagal BK 188 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles dėl neatsargumo sunaikino ar sugadino svetimą turtą ir padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiajam asmeniui arba sunaikino ar sugadino didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Taigi, pripažįstant asmenį kaltu turi būti nustatyta, jog buvo pažeistos specialios elgesio saugumo taisyklės ir sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas, padarant didelę turtinę žalą, arba sunaikintos ar sugadintos didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės vertybės. Būtent pastarasis kriterijus ir buvo inkriminuotas abiems išteisintiesiems, t. y. didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčios vertybės – gyvenamojo namo ir ūkinio pastato iš ekspozicijos „(duomenys neskelbtini)“, buvusios (duomenys neskelbtini) muziejuje, sunaikinimas.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad nekilnojamuosius daiktus laikyti didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčiomis vertybėmis galima tik tuomet, kai jie įregistruoti Kultūros vertybių registre. 2017 m. rugpjūčio 6 d. gaisro (duomenys neskelbtini) muziejuje metu iš dalies sugadinti du pastatai nebuvo įtraukti į minėtą registrą, todėl jie neatitinka BK 188 straipsnyje alternatyviai numatyto nusikaltimo sudėties požymio – dalyko. Prokurorė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad abu sudegę pastatai yra muziejiniai eksponatai, apskaitomi muziejinių vertybių apskaitoje. Šių eksponatų vertė – 75 256,31 Eur. Todėl padaryta nusikalstama veika buvo pažeista ne tik nuosavybė, bet ir valstybės saugomas istorinis kultūros paveldas. Šie pastatai buvo specialiai perkelti į (duomenys neskelbtini) muziejaus teritoriją ir vien tai parodo, kokie jie vertingi istorine ir kultūrine prasme. Teisėjų kolegija, šiuo aspektu sutikdama su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, pažymi, jog apylinkės teismas pernelyg siaurai aiškino didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės kriterijų, todėl nepagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nėra reikiamo nusikaltimo dalyko.

16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog kultūros vertybė suprantama kaip daiktai, turintys visuomenei didelę istorinę, meninę ar kitokią vertę (Lietuvos Respublikos CK 4.66 straipsnio 1 dalis). Mokslo, istorijos, kultūros vertybių reikšmingumas yra vertybinė kategorija, todėl dažnai negali būti įvertintas pinigine išraiška. Vertybių reikšmingumą kiekvienu konkrečiu atveju nustato specialistai ar ekspertai, pateikdami specialisto išvadą (ekspertizės aktą). Tačiau galimos ir tokios teisinės situacijos, kai didelė vertybių mokslinė, istorinė ar kultūrinė reikšmė jau yra konstatuota iki bylos nagrinėjimo teisme pradžios asmens (asmenų), turinčio specialių žinių atitinkamoje srityje, išvadose. Sprendžiant dėl vertybių didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės, atsižvelgtina ir į tokių vertybių teisinį reglamentavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430/2012, 2K-7-358/2015).

17. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta, kad nekilnojamasis kultūros paveldas – tai kultūros paveldo dalis, kurią sudaro praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ar neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija. Nekilnojamoji kultūros vertybė – tai kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso. Nekilnojamąjį kultūros paveldą gali sudaryti ir pavienis objektas – vieta, statinys ar kitas nekilnojamasis daiktas, turintis vertingųjų savybių. To paties įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga apsauga. Tokios vertybės registruojamos kaip didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turintys pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksus įeinantys kultūros paveldo objektai ar vietovės. Jau minėta, kad (duomenys neskelbtini) muziejuje, (duomenys neskelbtini), kilusio gaisro metu sudegę pastatai nebuvo įregistruoti Kultūros vertybių registre, tačiau vien ši aplinkybė nepaneigia jų didelės istorinės bei kultūrinės reikšmės. Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 2 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad muziejinė vertybė – archeologiniu, istoriniu, meniniu, etniniu, religiniu, mokslo, memorialiniu arba kitokiu kultūros požiūriu vertingas daiktas, muziejų kaupimo, saugojimo, tyrimo ir eksponavimo objektas. Pagrindinį muziejų fondą sudaro muziejinės vertybės, turinčios išliekamąją vertę (Muziejų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis).

18. Siekiant išsiaiškinti sunaikintų pastatų reikšmingumą kultūriniu bei istoriniu požiūriu, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausti specialių žinių turintys specialistai: istorikės išsilavinimą turinti (duomenys neskelbtini) muziejaus direktorė G. Š., (duomenys neskelbtini) muziejaus paveldo specialistė, taip pat Kauno technologijos universiteto vyresnioji mokslo darbuotoja R. B., Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narė ir Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė, architektė, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė-ekspertė, istorijos ir archeologijos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorė V. J., (duomenys neskelbtini) muziejaus architektūros skyriaus vedėjas R. A.. Specialistė G. Š. paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) įsikūrusio muziejaus formavimo principas buvo tas, jog visos ekspozicijos, į kurias įeina ir pastatai, ir eksponatai, turi atspindėti visus etnografinius Lietuvos regionus – Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją ir Mažąją Lietuvą, t. y. pamario kraštą. Taigi, iš viso yra suformuoti penki etnografiniai miesteliai, kuriuose siekiama pavaizduoti medinės architektūros paveldą: kokie buvo trobesių tipai, jų raida, žmonių, gyvenusių tuose pastatuose, gyvenimo sąlygos ir pan. Visa tai ir sudaro šių pastatų muziejinę vertę. Sudegusi (duomenys neskelbtini) sodyba muziejiniu požiūriu turėjo didelę reikšmę, kadangi ji buvo vienintelė reprezentuojanti Mažosios Lietuvos medinės architektūros tradiciją. Abu trobesiai buvo perkelti ir juose buvo išlikę nemažai originalios, autentiškos medžiagos. Sudegusi sodyba buvo perkelta iš regiono, kuriame yra ypatingos gamtinės sąlygos – aukštapelkė, dėl šios priežasties medinės statybos trobesiai yra sunykę. Surasti sudegusią sodybą buvo sudėtinga (vykdytos ekspedicijos ir pan.), šiuo požiūriu tai buvo išskirtinis objektas. Kiekvienas muziejuje esantis pastatas ir eksponatas yra vertinami, remiantis tam tikrais dokumentais, yra nustatyta vertinimo metodika. Skaičiuojama pastato bazinė ir muziejinė vertė. Šiuo metu sudegę pastatai yra atstatyti, tačiau tai jau nebėra autentiškas objektas. Specialistė pažymėjo ir tai, kad vienas iš reikalavimų kultūros paveldo objektui registruoti yra tai, kad jis turi būti toje vietoje, kur yra jo originali kilmė, tuo tarpu visi (duomenys neskelbtini) muziejuje esantys objektai yra perkelti, todėl jie neturi nei vieno pastato ar eksponato, kuris būtų registruotas Kultūros paveldo registre. Tačiau yra laikomasi labai griežtos muziejinių vertybių apskaitos (8 t., b. l. 138-144).

19. Specialistė R. B. paaiškino, kad sudegusi (duomenys neskelbtini) sodyba buvo autentiška, sodybos perkėlimo metu buvo stengtasi išsaugoti kuo daugiau senų detalių, sienojų. Medinės pastato dalys, kurios yra atkuriamos naudojant senas technologijas, tradicijas, vertinamos kaip autentiškos. Pamario kraštas yra labai jautrus, nes kiekvieną pavasarį yra užliejamas, pastatai iki palangių skendėdavo vandenyje, o tai neabejotinai turėjo įtakos medienai, todėl ją reikėjo keisti. Vis dėlto, pastato konstrukcinė dalis, sienos, stogas (konkrečiai dengimo būdas), durys, dalis langų buvo autentiški. Lietuvos mastu sudegę pastatai turėjo didelę istorinę, kultūrinę reikšmę, nes muziejaus esmė yra išsaugoti kultūrinį palikimą, turintį istorinę, etnografinę, architektūrinę vertę. Nors sudegę pastatai šiuo metu yra atstatyti, tačiau jų vertė yra sumažėjusi ir tai didelis praradimas. Sudegęs objektas buvo įrašytas į muziejaus eksponatų apskaitą, o eksponato apsaugos lygis yra didesnis nei registrinių objektų paveldo. Aukštesnė apsauga taikoma būtent priežiūros prasme. Specialistė pažymėjo, kad kito tokio muziejaus, kuriame būtų eksponuojami panašūs objektai, nėra. (duomenys neskelbtini) muziejus renka tik pačius reikšmingiausius ir vertingiausius pastatus Lietuvoje, kurių natūroje jau nebėra išlikę. Todėl tai didelė vertė ir reikšmė visai Lietuvos kultūrai (8 t., b. l. 150-153).

