Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos ir Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. D. ir Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo L. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme penkeriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams ir aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Lietuvos apeliacinio teismo pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausme, ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė devyniolikai metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2016 m. gruodžio 22 d.

Į bausmės laiką įskaityta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu įskaityta atlikta bausmė ir iki šio nuosprendžio paskelbimo atlikta bausmė.

L. D. pagal BK 232 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika turtinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. L. D. nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2015 m. rugpjūčio mėn. 31 d., būdamas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, esančioje Tulpių g. 60, Panevėžyje, veikdamas bendrininkų grupe kartu su N. J., jam diktuojant tekstą N. J., kuris parašė ir pasirašė jo (L. D.) vardu grasinantį ir pinigų reikalaujantį laišką, išsiųstą iš areštinės paštu, ant voko N. J. parašant kaip siuntėją jo (L. D.) vardą, pavardę ir adresą, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo bei kitų asmenų naudai, vertė perduoti didelės vertės turtą, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, atimti laisvę, Panevėžio apygardos teismo teisėją J. R., pervesti 5 000 eurų L. D., 4 000 eurų J. N., 6 000 eurų A. P. ir 2 000 eurų G. I. į kiekvieno asmeninę sąskaitą įkalinimo vietose, duodamas terminą iki 2015 m. rugsėjo 9 d., žodžiais: „Klausyk J. !!! žertva esi paskutinė valkata… ar tu nori tavo šeimai ar tau pačiai, kas netyčia, atsitiktų, mano svajonė yra tokia, kad įkišti tave į bagažinę, nuvežti į Panevėžio mišką, pririšti prie medžio, žertvą, pasodinti ant kelmo, surišti visą, padegti plaukus, tu padla žviegtum ir maldautum, kad nustotume kankinti, ... ir tau būtų visi rankų pirštai sulaužyti ... sukis kaip nori, kad to išvengtum, nes jei ne jis, tai pasistengs surasti žmones, kurie tai padarys, ... duodu tau dešimt dienų nuo perskaitymo, tai yra iki 9 d., nebandyk šio laiško nunešti į mentinę. Žinok valkata, jei viską padarysi gerai, tai tau čia bus pamoka. Judėk, su kiekviena diena lieka vis mažiau gyventi žiurke“.

1.1. Be to, L. D. buvo kaltinamas tuo, kad raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančią teisėją, t. y. 2015 m. rugpjūčio 31 d. iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės, esančios adresu: Tulpių g.60, Panevėžio m., išsiuntė grasinančio, žeminančio, įžeidžiančio pobūdžio, užgaulų laišką, adresuotą Panevėžio apygardos teismo teisėjai J. R., kuriame veikdamas bendrininkų grupe kartu su N. J., jam diktuojant tekstą N. J., kuris parašė ir pasirašė jo (L. D.) vardu: ,,žertva esi paskutinė valkata! Tiek kurva esi žmonėms gyvenimą sugadinus visus kiši į tą kalėjimą ilgiems metams ir pati nepamastai, kas tavęs cuka gali laukti, kai kas išeis dės į tą vietą utėle tave ir pasibaigs duskitis su kitais piderais, kurie su tavimi dirba pagalvok auka ... žinok valkata jei viską padarysi gerai tai tau čia bus pamoka už laisvės klaidas”, tokiu būdu raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančią Panevėžio apygardos teismo teisėją J. R. dėl jos veiklos.

2. Nuteistasis L. D. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

2.1. Apeliantas teigia, jog jam paskirta per griežta bausmė. Teisiamojo posėdžio metu jis paaiškino, kad rašydamas grasinančius laiškus jokių realių ketinimų neturėjo. Juos rašė dėl to, kad norėjo būti perkeltas į kitus pataisos namus, nes Alytaus pataisos namuose kiti nuteistieji verčia tai daryti arba sukčiauti. Nuteistasis taip pat nurodo, kad nuoširdžiai gailisi. Be to, prašo atsižvelgti į jo jauną amžių ir į tai, kad nurodė visas su įvykiu susijusias aplinkybes.

3. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeisti. Nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu paskirta, su Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžiui subendrinta, ir neatlikta bausmės dalimi. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie neatliktos bausmės L. D. iš dalies pridėti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir galutinę bausmę L. D. paskirti laisvės atėmimą devyniolikai metų. Bausmės laiką skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

3.1. Prokuroro nuomone, apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu L. D. paskirtą bausmę bendrindamas su kitu nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaudamasis BK 63 straipsnio taisyklėmis, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas pažymi, kad dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuris pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį ir panaikino nuosprendžio dalį, kuria L. D. bausmės buvo subendrintos vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, yra pateiktas prokuroro kasacinis skundas. Gali susidaryti tokia situacija, jog patenkinus kasacinį skundą kitoje baudžiamojoje byloje (Nr. 05-2-00312-15, Nr. 1A-645-396/2016), bus panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio dalis ir palikta galioti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio dalis (su pakeitimais ar be pakeitimų), todėl tikslinga būtų šį apeliacinį skundą nagrinėti tik tada, kai bus išnagrinėtas kitoje byloje paduotas kasacinis skundas.

3.2. Prokuroras nesutinka su Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalimi, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, L. D. paskirta subendrinta su Lietuvos apeliacinio teismo pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyniolikai metų. Be to, L. D. į bausmės laiką įskaitytas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu įskaityta atlikta bausmė ir iki šio nuosprendžio paskelbimo atlikta bausmė, todėl L. D. galutinė bausmė dar labiau sumažėjo.

3.3. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad dar ankstesniu Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžiu L. D. vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 4, 9 dalimis buvo paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 23 metams. Į bausmės laiką buvo įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nuosprendį, todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu, taikant BK 63 straipsnio 9 dalį, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas septyniolikai metų yra nepagrįsta įstatymu (dėl to paduotas kasacinis skundas).

3.4. Panevėžio apygardos teismas, priimdamas 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį, pasirinko kitokį bausmių bendrinimo būdą, nei Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžiu. Jis pasirinko būdą bendrinti bausmes vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, todėl teismo paskirta ir subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžiu bausmė yra gerokai mažesnė – laisvės atėmimas 17 metų ir 3 mėnesiams. Neabejotina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio dalis, pakeitusi Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio dalį, kelia rimtų abejonių apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumu, nes teismas, taikydamas BK 63 straipsnio nuostatas, bausmes bendrino ne su kitu nuosprendžiu paskirta bausme, kaip tai numatyta BK 63 straipsnyje, o su neatlikta bausmės dalimi. To BK 63 straipsnio taisyklės nenumato.

3.5. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad Panevėžio apygardos teismas 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžiu, taikydamas BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių nuostatas, paskyrė L. D. 23 metų subendrintą laisvės atėmimo bausmę ir į paskirtos bausmės laiką įskaitė bausmę, iš dalies atliktą pagal Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nuosprendį. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu, nesutikdamas su Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu pasirinktu bausmių pagal BK 64 straipsnį bendrinimo būdu, kai buvo paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 17 metų ir 3 mėnesiams, bei taikydamas kitą, BK 63 straipsnyje numatytą būdą, privalėjo naujai paskirtą pagal paskutinį nuosprendį 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę bendrinti su jau paskirta Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžiu 23 metų laisvės atėmimo bausme (ir paskirti didesnę bausmę nei laisvės atėmimas 23 metams), ir tik tada į bausmės laiką įskaityti iš dalies pagal kitą nuosprendį atliktą bausmę. Prokuroro nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodydamas, kad vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi bausmę bendrina su 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausmės dalimi bei į bausmės laiką įskaito 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžiu įskaitytą iš dalies atliktą bausmę pagal Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nuosprendį, ir paskirdamas galutinę laisvės atėmimo bausmę 17 metų, netinkamai taikė BK 63 straipsnį. BK 63 straipsnyje numatyta, kad bendrinant bausmes šiuo būdu būtų galima vieną bausmę bendrinti su kitos neatliktos bausmės dalimi. Šio straipsnio nuostatose nurodyta, kad turi būti bendrinamos (visiškai sudedant, iš dalies sudedant ar apimant) teismo paskirtos bausmės. Šio straipsnio nuostatos, skirtingai nei BK 64 straipsnio, nereikalauja nustatyti, kokia nuteistojo bausmės dalis liko neatlikta bausmių bendrinimo metu, kadangi pagal BK 63 straipsnio 9 dalies taisykles bendrinamos teismo paskirtos bausmės, o po to į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Prokuroras pažymi, kad BK 64 straipsnio, skirtingai nei BK 63 straipsnio, taisyklės nenumato jokio bausmių įskaitymo pagal ankstesnius nuosprendžius, todėl taikant BK 64 straipsnį svarbu nustatyti nuteistojo neatliktos bausmės dalį (nuosprendžio priėmimo dieną).

