Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkaujantis ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Astos Urbonienės,

2024 m. liepos 11 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 24S109382 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad siekdamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „Vlantana“ (toliau – ir Bendrovė), per Departamento išorės paslaugų tiekėją Jungtiniuose Arabų Emyratuose pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).

Atsakovas 2023 m. spalio 18 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui Leidimą, todėl 2023 m. spalio 25 d. pareiškėjui išduotas Leidimas Nr. 760301774, galiojantis iki 2025 m. spalio 25 d. Leidimas pareiškėjui įteiktas 2023 m. lapkričio 6 d. ir jis 2024 m. vasario 5 d. atvyko į Lietuvą.

Atsakovė Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Sprendimas grindžiamas aplinkybe, jog patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje esančią informaciją nustatyta, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje. Bendrovė 2024 m. vasario 29 d. Departamentui pateikė pranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, kuriame nurodė, jog pareiškėjas neįdarbintas, nes neatitiko įmonės reikalavimų. Atsakovas įvertinęs, kad pareiškėjas prašymą išduoti Leidimą pateikė ketindamas įsidarbinti Bendrovėje, tačiau joje neįsidarbino, konstatavo, kad pareiškėjas teikdamas prašymą pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl nusprendė panaikinti Leidimą.

Pareiškėjas paaiškino, jog jam Leidimas išduotas susitarus su Bendrove dėl darbo joje tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju. Su Bendrove susitarta, kad pareiškėjui bus mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus atlyginimas ir komandiruotpinigiai. Pareiškėjas turėjo reikiamos kvalifikacijos vairuotojo pažymėjimą, todėl buvo pasirengęs dirbti Bendrovėje, tačiau atvykus į Lietuvą jam nebuvo suteiktas darbas, todėl jis pradėjo ieškoti kito darbdavio ir jį susirado. Pabrėžė, kad atvykęs į Lietuvą jis turėjo asmeninių santaupų pragyvenimui, kol ieškojo naujo darbo.

Atkreipia dėmesį, kad Sprendimas turi labai neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jam įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, o tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys žalą. Teigia, kad atsakovas priimdamas Sprendimą neįvertino visų aktualių aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nedirbo Bendrovėje ne dėl savo kaltės.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad vykdydamas užsieniečių kontrolę VSDFV informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo įsidarbinimą ir nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nebuvo. Bendrovė 2024 m. vasario 29 d. pranešimu informavo Departamentą, kad pareiškėjas neįdarbintas, nes neatitinka Bendrovės reikalavimų. Pareiškėjas 2024 m. kovo 26 d. pateikė naują prašymą išduoti Leidimą, darbo kitoje įmonėje pagrindu.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes buvo priimtas Sprendimas, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl Leidimo išdavimo, pateikė duomenis kurie neatitinka tikrovės. Taip pat įvertinus, kad pareiškėjas prašyme išduoti Leidimą nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvoje laikotarpiu bus 1386 Eur darbo užmokestis ir tai, kad pareiškėjas Bendrovėje neįsidarbino ir minėtų lėšų negavo, Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvoje. Įvertinus šias aplinkybes buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.

Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas skunde neneigia, kad jis Bendrovėje nebuvo įdarbintas ir prašyme išduoti Leidimą gyventi nurodytų lėšų jis negavo, todėl yra nustatytas imperatyvus pagrindas panaikinti jam išduotą Leidimą. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik Leidimų išdavimo metu, bet ir visą jų galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti Leidimus jei jie nebeatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis turėjo kitų pragyvenimo lėšų nei buvo nurodytas prašyme tik patvirtina, kad jis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Atsakovo nuomone, Sprendimas nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ar nediskriminavimo principų. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus, todėl užsieniečio Leidimo panaikinimas imperatyviais Įstatyme numatytais pagrindais nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ar nediskriminavimo principų.

Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs Leidimo panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą Leidimą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) panašaus pobūdžio bylose.

Departamentas laikosi pozicijos, jog minėtos aplinkybes įrodo, kad jis priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, neturėjo diskrecijos teisės nepanaikinti pareiškėjui išduoti Leidimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp proceso šalių kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 24S109382, kuriuo nuspręsta panaikinti A. M. 2023 m. spalio 25 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760301774, teisėtumo ir pagrįstumo.

Leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai reglamentuojami Įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2024-01-01 iki 2024-06-08) 40 straipsnyje. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų (t. y. nepateikė Departamentu prašymo leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją).

