Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ryčio Krasausko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešame teismo posėdyje, dalyvaujant pareiškėjo UAB „Biuro“ atstovams – bendrovės direktoriui Valdui Strazdui ir advokatui Tomui Bagdanskiui, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos atstovei – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vyriausiajai specialistei Živilei Karčiauskienei, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovėms – šios institucijos Teisės skyriaus vyriausiajai specialistei Živilei Karčiauskienei ir Statistikos, analizės ir prognozės skyriaus vedėjai Laimai Stragauskienei, trečiojo suinteresuotojo asmens Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovams – šios institucijos Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vyriausiajai darbo inspektorei Virginijai Rasickaitei ir Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus vyriausiajam darbo inspektoriui Ramūnui Rakauskui, trečiojo suinteresuotojo asmens UAB „Švyturys – Utenos alus“ atstovėms – šios bendrovės teisininkei Jūratei Kažukauskienei ir Saugos ir sveikatos tarnybos vadovei Gražinai Satkauskienei, išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Biuro“ skundą dėl nutarimo dalies panaikinimo atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir UAB „Švyturys – Utenos alus“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

UAB „Biuro“ (toliau – pareiškėjas) 2015 m. sausio 30 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos (toliau – Taryba) 2014 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 11-2 (toliau – nutarimas) dalį dėl pareiškėjo priskyrimo antrajai nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos (toliau – įmoka) tarifo grupei, kurios įmokos tarifas 0,37 procento.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad užsiima laikinuoju įdarbinimu. Pareiškėjo darbuotojas D. C. (toliau – darbuotojas), 2013 m. rugpjūčio 26 d. dirbdamas pas laikinojo darbo naudotoją UAB „Švyturys – Utenos alus“ (toliau – darbo naudotojas), darbo metu susilaužė koją. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad darbuotojas buvo pareiškėjo apmokytas dirbti, atestuotas, stažuotės metu pas darbo naudotoją buvo įvertinti jo praktiniai gebėjimai, pareiškėjas aprūpino darbuotoją tinkamomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis ir jam buvo leista savarankiškai dirbti. Pareiškėjas nurodė, kad laikinojo įdarbinimo atveju už darbuotojų saugą ir sveikatą atsako laikinojo darbo naudotojas. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl paties darbuotojo (trečiojo asmens) kaltės. Nelaimingas atsitikimas, įvykęs ne dėl pareiškėjo kaltės, neatspindi pareiškėjo darbuotojų saugos ir sveikatos būklės, todėl neturėjo įtakoti pareiškėjo priskyrimo antrąjai įmokų tarifų grupei. Pareiškėjas nurodo, kad buvo įsitikinęs, jog darbuotojui, siunčiamam dirbti pas darbo naudotoją, bus užtikrintos saugios darbo sąlygos, t. y. pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad darbuotojas dirbs darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis darbo sąlygomis.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Pareiškėjo atstovas advokatas Tomas Bagdanskis akcentavo, kad dėl nelaimingo atsitikimo pareiškėjo kaltės nėra. Nurodė, kad nepritaria Darbo inspekcijos išvadai dėl nepakankamos vidinės kontrolės. Nurodė, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, kuriuo galėtų būti laikomas tiek darbuotojas, tiek darbo naudotojas. Pareiškėjo direktorius paaiškino, kad prie kiekvieno darbuotojo pastatyti prižiūrėtoją yra neįmanoma. Advokatas pateikė teismui pareiškėjo ir darbo naudotojo sudarytą Laikinojo įdarbinimo sutarties Nr. N-490 nepatvirtintą kopiją.