20. Specialistė V. J. paaiškino, kad Valstybinė kultūros paveldo komisija, kurios narė ji yra, tai patariamasis organas, Valstybės kultūros paveldo apsaugos institucijos teikia komisijai ataskaitas, ji šias analizuoja ir teikia pasiūlymus, ką reikėtų tobulinti teisinėje bazėje. Sudegusi (duomenys neskelbtini) sodyba iš esmės gali būti priskirta prie tokios, kuri turi didelę mokslinę, kultūrinę, istorinę reikšmę. Jei nebūtų vertės, tuomet ta sodyba nebūtų buvusi atrinkta į muziejinę ekspoziciją. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas šiai sodybai gali būti taikomas tik palyginimui, pavyzdžiui, reikšmingumo nustatymui. Vien tai, jog sodyba buvo kaimo namas, negali lemti vertės nebuvimą. Nekilnojamas kultūros paveldas yra neatsiejamai susijęs su ta teritorija, kuri reikalinga jam naudoti. Šiuo atveju (duomenys neskelbtini) muziejuje esantys pastatai šio kriterijaus idealiai neatitinka, nes jie yra perkelti iš savo originalios teritorijos. Tai tipas objekto bus kitoks, bet reikšmingumas vis tiek yra. Sudegusi sodyba reprezentuoja konkretų regioną. Jei originalioje vietoje Mažojoje Lietuvoje tokių objektų nebeišlikę, tai perkeliant į muziejų jis galimai nebuvo unikalus, bet jo vertė išaugo, nes už muziejaus teritorijos ribų esantys pastatai sunyko, tiesiog tokių nebeliko. Mažoji Lietuva yra tas regionas, kur pastatai nyko greičiausiai. Ar šiuo metu tokių pastatų yra, atsakyti sudėtinga. Gali būti, jog pastatai išlikę, bet jie pertvarkyti. Specialistei parodžius nuotrauką, kaip sodyba atrodė (duomenys neskelbtini) kaime (8 t., b. l. 109), ir kaip atrodė muziejuje (8 t., b. l. 108), ši pripažino, jog pastato būklė ženkliai skiriasi. Muziejuje sodybos būklė, be abejo, yra geresnė, nes namas buvo perrinktas, vykdoma nuolatinė priežiūra, kurios trūko originalioje vietoje. Vis dėlto, pagal pastato proporciją, langų angas galima teigti, jog tai tas pats namas. Nors pastatas buvo perkeltas ir perrinktas, tačiau tai tradicinis dalykas, kuris nėra neįprastas. Kadangi (duomenys neskelbtini) muziejus kaupia, tiria bei saugo etnokultūrinį paveldą, tai jis svarbus nacionaliniu lygmeniu. Specialistės vertinimu, sudegę pastatai savo originalioje būsenoje iki gaisro būtų galėję patekti į Kultūros vertybių registrą, jei būtų inicijuota procedūra ir nustatyta istorinė architektūrinė vertė. Šiuo atveju sudegę (duomenys neskelbtini) sodybos statiniai nebuvo kultūros paveldo objektai, tačiau tai yra kultūros paveldas plačiąja prasme (8 t., b. l. 154-156).

21. Specialistas R. A. paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) sodyba buvo atrinkta kaip įdomus eksponatas, atspindintis tradicinę Lietuvos architektūrą, ji buvo demontuota vietoje ir pervežta į (duomenys neskelbtini) muziejų. Tokius pastatus paprastai atrenka etnografai-architektai, po to juos pateikia mokslinei tarybai ir ši nutaria, ar tai tinkamas pastatas reprezentuoti etnografijai. Sudegę pastatai yra prieškariniai, XX amžiaus pradžios, jie yra autentiški ir labai įdomūs. Tokių eksponatų rasti nebėra galimybės. Mažosios Lietuvos regionas yra suskaidytas į poreikinius, kurie turi savo pastatų specifiką, yra kopininkai, miškininkai, laukininkai ir pelkininkai. Sudegęs pastatas yra iš pelkių regiono, tačiau ta pelkė jau neeksploatuojama, kaimas išnykęs. Pats pastatas skiriasi nuo kitų poreikinių pastatų savo unikalia konstrukcija, pritaikyta šlapiai, drėgnai vietovei. Be to, yra pastato dekoras, mazgai, statybinės medžiagos, durys, kiti elementai, kurie ir kartu, ir kiekvienas atskirai yra kaip eksponatas ar tyrimų pagrindas. Todėl šio pastato kultūrinė, istorinė bei mokslinė vertė neabejotinai yra didelė. Tai vienintelis unikalus statinys, daugiau tokių visame regione nebėra. Nors sodyba buvo atkurta, tačiau autentiškos medžiagos nebeliko. Sudegę pastatai tarnavo kaip muziejaus eksponatai, todėl ir jų vertė yra kaip eksponatų, o ne kaip gyvenamojo namo ar ūkinio pastato. Eksponato statusą turinčio objekto apsauga yra didesnė negu Kultūros paveldo departamente registruoto nekilnojamojo statinio (8 t., b. l. 169-173).

22. Atsižvelgusi į išdėstytą teisinį reguliavimą bei specialistų pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog 2017 m. rugpjūčio 6 d. kilusio gaisro (duomenys neskelbtini) muziejuje metu sudegusi „(duomenys neskelbtini)“ ekspozicija, susidedanti iš medinio gyvenamojo namo ir medinio ūkinio pastato, turi didelę istorinę bei kultūrinę vertę. Pažymėtina, jog (duomenys neskelbtini) esantis muziejus yra valstybinis respublikinis muziejus, todėl viskas, kas jame eksponuojama, vertinama ir nacionaliniu lygmeniu. Šio muziejaus steigėja yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, todėl jo teritoriją prilyginti parkui ar panašiai erdvei nėra jokio pagrindo. Muziejaus specifiškumą bei unikalumą lemia ir tai, kad jame eksponuojami pastatai, kiti eksponatai atspindi visus etnografinius Lietuvos regionus. Sudegę pastatai ((duomenys neskelbtini) sodyba) priklausė Mažajai Lietuvai arba pamario kraštui. Visi specialistais apklausti asmenys vieningai patvirtino, kad šis regionas yra ypatingas dėl esamų gamtinių sąlygų, t. y. plytinčios aukštapelkės, drėgmės bei šlapumos, dėl ko buvo itin sudėtinga surasti tinkamą ekspozicijai sodybą. (duomenys neskelbtini) sodybos pastatai buvo būdingi (duomenys neskelbtini) kaimui, kuris šiuo metu yra išnykęs. Tai buvo tam tikras etalonas, kuris reprezentavo atitinkamo regiono kultūrinę dalį. Gyvenamasis namas buvo statytas 1904 m., o ūkinis pastatas – 1910 m., t. y. abu statiniai buvo pastatyti dar iki Antrojo pasaulinio karo ir šiam pasibaigus buvo pakankamai gerai išsilaikę. Nors tam tikri elementai, be abejo, buvo pakeisti, atnaujinti, tačiau tai nesumažino pastatų autentiškumo, jų išliekamosios vertės. Susidėvėjusios pastatų detalės buvo tvarkomos ir perkėlus statinius į (duomenys neskelbtini) muziejų, tačiau visa tai daroma pagal senąsias tradicijas bei technologijas, todėl pastatų vertei jų priežiūra tikrai nepakenkė. Nors sudegusi ekspozicija nėra įregistruota Kultūros vertybių registre, tai nėra kultūros paveldo objektas, tačiau, kaip pažymėjo specialistė V. J., (duomenys neskelbtini) sodyba neabejotinai yra kultūros paveldas plačiąja prasme. Esminis kriterijus, kodėl (duomenys neskelbtini) muziejuje esančių pastatų negalima registruoti Kultūros vertybių registre, yra tas, jog šie pastatai nėra savo originalioje aplinkoje, t. y. jie yra perkelti į muziejaus teritoriją iš įvairių Lietuvos vietų. Tačiau jei (duomenys neskelbtini) sodyba iki šiol būtų pamario krašte, specialistės vertinimu, ji galėtų būti įtraukta į minėtą registrą. Šiuo metu tai muziejinė vertybė, kuriai taikoma griežta muziejinių vertybių apskaita, t. y. šie objektai saugomi bei atitinkamai prižiūrimi. Paprastai jei tam tikras objektas patenka į muziejinę apsaugą, jis yra išbraukiamas iš kultūros paveldo saugotinų objektų sąrašo, t. y. dviguba apsauga nėra taikoma. (duomenys neskelbtini) muziejus apskaičiavo ir pateikė detalią ataskaitą, jog sudegusių pastatų piniginė vertė yra 75 256,31 Eur (5 t., b. l. 78-82), tuo tarpu istorinė, kultūrinė vertė pinigine išraiška neišmatuojama ir laikytina didele, nes tai vieninteliai eksponatai, reprezentuojantys Mažosios Lietuvos medinės architektūros tradiciją. Nors sudegę pastatai buvo atstatyti, tačiau jų autentiškumas ženkliai sumenko. Todėl vertinti, kad kilusio gaisro metu sunaikinti pastatai neturėjo didelės istorinės, kultūrinės reikšmės, nėra pagrįsta.

