- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-01
- Bylos Nr.
- eA-292-525/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00709-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Biuro“
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei, „Švyturys – Utenos alus“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biuro“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biuro“ skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „Švyturys – Utenos alus“ dėl nutarimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Biuro“ (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. sausio 30 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos (toliau – ir Taryba) 2014 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 11-2 (toliau – ir Nutarimas) dalį dėl pareiškėjo priskyrimo antrajai nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos (toliau – ir Įmoka) tarifo grupei, kurios tarifas – 0,37 proc.
Pareiškėjas skunde nurodė teikiantis laikinojo įdarbinimo paslaugas. Pareiškėjo darbuotojas D. C., 2013 m. rugpjūčio 26 d. dirbdamas pas laikinojo darbo naudotoją UAB „Švyturys – Utenos alus“ (toliau – ir darbo naudotojas), darbo metu susilaužė koją. Pareiškėjo teigimu, darbuotojas buvo pareiškėjo apmokytas dirbti, atestuotas, stažuotės metu pas darbo naudotoją buvo įvertinti jo praktiniai gebėjimai, pareiškėjas aprūpino darbuotoją tinkamomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis ir jam buvo leista savarankiškai dirbti. Laikinojo įdarbinimo atveju už darbuotojų saugą ir sveikatą atsako laikinojo darbo naudotojas. Pareiškėjas paaiškino, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl paties darbuotojo kaltės. Pareiškėjo nuomone, nelaimingas atsitikimas, įvykęs ne dėl pareiškėjo kaltės, neatspindėjo jo darbuotojų saugos ir sveikatos būklės, todėl neturėjo įtakoti jo priskyrimo antrajai Įmokų tarifų grupei. Pareiškėjas tvirtino buvęs įsitikinęs, jog darbuotojui D. C., siunčiamam dirbti pas darbo naudotoją, bus užtikrintos saugios darbo sąlygos, t. y. jis dirbs darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis darbo sąlygomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė nepritariantis Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) išvadai dėl nepakankamos vidinės kontrolės. Nelaimingas atsitikimas įvyko dėl trečiojo asmens, kuriuo galėtų būti laikomas tiek darbuotojas, tiek darbo naudotojas, kaltės. Pareiškėjas paaiškino, kad prie kiekvieno darbuotojo pastatyti prižiūrėtoją neįmanoma.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Taryba paaiškino, kad draudėjai atitinkamai Įmokos tarifo grupei priskiriami pagal jų darbuotojų saugos ir sveikatos būklės rodiklius, kurie apskaičiuojami naudojantis atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) duomenimis ir Inspekcijos pateikta informacija. Priskiriant pareiškėją 2015 metams atitinkamai Įmokos tarifo grupei, buvo vertinami 2011–2013 m. rodikliai. Pasiūlymus dėl draudėjų priskyrimo atitinkamai Įmokos tarifo grupei teikia Valdyba, o Taryba tik tvirtina Valdybos pateiktus draudėjų sąrašus. Taryba nurodė, kad tokį pasiūlymą pareiškėjo atžvilgiu iš Valdybos gavo 2014 m. gruodžio 16 d., kuriam pritarė 2014 m. gruodžio 18 d. vykusio posėdžio metu. Taryba pažymėjo, kad nelaimingo atsitikimo darbe priežastis, darbo priemonių ir darbo sąlygų, darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų pažeidimus tiria ir nustato Inspekcija.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu Taryba nurodė, kad nelaimingo atsitikimo metu dėl savo kaltės nukentėjęs darbuotojas nelaikomas trečiuoju asmeniu, todėl, net jei nelaimingas atsitikimas būtų įvykęs tik dėl darbuotojo kaltės, su trečiuoju asmeniu susijusi išimtis vis tiek nebūtų taikoma. Trečiuoju asmeniu galėtų būti laikomas kažkas, kas visai nesusijęs nei su darbdaviu (pareiškėju), nei su darbuotoju. Darbdavio kaltės elementas buvo nesvarbus, nes Įmokos tarifo laikinam pakėlimui pakanka objektyvios aplinkybės, kad darbdavio darbuotojui įvyko nelaimingas atsitikimas darbe. Taryba nesutiko, kad laikinojo įdarbinimo atveju įdarbinanti įmonė nebuvo atsakinga už darbuotojų darbo saugą.