Taryba atsiliepime nenurodė, ar sutinka, ar nesutinka su pareiškėjo skundu. Taryba atsiliepime paaiškino, kad draudėjai atitinkamai įmokos tarifo grupei priskiriami pagal jų darbuotojų saugos ir sveikatos būklės rodiklius, kurie apskaičiuojami naudojantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valdyba) duomenimis ir Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Darbo inspekcija) pateikta informacija. Priskiriant pareiškėją 2015 metams atitinkamai įmokos tarifo grupei, buvo vertinami 2011–2013 metų rodikliai. Pasiūlymus dėl draudėjų priskyrimo atitinkamai įmokos tarifo grupei teikia Valdyba, o Taryba tik tvirtina Valdybos pateiktus draudėjų sąrašus. Taryba atsiliepime nurodė, kad tokį pasiūlymą iš Valdybos gavo 2014 m. gruodžio 16 d., kuriam pritarė 2014 m. gruodžio 18 d. vykusio posėdžio metu. Taryba pažymėjo, kad nelaimingo atsitikimo darbe priežastis, darbo priemonių ir darbo sąlygų, darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų pažeidimus tiria ir nustato Darbo inspekcija.

Teismo posėdžio metu Tarybos atstovė palaikė atsiliepimo argumentus. Nurodė, kad nelaimingo atsitikimo metu dėl savo kaltės nukentėjęs darbuotojas nėra laikomas trečiuoju asmeniu, todėl net jei nelaimingas atsitikimas būtų įvykęs tik dėl darbuotojo kaltės, su trečiuoju asmeniu susijusi išimtis vis tiek nebūtų taikoma. Nurodė, kad trečiuoju asmeniu galėtų būti laikomas kažkas, kas visai nesusijęs nei su darbdaviu (pareiškėju), nei su darbuotoju. Darbdavio kaltės elementas yra nesvarbus, nes įmokos tarifo laikinam pakėlimui pakanka objektyvios aplinkybės, kad su darbdavio darbuotoju įvyko nelaimingas atsitikimas darbe. Nesutiko, kad laikino įdarbinimo atveju, įdarbinanti įmonė nėra atsakinga už darbuotojų darbo saugą.

Valdyba atsiliepime taip pat nenurodė, ar sutinka, ar nesutinka su pareiškėjo skundu. Valdyba paaiškino, kad skaičiavimai dėl draudėjų priskyrimo tam tikrai įmokos tarifų grupei atliekami automatiniu būdu, apjungiant Valdybos ir Darbo inspekcijos pateiktas duomenų bazes. Nurodė, kad priskiriant pareiškėją antrajai įmokų tarifų grupei buvo vertinta tai, kad pareiškėjo darbo priemonių ir darbo sąlygų neatitikimo darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytų reikalavimų 2013 metais nustatyta nebuvo (pagal Darbo inspekcijos duomenis), pareiškėjo darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. Darbo inspekcijos nebuvo nustatyti, 2013 m. nebuvo įvykę sunkūs ir (ar) mirtini nelaimingi atsitikimai darbe, dirbant pavojingus darbus (Darbo inspekcijos duomenimis), 2013 m. vienas pareiškėjo apdraustasis nukentėjo nuo sunkaus nelaimingo atsitikimo darbe (pagrindas – Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimas dėl darbuotojo nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu), pareiškėjo vidutinis 2011–2013 m. apdraustųjų asmenų skaičius 1263 (pagal Valdybos informacinės sistemos duomenis). Remiantis šia informacija, pagal Draudėjų priskyrimo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos tarifų grupėms metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 1368, (toliau – Metodika) 9.1 punkte nustatytą formulę, pareiškėjui buvo apskaičiuotas rizikingumo balas 2015 metams, kuris buvo lygus 1, o 2015 metams apskaičiuotas pareiškėjo rizikingumo koeficientas buvo 0,1. Kadangi pareiškėjo rizikingumo koeficientas 2015 metams buvo ne didesnis, o mažesnis už visų draudėjų, kuriems buvo apskaičiuotas rizikingumo koeficientas, rizikingumo koeficientų reikšmių medianą, kuri 2015 metams yra 1,93, tai pareiškėjas pateko ne į trečiąją, o į antrąją įmokos tarifo grupę. Valdyba atsiliepime taip pat paaiškino, kad jeigu Darbo inspekcija Valdybai būtų pateikusi informaciją, kad sunkus nelaimingas atsitikimas darbe 2013 m. rugpjūčio 26 d. įvyko dėl trečiųjų asmenų kaltės, tai šis nelaimingas atsitikimas nebūtų turėjęs įtakos pareiškėjo rizikingumo rodiklių skaičiavimui ir pareiškėjas būtų buvęs priskirtas pirmajai įmokos tarifo grupei, kurios įmokos tarifas yra 0,18 procento.