Dėl teisės aktais nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimo

23. Kvalifikuojant veiką pagal BK 188 straipsnį, svarbu nustatyti, ar buvo pažeistos teisės aktuose įtvirtintos specialios elgesio saugumo taisyklės bei ar šie pažeidimai yra priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiais padariniais – gaisro kilimu (duomenys neskelbtini) muziejuje. Analizuojamu atveju D. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra inkriminuoti Lietuvos Respublikos civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymo, Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių, patvirtintų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento 2005 m. vasario 18 d. įsakymu, atitinkamų punktų pažeidimai, o D. S. papildomai inkriminuotas ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus 2010 m. birželio 28 d. įsakymu patvirtintų taisyklių nesilaikymas. Atkreiptinas dėmesys, jog prokurorė apeliaciniame skunde neįrodinėja kiekvienos kaltinime nurodytos specialios elgesio saugumo taisyklės pažeidimo, o tik bendrais bruožais aptaria aplinkybes, dėl kurių galima daryti tikėtiną išvadą, jog gaisras (duomenys neskelbtini) muziejuje kilo nuo festivalio „(duomenys neskelbtini)“ metu leistų fejerverkų. Kadangi apeliacinis skundas nagrinėjamas jo apibrėžtose ribose, todėl teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako tik dėl esminių išteisintiesiems inkriminuotų saugumo taisyklių galimo nesilaikymo.

24. Prokurorės teigimu, pirotechnikos priemonių paleidimo vieta neatitiko jos įrengimui keliamų reikalavimų – buvo neužtikrintas platformos pagrindo stabilumas, taip pat nesilaikyta mažiausiai 15 metrų saugaus atstumo F3 kategorijos fejerverkams nuo pirotechnikos gaminio iki bet kokio kito objekto reikalavimo. Be to, naudoti pirotechnikos gaminiai nebuvo tinkamai paženklinti, o jų naudojimas su savivaldybės administracija iš viso nebuvo derintas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad D. S. pirmosios instancijos teisme išsamiai paaiškino, kaip buvo įrengta platforma bei tikrintas jos stabilumas, t. y. platformą įrengė renginio „(duomenys neskelbtini)“ organizatoriai UAB „B. E.“, o jis tik įvertino šios platformos stabilumą. Platformos matmenų standartų nėra (joks teisės aktas to nereglamentuoja), svarbu, kad platforma būtų pakankamo dydžio ir pločio. Fejerverkai stovėjo ant tiesios plokštumos, dėžės buvo sudėtos stabiliai, nors jos ir šiaip sunkios, sumontuotos su krovininiais diržais. Pašalinių objektų, kurie galėjo daryti įtaką šovimo krypčiai, nebuvo. Platforma buvo pagaminta iš sceninių konstrukcijų, kurios yra tvirtos ir stabilios. Patikrinimui užtenka užlipus pašokinėti, pajudinti ją. Jis asmeniškai taip ir padarė. Po fejerverkų iššovimo platforma liko stovėti, ji nenugriuvo (5 t., b. l. 48-49). Atkreiptinas dėmesys, kad duomenų apie galimą platformos nestabilumą iki fejerverkų paleidimo pradžios baudžiamosios bylos medžiagoje nėra. Abejonė dėl tinkamos pirotechnikos priemonių paleidimo vietos – sumontuotos pakylos, stabilumo iškelta tik po to, kai kelis kartus buvo apžiūrėta įvykio vieta. Pirmajame apžiūros protokole (1 t., b. l. 25-40) užfiksuota, jog įvykio vieta yra apžiūrima prie natūralaus apšvietimo, po lietaus. Toliau aprašomi sudegę objektai. Nurodoma, jog apžiūrint teritoriją, apie 500 metrų atstumu nuo sudegusių pastatų, miške, tarp medžių, matyti fejerverkų šaudymo vieta – keturi stalai (metaliniai rėmai), sudėti po du vienas ant kito, bei šeši šalia pastatyti stalai, sudėti po tris. Ant stalų, po jais ir teritorijoje šalia fejerverkų šaudymo žymių nėra. Papildomame įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b. l. 41-53) patikslinta, jog fejerverkų paleidimo vieta yra maždaug už 484 m. Šioje aikštelėje yra popierinių fragmentų nuo fejerverkų pakuočių. Pirotechnikos gaminių paleidimo platforma yra nufotografuota (1 t., b. l. 40, 46), tačiau iš byloje esančių nuotraukų akivaizdžiai matyti, kad ji jau pradėta ardyti. Kaip platforma atrodė fejerverkų paleidimo metu, duomenų nėra. Pažymėtina ir tai, kad nei viename įvykio vietos apžiūros protokole nėra nurodyta, jog buvo tikrintas platformos stabilumas, todėl įvykio vietoje dirbusios pareigūnės M. K. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų apie tai, kad jai užlipus ant platformos ši lingavo (6 t., b. l. 72), negalima sureikšminti. Platformos stabilumo tikrinimas po to, kai ši yra pradėta ardyti, t. y. jau yra pakeitusi savo pirminį formatą (būseną), yra niekinis. Tuo tarpu duomenų, kad platforma buvo per mažų matmenų, nėra pateikta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, negalima teigti, jog fejerverkų leidimo vietos – platformos – stabilumas nebuvo tinkamai užtikrintas.

25. Atsiliepime į prokurorės skundą išteisintųjų gynėjai pateikė skaičiavimais pagrįstas schemas (8 t., b. l. 20, 56), kurios, jų teigimu, patvirtina, kad jei kai kurie fejerverkai šovė ir ne vertikaliai, vis tiek 484 metrų atstumas (nuo pirotechnikos gaminių leidimo vietos iki sudegusių pastatų) nebūtų pasiektas. Analogišką schemą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikė ir liudytojas G. L. (8 t., b. l. 180). Pateiktos schemos atspindi 3 ir 5 colių užtaisų pakilimo aukštį ir sklaidos efektą, taip pat paskaičiuotas atstumas, jei užtaisas būtų iššautas ne vertikaliai, bet tam tikru kampu įstrižai. Apskaičiuota, jog esant 3 colių užtaisui, didžiausia sklaida būtų iki 140 metrų, o esant 5 colių užtaisui – iki 180 metrų. Teisėjų kolegija šių skaičiavimų nelaiko itin tiksliais, kadangi bylos medžiaga patvirtina, jog fejerverkų leidimo metu buvo šaudyti ir 6 colių užtaisai, kurie gali pakilti į 140-160 metrų aukštį (tuo tarpu gynėjų pateiktose schemose maksimalus skaičiavimams pasitelktas aukštis yra apie 95 metrai, nors 5 colių užtaisai, D. S. teigimu, gali iššauti į 130-150 metrų aukštį). Akivaizdu, jog daugiau nei 50 metrų padidinus galimą užtaiso iššovimo aukštį, gerokai padidėtų ir jo sklaida. Nors liudytojas G. L. apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog esant 6 colių įstrižai (ne vertikaliai) paleistam užtaisui jo sklaida galėtų būti apie 230 metrų (8 t., b. l. 191), tačiau atsižvelgiant į netikslius pirminius duomenis, vertintina, jog šis atstumas turėtų būti šiek tiek didesnis – iki 300 metrų. Vis dėlto, ir šis skaičius yra gerokai nutolęs nuo nustatyto atstumo iki sudegusių pastatų – 484 metrai.

26. Apeliacinės instancijos teisme specialistas A. R. paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ apžiūrai pateikta pirotechnikos leidimo įranga yra pagaminta nesilaikant visų gamintojui nustatytų reikalavimų, nes kai kurių mortyrų vidinis aukštis yra mažesnis, dėžėse sudėtos mortyros kliba, slankioja aukštyn-žemyn, tačiau tokia įranga gali būti naudojama. Ar šie neatitikimai galėjo turėti įtakos užtaiso dalių skriejimo aukščiui bei trajektorijai, negalėjo atsakyti, nes neaišku, ar būtent ta įranga buvo naudota ir fejerverkų šaudymo metu. Vis dėlto, klibėjimas nebuvo didelis, todėl esminės įtakos negalėjo turėti, šaudant didelio skersmens pirotechnikos gaminius, dėžė ir visas tvirtinimas gali šiek tiek atsilaisvinti, tačiau ir tai reikšmingos įtakos šovimui neturėtų (8 t., b. l. 186-187). Taigi, esmingai pažeistų Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių reikalavimų – „Renginio organizatoriai privalo užtikrinti pirotechnikos priemonių paleidimo aikštelėje esančių žmonių saugą: kiekvieną kartą numatyti gaisro ar sprogimo pavojaus zonos ribas, neįleisti į šią zoną pašalinių asmenų, pasirūpinti, kad būtų naudojami tik tinkamai veikiantys pirotechnikos priemonių paleidimo įrenginiai, o žiūrovai būtų už gaisro ar sprogimo pavojaus zonos ribų“, nenustatyta.