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Valdyba paaiškino, kad skaičiavimai dėl draudėjų priskyrimo tam tikrai Įmokos tarifų grupei atliekami automatiniu būdu, apjungiant Valdybos ir Inspekcijos pateiktas duomenų bazes. Priskiriant pareiškėją antrajai Įmokų tarifų grupei, buvo vertinta tai, kad pareiškėjo darbo priemonių ir darbo sąlygų neatitikimo teisės aktams 2013 m. nustatyta nebuvo (Inspekcijos duomenimis), tokie pažeidimai laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. taip pat nenustatyti, 2013 m. nebuvo įvykę sunkūs ir (ar) mirtini nelaimingi atsitikimai darbe, dirbant pavojingus darbus (Inspekcijos duomenimis), 2013 m. vienas pareiškėjo apdraustasis nukentėjo nuo sunkaus nelaimingo atsitikimo darbe (pagrindas – Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimas dėl darbuotojo nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu), pareiškėjo vidutinis 2011–2013 m. apdraustų asmenų skaičius – 1263 (Valdybos informacinės sistemos duomenimis). Remiantis šia informacija, pagal Draudėjų priskyrimo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos tarifų grupėms metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 1368 (toliau – ir Metodika), 9.1 punkte nustatytą formulę, pareiškėjui buvo apskaičiuotas rizikingumo balas 2015 metams – 1, o 2015 metams apskaičiuotas pareiškėjo rizikingumo koeficientas – 0,1. Kadangi pareiškėjo rizikingumo koeficientas 2015 metams buvo mažesnis už visų draudėjų, kuriems buvo apskaičiuotas rizikingumo koeficientas, rizikingumo koeficientų reikšmių medianą, kuri 2015 metams buvo 1,93, tai pareiškėjas pateko į antrąją įmokos tarifo grupę. Valdyba taip pat paaiškino, kad, jeigu Inspekcija Valdybai būtų pateikusi informaciją, jog sunkus nelaimingas atsitikimas darbe 2013 m. rugpjūčio 26 d. įvyko dėl trečiųjų asmenų kaltės, tai šis nelaimingas atsitikimas nebūtų turėjęs įtakos pareiškėjo rizikingumo rodiklių skaičiavimui ir pareiškėjas būtų buvęs priskirtas pirmajai įmokos tarifo grupei, kurios įmokos tarifas – 0,18 proc.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu Valdyba pateikė teismui Valdybos 2015 m. vasario 18 d. raštą Inspekcijai ir Inspekcijos 2015 m. vasario 24 d. atsakymą, kuriame atmetama prielaida, jog nelaimingas atsitikimas įvyko dėl trečiųjų asmenų kaltės.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Inspekcija nurodė, jog 2013 m. rugpjūčio 26 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe buvo ištirtas ir 2013 m. rugsėjo 26 d. buvo surašytas nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 1 (toliau – ir Aktas), kuriame pagrindinėmis nelaimingo atsitikimo darbe priežastimis buvo nurodyta tai, kad darbuotojas nesilaikė jam nustatytų saugos ir sveikatos reikalavimų, o darbdavys (pareiškėjas) ir darbo naudotojas (UAB „Švyturys – Utenos alus“) netinkamai atliko savo pareigas, t. y. nepakankamai kontroliavo, kaip darbuotojas laikėsi saugos ir sveikatos reikalavimų. Inspekcija pažymėjo, kad nelaimingo atsitikimo tyrime dalyvavo tiek pareiškėjo, tiek ir darbo naudotojo atstovai, o Inspekcijos parengtos tyrimo išvados (Aktas) nebuvo apskųstos nei Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui, nei teismui, todėl buvo įsigaliojusios. Inspekcijos nuomone, darbuotojo D. C. veiksmai tiesiogiai įtakojo nelaimingą atsitikimą, todėl prielaida, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl trečiųjų asmenų kaltės, atmestina. Darbuotojas negali būti laikomas trečiuoju asmeniu, nes jį ir pareiškėją nelaimingo atsitikimo metu siejo darbiniai teisiniai santykiai, darbuotojas buvo tiesioginis šio santykio dalyvis. Inspekcija taip pat teigė, kad darbo naudotojas darbdavio statuso neįgijo, todėl aktas buvo surašytas pareiškėjui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje Inspekcija nurodė, kad nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadose buvo konstatuota, jog tiek pareiškėjas, tiek ir darbo naudotojas pažeidė imperatyvų reikalavimą kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi saugos darbe taisyklių. Nelaimingo atsitikimo tyrimo metu buvo nustatyta, kad darbuotojas saugos darbe reikalavimus pažeidė ne pirmą kartą. Inspekcija pažymėjo, kad darbo naudotojas prisideda prie darbuotojų darbų saugos (atsako už saugios darbo aplinkos užtikrinimą), tačiau visų darbdavio pareigų neperima.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Švyturys – Utenos alus“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą.
