Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Žukausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo L. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį – penkerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme ir L. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyniolikai metų trims mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

L. D. dėl kaltinimo pagal BK 232 straipsnį, išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 31 d., būdamas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, esančioje Tulpių g. 60, Panevėžyje, savo vardu parašė ir išsiuntė paštu grasinantį laišką, adresuotą Pakruojo rajono apylinkės teismo teisėjai R. R., jame išreikšdamas grasinimus panaudoti fizinį smurtą – nužudyti, suluošinti ir taip atimti gyvybę teisėjai ar jos šeimos nariams bei neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo bei kitų asmenų naudai, vertė R. R. perduoti turtą – pervesti po 4 000 eurų, iš viso 16 000 eurų, į jo (L. D.) asmeninę sąskaitą ir jo draugų E. S., G. I. ir A. P. laisvės atėmimo vietose turimas sąskaitas. Tokiu būdu, L. D. atvirai iš nukentėjusios R. R. prievartavo didelės vertės turtą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Panevėžio apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo L. D. įvykdyto nusikaltimo juridinės kvalifikacijos. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, įrodymų vertinimo bei jų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto prašymą pripažinti jo (nuteistojo) atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis konstatuojama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu ar teisme asmuo savanoriškai, o ne verčiamas byloje surinktų įrodymų, visiškai pripažįsta esmines faktines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes ir kritiškai vertina savo veiksmus bei nuoširdžiai gailisi nusikaltęs.

Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis kaip BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai teismas nustato tiek kaltininko prisipažinimą, tiek nuoširdų gailėjimąsi. Apie tokių aplinkybių buvimą sprendžiama ne vien iš bendro pobūdžio kaltininko pareiškimų. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, pripažįsta esmines veikos aplinkybes ir tai matyti iš jo parodymų (duotų iki nuosprendžio priėmimo) turinio, kitų bylos duomenų bei jais nustatytų faktų. Tuo tarpu, kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai jis, laisva valia pripažinęs, kad padarė nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, atsiprašo nukentėjusiųjų, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-471/2009; Nr. 2K-94/2010; Nr. 2K-36/2014 ir kt.). Be to, nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės prisipažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Todėl pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiformavusią teismų praktiką, akivaizdu, kad be prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, reikalaujama ir aktyvios pagalbos ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išsiaiškinant nusikaltimą, o vien prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo neklaidinimas, dar nėra pakankamas pagrindas tai laikyti aplinkybe, lengvinančią atsakomybę.

Remiantis nagrinėjamos bylos medžiaga matyti, kad L. D. savo kaltę dėl turto prievartavimo pripažino visiškai, tačiau pažymėjo, ateityje neberašys grasinančio pobūdžio laiškų tuo atveju, jei nebus laikomas Alytaus pataisos namuose, kuriuose vartojami narkotikai. Be to, kai yra etapuojamas į teismą, jis (apeliantas) pasivažinėja, nes tokiuose pataisos namuose nesinori būti (2 t., 119-120 b. l.).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis L. D. apklausiamas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui, atsisakė duoti parodymus (2 t., 56-58 b. l.). Be to, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis susipažindamas su bylos medžiaga, dalyvaujant gynėjui, jokių prašymų, papildymų taip pat nepareiškė (2 t., 65-67 b. l.). Apeliacinio proceso metu nuteistasis L. D. jokių įtikinamų motyvų, kodėl ikiteisminio tyrimo metu nedavė parodymų, nenurodė. Apeliacinio teismo vertinimu, akivaizdu, kad nuteistasis savo elgesio nevertina blogai ir nuoširdžiai dėl savo veiksmų ir jais sukeltų padarynių neatgailauja, neišgyvena. Vien tai, kad nuteistasis L. D. pripažino savo kaltę ir formaliai nurodė, jog nuoširdžiai dėl to gailisi, nėra jokio pagrindo laikyti, kad nuteistasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo L. D. nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, Panevėžio apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu L. D. paskirtą bausmę pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, neteisingai subendrino su Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, taikant BK 64 straipsnio 1, 3 dalies nuostatas. Iš Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžio matyti, kad L. D. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, buvo paskirta bausmė, kuri vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu paskirta ir subendrinta laisvės atėmimo bausme, o į bausmės laiką buvo įskaityta iš dalies atlikta bausmės dalis pagal Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nuosprendį.

Pažymėtina, kad Lukas D. P. apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį už nusikalstamą veiką, kurią padarė 2015 m. rugpjūčio 31 d. Tuo tarpu, skundžiamu Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu L. D. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį už nusikalstamą veiką, kurią taip pat padarė 2015 m. rugpjūčio 31 d.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 63 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, jog asmuo iki nuosprendžio pirmoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Tuo tarpu, BK 64 straipsnio 1, 3 dalies nuostatos taikomos tada, kai asmuo, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Akivaizdu, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. skundžiamas nuosprendis buvo priimtas vėliau nei Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nuosprendis, todėl paskirtos bausmės turėjo būti subendrintos, taikant BK 63 straipsnio 9 dalies, o ne BK 64 straipsnio 1, 3 dalies nuostatas.

Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis L. D. skunde neišdėsto naujų įtikinamų argumentų, dėl kurių būtų pagrindas jam skirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bausmės skyrimas yra teismo diskrecija. Iš bylos medžiagos matyti, kad apygardos teismas apeliantui laisvės atėmimo bausmės dydį pagal BK 181 straipsnio 3 dalį nustatė mažesnį, nei numato įstatymo sankcijos vidurkis, t. y. arčiau minimumo. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad L. D. padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), jo asmenybę (jauną amžių, šeiminę padėtį, neišnykusius ir nepanaikintus teistumus už tyčinių nusikaltimų padarymą), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltės formą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Apygardos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistajam L. D. anksčiau taikytos poveikio priemones nebuvo veiksmingos ir neužkirto kelio padaryti naują nusikaltimą. Tačiau pažymėtina tai, kad BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų taikymas yra palankesnis, todėl nuteistajam L. D. galutinė subendrinta bausmė nustatoma nežymiai švelnesnė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria L. D. bausmės subendrintos vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirtą laisvės atėmimo bausmę pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausmės dalimi ir L. D. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą septyniolikai metų. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

L. D. į bausmės laiką įskaityti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 22 d. nuosprendžiu įskaitytą iš dalies atkliktą bausmę pagal Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nuosprendį.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.