27. D. S. kaltinime inkriminuota ir tai, kad jis nesilaikė mažiausio 15 metrų saugaus atstumo F3 kategorijos fejerverkams nuo pirotechnikos gaminio iki bet kokio kito objekto, taip pat naudojo F4 kategorijos pirotechnikos gaminius, ant kurių nebuvo nurodytas mažiausias saugus atstumas. Specialisto išvadoje Nr. 35-7 (SI) nustatyta, kad miško proskynos, kurioje buvo sumontuota pirotechnikos priemonių paleidimo platforma (aikštelė), matmenys yra apie 11,9 m pločio ir apie 16,1 m ilgio, skaičiuojant nuo medžio iki medžio. Vadovaujantis Civilinių pirotechnikos priemonių atitikties esminiams saugos reikalavimams įvertinimo tvarkos aprašu, mažiausias saugus atstumas F3 kategorijos fejerverkams turi būti 15 metrų, tačiau kiekvienai F3 ir F4 kategorijos pirotechnikos priemonei mažiausi saugūs atstumai nustatomi šių priemonių bandymų metu ir pateikiami jų naudojimo instrukcijose. Ekspertiniam tyrimui duomenų apie renginio metu naudotas pirotechnikos priemones ir jų naudojimo instrukcijose pateiktą informaciją nėra. Todėl įvertinti, ar visi saugos reikalavimai buvo įvykdyti, nėra galimybės (3 t., b. l. 131-132). Specialistas A. R., ikiteisminio tyrimo metu komentuodamas minėtą išvadą, paaiškino, kad pagal galiojančius reikalavimus (įskaitant Europos Sąjungos direktyvas) minimalūs saugūs atstumai F3 kategorijos pirotechnikos gaminiams numatomi 15 metrų, tačiau kiekvienas saugus atstumas kiekvienam konkrečiam gaminiui turi būti nurodytas ant gaminio arba gaminio pakuotės. Atstumas gali būti ir didesnis, priklausomai nuo gaminio galingumo. Saugus atstumas turi būti matuojamas į visas puses nuo pirotechnikos gaminio (3 t., b. l. 120).

28. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1-188 patvirtinto Civilinių pirotechnikos priemonių atitikties esminiams saugos reikalavimams įvertinimo tvarkos aprašo I Priedo „Esminiai saugos reikalavimai“ 5.1.1.3.1. punkte numatyta, kad F3 kategorijos fejerverkai turi atitikti šias sąlygas: mažiausias saugus atstumas turi būti 15 metrų, tačiau, kur tinkama, gali būti ir mažesnis. Taigi, imperatyvo dėl 15 metrų atstumo laikymosi nėra, minėta norma yra dispozityvi ir leidžia tinkamą atstumą nustatyti pagal faktinę situaciją. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtas aprašas F4 kategorijos pirotechnikos gaminiams saugaus atstumo nereglamentuoja. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriaus V. B. prašymo (2 t., b. l. 62-63), adresuoto Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkui, matyti, kad buvo pateikta informacija, jog renginio metu bus naudojami F3 ir F4 kategorijų pirotechnikos gaminiai, kurių bendras sprogstamojo mišinio kiekis yra apie 50 kg. Numatoma gaisro ir sprogimo pavojaus zona bus aptverta ir saugoma, kad į ją nepatektų pašaliniai asmenys. Taip pat nurodytas atstumas iki artimiausio pastato (150 m) ir iki važiuojamosios dalies (140 m). Leidimas (neprieštaravimas) dėl minėtų kategorijų bei galingumo fejerverko leidimo renginio „(duomenys neskelbtini)“ metu gautas 2017 m. liepos 25 d. (2 t., b. l. 66). (duomenys neskelbtini) muziejus taip pat neprieštaravo, kad jo teritorijoje būtų leidžiamas fejerverkas, užtikrinus žmonių bei eksponatų saugą (1 t., b. l. 121). Pažymėtina, jog iš tos pačios vietos fejerverkas buvo leistas ir ankstesniais metais, t. y. 2016 m. vykusio festivalio metu. Taigi, Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba jokių mažiausių saugaus atstumo nesilaikymo aplinkybių nenustatė nei 2016 m., nei 2017 m. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyti atstumai iki artimiausių objektų atitinka (yra netgi didesni) UAB „B.“ pateiktoje pirotechnikų mokymo programoje, 6 skyriuje, nurodytas saugumo zonas. Beje, šią mokymo programą išklausęs yra ir D. S..

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su išteisintųjų gynėjų teiginiais, jog įvykio metu buvo leidžiami tik F4 kategorijos pirotechnikos gaminiai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktorius V. B. ikiteisminio tyrimo metu pateikė „(duomenys neskelbtini)“ metu naudotų gaminių specifikacijas (1 t., b. l. 126-147), iš kurių matyti, jog buvo naudoti 3, 4, 5 ir 6 colių užtaisai, kurie visi priskiriami F4 kategorijos pirotechnikos gaminiams, kurie atitinka CE saugumo sertifikatą. Tai, jog prašyme Priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai buvo nurodyta, jog renginio metu bus leidžiami ne tik F4, tačiau ir F3 kategorijos fejerverkai, kurie iš tiesų nebuvo naudoti, nereiškia, jog pateiktoji informacija buvo klaidinanti. Jei UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų nurodžiusi, jog naudos F3 kategorijos pirotechnikos gaminius, tačiau iš tiesų būtų naudojusi F4 kategorijos gaminius, tuomet tai būtų sąmoningas informacijos iškraipymas, turėjęs reikšmės leidimo išdavimui ar neišdavimui. Tačiau šiuo atveju buvo nurodyta ta kategorija, kuri iš tiesų buvo naudota (F4), ir kita dažnai tokio pobūdžio renginiuose naudojama fejerverkų kategorija (F3), kuri nors ir nebuvo naudota, tačiau neturėjo įtakos leidimo (ne)išdavimui. Taigi, kompetentinga institucija fejerverko atlikimo sąlygas (vietovę, atstumus iki kitų objektų ir kt.) įvertino kaip tinkamas. Nutartyje jau minėta, jog Lietuvoje galiojantys teisės aktai mažiausio saugaus atstumo F4 kategorijos pirotechnikos gaminiams nenurodo, tuo tarpu fejerverkų gamintojas dėl saugaus atstumo reikalavimo nukreipia būtent į nacionalinę teisę. Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 334 punkte (įvykio metu galiojusi redakcija iki 2017 m. spalio 31 d.) numatyta, jog 4 kategorijos fejerverkus <...> atviroje teritorijoje masinių renginių metu leidžiama naudoti tik rašytiniu įmonės, įstaigos, organizacijos vadovo ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui pavaldžios įstaigos sutikimu. Nagrinėjamu atveju sutikimas buvo gautas, todėl laikytina, jog visos saugumo sąlygos buvo aptartos bei suderintos. Nors prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad fejerverkų leidimas nebuvo suderintas su savivaldybės administracija, tačiau šis aspektas kaltinime nei D. S., nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra inkriminuotas, todėl plačiau jį aptarti nėra pagrindo.

30. Prokurorės teigimu, fejerverko metu buvo panaudoti 136 užtaisai, fejerverko paleidimo programoje yra 158 punktai, o pagal pateiktas mortyras suskaičiuotos 152 vietos. Todėl, tikėtina, jog renginio metu buvo naudojami ir galingesni užtaisai efektui sustiprinti, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimai bandė nuslėpti tikruosius įvykio metu naudotus gaminius. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie prokurorės teiginiai yra daugiau prielaidų pobūdžio, kuriomis negali būti grindžiamas baigiamojo procesinio sprendimo motyvavimas. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnės reikalavimas pateikti (duomenys neskelbtini) 2017 m. rugpjūčio 6 d. fejerverkų metu naudotą įrangą buvo pateiktas praėjus beveik metams nuo įvykio – 2018 m. liepos 16 d. (2 t., b. l. 74) ir nedelsiant įvykdytas. Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, jog buvo pateikta: 8 vnt. dėžių su 12 vnt. mortyrų kiekvienoje, 3 vnt. dėžių su 8 vnt. mortyrų kiekvienoje, 1 dėžė su 18 vnt. mortyrų ir 1 dėžė su 8 vnt. mortyrų (2 t., b. l. 77). Vis dėlto, teigti, jog tai tos pačios mortyros, kurios buvo naudotos ir 2017 m. (duomenys neskelbtini), nebūtų tikslu, kadangi mortyros buvo galimai naudotos ir vėliau vykusių renginių metu, todėl atskirti kur kurios mortyros buvo naudotos nėra įmanoma. Iš esmės galima teigti, jog tyrimui buvo pateikti tik naudotų mortyrų pavyzdžiai, t. y. skirtingo diametro (kalibro) mortyrų pavyzdžiai. Iš savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, jog iš viso buvo pateikta 14 vnt. dėžių su įvairaus kalibro mortyromis ir 2 vnt. užtaiso galvų su gamintojo instrukcija. Ekspertiniam tyrimui buvo pateikta 13 dėžių (3 t., b. l. 46). Nustatyta, jog paprastai 3 ir 4 colių mortyros grupuojamos po 12 vnt., o 5 ir 6 colių – po 8 vnt., tačiau gali būti ir kitoks mortyrų skaičius dėžėje. Renginio metu buvo panaudoti 136 užtaisai (1 t., b. l. 126), o programą sudarė 110 punktų (1 t., b. l. 127-129). D. S. gynėjas nurodo, jog punktai pažymėti „V“ (be pasvirojo ženklo), reiškia sudvigubintą šūvį iš skirtingų mortyrų dėžių. Tokių punktų programoje pažymėta 26, vadinasi, iššauti užtaisai atitinka programos turinį (110 + 26 = 136). Tai, jog tyrimui buvo pateikta daugiau mortyrų, nei paleista pagal programą užtaisų, nėra koks nors pažeidimas. Joks teisės aktas nereglamentuoja, jog mortyrų dėžės turi būti pilnai užpildytos, ar kad visos mortyros turi būti užtaisytos. Šiuo atveju svarbu tik tai, jog paleisti užtaisai atitiko iš anksto parengtą jų paleidimo programą. Vertinti, kad renginio metu galėjo būti leidžiami didesnio galingumo užtaisai, nei pateikta dokumentuose, nėra pagrįsta, nes didesnių nei 6 colių skersmens užtaisai Europos Sąjungoje nenaudojami, jų įvežimas iš trečiųjų šalių yra apsunkintas ir ekonomiškai nenaudingas. Tyrimo metu nustatyta, kad festivalio „(duomenys neskelbtini)“ metu naudoti pirotechnikos gaminiai buvo pirkti Lenkijoje, todėl apeliaciniame skunde išdėstyti pasvarstymai apie galingesnių nei leistina užtaisų naudojimą yra tik hipotetiniai ir niekuo neparemti.