Darbo naudotojas atsiliepime nenurodė, sutinka ar nesutinka su pareiškėjo skundu. Darbo naudotojo nuomone, nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl paties darbuotojo kaltės.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Biuro“ skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjui priskirtą Įmokos tarifo dydį įtakojo iš esmės tik vienas rodiklis – nelaimingų atsitikimų darbe sunkumas ir dėl šių įvykių nukentėjusių apdraustųjų skaičius (Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Draudimo įstatymas) 29 str. 1 d. 3 p.). Pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytas vienas sunkus nelaimingas atsitikimas darbe, dėl kurio nukentėjo vienas apdraustasis.
Teismas pažymėjo, kad nelaimingas atsitikimas per se (savaime) neatspindi pareiškėjo darbuotojų saugos ir sveikatos būklės. Pareiškėjo darbuotojų saugos ir sveikatos būklę atspindintis draudėjų rizikingumo rodiklis iš esmės yra siejamas su apdraustųjų, nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų darbe, skaičiumi. Atsižvelgiant į šį skaičių (t. y. 1) ir remiantis Metodikos 9.1 punkte pateikta formule, buvo apskaičiuotas pareiškėjo rizikingumo balas (taip pat 1). Atsižvelgiant į šį balą ir vadovaujantis Metodikos 9.2 punkte pateikta formule, buvo apskaičiuotas pareiškėjo rizikingumo koeficientas (t. y. 0,1), kuris tiesiogiai lėmė pareiškėjo priskyrimą antrajai Įmokos tarifo grupei. Metodikos 7 punkte numatyta, kad, nustatant Draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą draudėjų rizikingumo rodiklį, atsižvelgiama tik į tuos nelaimingus atsitikimus, kurie buvo pripažinti draudiminiu įvykiu. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad 2013 m. rugpjūčio 26 d. įvykęs sunkus nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudiminiu įvykiu (Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. 6-15-2057). Konstatuotina, kad pareiškėjo priskyrimą antrajai Įmokos tarifų grupei lėmė būtent tai, kad draudiminiu įvykiu pripažinto sunkaus nelaimingo atsitikimo darbe metu nukentėjo vienas pareiškėjo darbuotojas (apdraustasis).
Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 27 d. pranešė Inspekcijai apie tai, jog 2013 m. rugpjūčio 26 d. 6 val. 10 min. pareiškėjo darbuotojas, dirbdamas darbo naudotojo sandėlyje, susilaužė koją. Inspekcija atliko nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą ir Akte konstatavo, kad viena nelaimingo atsitikimo priežasčių – saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas. Pareiškėjas nurodė nesutinkantis su tokia Inspekcijos išvada, nepaisant to, kad teisės aktų nustatyta tvarka jos neginčijo. Pareiškėjas skunde pabrėžė, kad, pagal Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo (toliau – ir Įdarbinimo įstatymas) 5 straipsnio nuostatas, pareiškėjas privalo įsitikinti, kad siunčiami dirbti laikinieji darbuotojai dirbs darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis darbo sąlygomis, kurias laikiniesiems darbuotojams privalo užtikrinti laikinojo darbo naudotojai. Pareiškėjo nuomone, jis tinkamai vykdė savo pareigas, nustatytas teisės aktuose. Pareiškėjas teigė, kad darbo naudotojas savo pareigas taip pat vykdė tinkamai, t. y. užtikrino, kad darbuotojas dirbtų darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis darbo sąlygomis.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo dėl to, jog pareiškėjas tinkamai įvykdė šią savo pareigą, tačiau Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnis yra skirtas sureglamentuoti laikinojo darbuotojo, įdarbinimo įmonės ir darbo naudotojo tarpusavio teises ir pareigas, o pagrindinis teisės aktas, kuriame yra nustatytos darbdavio pareigos, susijusios su darbuotojų sauga ir sveikata darbe yra Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (toliau – ir Darbuotojų saugos įstatymas). Dalis darbdavio pareigų, nustatytų Darbuotojų saugos įstatymo 25 straipsnyje, yra perkeltos darbo naudotojui, tačiau Įdarbinimo įstatymo 5 straipsniu jokiu būdu nėra paneigiamos visos kitos Darbuotojų saugos įstatymo 25 straipsnyje nustatytos ir pagal Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnį darbo naudotojui neperkeltos darbdavio pareigos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pastebėjo, jog 2011 m. gruodžio 28 d. laikinojo įdarbinimo sutartimi pareiškėjas (ankstesniu pavadinimu – UAB „Starjobs“) ir darbo naudotojas susitarė, kad darbo naudotojo viena iš pareigų darbų saugos srityje buvo pareiga kontroliuoti, kad laikinieji darbuotojai laikytųsi sveiko ir saugaus darbo tvarkos, o tokios tvarkos nesilaikantį laikinąjį darbuotoją nedelsiant šalinti nuo pareigų ir pranešti įdarbinimo įmonei. Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojų kontrolės darbų saugos srityje pareiga pagal Darbuotojų saugos įstatymą priklauso darbdaviui, negalima situacija, kad toks darbdaviui įstatymu imperatyviai nustatytas reikalavimas būtų perkeltas kitam subjektui pagal atskirą susitarimą. Darytina išvada, kad tokia pareiškėjo ir darbo naudotojo susitarimo nuostata gali būti vertinama tik kaip papildoma darbo naudotojo pareiga, o ne kaip paneigianti pareiškėjo įstatymines pareigas.
Teismas, remdamasis pareiškėjo darbuotojo L. M. 2013 m. rugsėjo 5 d. paaiškinimu, akcentavo, kad pareiškėjo darbuotojo pasikartojantys neatsargūs ir neatsakingi veiksmai darbo metu buvo žinomi ir kitiems (tame tarpe ir pareiškėjo) darbuotojams. Įvertinęs tai, teismas sutiko su Inspekcijos Akte padaryta išvada, kad pareiškėjo vidinės kontrolės nepakankamumas buvo viena iš priežasčių, lėmusių sunkų nelaimingą atsitikimą darbe. Taigi, pareiškėjo argumentas, susijęs su tuo, kad jis tinkamai vykdė savo kaip darbdavio pareigas, atmestas. Atitinkamai atmestas ir pareiškėjo argumentas, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl trečiųjų asmenų kaltės.
Teismas taip pat nesutiko su skundo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti remtasi Darbuotojų saugos įstatymo 46 straipsnio 2 dalimi, nes, pareiškėjo vertinimu, nelaimingas atsitikimas buvo toks, kurio padarinių nebuvo galima išvengti, nors ir buvo naudojamos visos reikiamos priemonės. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju buvo konstatuotas pareiškėjo darbuotojų kontrolės trūkumas, iš dalies įtakojęs nelaimingą atsitikimą, kurio metu pareiškėjo darbuotojas patyrė sunkią traumą, todėl šis pareiškėjo argumentas buvo nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas UAB „Biuro“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį panaikinti ir visiškai tenkinti jo skundą.
Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai taikė ir aiškino Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnio ir Darbuotojų saugos įstatymo nuostatas. Teismas neatsižvelgė ir į pareiškėjo teikiamų paslaugų specifiką bei ignoravo specialiąsias Įdarbinimo įstatymo bei laikinojo įdarbinimo sutarties, sudarytos tarp pareiškėjo ir laikinojo darbo naudotojo, nuostatas. Laikinuosius darbuotojus, šiems dirbant laikinojo darbo naudotojo naudai, kontroliuoja laikinojo darbo naudotojas. Įvertinus tai, kad Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostata yra specialioji Darbuotojų saugos įstatymo nuostatų atžvilgiu, darytina išvada, kad būtent darbo naudotojas, kaip faktinis darbdavys, privalo laikiniesiems darbuotojams užtikrinti tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas. Be to, teismas netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus dėl aplinkybės, kad laikinojo darbo naudotojas ėmėsi visų įstatyme nustatytų privalomų priemonių nelaimingam atsitikimui išvengti. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui, jo administracijai ar įgaliotiems pareigūnams apie neatsargius darbuotojo veiksmus dirbant darbo naudotojui buvo žinoma. Pareiškėjo vertinimu, darbuotojo neatsargus elgesys buvo epizodinis, apie jį buvo žinoma tik keliems darbuotojams, kurie apie tai neinformavo nei pareiškėjo, nei darbo naudotojo. Pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokių jo neteisėtų veiksmų, kadangi nelaimingas atsitikimas įvyko susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms, kurių nei pareiškėjas, nei laikinojo darbo naudotojas objektyviai negalėjo kontroliuoti. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Darbo saugos įstatyme nėra nurodyta, kad darbdavys, net ir žinodamas apie drausmės pažeidimus, drausminę nuobaudą privalo skirti, t. y. drausminės nuobaudos skyrimas yra teisė, bet ne pareiga, todėl aplinkybė, jog darbuotojui už neatsargų elgesį nebuvo skirta drausminė nuobauda, negali būti pripažinto pareiškėjo ir (arba) darbo naudotojo neteisėtais veiksmais. Pareiškėjui taip pat nebuvo aišku, kokią konkrečią pareigą jis ir (arba) darbo naudotojas pažeidė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 7 d. pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip šalims suteikiant galimybės pateikti paaiškinimus tiek dėl bylos faktinių aplinkybių, tiek dėl šių faktinių aplinkybių teisinio vertinimo bei aiškinimo. Be to, pareiškėjo nuomone, tik į posėdį iškvietus ginčo šalis ir galbūt apklausus liudytoją – patį darbuotoją D. C., – gali būti tinkamai nustatytos bylos faktinės aplinkybės.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.
Taryba paaiškino, kad informaciją apie 2013 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjo darbuotojui D. C. įvykusį sunkų nelaimingą atsitikimą darbe Valdybai pateikė Inspekcija. Inspekcija Valdybai nepateikė duomenų, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko neįprastomis ar nenumatytomis aplinkybėmis, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo negalėjo kontroliuoti, arba dėl nelaimingų atsitikimų, kurių padarinių nebuvo galima išvengti, nors ir buvo naudojamos visos reikiamos priemonės, todėl Inspekcijos nurodytas pareiškėjo darbuotojui įvykęs sunkus nelaimingas atsitikimas darbe pateko į vertinamų rodiklių sąrašą. Taryba teigia nevertinanti konkretaus nelaimingo atsitikimo darbe įvykio aplinkybių ir dėl jų nepasisakanti. Taryba atkreipia dėmesį į tai, kad Inspekcija 2015 m. vasario 24 d. atsakymu Valdybai nurodė, kad nelaimingas atsitikimas kilo dėl paties darbuotojo, o ne trečiųjų asmenų, kaltės; šiuo atveju nelaimingą atsitikimą darbe lėmė pareiškėjo darbuotojo veiksmai, todėl pareiškėjui neturėtų būti taikomas Metodikos 7 punktas. Taigi, Taryba negalėjo kitaip apskaičiuoti rodiklių.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.