Teismo posėdžio metu Valdybos atstovė Živilė Karčiauskienė palaikė atsiliepimo argumentus. Valdybos atstovė pateikė teismui Valdybos 2015 m. vasario 18 d. raštą Darbo inspekcijai ir Darbo inspekcijos 2015 m. vasario 24 d. atsakymą, kuriame atmetama prielaida, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl trečiųjų asmenų kaltės.

Darbo inspekcija atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad 2013 m. rugpjūčio 26 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe buvo ištirtas ir 2013 m. rugsėjo 26 d. buvo surašytas nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 1 (toliau – aktas), kuriame pagrindinėmis nelaimingo atsitikimo darbe priežastimis buvo nurodyta tai, kad darbuotojas nesilaikė jam nustatytų saugos ir sveikatos reikalavimų, o darbdavys (pareiškėjas) ir darbo naudotojas netinkamai atliko savo pareigas, t. y. nepakankamai kontroliavo, kaip darbuotojas laikėsi saugos ir sveikatos reikalavimų. Darbo inspekcija pažymėjo, kad nelaimingo atsitikimo tyrime dalyvavo tiek pareiškėjo, tiek ir darbo naudotojo atstovai, o Darbo inspekcija parengtos tyrimo išvados (aktas) nebuvo apskųstos nei Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui, nei teismui, todėl yra įsigaliojusios. Darbo inspekcijos nuomone, darbuotojo veiksmai tiesiogiai įtakojo nelaimingą atsitikimą, todėl prielaida, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl trečiųjų asmenų kaltės, atmestina. Darbuotojas negali būti laikomas trečiuoju asmeniu, nes jį ir pareiškėją nelaimingo atsitikimo metu siejo darbiniai teisiniai santykiai, darbuotojas buvo tiesioginis minimo teisinio santykio dalyvis, o ne trečiasis asmuo. Darbo inspekcija atsiliepime taip pat nurodė, kad darbo naudotojas darbdavio statuso neįgyja, todėl aktas buvo surašytas pareiškėjui.

Teismo posėdyje Darbo inspekcijos atstovai palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundą atmesti. Darbo inspekcijos atstovas Ramūnas Rakauskas nurodė, kad nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadose buvo konstatuota, kad tiek pareiškėjas, tiek ir darbo naudotojas pažeidė imperatyvų reikalavimą kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi saugos darbe taisyklių. Pažymėjo, kad nelaimingo atsitikimo tyrimo metu buvo nustatyta, kad darbuotojas saugos darbe reikalavimus pažeidė ne pirmą kartą. Nurodė, kad darbo naudotojas negali būti laikomas trečiuoju asmeniu. Darbo naudotojas prisideda prie darbuotojų darbų saugos (atsako už saugios darbo aplinkos užtikrinimą), tačiau visų darbdavio pareigų neperima.

Darbo naudotojas UAB „Švyturys – Utenos alus“ atsiliepime nenurodė, sutinka ar nesutinka su pareiškėjo skundu. Darbo naudotojo nuomone, nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl paties darbuotojo kaltės. Teismo posėdžio metu darbo naudotojo atstovės palaikė atsiliepimo argumentus.

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Tarybos nutarimo dalies, kuria pareiškėjas buvo priskirtas antrajai įmokos tarifo grupei, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – Nelaimingų atsitikimų darbe draudimo įstatymas) (redakcija, galiojusi nutarimo priėmimo metu) 29 straipsnio 3 dalį, draudėjų rizikingumo rodiklių dydžius apskaičiuoja ir atitinkamoms įmokų tarifų grupėms draudėjus priskiria Valdyba, o šį priskyrimą tvirtina Taryba.

Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, įmokos tarifo dydis priklauso nuo draudėjo darbuotojų saugos ir sveikatos būklės, kurią apibūdina penki rodikliai, t. y. 1) darbo priemonių, darbo sąlygų neatitiktis darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytiems reikalavimams; 2) Darbo inspekcijos nustatytų darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų pažeidimai; 3) nelaimingų atsitikimų darbe sunkumas ir dėl šių įvykių nukentėjusių apdraustųjų skaičius (kaip minėta, pareiškėjo atžvilgiu, buvo nustatytas vienas sunkus nelaimingas atsitikimas darbe, dėl kurio nukentėjo vienas apdraustasis); 4) dėl ūmių profesinių ligų toje įmonėje nukentėjusių apdraustų asmenų skaičius; 5) nelaimingų atsitikimų, įvykusių dirbant pavojingus darbus, skaičius ir pavojingus darbus dirbančių darbuotojų skaičiaus santykis. Nustatyta, kad pareiškėjui priskirtą įmokos tarifo dydį įtakojo iš esmės tik vienas rodiklis, t. y. nelaimingų atsitikimų darbe sunkumas ir dėl šių įvykių nukentėjusių apdraustųjų skaičius (toliau – trečiasis draudėjų rizikingumo rodiklis). Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe draudimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį, šiam rodikliui nustatyti naudojami Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenys.

Trečiasis draudėjų rizikingumo rodiklis detaliau aprašomas Metodikos 5.4 punkte, kuriame nurodoma, kad minėtas rodiklis yra išskaidomas į du rodiklius pagal nelaimingo atsitikimo sunkumą, t. y. apdraustųjų, nukentėjusių dėl sunkių nelaimingų atsitikimų darbe, skaičius bei apdraustųjų, nukentėjusių dėl mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe, skaičius. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nelaimingas atsitikimas per se neatspindi pareiškėjo darbuotojų saugos ir sveikatos būklės. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo darbuotojų saugos ir sveikatos būklę atspindintis trečiasis draudėjų rizikingumo rodiklis iš esmės yra siejamas su apdraustųjų, nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų darbe, skaičiumi. Atsižvelgiant į šį skaičių (t. y. 1) ir remiantis Metodikos 9.1 punkte pateikta formule, buvo apskaičiuotas pareiškėjo rizikingumo balas (taip pat 1). Atsižvelgiant į šį balą ir vadovaujantis Metodikos 9.2 punkte pateikta formule, buvo apskaičiuotas pareiškėjo rizikingumo koeficientas (0,1), kuris tiesiogiai lėmė pareiškėjo priskyrimą antrajai įmokos tarifo grupei. Metodikos 7 punkte numatyta, kad nustatant trečiąjį draudėjų rizikingumo rodiklį, atsižvelgiama tik į tuos nelaimingus atsitikimus, kurie buvo pripažinti draudiminiu įvykiu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2013 m. rugpjūčio 26 d. įvykęs sunkus nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudiminiu įvykiu (Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. 6-15-2057). Konstatuotina, kad pareiškėjo priskyrimą antrajai įmokos tarifų grupei lėmė būtent tai, kad draudiminiu įvykiu pripažinto sunkaus nelaimingo atsitikimo darbe metu nukentėjo vienas pareiškėjo darbuotojas (apdraustasis).

Metodikos 7 punkte nurodyta, kokie nelaimingi atsitikimai draudėjų rizikingumo rodikliams neturi įtakos, t. y. lengvi nelaimingi atsitikimai darbe, lėtinės profesinės ligos, nelaimingi atsitikimai, įvykę pakeliui į darbą ar iš darbo, nelaimingi atsitikimai darbe, įvykę dėl trečiųjų asmenų kaltės, taip pat Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – Darbuotojų saugos įstatymas) 46 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais.