3.6. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog Panevėžio apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu taikydamas BK 64 straipsnio nuostatas, pabandė ištaisyti ankstesnių teismų nuosprendžiuose klaidingai pasirinktą (be pagrindo netaikytą) bausmių bendrinimo būdą ir dėl to neteisingai paskirtą bausmę. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad BK 63 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog taikant bausmių bendrinimo būdą, nurodytą BK 63 straipsnyje, galutinė subendrinta bausmė nuteistajam negali viršyti 20 metų laisvės atėmimo. Tuo tarpu Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžiu, taikant BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių nuostatas, L. D. buvo paskirta 23 metų subendrinta laisvės atėmimo bausmė. Panevėžio apygardos teismas, kaip to reikalauja BK 64 straipsnis, nuosprendžio paskelbimo dieną paskaičiavo, kokia yra likusi L. D. neatlikta bausmės dalis, t. y. nustatė, kad L. D. yra neatlikęs 15 metų 8 mėnesių ir 12 dienų laisvės atėmimo bausmės. Prie šios neatliktos bausmės dalies (nes ji didesnė) teismas pridėjo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį bei paskyrė galutinę 17 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Kaip teisingai pažymėta Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendyje, L. D. laisvės atėmimo bausmę atlieka nuo 2009 m. gegužės 21 d. (Kauno m. apylinkės teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutartimi paskirtas suėmimas nuo 2009 m. gegužės 21 d.). L. D. 2009 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu nuteistas terminuota laisvės atėmimo bausme, taip pat jis nuteistas 2010 m. sausio 21 d., 2010 m. vasario 17 d., 2010 m. liepos 20 d., 2010 m. rugsėjo 20 d. ir 2010 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiais terminuotomis laisvės atėmimo bausmėmis už nusikalstamas veikas, padarytas 2009 m. vasario 3 d., 2009 m. vasario 14 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. kovo 3 d., 2009 m. kovo 20 d., 2009 m. gegužės 13 d. Visos šios bausmės L. D. teisingai buvo subendrintos taikant BK 63 straipsnio nuostatas. Tačiau vėliau, L. D. pradėjus daryti nusikaltimus įkalinimo įstaigoje, teismai, priimdami nuosprendžius, turėjo bausmes bendrinti taikydami BK 64 straipsnio nuostatas. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, bausmė skiriama tada, kai nuteistasis, dar neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką. BK 64 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kai bausmė skiriama vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, subendrinta bausmė negali viršyti 25 metų laisvės atėmimo. L. D. atlikdamas jam paskirtą ir keliais nuosprendžiais subendrintą bausmę, būdamas įkalinimo įstaigoje padarė daug nusikalstamų veikų (2010-08-30, 2011-05-08, 2011-08-01, 2011-11-07, 2012-05-21, 2012-06-25, 2012-10-10, 2012-11-19, 2015-08-31), už kurias jis nuteistas 2011 m. gegužės 23 d., 2012 m. kovo 30 d., 2013 m. spalio 18 d., 2014 m. birželio 10 d., 2014 m. spalio 2 d., 2016 m. balandžio 19 d., 2016 m. gegužės 3 d., 2016 m. liepos 22 d. ir 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiais. Taigi, nuo to momento, kai jis 2009 m. gegužės 21 d. buvo suimtas ir 2009 m. rugpjūčio 20 d., 2010 m. sausio 21 d., 2010 m. vasario 17 d., 2010 m. liepos 20 d., 2010 m. rugsėjo 20 d., 2010 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiais buvo nuteistas, visas kitas nusikalstamas veikas jis padarė neatlikęs paskirtos bausmės, tai yra, nuo 2009 m. gegužės 21 d. atlikinėdamas laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje, todėl už jo padarytas nusikalstamas veikas 2010 m. rugpjūčio 30 d. ir vėliau, teismai privalėjo paskirti bausmes ir jas bendrinti vadovaudamiesi BK 64 straipsnio taisyklėmis. Apeliantas daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ir ją bendrindamas su neatlikta bausmės dalimi pagal kitą nuosprendį pagrįstai vadovavosi BK 64 straipsniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu pakeisdamas bausmių bendrinimo būdą, nepagrįstai pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria L. D. bausmės buvo subendrintos vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis ir nepagrįstai vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi paskyrė subendrintą bausmę laisvės atėmimą 17 metų bei į bausmės laiką įskaitė iš dalies atliktą bausmę pagal Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nuosprendį, tokiu būdu paskirdamas L. D. dar mažesnę nei 17 metų laisvės atėmimas bausmę. Atsižvelgiant į tai, kitoje byloje (Nr. 05-2-00312-15) pateiktas kasacinis skundas kuriuo prašoma Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendį panaikinti, paliekant galioti teisėtą ir pagrįstą Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį.