Valdyba pabrėžia, kad nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo sužalotas D. C., nepateko į Inspekcijos duomenų teikimo sutarties 1.1.4 punkte nurodytą sąrašą, pagal kurį nelaimingi atsitikimai darbe ar ūmios profesinės ligos yra nevertinamos apskaičiuojant draudėjo rizikingumo koeficientą, todėl pareiškėjo darbuotojui įvykęs 2013 m. rugpjūčio 26 d. sunkus nelaimingas atsitikimas darbe pateko į vertinamų rodiklių sąrašą, pagal kuriuos pareiškėjas 2015 m. buvo priskirtas antrajai Įmokos tarifo grupei. Nelaimingo atsitikimo darbe priežastis ir teisės aktų pažeidimus tiria ir nustato Inspekcija, kuri pateikia reikalingą informaciją Valdybai, o Valdyba nevertina konkretaus nelaimingo atsitikimo darbe įvykio aplinkybių ir dėl jų nepasisako.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.
Inspekcija nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo metu buvo nustatyti ir priežastimis įvardyti paties darbuotojo D. C., jo darbdavio (pareiškėjo) ir darbo naudotojo padaryti darbų saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai, Inspekcija neturėjo pagrindo konstatuoti, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl trečiųjų asmenų kaltės. Inspekcija pabrėžia, kad Įdarbinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi įtvirtinama tik papildoma laikinojo įdarbinimo įmonės kaip darbdavio pareiga, bet ne eliminuojamos visos jai kaip darbdaviui nustatytos pareigos darbuotojų saugos ir sveikatos srityje. Inspekcija teigia, kad laikinojo įdarbinimo įmonei atsakomybė kyla ne tik už tas neįgyvendintas darbuotojų saugą ir sveikatą užtikrinančias priemones, kurias įgyvendinti privalo laikinojo darbo naudotojas. Inspekcija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Akto išvados nebuvo apskųstos teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, Inspekcijos nuomone, kai pirmąja nelaimingo atsitikimo darbe priežastimi įvardijami darbuotojo pažeisti teisės aktai, tuo pačiu suponuojami ir darbdavio kaltės elementai, nes riba, kur baigiasi darbdavio kontrolės galimybės ir prasideda darbuotojo savarankiški veiksmai, yra reliatyvi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo Tarybos sprendimo pareiškėją UAB „Biuro“ priskirti antrajai Įmokos tarifo grupei.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjas antrajai Įmokos tarifo grupei buvo priskirtas pagrįstai.
Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino laikinojo įdarbinimo santykius bei darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančias teisės normas.
Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vertindama šį pateiktą prašymą teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje A-3471-858/2016, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija įvertino administracinės bylos medžiagą, pateiktą prašymą, tai, kad proceso šalys pateikė išsamius paaiškinimus ir kad pareiškėjas nedetalizavo, kokius duomenis jis nori pateikti žodinio proceso metu ir kodėl to negali padaryti rašytine tvarka, taip pat kokias dar nenustatytas aplinkybes galėtų paaiškinti darbuotojas D. C. ir kodėl jis šių paaiškinimų negali pateikti raštu. Pažymėtina, kad proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 52 str.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, todėl ši byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija nurodo, kad, remiantis Draudimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalimi, Valdyba, vadovaudamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtinta metodika ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytais rodikliais, kasmet apskaičiuoja draudėjų darbuotojų saugos ir sveikatos būklę apibūdinančių rodiklių dydžius ir priskiria draudėjus nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos tarifų grupėms; draudėjų priskyrimą Įmokos tarifų grupėms tvirtina Taryba. Draudėjai atitinkamai Įmokos tarifo grupei priskiriami pagal darbuotojų saugos ir sveikatos būklės rodiklius, nurodytus Metodikos 5 punkte (Metodikos (2011 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 458 redakcija) 3 p.), kurie iš esmės yra analogiški nurodytiesiems Draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Remiantis Metodikos 5 punktu, draudėjai, privalantys mokėti už savo apdraustuosius Įmoką, priskiriami atitinkamai Įmokos tarifo grupei pagal jų darbuotojų saugos ir sveikatos būklę apibūdinančius rodiklius: 5.1. darbo priemonių ir darbo sąlygų neatitikimą darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytų reikalavimų; 5.2. Inspekcijos nustatytus darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų pažeidimus; 5.3. nelaimingų atsitikimų, įvykusių dirbant pavojingus darbus, skaičiaus ir pavojingus darbus dirbančių darbuotojų skaičiaus santykį (šis santykis nėra skaičiuojamas, jeigu nebus įvykę sunkių ir (ar) mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe, dirbant pavojingus darbus); 5.4. nelaimingų atsitikimų darbe sunkumą (sunkūs ir mirtini) ir dėl sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe nukentėjusių apdraustųjų skaičių: 5.4.1. apdraustųjų, nukentėjusių dėl sunkių nelaimingų atsitikimų darbe, skaičių; 5.4.2. apdraustųjų, nukentėjusių dėl mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe, skaičių; 5.5. apdraustųjų, nukentėjusių dėl ūmių profesinių ligų, skaičių. Nustatant Metodikos 5 punkte nurodytus rodiklius, naudojamasi Valdybos ir Inspekcijos pateikta informacija (Metodikos 7 p.).