31. Prokurorė skunde nurodo, jog festivalio metu naudotos pirotechnikos priemonės nebuvo tinkamai paženklintos, kaip tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymo 8 straipsnis, nes ant kiekvieno užtaiso nebuvo matomo bei lengvai įskaitomo užrašo su instrukcija lietuvių kalba jų panaudojimo metu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog bylos teisminio nagrinėjimo metu liko nepaneigta išteisintųjų nurodyta informacija, jog visos numatytos iššauti pirotechnikos priemonės renginio metu buvo sunaudotos, todėl etiketės, buvusios ant prietaisų, sudegė kartu su jais (2 t., b. l. 75). Įvykio vietos apžiūros metu tyrėjams pavyko rasti tik apdegusių etikečių fragmentus (1 t., b. l. 46), iš kurių matyti žymėjimas CE ir skaičiai 1170, kurie atitinka UAB „(duomenys neskelbtini)“ ikiteisminio tyrimo metu pateiktų, renginio metu naudotų, pirotechnikos priemonių saugumo sertifikatus išdavusios įstaigos identifikacinį numerį, dėl ko galima daryti išvadą, jog buvo naudoti sertifikuoti pirotechnikos gaminiai. Nors ant išlikusių etikečių fragmentų matosi užrašai (pavieniai žodžiai) lenkų ir anglų kalbomis, tačiau neturint viso etiketės vaizdo, negalima daryti kategoriškos išvados, kad ant jos nebuvo jokio užrašo ir lietuvių kalba. Tyrimo metu buvo pateikta F4 kategorijos užtaiso naudojimo instrukcija bei gamintojo rekvizitai lietuvių kalba (3 t., b. l. 35-36), tačiau vertinti, kad tokio pobūdžio etiketė buvo ir ant „(duomenys neskelbtini)“ metu naudotų pirotechnikos gaminių, nėra pagrįsta. Vis dėlto, net jei pripažintume, jog lietuviškos instrukcijos ant naudotų prietaisų nebuvo, tai nepaneigia fakto, jog įvykio metu naudoti pirotechnikos gaminiai atitiko Europos Sąjungos teisės aktuose bei jų įgyvendinamuosiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytą CE žymėjimą ir buvo saugūs naudoti. Todėl ir tokio pažeidimo nebūtų galima laikyti esminiu, kuris būtų priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais – gaisru (duomenys neskelbtini) muziejuje.

32. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad jokie šiurkštūs civilinės pirotechnikos gaminių – fejerverkų – naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai nėra nustatyti. D. S., veikdamas kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas, laikėsi visų saugumo reikalavimų, taip pat pirotechnikams numatytų rekomendacijų, tuo tarpu UAB „(duomenys neskelbtini)“ užtikrino, jog būtų naudojami tinkami fejerverkai bei jų leidimas renginio metu būtų suderintas su atitinkamomis institucijomis.

Dėl netiesioginių įrodymų byloje vertinimo

33. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės skunde nurodytais teiginiais, jog asmens kaltės grindimas yra galimas ir netiesioginiais įrodymais, jeigu jais nustatyti tarpiniai faktai bei išvados tarpusavyje jungiasi nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, tačiau pastarieji negali būti pavieniai ir leidžiantys daryti tik tikėtinas, prielaidų lygmens išvadas. Prokurorė skunde prašo įvertinti aplinkybę, jog tyrimo metu, pasitelkus dendrologą, buvo tiriami galimai terminiai pažeidimai ant augalų. Šių pažeidimų išsidėstymas nėra vien tose vietose, kur nuolat vaikšto žmonės (prie takų), tačiau ir ten, kur žmonių su degančiais objektais pasirodymas yra mažai tikėtinas. Specialisto paaiškinimų protokole nurodyta, kad nustatyti pažeidimai greičiausiai galėjo atsirasti dėl pavienių krentančio fejerverko dalelių, kurie dėl savo išsidėstymo nuo cigarečių nuorūkų ar deglų atsirasti negalėjo. Be to, terminiai augalų pažeidimai yra panašiu atstumu ir trajektorija nuo fejerverkų paleidimo vietos, kas taip pat netiesiogiai patvirtina gaisrą muziejaus teritorijoje kilus dėl pirotechnikos prietaisų naudojimo.

34. Komentuodama šią aplinkybę, teisėjų kolegija įvertina specialisto A. R. paaiškinimus, duotus pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose. Atkreiptinas dėmesys, jog specialistas apylinkės teisme pateikė tik tikimybinę išvadą, jog gaisras kilo dėl pašalinio atviros ugnies šaltinio poveikio, kas galėjo būti nukritusi deganti ar smilkstanti žarija nuo pirotechnikos gaminio arba kažkoks panašus kitas daiktas. A. R. pabrėžė, jog reikia įvertinti, kad vyko gaisras, jo metu buvo pakilusi temperatūra, vyko konvenciniai mainai ir oro judėjimas virš gaisravietės buvo pasikeitęs, todėl negalėjo atitikti tų sąlygų, kurios užfiksuotos meteorologijos tarnybos pažymoje. Ant augalų lapų galėjo patekti degimo produktai, žiežirbos, kibirkštys, tai galėjo būti ir nunešti plėniai. Dažniausiai tokie dalykai atsiranda miškingoje vietoje ant šalia augančių medžių. Šiuo atveju tokie pažeidimai rasti ant toliau augusių medžių ir dar ne pavėjui. Vis dėlto, esant tinkamoms oro sąlygoms, susidarius tam tikram oro sūkuriui, pažeidimai galimi ir nuo degančio pastato (5 t., b. l. 50-51, 6 t., b. l. 70). Taigi, dendrologės rasti terminiai pažeidimai galėjo atsirasti ir nuo fejerverkų dalelių, ir nuo jau kilusio gaisro. Pažymėtina ir tai, kad cheminių medžiagų liekanų ikiteisminio tyrimo metu reikėjo ieškoti savalaikiai, tuo tarpu analizuojamu atveju terminio poveikio požymių atskiruose nuo gaisravietės nutolusiuose taškuose kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo kolekcijų sektoriaus jaunesniąja mokslo darbuotoja A. M. gaisravietėje buvo nuspręsta ieškoti praėjus daugiau nei mėnesiui laiko nuo gaisro kilimo dienos, t. y. 2017 m. rugsėjo 14 d., nors gaisras kilo 2017 m. rugpjūčio 6 d. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad iš 2017 m. gruodžio 8 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-2215(17) matyti, jog atlikus 2017 m. rugsėjo 14 d. papildomos įvykio vietos apžiūros metu rastų augalų su terminio poveikio požymiais cheminį tyrimą ant tirti pateiktų augalų pavyzdžių Nr. 1. – Nr. 3 pašalinių cheminių medžiagų, įskaitant naudojamas pirotechnikos gamyboje, ir pirotechnikoje naudojamų medžiagų degimo produktų pėdsakų nėra rasta (3 t., b. l. 91-93). Specialistas A. R. teismo posėdyje pažymėjo, jog per šį laikotarpį oro sąlygos neabejotinai keitėsi, t. y. galėjo sustiprėti vėjas, lyti ir pan. Todėl pavienių lapų apžiūra po mėnesio laiko nuo įvykio šiuo atveju didelės įrodomosios reikšmės neturi. Apeliacinės instancijos teisme specialistas dar kartą pažymėjo, jog gaisras yra sudėtingas fizikinis dalykas, dėl gaisro sukeltos šilumos susidaro sūkuriai, kurie gali pakelti degimo produktus į viršų ir vėjas juos gali išsklaidyti labai dideliame plote. Taigi, viskas priklauso nuo vėjo stiprumo, krypties, taip pat pačios vietovės gamtinių sąlygų, kokio aukščio medžiai ten auga, kokio stiprumo pats sūkurys susiformuoja ir kt. (8 t., b. l. 184). Kategoriškos išvados, ar augalų nudegimo žymės yra gaisro pasekmė, ar kitų pašalinių dalykų rezultatas, A. R. negalėjo pateikti. Specialisto vertinimu, terminiai pažeidimai galėjo atsirasti ir šiek tiek anksčiau iki įvykio, ir kiek vėliau po gaisro, nes jie rasti ne pirminės įvykio vietos apžiūros metu, todėl vienareikšmiškai teigti, kad pažeidimai susiję su fejerverkų šaudymu bei kilusiu gaisru, nėra pagrįsta. Visos abejonės aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai, todėl išteisintųjų kaltę netiesiogiai grįsti dendrologės rastais pavienių lapų pažeidimais, neaišku tiksliai nei iš kur, nei kaip, nei kada atsiradusiais, nėra objektyvu.