3.7. Dėl nurodytų aplinkybių apeliantas teigia, jog Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendis turi būti pakeistas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, o L. D. bausmės turėtų būti subendrintos vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo – atmesti. Nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro – atmesti.

5. Prokuroro ir nuteistojo L. D. apeliaciniai skundai atmetami.

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis neneigia, kad rašė laišką Panevėžio apygardos teismo teisėjai J. R.. Apeliantas taip pat neginčija šio laiško grasinančio turinio ir jame pareikšto reikalavimo perduoti didelės vertės turtą (17 000 Eur). Todėl šių skundžiamame nuosprendyje nustatytų aplinkybių teisėjų kolegija apeliacine tvarka netikrina (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

6.1. Nuteistasis apeliuoja į tai, kad jis esą neturėjo realių ketinimų prievartauti turtą. Laišką teisėjai rašė todėl, kad būtų perkeltas į kitus pataisos namus dėl pradėto naujo ikiteisminio tyrimo. Šie apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį.

7. Pagal BK 181 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas prievartavo didelės vertės turtą arba didelės mokslines, istorines ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimo sudėtis yra formali, todėl šis nusikaltimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Pagal susiformavusią teismų praktiką kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacines nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, Nr. 2K-346/2008, Nr. 2K-93/2010, 2K-203/2011, 2K-163/2012.

8. Kita vertus apelianto teiginiai, jog grasinimai nebuvo realūs, neatitinka tikrovės. Nukentėjusioji J. R. patvirtino, kad laiške nurodyti grasinimai jai sukėlė nerimą, susirūpinimą. Dėl šio laiško buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas. Pažymėtina ir tai, kad pagrindą nerimauti dėl grasinimų realizavimo šiuo atveju sustiprino laiške nurodyta aplinkybė, jog jie (grasinimai) gali būti įvykdyti pasitelkiant laisvėje esančius asmenis.

8.1. Taigi, pirmiau aptarti nuteistojo veiksmai ir tai, kad grasinančio turinio laiškas su jame išdėstytu neteisėtu reikalavimu perduoti turtą adresatą pasiekė, leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo veikoje yra visi turto prievartavimo sudėties požymiai. Jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 3 dalį.

9. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam pagal BK 181 straipsnio 3 dalį paskyrė penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir, pritaikęs BK 64¹ straipsnį, šią bausmę sumažino vienu trečdaliu. Taigi, nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu už BK 181 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymą realiai buvo nustatyta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams ir aštuoniems mėnesiams, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme. Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jam paskirta penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Baudžiamasis įstatymas už nusikaltimo, įtvirtinto BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarymą nustato bausmę – laisvės atėmimą nuo trejų iki dešimties metų. L. D. už šio nusikaltimo padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už šio nusikaltimo sankcijos vidurkį, kuris yra šešeri metai ir šeši mėnesiai. Pirmosios instancijos teismas, nuteistajam skirdamas mažesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė baigtą, tyčinį, sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), kad nėra nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai galisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat įvertino L. D. asmenybę charakterizuojančius duomenis. Iš baudžiamosios bylos matyti, jog nuteistasis, nepaisant jauno amžiaus, yra teistas jau dvidešimt kartų, taip pat ir už analogiškų veikų padarymą. Naują nusikaltimą apeliantas padarė neatlikęs paskutiniu nuosprendžiu jam paskirtos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės. Nuteistasis vėl nusikalto turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Tai jis padarė (nusikalto) ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, t. y. Alytaus pataisos namuose. Bylos duomenimis nustatyta, kad L. D. charakterizuojamas neigiamai, tinkamų išvadų nedaro, yra linkęs daryti nusikalstamas veikas ir savo elgesio nekeičia. Esant nurodytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad nuteistajam pirmosios instancijos teismo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį paskirta penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis buvo sumažinta vienu trečdaliu, neatitinka BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 2 dalies, BK 61 straipsnio nuostatų ir yra aiškiai per griežta.

10. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija ir prokuroras, apeliuodamas į, jo nuomone, netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

10.1. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu, paskirta bausme, nepagrįstai taikė BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių nuostatas. Prokuroro nuomone, nuteistasis veiką už kurią jis nuteistas, padarė bausmės pagal ankstesnį nuosprendį atlikimo metu. Todėl šiuo atveju, turėjo būti taikomos BK 64 straipsnio 1, 3 dalių nuostatos.

10.2. Apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas yra nepagrįstas. Šioje baudžiamojoje byloje yra aktualūs penki nuosprendžiai, priimti L. D. atžvilgiu, t. y.:

1) Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nuosprendis už veikas, padarytas 2012 m. spalio 10 d.;

2) Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nuosprendis už veiką, padarytą 2015 m. rugpjūčio 31 d.,

3) Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendis už veiką, padarytą 2015 m. rugpjūčio 31 d.;

4) Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nuosprendis už veikas, padarytas 2015 m. birželio 15 d.;

5) Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendis už veiką, padarytą 2015 m. rugpjūčio 31 d.

10.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką, akcentuodamas, kad negalima pritarti tokiai teismų praktikai, kai asmeniui, per nedidelį laikotarpį padarius kelias nesudėtingas vienarūšes nusikalstamas veikas, šių veikų ikiteisminis tyrimas išskaidomas į kelias baudžiamąsias bylas ir tai suponuoja kelių atskirų nuosprendžių priėmimą. Tačiau, jeigu tokia teisinė situacija, kuri yra nulemta atitinkamų valstybės institucijų veikimo (neveikimo), susidaro, tai ji negali tapti priežastimi, dėl kurios būtų pasunkinta kaltininko teisinė padėtis, taip pat ir galutinės subendrintos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas paskyrimo aspektu. Toks dirbtinis bylų išskaidymas ikiteisminio tyrimo metu negali lemti tai, kad už nusikalstamų veikų padarymą pagal paskutinį nuosprendį paskirta galutinė subendrinta bausmė būtų griežtesnė, ! nei ta bausmė, kuri galėjo būti paskirta pagal vieną nuosprendį, jei visos veikos būtų tiriamos vienoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-6/2013.

