Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Ramūno Mitkaus (kolegijos pranešėjas) ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių R. Ž., L. J. ir R. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-337-538/2012 pagal ieškovo V. K. procesinių teisių perėmėjų L. O. ir A. P. patikslintą ieškinį atsakovams R. Ž., L. J., R. Ž., trečiajam asmeniui Kauno m. 4-ojo notarų biuro notarei Virginijai Jarienei dėl bendrosios dalinės nuosavybės turto pripažinimo ir jo padalijimo, dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nustatyta, kad pagal 1985-12-03 pirkimo–pardavimo sutartį, registro Nr. 125 (1 t., b. l. 23–25) atsakovė R. Ž. nupirko iš O. P. gyvenamąjį namą, turintį 54 kv. m bendro ploto ir 27,37 kv. m gyvenamojo ploto, tvartą, daržinę, rūkyklą, esančius (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad už parduodamus pastatus prieš pasirašant sutartį O. P. iš R. Ž. gavo 7000 Lt. Iš Kauno rajono Raudondvario apylinkės LDT VK 1988-05-20 pažymos Nr. 423 (1 t., b. l. 105) matyti, kad atsakovei R. Ž. buvo leista persistatyti (duomenys neskelbtini) esantį ūkinį pastatą, suderinus su rajono architektu. Kauno rajono Raudondvario apylinkės LDT VK 1987-07-07 pažyma Nr. 261 (1 t. b. l. 106) patvirtina, kad atsakovei R. Ž. taip pat buvo leista atlikti individualaus gyvenamojo namo rekonstrukciją. Nekilnojamojo turto registre pagal 2011-07-19 patikslintus duomenis atsakovės R. Ž. vardu (duomenys neskelbtini) buvo įregistruotas šis nekilnojamasis turtas: gyvenamasis namas, turintis 88,48 kv. m bendro ploto ir 53,70 kv. m gyvenamojo ploto, lauko virtuvė, daržinė, tvartas ir kiemo statiniai (1 t., b. l. 159–160). Atsakovė R. Ž. 2011-07-20 dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. 4VJ-9542 (1 t., b. l. 149–158) šį nekilnojamąjį turtą padovanojo savo dukroms atsakovėms L. J. ir R. Ž. (po ½ dalį). Padovanotas turtas Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisėmis iki šiol įregistruotas atsakovių L. J. ir R. Ž. vardu (1 t., b. l. 13–15).

Ieškovės L. O. ir A. P. (pradinio ieškovo V. K., mirusio 2012-04-16, įpėdinės) šioje byloje išnagrinėtu ieškiniu jungtinę veiklą reglamentuojančių teisės normų pagrindu prašė iš dalies panaikinti 2011-07-20 dovanojimo sutartį ir pripažinti V. K. bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/2 dalį gyvenamojo namo, lauko virtuvės, daržinės, tvarto, ir kiemo statinių, esančių Kauno rajone, (duomenys neskelbtini). Ieškovių teigimu, jų tėvas V. K. už ginčo turtą sumokėjo iš santaupų, kurias buvo susitaupęs dirbdamas kolūkyje, jis ir atsakovė visą laiką (26 metus) gyveno ginčo gyvenamajame name, realiai visas turtas buvo V. K. ir atsakovės bendroji dalinė nuosavybė, nes jis buvo sukurtas V. K. darbu ir lėšomis, V. K. motinos K. K. padovanoti 10000 rublių buvo panaudoti bendro ūkio su atsakove reikmėms, be to, buvo atlikta eilė gyvenamojo namo pagerinimo darbų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Jeigu asmenų susitarimas dėl bendros veiklos siekiant sukurti bendrąją nuosavybę buvo sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taikomos 1964 m. CK nuostatos. Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui). Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011, ir kt.).

1985-12-03 pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, todėl šiam ginčui spręsti taikytinos 1964 m. Civilinio kodekso normos, reglamentuojančias jungtinę veiklą. 1964 m. CK 472 straipsnis numatė, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties rašytinės formos sudarymo pagal įstatymą reikalavimas (CK 6.969 straipsnio 4 dalis) gyvenimiškai nevykdomas, bet tai per se nedaro šios sutarties negaliojančios. Jeigu rašytinės jungtinės veiklos sutarties nesudaryta, tai tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais ir pan.). Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Įstatymuose nenustatyta draudimo, eliminuojančio tam tikrus įrodymus, jų rūšis ar grupes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011).

Atsakovės R. Ž., L. J. ir R. Ž. apeliacinį skundą pagrindė teiginiais, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Apeliančių teigimu, ieškinys negalėjo būti patenkintas, nes 1985-12-03 namo pirkimo sutartis nėra užginčyta, sandorio sudarymo metu R. Ž. su V. K. dar negyveno, ji tuo metu dar buvo santuokoje su J. Ž., be to, V. K. turėjo kito nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šie apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, kad kartu gyvenusių V. K. ir R. Ž. asmeninius poreikius atitiko siekis įgyti, remontuoti, naudoti ir valdyti privačios nuosavybės teise gyvenamąjį namą su priklausiniais, esantį Kauno rajone, (duomenys neskelbtini). Ši teismo išvada pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Pačios apeliantės apeliaciniame skunde neginčijo tos aplinkybės, jog V. K. su atsakove R. Ž. daug metų kartu gyveno ir bendrai tvarkė ūkį. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino liudytojų D. Š., V. Š., E. S. S., P. N., V. Č., A. K., J. D., O. S. parodymus. Šie liudytojai parodė, kad V. K. prie bendro turto kūrimo prisidėjo ir savo asmeninėmis lėšomis, ir darbu. Jie paliudijo, kad V. K. ir atsakovė R. Ž. augino daržoves, jas parduodavo ir gaudavo pajamų, be to, augino gyvulius ir iš to gyveno, V. K. daug dirbo, turėjo daug pinigų, su atsakove gyveno kaip vyras ir žmona, apmūrijo namą, statė priestatą, tvartą, keitė stogą, aptvėrė sodybą, turtas buvo kuriamas bendromis pastangomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad V. K. ir R. Ž., gyvendami drauge, kartu tvarkydami ūkį, bendromis lėšomis ir bendru pačių darbu ilgą laiko tarpą kūrė bendrą turtą, todėl yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus jų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