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Departamentas išnagrinėja dokumentus dėl Leidimo panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų Leidimo panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti Leidimą (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 4 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti Leidimą, nurodydamas, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju Bendrovėje ir jam bus mokamas ne mažesnis nei 1386,00 Eur darbo užmokestis. Departamentas įvertinęs minėtą pareiškėjo prašymą, nusprendė jį tenkinti ir išdavė pareiškėjui Leidimą Nr. 760301774. Minėtas Leidimas pareiškėjui išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), galioja iki 2025 m. spalio 25 d.

Pareiškėjui pateikus naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, atsakovas patikrinęs VSDFV informacinėje sistemoje esančius duomenis nustatė, kad pareiškėjas su Bendrove darbo sutarties nesudarė, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) ir 5 punktu (neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje), 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (nustatyta, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta), priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą.

Atsižvelgdamas į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus. Minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. spalio 25 d. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti sąlygų, pagal kurias išduotas Leidimas, Įstatymas nenumato.

Pastebėtina ir tai, kad pagal Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reglamentavimą užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus (kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidaujantis pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, pateikia Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją). Minėto teisinio reglamentavimo sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą įsidarbinti pas tą darbdavį ir tų darbo funkcijų vykdymui, kurios buvo nurodytos prašyme išduoti Leidimą, o pakeisti darbdavį ar darbo funkcijas galėjo tik turėdamas Departamento sutikimą. Teikdamas prašymą išduoti Leidimą ir jame pažymėdamas varnele atitinkamą sąlygą, pareiškėjas patvirtino, kad jam yra žinoma, jog jis turi informuoti atsakovą apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo. Pareiškėjas, nesudarydamas darbo sutarties su Bendrove, neinformavo Departamento apie pasikeitusias aplinkybes.

Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, privalėjo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jis baigė Motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojų mokymo programą pradinei kvalifikacijai įgyti skubos tvarka, turėjo reikiamos kvalifikacijos vairuotojo pažymėjimą, todėl buvo pasirengęs dirbti Bendrovėje, tokius teiginius vertina kaip deklaratyvius pareiškėjo samprotavimus, kurie negali niekaip paneigti nei atsakovo, nei teismo padarytos išvados, jog pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, todėl pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis).

Vienas iš ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindų yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas. Iš byloje teikiamų duomenų nustatyta, kad Bendrovė, darbo sutarties su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nesudarė.

Įstatymo 50 straipsnio (Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai) 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Kaip ir anksčiau minėta, pareiškėjas prašyme išduoti Leidimą darbui Bendrovėje nurodė, kad jo gaunamos pajamos iš darbo santykių (reguliarios) bus 1 386 Eur, tačiau faktiškai bendrovėje nebuvo įdarbintas, taigi savo ketinimų neįvykdė, reguliarių pajamų negavo. Atitinkamai Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur, nes pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje. Taigi, Departamento Sprendime padarytą išvadą, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, patvirtina Sprendime išdėstyti argumentai, t. y. VSDFV duomenys apie asmenį. Todėl atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, taip pat, kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų. Pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė, jog turėjo asmeninių santaupų ir jos buvo jo pragyvenimo šaltinis, tačiau jokių duomenų, kurie patvirtintų šiuos teiginius nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Kita vertus, šie duomenys nėra aktualūs ginčui, kadangi vertinamos gautos pajamos iš tos veiklos, kuriai yra išduotas Leidimas. Šiuo atveju tokių pajamų pareiškėjas iš vis negavo.

LVAT formuojamoje teismų praktikoje yra aiškiai nurodyta, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr., pvz. LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje. byloje Nr. eA-2489-463/2023; LVAT 2023-11-22 nutartį adm. byloje Nr. eA-2476-821/2022).

Teismo įsitikinimu, Departamentas iki Sprendimo priėmimo išsiaiškino ir įvertino individualią pareiškėjo situaciją, teisėtai ir pagrįstai, nustatė, jog Bendrovėje pareiškėjas nebuvo įdarbintas, negavo pajamų iš darbo santykių, kurių pagrindu jam buvo išduotas Leidimas, todėl, neatitikdamas Leidimo išdavimui Įstatyme nustatyto pagrindo bei sąlygų, pareiškėjas pažeidė imperatyvias Įstatymo nuostatas. Tam, kad būtų panaikintas Leidimas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, Departamentui pakanka nustatyti faktą, dėl kurio ginčo šioje byloje nėra, kad pareiškėjas neįsidarbino ir negauna reguliarių pajamų.

LVAT praktikoje yra pripažįstama, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1266-442/2024; 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1131-442/2024; 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).

Teismas daro išvadą, kad Departamentas Sprendime pakankamai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 24S109382 neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo A. M. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo jo naudai iš Migracijos departamento priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir jis atmetamas. Akivaizdu, jog ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, todėl jam patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.