Nagrinėjamu atveju Inspekcijos Utenos teritorinis skyrius 2013 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. (10)SD-12890 (II t., b. l. 5), be kitų gavėjų, Valdybai pateikė nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo medžiagą, inter alia (be kita ko) 2013 m. rugsėjo 26 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktą (II t., b. l. 6-9). Šiame akte nurodyta, kad pareiškėjo darbuotojui D. C. 2013 m. rugpjūčio 26 d., dirbant darbo naudotojo UAB „Švyturys-Utenos alus“ Utenos logistikos sandėlyje, įvyko sunkus nelaimingas atsitikimas darbe. Nelaimingo atsitikimo priežastis (17 p.) – saugos ir sveikatos norminio teisės akto (darbuotojams privalomų vykdyti instrukcijų, taisyklių ir kt.) reikalavimų pažeidimas; saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas. D. C. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudiminiu įvykiu Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 6-15-2057. Nei pareiškėjas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Švyturys-Utenos alus“ minėtų Inspekcijos ir Valdybos aktų įstatymų nustatyta tvarka neginčijo, šie aktai yra nenuginčyti ir galiojantys.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal Metodikos 7 straipsnį, lengvi nelaimingi atsitikimai darbe, lėtinės profesinės ligos, nelaimingi atsitikimai, įvykę pakeliui į darbą ar iš darbo, nelaimingi atsitikimai darbe, įvykę dėl trečiųjų asmenų kaltės, taip pat Darbuotojų saugos įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai (t. y. nelaimingi atsitikimai darbe ar profesinės ligos, įvykę susiklosčius neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo negalėjo kontroliuoti, arba atsitikimai, kurių padarinių nebuvo galima išvengti, nors ir buvo naudojamos visos reikiamos priemonės), neturi įtakos Metodikos 5.3–5.5 punktuose nurodytiems rodikliams.
Dėl pareiškėjo teiginio, jog nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl trečiųjų asmenų kaltės, teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas trečiuoju asmeniu įvardijo patį darbuotoją D. C., dėl kurio kaltės, kaip nustatė Inspekcija, įvyko nelaimingas atsitikimas – darbuotojas didesniu nei leista greičiu važiavo atbuline eiga, kas taip pat leistina tik išimtiniais atvejais, todėl nesuvaldė elektroninio vežimėlio, atsitrenkė į sieną ir susilaužė koją. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad darbuotojas nelaimingo atsitikimo darbe atveju negali būti pripažintas trečiuoju asmeniu, kadangi jį ir darbdavį sieja tiesioginiai darbo santykiai. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad Inspekcija 2013 m. rugsėjo 26 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte nustatė ne tik darbuotojo, bet ir darbdavio (pareiškėjo) kaltę. Nors šiame akte pareiškėjas nėra aiškiai įvardytas kaip kaltoji šalis (priežastimi nurodomas saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas), iš viso nelaimingo atsitikimo darbe akto turinio, aplinkybės, jog šis aktas surašytas pareiškėjui, bei atsižvelgiant į tai, kad laikinojo įdarbinimo įmonė, siųsdama darbuotoją dirbti darbo naudotojui, pastarajam neperleidžia visų Darbuotojų saugos įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintų darbdavio pareigų, darytina išvada, jog „įmone“ šiuo atveju laikytinas būtent pareiškėjas.