Pareiškėjas, kaip minėta, savo skunde nurodė, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ne dėl pareiškėjo kaltės. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas vertino, kad tokiu atveju nelaimingas atsitikimas yra įvykęs dėl trečiųjų asmenų kaltės.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 27 d. pranešė Darbo inspekcijai apie tai, kad 2013 m. rugpjūčio 26 d. 6 val. 10 min. pareiškėjo darbuotojas, dirbdamas darbo naudotojo sandėlyje susilaužė koją. Darbo inspekcija atliko nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą ir akte konstatavo, kad viena nelaimingo atsitikimo priežasčių yra saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas. Pareiškėjo atstovas advokatas Tomas Bagdanskis teismo posėdžio metu nurodė, kad su tokia Darbo inspekcijos išvada pareiškėjas nesutinka, nepaisant to, kad teisės aktų nustatyta tvarka jos neginčijo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo (toliau – Įdarbinimo įstatymas) 5 straipsnio nuostatas, pareiškėjas privalo įsitikinti, kad siunčiami dirbti laikinieji darbuotojai dirbs darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis darbo sąlygomis, kurias laikiniesiems darbuotojams privalo užtikrinti laikinojo darbo naudotojai. Pareiškėjo manymu, jis tinkamai vykdė savo pareigas, nustatytas teisės aktuose. Pareiškėjo atstovas advokatas Tomas Bagdanskis teismo posėdžio metu, be kita ko, nurodė, kad, pareiškėjo manymu, darbo naudotojas savo pareigas taip pat vykdė tinkamai, t. y. užtikrino, kad darbuotojas dirbtų darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis darbo sąlygomis.

Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įdarbinimo įmonė, siekdama įgyvendinti darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, privalo įsitikinti, kad siunčiami dirbti laikinieji darbuotojai dirbs darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis darbo sąlygomis. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas tinkamai įvykdė šią savo pareigą. Pažymėtina, kad Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnis yra skirtas sureglamentuoti laikinojo darbuotojo, įdarbinimo įmonės ir darbo naudotojo tarpusavio teises ir pareigas, tačiau pagrindinis teisės aktas, kuriame yra nustatytos darbdavio pareigos, susijusios su darbuotojų sauga ir sveikata darbe yra Darbuotojų saugos įstatymas. Darbdavio pareigų gana ilgas, tačiau nebaigtinis sąrašas yra pateikiamas šio įstatymo 25 straipsnyje, t. y. darbuotojas: 1) imasi priemonių, kad įmonės statiniai, kuriuose įrengtos darbo vietos, pačios darbo vietos, darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus; 2) organizuoja arba paveda darbdavio įgaliotam asmeniui organizuoti profesinės rizikos vertinimą ir tuo pagrindu įvertina (nustato) faktinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje, padaliniuose ir atskirose darbo vietose. Nustačius, kad darbuotojų saugos ir sveikatos būklė neatitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, darbdaviui atstovaujantis asmuo organizuoja reikiamų priemonių parengimą ir įgyvendinimą; 3) pagal darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje sprendžia, kokias kolektyvines saugos priemones naudoti, organizuoja kolektyvinių apsaugos priemonių įrengimą ir, jeigu jos nepakankamai apsaugo darbuotojus nuo rizikos, darbuotojus aprūpina asmeninėmis apsaugos priemonėmis, organizuoja tokių priemonių patikrinimus, aprūpina darbuotojus saugiomis darbo priemonėmis, diegia saugius darbo bei technologijos procesus, darboviečių vietose, kur galima rizika, įrengia saugos ženklus, įrengia buities, sanitarines ir asmens higienos patalpas; 4) užtikrina, kad darbuotojai įsidarbindami ir darbo metu įmonėje gautų išsamią informaciją apie darbuotojų saugos ir sveikatos organizavimą įmonėje, apie esamą ar galimą profesinę riziką, parengtas priemones rizikai šalinti ir (ar) mažinti, apie paskirtus darbuotojus, atsakingus už pirmosios pagalbos suteikimą, gelbėjimo darbų organizavimą, darbuotojų evakavimą galimų avarijų, stichinių nelaimių ar gaisrų atvejais, ir apie gaisrų gesinimo bei evakavimo priemones, taip pat informaciją apie Valstybinės darbo inspekcijos atlikto įmonės inspektavimo rezultatus; 5) tvirtina darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, pareigybių aprašymus, vykdo kolektyvinės sutarties įsipareigojimus dėl darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo; 6) organizuoja arba paveda darbdavio įgaliotam asmeniui organizuoti darbuotojų instruktavimą užtikrinant, kad darbuotojai būtų instruktuojami priimant į darbą, perkeliant į kitą darbą, pakeitus darbo organizavimą, pradėjus naudoti naujas ar modernizuotas darbo priemones, pradėjus naudoti naujas technologijas, pakeitus ar priėmus naujus darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus. Nustato darbuotojų mokymo ir žinių iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities tikrinimo tvarką; 7) sudaro sąlygas šio įstatymo 12 ir 13 straipsniuose numatytų įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos, darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto veiklai; 8) užtikrina Darbo kodekso ir kitų norminių teisės aktų nustatytą darbuotojų darbo ir poilsio laiką, organizuoja darbuotojų dirbto darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymą; 9) organizuoja arba paveda darbdavio įgaliotam asmeniui organizuoti privalomus darbuotojų sveikatos patikrinimus. Sudaro darbuotojams sąlygas pasitikrinti sveikatą darbuotojų darbo laiku; 10) perkelia darbuotojus (jų sutikimu) į kitą darbą, atsižvelgdamas į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos arba sveikatos priežiūros įstaigos, 11) užtikrina, kad darbuotojų saugos ir sveikatos specialistai, darbuotojų saugos ir sveikatos tarnyba, darbdavio įgaliotas asmuo, atliekantis darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas, fiziniai ar juridiniai asmenys, atliekantys darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas ar jų dalį, gautų informaciją apie darbuotojų priėmimą dirbti, kuri reikalinga tinkamai organizuoti darbuotojų saugos ir sveikatos prevencines priemones, skirtas visiems darbuotojams; 12) vadovaudamasis Vyriausybės patvirtintais Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatais, Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais, pats praneša arba paveda darbdavio įgaliotam asmeniui pranešti apie nelaimingus atsitikimus darbe, profesines ligas atitinkamoms valstybės institucijoms, sudaro sąlygas tirti nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas; 13) kontroliuoja, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, įmonėje nustatyta tvarka nušalina nuo darbo darbuotojus, kurie nesilaiko darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų; 14) Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų bei Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų nustatyta tvarka organizuoja arba paveda darbdavio įgaliotam asmeniui organizuoti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų registravimą; 15) sudaro arba paveda darbdavio įgaliotam asmeniui sudaryti nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesinėmis ligomis, dėl kurių darbuotojas neteko darbingumo ilgiau kaip 3 darbo dienoms, sąrašus, registruoja incidentus; 16) atlieka kitas pareigas ir įgyvendina reikiamas priemones, sudarydamas darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas.

Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad darbo naudotojas privalo laikiniesiems darbuotojams užtikrinti tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas. Pagal Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, darbo naudotojas laikinajam darbuotojui leidžia pradėti dirbti tik tada, kai laikinasis darbuotojas yra informuotas apie esamus ir galimus rizikos veiksnius ir apsisaugojimo nuo jų priemonių panaudojimą, instruktuotas saugiai dirbti konkrečioje darbo vietoje, nepaisant to, kad įdarbinimo įmonėje buvo nustatyta tvarka instruktuotas ir apmokytas saugiai dirbti. Darbo naudotojas laikiniesiems darbuotojams privalo suteikti informaciją apie paskirtus darbuotojus, atsakingus už pirmosios pagalbos suteikimą, taip pat jie turi būti supažindinti su evakavimo planais. Pagal Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, darbo naudotojas privalo iki darbo pradžios pasirašytinai supažindinti laikinąjį darbuotoją su darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais jo darbą darbo naudotojui reglamentuojančiais teisės aktais, taip pat su taikomais darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimais. Iš šių Įdarbinimo įstatymo nuostatų matyti, kad dalis darbdavio pareigų, nustatytų Darbuotojų saugos įstatymo 25 straipsnyje, yra perkeltos darbo naudotojui, tačiau Įdarbinimo įstatymo 5 straipsniu jokiu būdu nėra paneigiamos visos kitos Darbuotojų saugos įstatymo 25 straipsnyje nustatytos ir pagal Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnį darbo naudotojui neperkeltos darbdavio pareigos.