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog specialistas A. R. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme pažymėjo, jog nėra visiškai atmestina galimybė, jog pirotechnikos priemonės užtaiso dalelės gali būti nuneštos apie 500 metrų. Praktika rodo, jog užtaiso sklaida, atsižvelgiant į gaminio kokybę, iššovimo trajektoriją, gali iš esmės skirtis nuo to, kas yra nustatyta dokumentuose. CE sertifikatas išduodamas remiantis tam tikromis nustatytomis bandymo ataskaitomis pagal atitinkamus Europos standartus. Tačiau užtikrinti vienodą kokybę gamykloje yra sudėtinga. Pasitaiko (praktikoje) atvejų, kai gaminys būna nelabai kokybiškas, todėl jei toks gaminys pasitaikė šovimo metu, galima tikėtis ir nenumatytų dalykų, t. y. toks gaminys gali aukščiau šauti, jo sklaida gali būti didesnė, taip pat gali iki galo nesudegti visos dalelės. CE ženklinimas, nors ir teoriškai reiškia, kad gaminys yra išbandytas, tačiau praktiškai vis tiek gali atsirasti brokas. Naudotojas pamatyti, ar tas gaminys yra nekokybiškas, negali, jis pasitiki tuo, kas yra parašyta dokumentuose, t. y. išduotoje instrukcijoje. Teoriškai pirotechnikos specialistai turėjo žinoti, jog praktikoje pasitaiko broko, tačiau patikrinti gaminio iš vidaus, t. y. ar ne per daug sprogstamojo mišinio įdėta, ar viskas tinkamai sujungta ir pan., jie neturi galimybių. Ar šiuo atveju pirotechnikai turėjo (galėjo) kaip nors įsitikinti, jog tai galimai pavojingas objektas, negalėjo pasakyti, nes iki analizuojamo įvykio tokių incidentų Lietuvoje nebuvo. Specialisto vertinimu, svarbu nustatyti, ar buvo išlaikyti visi saugūs atstumai iki žmonių, miško, kitų objektų, ar leidimas išduotas nepažeidžiant reikalavimų (8 t., b. l. 184-185). Aptarti A. R. paaiškinimai liudija, kad atvejų, kai nesudegusios pirotechnikos priemonės užtaiso dalys iki galo nesudega, nukrenta ant žemės ir kurį laiką smilksta, iš tiesų, praktikoje pasitaiko, tačiau jei yra išlaikomi visi teisės aktuose nustatyti saugumo reikalavimai, fejerverkai leidžiami pagal jų naudojimo instrukciją, tuomet pirotechnikos leidėjui (naudotojui) atsakomybė negali kilti. Už gaminio broką (defektus) atsako jo gamintojas. Be to, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kategoriškai išvadai, jog sudegę „(duomenys neskelbtini)“ ekspozicijos pastatai užsidegė būtent dėl renginio metu iššauto vieno ar kelių brokuotų fejerverkų. Tuo tarpu liudytojas G. L., turintis aukštąjį universitetinį chemiko išsilavinimą bei vadovaujantis UAB „B.“, kuri, be kita ko, vykdo ir pirotechnikų mokymus, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu iš viso atmetė galimybę, jog degantis daiktas gali nuskrieti apie pusę kilometro, ypač kai jis sveria iki 10 gramų ir skriedamas vis lėtėja, kadangi pats iš savęs nešančiosios jėgos neturi (8 t., b. l. 190-191).

36. Bylos medžiagoje neginčytinai nustatyta tik tai, jog gaisro kilimo vieta buvo išorinis pastato stogas. Užsidegti iš vidaus namas negalėjo, nes buvo užrakintas. Vadinasi, jei stogas užsidegė nuo pirotechnikos gaminio, tuomet iki galo nesudegusi užtaiso dalelė turėjo nuskrieti apie 484 metrus ir dar būti tiek įkaitusi, kad galėtų pakankamai ilgai smilkti, jog užsidegtų stogas, kuris buvo dengtas nendrėmis. Specialistas A. R. yra nurodęs, jog tam, kad užsidegtų nendrės, yra reikalingas pakankamai galingas šilumos šaltinis. Nendrių degimo temperatūra yra apie 310⁰ C (pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta rašymo apsirikimo klaida nurodant, jog nendrių užsidegimo temperatūra yra 3100⁰ C), todėl jų užsidegimo tikimybė nuo atskriejusios nesudegusios fejerverko dalelės yra menka, vis dėlto, susidarius palankiai terpei, pavyzdžiui, pirotechnikos gaminiui užkritus ant šalia nendrių esančios degios medžiagos – samanų, dulkių, medžio lapų ir pan., ši galėjo suteikti didesnį šilumos šaltinį, kuris ir uždegė nendres. Kitas variantas, jog nendrėse buvo kažkokie įdubimai arba praskėtimai, į kuriuos pateko nesudegusi dalelė, kuri galėjo pamažu smilkti ir tokiu būdu uždegti nendres. Tačiau visa tai tėra teoriniai pamąstymai, kurie nesudaro nuoseklios įvykio mechanizmo grandinės. Pažymėtina ir tai, jog bylos medžiagoje yra duomenų, kad 2017 m. vasara buvo pakankamai lietinga, todėl sudegusio pastato stogą dengusios nendrės neturėjo būti labai sausos. Pirmosios instancijos teisme liudytoja A. M. nurodė, jog gulėdamos nendrės truputį dūla, apauga samanomis, dumbliais, todėl tampa šlapesnės ir sunkiau dega (6 t., b. l. 71). Specialistas A. R. apeliacinės instancijos teisme taip pat išreiškė abejonę, jog fejerverkų šaudymo vietoje mortyros galėjo stovėti apie 45⁰ kampu, nes tokiu atveju, įvertinus atstumus iki kitų objektų, būtų pataikyta arba į medį, arba į medžio lają, tačiau taip nenutiko. Tyrimui pateiktos mortyros (nors tiksliai ir nenustatyta, kad būtent šios mortyros buvo naudotos renginio metu) nebuvo tinkamos šaudyti kampu, visi vamzdžiai buvo įstatyti stačiai. Praktikoje didesniu atstumu nuo fejerverkų leidimo vietos kilusių gaisrų yra pasitaikę, tačiau atstumai paprastai siekia 200-300 metrų. Todėl šiuo atveju pateikiamos tik teorinės versijos, kaip galėjo įsidegti stogą dengianti medžiaga. Atsižvelgiant į šių versijų įvairovę, daryti išvadą, kad D. S. turėjo galimybę kruopščiau bei atsakingiau įvertinti vietovės, kurioje leido fejerverkus, specifiką, nėra pagrindo.

37. Teisėjų kolegija nepritaria kaltinime nurodytiems teiginiams, jog buvo nepakankamai įvertintos ir gamtinės sąlygos. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kauno meteorologijos stoties viršininko pateikta pažyma apie hidrometeorologines sąlygas (2 t., b. l. 40) nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 6 d., laikotarpiu nuo 0 iki 3 val., oro temperatūra buvo +11,9-15,3⁰ C, vėjas vakarų 0-1 m/s, gūsiuose iki 3 m/s. Vėjo kryptis ir greitis Kauno meteorologijos stotyje matuojami 10 m aukštyje. Buvo mažai debesuota, meteorologinis matomumas 20 km, jokių atmosferos reiškinių nebuvo, išskyrus rasą. Patikslintoje pažymoje nurodyta, kad vėjo greitis 140 m aukštyje galėjo būti 1,7 m/s, o gūsiuose iki 5,1 m/s. Apie vėjo krypties kitimą 140 m aukštyje tiksliau pasakyti negali, nes tokių duomenų neturi (2 t., b. l. 42). Pagal Boforto skalę vėjas yra lengvas nuo 1,6 iki 3,3 m/s, tuomet vėjas juntamas nepridengtu odos paviršiumi; nuo 3,4 iki 5,4 m/s vėjas yra švelnus, t. y. lapai ir mažos šakelės nuolatos juda. Vertinant šį vėjo intensyvumą, spręstina, kad net ir didesniame aukštyje įvykio metu vėjas nesiekė vidutinio intensyvumo, t. y. nebuvo didelis.