Kilus konfliktui, atsakovė R. Ž. 2011-07-20 dovanojimo sutartimi ginčo nekilnojamąjį turtą padovanojo atsakovėms L. J. ir R. Ž. (po ½ dalį). Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad atsakovė ir jos dukros, sudarydamos dovanojimo sandorį elgėsi nesąžiningai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytinas CK 6.67 straipsnio 1 punktas, įtvirtinantis kreditoriaus interesus pažeidusios sandorio šalies nesąžiningumo prezumpciją, kuomet skolininko nesąžiningi veiksmai preziumuojami, kai skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog dovanojimo sutartimi dovanotas turtas V. K. ir atsakovei R. Ž. priklausė kiekvienam po ½ dalį, o ginčo turtą perleidus atsakovės dukterims buvo pažeista V. K. teisė dalyvauti disponuojant bendrąja daline nuosavybe, kas sudarė pagrindą dovanojimo sandorio dalį pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją natūra.

Apeliančių teiginys, jog ieškovės neginčijo 1985-12-03 pirkimo–pardavimo sutarties, nėra teisiškai reikšmingas, nes tam, jog konstatuoti susitarimo dėl jungtinės veiklos buvimą, ginčyti sutartį nebūtina.

Apeliantės apeliaciame skunde teigė, kad 1985-12-03 atsakovė R. Ž. dar buvo santuokoje su J. Ž.. Vertindama šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno rajono liaudies teismas 1986-04-18 sprendimu (1 t., b. l. 103–104) nutraukė R. Ž. ir J. Ž. santuoką. Šiame teismo sprendime įrašyti J. Ž. paaiškinimai, kad R. Ž. jau 3 metai turi kitą vyrą, todėl su ja negyvena. Taigi 1985-12-03 pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu R. Ž. ir J. Ž. jau nepalaikė santuokinių ryšių. Tas faktas, jog jie formaliai dar nebuvo nutraukę santuokos, nepaneigia apylinkės teismo išvadų dėl V. K. indėlio į ginčo turtą.

Apeliančių teigimu, šioje byloje turėjo būti taikomas 1964 metų CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų bendras ieškinio senaties terminas. Pasisakydama dėl šio apeliančių motyvo, teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010) ir konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju vien 1985-12-03 sudarytas pastatų pirkimo–pardavimo sandoris savaime nereiškia V. K. teisių pažeidimo, nes jis su atsakove R. Ž. kartu gyveno, tvarkė bendrą ūkį, tarp jų buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai. Ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kada V. K. sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pradinis ieškinys šioje byloje buvo paduotas 2011-08-22 (1 t., b. l. 1). V. K. pradiniame ieškinyje nurodė, kad su atsakove kartu gyveno 26 metus, tačiau 2011-06-22 tarp jo ir atsakovės dukros sugyventinio kilo konfliktas, po kurio atsakovė R. Ž. pradėjo V. K. neįsileisti į namus. Nesant įrodymų, jog jam anksčiau buvo kliudoma patekti į namus, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina su minėtu konfliktu. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Apeliantės apeliaciniame skunde nurodė, kad teismo sprendimo įžanginėje dalyje nėra nurodytas atsakovių atstovas D. G., kuris dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, išskyrus 2012-10-03 teismo posėdį. Šis apeliančių argumentas taip pat nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Šalies atstovo nenurodymas teismo sprendimo įžanginėje dalyje yra formalus pažeidimas, tačiau CPK 328 straipsnis numato, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais.

Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį, bylą iš esmės išsprendė teisingai. Apeliacinio skundo motyvais panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovė L. O. pateikė pinigų priėmimo kvitą (3 t., b. l. 141), iš kurio matyti, kad ji sumokėjo 2000 Lt už advokatės pagalbą. Advokatė ieškovėms apeliaciniame procese surašė atsiliepimą į apeliacinį skundą (3 t. b. l. 133–139). Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p. numatyta, kad rekomenduojamas maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos, kas šiuo metu sudaro 1500 Lt. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, ieškovei L. O. iš atsakovių lygiomis dalimis priteistinos 1500 Lt išlaidos už advokatės pagalbą apeliaciniame procese (CPK 98 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–326 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovių R. Ž., L. J. ir R. Ž. ieškovei L. O. 1500 Lt (vieno tūkstančio penkių šimtų litų) išlaidas už advokatės pagalbą apeliaciniame procese (po 500 Lt iš kiekvienos atsakovės).