Dėl pareiškėjo argumento, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl Darbuotojų saugos įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokių būtent nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybių jis negalėjo numatyti. Kaip akivaizdu iš bylos duomenų, saugaus eismo sandėlyje taisyklės, įskaitant greičio apribojimus, buvo nustatytos, todėl laikytina, jog jas nustatęs darbo naudotojas, o kartu ir apie darbo naudotojo nustatytas taisykles turėjęs žinoti laikinąjį darbuotoją paskyręs pareiškėjas, numatė dėl neatsargaus elektroninio vežimėlio vairavimo galinčias kilti neigiamas pasekmes. Be to, atsižvelgiant į nustatytas kontrolės priemonės, be kita ko, sandėlyje įrengtą vaizdo stebėjimo įrangą, kuria naudodamiesi sandėlio vadovas, pamainų vadovai ir sandėlininkai iš savo kabinetų gali stebėti, kaip darbuotojai atlieka darbo užduotis (Utenos sandėlio logistikos vadovo 2013 m. rugpjūčio 27 d. paaiškinimas Inspekcijai, II t., b. l. 28-30; apeliacinis skundas, II t., b. l. 161-177), darytina išvada, jog buvo numatyta ir tai, kad darbuotojai gali nesilaikyti nustatytų saugos ir sveikatos darbe ar kitų taisyklių. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis nelaimingas atsitikimas darbe įvyko ne susiklosčius neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo negalėjo kontroliuoti. Taigi, priskiriant pareiškėją Įmokos tarifų grupei, nėra pagrindo neatsižvelgti į pareiškėjo darbuotojui įvykusį sunkų nelaimingą atsitikimą darbe.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Metodikos 8.2 punktu, draudėjai, kurių apdraustieji nukentėjo dėl sunkių ir (ar) mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe ar ūmių profesinių ligų, pagal Metodikos 9 punkte nurodytą skaičiavimo tvarką, priskiriami antrajai ar trečiajai Įmokos tarifo grupei. Pagal asmenų, nukentėjusių dėl sunkių, mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe ar ūmių profesinių ligų, per paskutinius 3 kalendorinius metus pripažintų draudiminiais įvykiais, skaičių apskaičiuojamas kiekvieno draudėjo (i) rizikingumo balas Bi. Skaičiuojant draudėjo rizikingumo balą, asmenų, nukentėjusių dėl mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe, skaičius dauginamas iš 5. Taip pat vertinamas sunkių, mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe ir ūmių profesinių ligų senumas – paskutinių vertinamų kalendorinių metų įvykiai įvertinami visu dydžiu, o ankstesnių metų reikšmės atitinkamai sumažinamos, dauginant atitinkamai iš dydžių – 0,75 ir 0,5. Rizikingumo balas apskaičiuojamas pagal šią formulę: Bi = (St-1+5×Mt-1) + 0,75×(St-2+5×Mt-2) + 0,5×(St-3+5×Mt-3) (Metodikos 9.1 p.). Tuo tarpu draudėjo rizikingumo koeficientas Ki apskaičiuojamas pagal šią formulę: Ki = (Bi + (Bi*Pt-1) / (Dt-1+ Dt-2+ Dt-3) / 3) × 100 (Metodikos 9.2 p.).
Teisėjų kolegija, patikrinusi Valdybos atliktus skaičiavimus, nustatė, kad jie buvo atlikti teisingai. Aplinkybės, kad pagal pareiškėjo atžvilgiu nustatytą vieną sunkų nelaimingą atsitikimą darbe apskaičiuotas rizikingumo koeficientas lygus 0,1, neginčijo ir pareiškėjas. Vadinasi, atmetus pareiškėjo teiginius, jog, priskiriant jį Įmokos tarifo grupei, buvo nepagrįstai atsižvelgta į pareiškėjo darbuotojui D. C. įvykusį nelaimingą atsitikimą, teisėjų kolegija negali pripažinti, jog pareiškėjas antrajai Įmokos grupei buvo priskirtas nepagrįstai. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad Tarybos 2014 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 11-2 dalis dėl pareiškėjo priskyrimo antrajai nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos tarifo grupei, kurios tarifas – 0,37 proc., yra teisėtas ir pagrįstas.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biuro“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.