38. Liudytojas G. L., remdamasis savo darbine patirtimi, apeliacinės instancijos teisme pažymėjo, kad net ir esant uraganiniam vėjui, tokio atstumo, koks yra šioje situacijoje, pilnai nesudegusiai pirotechnikos gaminio dalelei nebūtų galima pasiekti. Be to, fejerverko pasklidimo atstumas nėra tapatus efekto sklaidai. Pastaroji yra mažesnė, pavyzdžiui, didžiausio renginio metu naudoto 6 colių fejerverko sklaida yra 100-120 metrų ir veikia ji tik iki 6 sekundžių (8 t., b. l. 193). Liudytojas T. G., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, patvirtino, jog yra baigęs termoinžinerijos studijas ir tą pačią naktį iš 2017 m. rugpjūčio 5 d. į 2017 m. rugpjūčio 6 d. turėjo renginį už 11 km nuo (duomenys neskelbtini) bei leido fejerverkus. Oras buvo visiškai ramus, net dūmai nesisklaidė, todėl oro sąlygos buvo pačios dėkingiausios, gamtinių reiškinių, kurie darytų įtaką šūvių zonos didinimui ar kitoms saugumo priemonėms, nebuvo (6 t., b. l. 55). Apeliacinės instancijos teisme T. G. patvirtino, jog oras įvykio metu buvo ramus, dėl to buvo nesunku įvertinti situaciją. Ramus oras reiškia tai, jog kur šausi, ten viskas ir sukris, t. y. visos liekanos, šlakas, užgesusios žvaigždutės liks toje zonoje, kur vyko sprogimas. Ar tai būtų smilkstančios detalės, ar popierius, viskas leidžiasi į tą pačią vietą. 500 metrų atstumas yra tris kartus didesnis, nei pirotechnikai gali realiai planuotis, t. y. šis atstumas du-tris kartus didesnis, nei saugus, praktikoje priimtinas atstumas. Liudytojo teigimu, 6 colių užtaisui užtenka 150 m saugumo ribos. Kad pusės kilometro atstumu nuo fejerverkų leidimo vietos būtų kilęs gaisras, jam nėra tekę girdėti. Tokį atstumą galėtų pasiekti maždaug 20 colių užtaisas, tačiau tokio dydžio užtaiso jam nėra tekę matyti, didžiausias, kokį yra tekę liesti savo rankomis, buvo 12 colių. Jį matė Italijos fejerverkų fabrike (8 t., b. l. 194-195). Remiantis aptartais liudytojų parodymais bei oficialiai užfiksuotais hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvados darymui, jog išteisintieji galėjo ar turėjo numatyti kokius nors didesniame aukštyje susiformuosiančius atmosferos reiškinius, padidinančius fejerverko sklidimo trajektoriją ir saugaus atstumo laikymosi reikalavimą. Oras fejerverkų leidimui buvo tinkamas, jokių pašalinių reiškinių nebuvo, todėl mąstyti apie didesnius saugumo atstumus nebuvo objektyvaus pagrindo.

Dėl gaisro kilimo nuo kito objekto (ne fejerverkų dalelių) galimybės

39. Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo keltos versijos, jog gaisrą (duomenys neskelbtini) muziejaus teritorijoje galėjo sukelti ir ant stogo užmestas šviečiantis deglas, dangaus žibintas ir pan. Prokurorė apeliaciniame skunde su tokia versija kategoriškai nesutinka, teigdama, jog nei vienas iš pirmųjų įvykį mačiusių liudytojų renginyje naudojamų deglų nematė. Tik liudytojas D. B. aiškino, jog matė deglus per atlikėjo M. M. koncertą, tačiau šie deglai dega vos vieną minutę. Be to, gaisravietė buvo ypač kruopščiai ištirta ir joje neaptikta jokio į pašalinį objektą panašaus degėsio, kuris galėjo sukelti gaisrą. Teisėjų kolegija tokiai prokurorės pozicijai nepritaria, nes ji prieštarauja liudytojų parodymams bei specialistų paaiškinimams.

40. Atkreiptinas dėmesys, jog įvykio metu (duomenys neskelbtini) muziejuje vyko didelio masto renginys, į kurį susirinko didelis kiekis žmonių (apie 15-20 tūkstančių), muziejaus teritorijoje laisvai judėjusių bei pramogavusių, tame tarpe ir vartojusių alkoholinius gėrimus. Liudytojas K. N. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog matė daugybę neblaivių asmenų, pats taip pat vartojo stipriuosius gėrimus (6 t., b. l. 7-8). Apie tai, jog festivalyje buvo nemažai girtų žmonių, nurodė ir liudytojai J. M. bei A. M. (6 t., b. l. 12, 214-215). Taip pat teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad prieš gaisro kilimą į sudegusią (duomenys neskelbtini) sodybą bandė patekti liudytojas A. M., kuris pastato viduje norėjo pasislėpti į renginio teritoriją įsivežtą alkoholį. Liudytojas pripažino, kad šiuo tikslu prašė sodybos raktų muziejaus pavaduotojo A. A., kuris tai daryti atsisakė (duoti raktus). Renginio metu jis vartojo nemažai alkoholio, po darbo buvo pavargęs, todėl nesulaukęs koncerto pabaigos atsigulė savo automobilyje ir užsnūdo. Jį pažadino žmonių riksmai, jo automobilis skendėjo dūmuose, pamatė, jog dega (duomenys neskelbtini) sodyba. Nuo šios sodybos iki jo automobilio buvo apie 150-200 metrų atstumas, vėliau tos pačios apklausos metu liudytojas patikslino, jog atstumas galėjo būti ir 100-150 metrų (6 t., b. l. 13). Liudytojas A. M. parodė, jog buvo atsakingas už renginio apsaugą. Gavus pranešimą apie gaisrą ir vykstant link gaisravietės, matė nuo jos bėgančius keletą asmenų. Viena iš merginų pasakojo, jog pažadino pilname dūmų automobilyje buvusį žmogų. Tačiau tuo metu tai nepasirodė vertinga informacija, todėl jis daugiau šios merginos neklausinėjo ir stengėsi nuo degančių pastatų atitraukti žmones.

41. Taigi, nors dauguma liudytojais apklaustų asmenų neigė matę renginio metu degančius deglus naudojančius asmenis, tačiau liudytojas D. B. pirmosios instancijos teisme patvirtino matęs minėtų deglų žiūrovų minioje. Liudytojas pažymėjo, jog viešuose renginiuose tokie deglai įsinešti ir naudoti yra draudžiami, nes tai specifinis ir pavojingas daiktas (6 t., b. l. 53). Teisėjų kolegijos vertinimu, galimai dėl šios priežasties ne visi festivalio dalyviai atvirai demonstravo įsinešę draudžiamą daiktą į renginio teritoriją ir signalinį deglą galėjo panaudoti atokioje vietoje, kurioje bylos duomenimis ir stovėjo (duomenys neskelbtini) sodyba. Įvykio metu D. B. dirbo pagrindinėje didžiojoje scenoje, todėl gerai matė apie 80 procentų žiūrovų. Netikėti jo parodymais nėra pagrindo, be to, tai, jog renginio apsauga dirbo aplaidžiai ir praleido festivalio dalyvius su signaliniais deglais į teritorijos vidų, patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas, užfiksavęs žmonių minią koncerto metu bei vėliau leidžiamus fejerverkus. Todėl teigti, jog minėtų deglų renginio teritorijoje visiškai nebuvo, nebūtų objektyvu.

42. Specialistas A. R. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad signaliniai deglai gali sukelti gaisrą, jų degimo laikas yra ilgas, o degimo temperatūra aukšta. Jei toks prietaisas patektų ant stogo, galimybė jį uždegti yra (5 t., b. l. 50). Papildomos apklausos metu specialistas pažymėjo, jog viskas priklauso nuo deglo konstrukcijos, jei deglas pagamintas plastikiniu korpusu, tuomet gaisro metu jis išsilydys ir gaisravietėje nebus galimybės surasti jo liekanų. Jei deglas bus metaliniu korpusu, tuomet kažkokią liekaną galima rasti, bet identifikuoti, jog tai deglas, bus labai sudėtinga. Deglas turi tam tikrą svorį, todėl išsilaikyti ant stogo galėtų tik tuomet, jei užsikabintų už samanų ar kitaip įsiterptų į stogo medžiagas ir nenusiridentų (6 t., b. l. 70). Apeliacinės instancijos teisme specialistas A. R. paaiškino, jog deglų degimo principas yra toks, kad ant koto yra indas, kuriame yra degus skystis ir į tą degų skystį yra įmirkytas knatas, kuris dega tol, kol neišdega visas skystis. Jei indelis numetamas, tuomet skystis gali išsilieti, atsiranda degios medžiagos kiekis ir degantis knatas gali šį skystį uždegti. Lietuvoje dažniausiai pardavinėjami mediniai arba iš bambukų pagaminti deglai, tačiau jei deglas savadarbis, sunku pasakyti iš ko jis gali būti padarytas. Užmesti tokį deglą ant stogo, kad jis nenukristų ir laikytųsi, galimybė yra, samanos greičiausiai apsaugotų deglą nuo nusiridenimo. Tuo pačiu specialistas pažymėjo, kad ant stogo užmesti smilkstančios cigaretės nuorūką yra praktiškai neįmanoma, nes įvertinus pastato aukštį, cigaretę reikėtų iš apačios mesti maždaug į šešių metrų aukštį, todėl tai padaryti galima tik susiklosčius idealioms sąlygoms ir esant labai stipriems asmens rankos pirštams. Be to, šiuo metu pardavinėjamos cigaretės pagal Europos standartus turi būti savaime gęstančios, t. y. turi greitai užgesti ir nesmilkti (8 t., b. l. 183-184). Specialistas nurodė ir tai, kad Lietuvoje yra buvę atvejų, kai gaisrą sukėlė dangaus žibintas. Šiuo metu pardavinėjami žibintai turi praeiti tam tikrą ekspertizę ir gauti atitinkamą dokumentą, kuris patvirtina jų saugumą. Tačiau jei dangaus žibintas buvo nesertifikuojamas ir naudojamas įvykio metu, tuomet jis taip pat galėjo būti gaisro priežastimi (8 t., b. l. 189). Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas G. L., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, taip pat pritarė specialistui A. R., jog jeigu deglas pakliūtų ant stogo, tuomet jis vienareikšmiškai galėtų uždegti stogo dangą, ypač jei kalbame apie profesionalius deglus, kurie specialiai padaryti kaip signalinės priemonės (8 t., b. l. 194).