Darbuotojų saugos įstatymo (redakcija, galiojusi nelaimingo atsitikimo metu) 25 straipsnio 1 dalies 13 punkte įtvirtinta darbdavio pareiga kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų (būtent šio reikalavimo pažeidimas buvo konstatuotas Darbo inspekcijos akte). Pagal Įdarbinimo įstatymo 2 straipsnio 3 punkte pateikiamą laikinojo darbo naudotojo sąvoką, laikinieji darbuotojai dirba prižiūrint ir vadovaujant darbo naudotojams, tačiau Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnis yra specialioji teisės norma, susijusi su darbdavio ir darbo naudotojo pareigomis būtent darbų saugos srityje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas darbdaviui imperatyviai nustatytos pareigos kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, Įdarbinimo įstatymu darbo naudotojui neperleido. Ši pareiga pagal Darbuotojų saugos įstatymą priklauso darbdaviui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 28 d. laikinojo įdarbinimo sutartimi pareiškėjas (ankstesniu pavadinimu – UAB „Starjobs“) ir darbo naudotojas susitarė, kad darbo naudotojo viena iš pareigų darbų saugos srityje yra pareiga kontroliuoti, kad laikinieji darbuotojai laikytųsi sveiko ir saugaus darbo tvarkos, o tokios tvarkos nesilaikantį laikinąjį darbuotoją nedelsiant šalinti nuo pareigų ir pranešti įdarbinimo įmonei. Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojų kontrolės darbų saugos srityje pareiga pagal Darbuotojų saugos įstatymą priklauso darbuotojui, negalima situacija, kad toks darbdaviui įstatymu imperatyviai nustatytas reikalavimas būtų perkeltas kitam subjektui pagal atskirą susitarimą. Darytina išvada, kad tokia pareiškėjo ir darbo naudotojo susitarimo nuostata gali būti vertinama tik kaip papildoma darbo naudotojo pareiga, o ne kaip paneigianti pareiškėjo įstatymines pareigas.

Bylos duomenimis (pagal pareiškėjo darbuotojo L. M. 2013 m. rugsėjo 5 d. paaiškinimą) taip pat nustatyta, kad pareiškėjo darbuotojo pasikartojantys neatsargūs ir neatsakingi veiksmai darbo metu buvo žinomi ir kitiems (tame tarpe ir pareiškėjo) darbuotojams. Teisėjų kolegija sutinka su Darbo inspekcijos akte padaryta išvada, kad pareiškėjo vidinės kontrolės nepakankamumas buvo viena iš priežasčių, lėmusių sunkų nelaimingą atsitikimą darbe. Taigi, pareiškėjo skundo argumentas, susijęs su tuo, kad pareiškėjas tinkamai vykdė savo kaip darbdavio pareigas, atmetamas kaip nepagrįstas. Atitinkamai, atmetamas kaip nepagrįstas pareiškėjo skundo argumentas, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl trečiųjų asmenų kaltės.

Kaip minėta, draudėjų rizikingumo rodikliams neturi įtakos nelaimingi atsitikimai, įvykę Darbuotojų saugos įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais.

Darbuotojų saugos įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbdavys neatsako už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimą arba atsakomybė už tai gali būti sumažinta, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe ar profesinę ligą nustatoma, kad tai įvyko susiklosčius neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo negalėjo kontroliuoti, arba dėl atsitikimų, kurių padarinių nebuvo galima išvengti, nors ir buvo naudojamos visos reikiamos priemonės.

Pareiškėjo atstovas advokatas Tomas Bagdanskis teismo posėdžio metu nurodė, kad turėjo būti remiamasi šia teisės norma, nes nelaimingas atsitikimas buvo toks, kurio padarinių nebuvo galima išvengti, nors ir buvo naudojamos visos reikiamos priemonės. Šis pareiškėjo atstovo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuotas pareiškėjo darbuotojų kontrolės trūkumas, iš dalies įtakojęs nelaimingą atsitikimą, kurio metu pareiškėjo darbuotojas patyrė sunkią traumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo UAB „Biuro“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.