10.4. Pagal BK 63 straipsnio 9 dalį skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.

10.5. Pagal teismų praktiką, jei priėmus nuosprendį teismai nustato, kad asmuo iki šio nuosprendžio priėmimo dar yra padaręs kitą nusikalstamą veiką, paskyrę bausmę už naują nusikalstamą veiką, ją subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos, – su subendrinta bausme. Jei nuosprendžiu pirmojoje byloje bausmės buvo subendrintos esant nusikalstamų veikų sutapčiai (BK 63 straipsnio 1 dalis, 63 straipsnio 9 dalis ar 63 straipsnio 1, 9 dalys) ir paskirta subendrinta bausmė, teismai nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes tarpusavyje bendrina tik tas, kurios turi būti apimamos, o po to jas subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme. Kai bausmes, paskirtas nauju nuosprendžiu, teismai bendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, kitas bausmes prideda (t. y. subendrina apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo būdais) prie griežčiausios bausmės, paskirtos nauju nuosprendžiu, o kai griežčiausia bausmė yra ankstesniu nuosprendžiu subendrinta bausmė, – prideda prie šios bausmės. Nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrindamas su subendrinta bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, teismas privalo laikytis BK 63 ir 64 straipsniuose esančių taisyklių dėl bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo, o subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-193/2007, 2K-133/2012, 2K-174/2014).

10.6. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad trys nusikalstamos veikos už kurias L. D. yra nuteistas, padarytos tą pačią dieną (2015 m. rugpjūčio 31 d.). Viena artima laiku (2015 m. birželio 15 d.). Visos šios veikos yra iš esmės identiškos. Taigi visiškai akivaizdu, kad šiuo atveju ikiteisminiai tyrimai, o tuo pačiu ir baudžiamosios bylos yra išskaidytos dirbtinai, t. y. nepagrįstai. Tai savo ruožtu nulėmė situaciją, kad L. D. buvo priimti keturi atskirti nuosprendžiai. Tačiau šių nuosprendžių gausa ir skirtingas BK 63 straipsnio ar BK 64 straipsnio nuostatų taikymo suvokimas ar akivaizdžių BK63 straipsnio 7 dalies taikymo klaidų padarymas (Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nuosprendis), negali tapti priežastimi pasunkinti nuteistojo teisinę padėtį, tame tarpe ir taikyti nepalankesnį bausmių bendrinimo būdą.

10.7. Nekyla abejonių, kad tuo atveju, jei bylos nebūtų dirbtinai išskaidytos ir bausmės paskirtos pagal vieną nuosprendį, jos būtų bendrinamos BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalių, 5 dalies 1 punkto pagrindu ir BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu su bausme, paskirta pagal Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nuosprendį, kuris priimtas už veikas padarytas 2012 m. spalio 10 d. Jau aptarti Panevėžio ir Šiaulių apygardų teismų nuosprendžiai priimti už veikas, padarytas iki nurodyto apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių, o ne BK 64 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas.

10.8. Prokuroro apeliavimas į Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžių neteisėtumą nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio yra teisiškai ydingas, nes aptariami nuosprendžiai yra įsiteisėję.

10.9. Teisėjų kolegija, įvertinusi prokuroro apeliacinio skundo argumentą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio apskundimo kasacine tvarka, daro išvadą, kad vienokios ar kitokios kasacinės nutarties priėmimas kitoje byloje, įvertinus prokuroro apeliacinio skundo ribas (prašo padidinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę), nuteistojo teisinės padėties (bausmės dydžio dalyje) negalės pasunkinti. Teisėjų kolegija jau pasisakė, kad bendrindamas bausmes, pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

10.10. Pažymėtina ir tai, kad ne visos L. D. atskirais nuosprendžiais paskirtos bausmės šiuo metu yra subendrintos. Tai bus galima padaryti vėliau BPK 361, 362 straipsniuose nustatyta tvarka.

10.11. Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinius skundus pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo L. D. apeliacinius skundus atmesti.