43. Įvertinus aptartus duomenis, tai, jog įvykio metu sudegusi sodyba nebuvo apšviesta (kas galimai viliojo privatumo norinčius jaunuolius), joje nebuvo jokių priešgaisrinę saugą užtikrinančių priemonių, netoli (duomenys neskelbtini) sodybos buvo įrengtas palapinių miestelis, taip pat netoli sodybos buvo pastebėta apsvaigusių asmenų, kurie nevisiškai adekvačiai elgėsi ir galimai nepilnai kontroliavo savo veiksmus, renginio metu buvo naudojami ir šviečiantys signaliniai deglai (fakelai), visiškai atmesti versijos, jog nendrinis sodybos stogas galėjo užsidegti ir nuo pašalinio, tiksliai tyrimo metu nenustatyto objekto (greičiausiai signalinio deglo), nėra pagrįsta. Juo labiau, kad specialių žinių turintys asmenys patvirtino, jog deglų konstrukcija gali būti tokia, kuri pilnai sudega ir gaisravietėje nelieka jokių jų naudojimo pėdsakų. Todėl tai, jog gaisravietę tyrę asmenys nerado deglo ar kito pašalinio objekto liekanų, kategoriškai nepatvirtina, jog jie negalėjo būti gaisro priežastimi.

Dėl įvykio vertinimo kaip kazuso

44. Baudžiamasis įstatymas nenustato atsakomybės asmeniui, veikusiam ir pavojingus padarinius sukėlusiam be kaltės (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Baudžiamosios teisės teorijoje toks atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme nustatytus padarinius be kaltės, t. y. asmens psichinis santykis su daroma veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos, apibūdinamas (suprantamas) kaip kazusas. Kazusas (lot. casus) – veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Kazuso atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padariniai kyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5/2015, 2K-7-1/2018, 2K-7-628/2020 ir kt.).

45. BK 188 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma, t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamas pasitikėjimas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimas gali sukelti turto sunaikinimą ar sugadinimą, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai asmuo darydamas nusikalstamą veiką nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimas gali sukelti turto sugadinimą ar sunaikinimą, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Taigi abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimu ir BK 188 straipsnyje nustatytais ir įvykio metu kilusiais padariniais.

46. Vadovaujantis teismų praktika, padaryto teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimo suvokimas ar nesuvokimas gali būti laikomas tik vienu iš neatsargios kaltės turinio elementų, savaime neduodantis pagrindo daryti išvadą dėl asmens kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, nes, sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių įvykio aplinkybių visuma: kitų įvykio dalyvių veiksmai, taip pat asmeninės kaltininko savybės – profesinė ir gyvenimiška patirtis bei kitos aplinkybės. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Galėjimas numatyti padarinius reiškia asmens realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus realią situaciją, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-333/2018).

47. Teisėjų kolegijos nuomone, net jei vertintume fejerverkų leidimą kaip pagrindinę (labiausiai tikėtiną) priežastį gaisrui kilti, vis tiek reikėtų įrodyti, jog išteisintieji turėjo ir galėjo numatyti padarinius, tačiau bylos medžiaga tokios aplinkybės nepatvirtina, priešingai, surinkti duomenys liudija, kad D. S. dėjo reikiamas pastangas ir užtikrino saugų civilinių pirotechnikos priemonių naudojimą – nei renginyje buvę žmonės, nei patys pirotechnikai dėl netinkamo fejerverkų leidimo nenukentėjo, taip pat nebuvo padegtas miškas ar palapinių miestelis, t. y. objektai, buvę ženkliai arčiau pirotechnikos gaminių leidimo vietos. Prieš leidžiant fejerverkus, buvo numatytos gaisro ar sprogimo pavojaus zonos ribos, į šią zoną neįleisti pašaliniai asmenys, teritorija buvo aptverta. Duomenų, kad buvo neišlaikyti saugumo atstumai, negauta (bet net ir tokiu atveju gaisras kilo ne dėl to), taip pat šioje nutartyje jau aptarta, kad esminių specialiųjų saugumo taisyklių pažeidimų nenustatyta. Įvykio metu buvo naudojami sertifikuoti, t. y. tinkami naudoti, pirotechnikos gaminiai, šaudymo įranga eksploatuota tinkamai, įvertintos gamtinės bei vietovės sąlygos, gauti reikiami leidimai iš kompetentingų institucijų, kurios taip pat įvertino galimas rizikas bei pavojų, ir davė sutikimą fejerverko leidimui.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei D. S., nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo numatyti, jog esant galimam fejerverko užtaiso brokui (dėl kurio, šioje nutartyje jau minėta, atsako gamintojas, o ne naudotojas), iššovusios ir pilnai nesudegusios dalelės nuskris beveik tris kartus didesnį atstumą, nei įprastai taikomas saugus atstumas. Šiuo atveju saugus atstumas buvo 150 m, gaisras kilo už 484 m nuo fejerverkų leidimo vietos, vadinasi, išteisintieji turėjo pagalvoti dar apie 334 m atstumą (484 – 150 = 334), kas objektyviai nėra įmanoma numatyti. Šią išvadą sustiprina ir specialistų teisminio bylos nagrinėjimo metu išsakyti teiginiai, jog tokio atvejo, koks susidarė šioje situacijoje, Lietuvoje dar nėra buvę, specialistai apie tokiu dideliu atstumu nesudegusių fejerverkų dalelių išsibarstymą nebuvo girdėję ar skaitę ir užsienio spaudoje, todėl posėdžio metu kėlė tik teorinius pasvarstymus, kaip galėjo įsidegti gaisro židiniu tapęs (duomenys neskelbtini) sodybos stogas. Pažymėtina, kad jei nuo gaminio standartų, charakteristikų nukrypęs (brokuotas) pirotechnikos prietaisas ir galėjo sukelti gaisrą (duomenys neskelbtini) muziejuje, tai priežastinis ryšys tarp pirotechnikos gaminių panaudojimo, apie kurių broką naudotojas neturėjo galimybės žinoti, ir padarinių kilimo yra atsitiktinis, t. y. šio ryšio išteisintieji negalėjo suvokti ir kontroliuoti. Nenustačius asmens psichinio santykio su veika ir padariniais, nėra pagrindo kalbėti apie kokią nors kaltės formą ar rūšį. Būtent tokia situacija atitinka kazuso teisinį vertinimą, t. y. išteisintieji nesuprato, nenumatė, negalėjo ir neturėjo numatyti, kad 2017 m. rugpjūčio 6 d. leidžiamas fejerverkas padarys žalą didelę istorinę bei kultūrinę reikšmę turinčiam objektui – „(duomenys neskelbtini)“ ekspozicijoje esančiai (duomenys neskelbtini) sodybai. Šios išvados nepaneigia nei D. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turima pakankamai solidi darbinė patirtis pirotechnikos gaminių leidimo srityje (atitinkamai 12 ir 22 metai), nei jų turima aukšta kvalifikacija, profesiniai įgūdžiai. Atkreiptinas dėmesys, kad D. S. yra sėkmingai leidęs fejerverkus ir kitose miškingose Lietuvos vietovėse, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini) parke, kur buvo laikomasi tų pačių saugumo taisyklių bei reikalavimų. Liudytojas G. L. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikė schemą (8 t., b. l. 181) iš (duomenys neskelbtini) vykusio festivalio, kurio metu taip pat buvo leidžiami 6 colių pirotechnikos gaminiai ir patvirtinta 160 metrų saugumo zona, nors netoliese pakrantėje stovėjo itin vertingas turtas – prabangios jachtos ir kt. Šios aplinkybės patvirtina, jog išteisintieji nei pagal savo asmenines savybes, nei profesinius įgūdžius, gyvenimišką patirtį negalėjo įvertinti būsimos fejerverkų leidimo situacijos taip, jog bent minimaliai būtų tikėtina gaisro rizika. Šiuo atveju padariniai kilo be išteisintųjų kaltės, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Ritos Mikalauskienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.