Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valerijaus Laušo (Valerij Lauš), Giedrės Telksnienės ir Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. (toliau – ir apeliantas, nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės pridėta dalis šiuo nuosprendžiu skiriamos laisvės atėmimo bausmės ir V. V. paskirta galutinė subendrinta – 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo jo sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, V. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 5 (penkerius) metus naudotis specialiąja teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialios teisės sustabdymo taikymo pradžios, t. y. nuo 2023 m. lapkričio 23 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsniu, V. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Opel Signum”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

Kardomąją priemonę – specialiosios teisės sustabdymą– nuspręsta palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš V. V. nuspręsta nepriteisti.

Voką, kuriame laikmena su garso įrašais, gautais iš Bendrojo pagalbos centro bei vaizdo įrašais, nufilmuotais policijos pareigūnų body kameromis, nuspręsta palikti saugoti prie bylos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. V. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, 2023 m. lapkričio 18 d., apie 20.16 val., (duomenys neskelbtini) g., ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo lengvąjį automobilį „Opel Signum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracija yra 1,85 promilės.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde neginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, kaltė ir inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, tačiau V. V. prašo atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą bei sumažinti paskirtas baudžiamojo poveikio priemones. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių

5. BK 68 straipsnio 1 dalis numato teismui galimybę uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šia teise asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taip pat teismas nustato naudojimosi specialia teise draudimo terminą nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu V. V. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą vairuoti visų rūšių transporto priemones 5 metams. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo sutrumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą.

6. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Pažymėtina, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Įstatymo leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,51 promilės alkoholio, nustatė baudžiamąją atsakomybę.

7. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad praeityje V. V. buvo teistas už analogiško pobūdžio nusikaltimo padarymą, paleistas lygtinai, vėl vairavo automobilį būdamas neblaivus, taigi dėl savo elgesio tinkamų išvadų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog dėl nurodytų aplinkybių V. V. turi būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti visų rūšių transporto priemones), o nustatytą šios priemonės maksimalų terminą – 5 metus, laiko teisingu ir proporcingu. V. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas nustatytas tinkamai, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo reikalavimais, nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Pažymėtina, kad V. V. transporto priemonę vairavo, kai jo iškvėptame ore buvo 1,85 promilių etilo alkoholio koncentracija – ši koncentracija žymiai viršija įstatyme nustatytą ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, t. y. 1,51 promilių neblaivumas. Be to, pagal byloje esančius duomenis ir liudytojų parodymus, nuteistasis V. V. atvažiavo į stovėjimo aikštelę prie parduotuvės, po kurio laiko, sugrįžęs iš parduotuvės vėl sėdo į automobilį ir ketino vairuoti. Akivaizdu, net ir neišvažiuodamas į intensyvų eismą, o pavažiuodamas aikštelėje nedidelį atstumą, tokiu sąmoningai neatsakingu savo elgesiu V. V., vairuodamas transporto priemonę lapkričio mėnesį, vakare, tamsiu paros metu automobilių aikštelėje, kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir savo bei kitų eismo dalyvių sveikatai, gyvybei ar turtui, kadangi tokioje vietoje bet kuriuo metu galėjo atsirasi tiek kitos transporto priemonės, tiek ir pėstieji.

8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nustatyti trumpesnį aptariamosios baudžiamojo poveikio priemonės terminą, nei nustatytas skundžiamu nuosprendžiu. Nuteistasis nurodo, kad neturint teisės vairuoti transporto priemones, jis negali susirasti darbo bei tai, kad įvertinus jo amžių, sveikatos būklę ir turtinę padėtį, jis nebegalės susigrąžinti teisės vairuoti. Teisėjų kolegija nekvestionuoja, jog minėtos aplinkybės yra reikšmingos, tačiau nevertinamos, kaip nulemiančios būtinybę skirti draudimą naudotis specialiąja teise trumpesniam terminui. Šios bylos kontekste yra svarbus ir visuomenės interesas bei siekis užtikrinti, kad šiurkščius ir pavojingus KET pažeidimus darantiems asmenims kuo ilgiau būtų apribota teisė naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones bei uždrausta dalyvauti eisme, taip siekiant apsaugoti kitų asmenų turtą, sveikatą ir gyvybę. Taigi pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė, todėl nuteistojo skundas šioje dalyje atmestinas.

9. Nuteistasis V. V. taip pat nesutinka su paskirta baudžiamojo poveikio priemone – turto (automobilio) konfiskavimu. BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos padarymo atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, požymius, o ji pagal šio straipsnio 3 dalį kaip nuteistajam priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojama.

10. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. V., būdamas neblaivus, vairavo jam nuosavybės teise priklausantį automobilį; šis automobilis laikytinas nusikalstamos veikos priemone. Nagrinėjamu atveju automobilis atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje numatytą konfiskuotino turto sampratą ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, turi būti konfiskuojamas. Nei pirmosios instancijos teisme, nei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatyto imperatyvo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši baudžiamojo poveikio priemonė laikytina proporcinga V. V. padarytai nusikalstamai veikai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą taikyti transporto priemonės konfiskavimą, tinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir teisės taikymo klaidų nepadarė, todėl nuteistojo apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat atmestinas.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

11. Kaip jau buvo minėta, apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija tik BK 75 straipsnio netaikymą ir prašo atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau nenurodo argumentų dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio ar nesutikimo su paskirtos bausmės rūšimi. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertins, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų. Tuo tarpu tenkinti apeliacinį skundą dėl teismo ekspertizės skyrimo, siekiant nustatyti, ar nuteistasis serga ligomis, susijusiomis su priklausomybe nuo alkoholio, nėra pagrindo, kadangi nusikaltimo padarymą nulėmusios priežastys, nėra įrodinėjamos ekspertize, o skiriant bausmę, atsižvelgtina į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kurios ir turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo.

12. BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pagal BK 75 straipsnio 5 dalį bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Apeliacinės instancijos teismas šiame kontekste atkreipia dėmesį, kad kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, jog duomenys, apibūdinantys tiek kaltininko asmenybę, tiek jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ar atlikus dalį jam paskirtos bausmės, jog pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179-693/2017, 2K-45-654/2023, 2K-203-976/2023, 2K-283-697/2024).

13. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos, pateikė išsamius ir aiškius motyvus, dėl kokių priežasčių nutarė V. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo neatidėti. Spręsdamas dėl tikslingumo atidėti nuteistajam V. V. bausmės vykdymą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad anksčiau jis buvo teistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme už transporto priemonių vairavimą esant neblaiviam, kai įvykio metu žuvo žmogus ir bausmės vykdymas atidėtas, kuris Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartimi buvo panaikintas, kadangi V. V. nevykdė paskirtų pareigų nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir atlyginti žalą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistasis bausmę atlikinėjo iki 2024 m. lapkričio 14 d., kol buvo paleistas lygtinai, tačiau tai jo nesulaikė nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, neprivertė padaryti teigiamų išvadų dėl savo elgesio. Kartu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors V. V. teisiamajame posėdyje prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi, pateikė pažymą, kad nuo 2024 m. gruodžio 4 d. lanko konsultacijas dėl priklausomybės nuo alkoholio, tačiau padarė išvadą, kad tai nepaneigia jo aiškiai neigiamo požiūrio į įstatymo reikalavimų laikymąsi, bausmės vykdymą ir skirtų įpareigojimų vykdymą atidėjus terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai V. V. nebūtų pasiekti be realaus terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimui, šių skundžiamame nuosprendyje nurodytų argumentų iš naujo nekartoja, tačiau apibendrintai akcentuoja tai, kad nuteistojo visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių nesilaikymas kai jis, bausmės atlikimo metu paleistas trumpalaikei išvykai iš įkalinimo įstaigos, padarė šią nusikalstamą veiką, turima priklausomybė alkoholiui ir menkos pastangos ją spręsti, taikyto lygtinio paleidimo instituto metu padaryti pažeidimai rodo, kad jam ankstesniais teismų sprendimais taikytas BK 75 straipsnio institutas, kuris be kita ko buvo panaikintas dėl netinkamo elgesio, teigiamos įtakos jo elgesiui neturėjo. Šio įvykdyto nusikaltimo pavojingumas ir pobūdis, pagrįstai leido spręsti pirmosios instancijos teismui, jog nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptartos aplinkybės rodo nuteistojo V. V. atsainų požiūrį ir abejingumą į visuomenėje galiojančias elgesio normas. Pagrindą daryti tokią išvadą teisėjų kolegijai sudaro ir nuteistojo V. V. deklaruojamas požiūris į turimą priklausomybę alkoholiui. Nuteistasis V. V. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog nemano, kad turi priklausomybę nuo alkoholio, abejojo, ar jam reikia gydytojo pagalbos, bet jei teismas paskirtų pareigą gydytis, sutiktų. Taigi sugretinus šių aplinkybių visumą su prokurorės pateikta informacija apie tai, kad esant šioje byloje paskirtai kardomajai priemonei – specialiosios teisės sustabdymui – nuteistasis V. V. jos taikymo sąlygų nepaisė ir praėjus vos dviem mėnesiam po šio nusikaltimo padarymo 2024 m. sausio 18 d. padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) 416 straipsnio 6 dalyje, t. y. vairuodamas transporto priemonę magistraliniame kelyje, nustatytą 90 km/val. greitį viršijo 51 km/val. ir važiavo 141 km/val. greičiu, tik patvirtina, kad nuteistasis nelinkęs kritiškai vertinti savo elgesio, laikytis visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių ir taikytos poveikio priemonės nebuvo pakankamos.

16. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija, nekartodama šioje nutartyje aptartų aplinkybių, sprendžia, kad sprendimas atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šioje byloje baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo nepakaktų V. V. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju taikyti šį baudžiamojo įstatymo institutą ir atidėti nuteistajam V. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo.

17. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. balandžio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. balandžio 14 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.