Telšių apylinkės teismo nuosprendis

2019-10-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1-96-1037/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Telšių apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2019-10-23
Bylos Nr.
1-96-1037/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-42076-2018-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Tomas Pukšmys
Kaltinamasis
T. G.
Advokatai
Marius Mikalauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-96-1037/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42076-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.1; 1.1.10.1; 1.2.4.6.2.; 1.2.4.4.2.8. (S)
TELŠIŲ APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 23 d.Telšiai
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų teisėjas Tomas Pukšmys,sekretoriaujant Inai Visockienei,dalyvaujant Telšių apylinkės prokurorei Jūratei Arošienei,kaltinamajam T. G., jo gynėjai Aušrai Žukienei,nukentėjusiųjų mažamečių atstovui pagal įstatymą V. K., jų advokatui Mariui Mikalauskui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T. G., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), nevedęs, dirbantis UAB „L.“, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 140 straipsnio 3 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

T. G. kaltinamas tuo, kad 2016 metais, ikiteisminio tyrimo metu tiksli data ir laikas nenustatyti, panaudodamas fizinį smurtą prieš mažametį N. L. gimusį (duomenys neskelbtini), t. y. užklijuodamas N. L. burną lipnia juosta, paiimdamas jį už rūbų ir trenkdamas į sieną, suduodamas nenustatytą skaičių smūgių diržu į sėdmenis, tokiais veiksmais N. L. sukėlė emocijų sutrikimus vaikystėje atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Taip pat jis kaltinamas tuo, kad 2016 metais, ikiteisminio tyrimo metu tiksli data ir laikas nenustatyti, panaudodamas fizinį smurtą prieš savo mažametę dukrą M. G. gimusią (duomenys neskelbtini), t. y. tyčia suduodamas nenustatyt skaičių smūgių diržu į sėdmenis bei į kitas kūno vietas, tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai M. G. fizinį skausmą.

Kaltinamasis T. G. apklausiamas teisme dėl jam pareikšto kaltinimo kaltu neprisipažino. Pasak kaltinamojo, jis vaikų nemušė, taip pat nėra buvę, kad statytų juos į kampą, trenktų į sieną. Kaip nurodė kaltinamasis, jam būnant V., buvusi jo sugyventinė G. siuntė fotonuotrauką, kurioje N. užklijuota burna. Kaltinamasis nurodė, kad ji parašė, jog užklijavusi N. burną, nes jis neklausė. Kaip paaiškino kaltinamasis, ta nuotrauka buvo padaryta jiems gyvenant (duomenys neskelbtini) gatvėje. Susirašinėjimo pokalbio jis neturi, nes kai susipyko su G., visus susirašinėjimus su ja ištrynė. Pasak kaltinamojo, yra buvę keletą kartų, kai jis N. pliaukštelėjo už neklausymą, bet tai darė su ranka. Pliaukštelėjimai per ketverius metus, kai gyveno kartu buvo ne daugiau kaip 15 kartų. Kaip nurodė kaltinamasis, M. nemušdavo iš viso, nebūdavo net tokių atvejų. N. buvo vyresnis, jis buvo labiau pasiutęs, tai pliaukštelėjimais, kaltinamasis jį sudrausmindavo. Kaltinamojo vertinimu, visi pareiškimai vaikų teisėms prasidėjo tada, kai jis pateikė prašymą, kad nori pasiimti dukrą.

Be kaltinamojo parodymų teisiamojo posėdžio metu betarpiškai buvo ištirti kiti rašytiniai įrodymai, apklausti liudytojai, peržiūrėta vaizdo medžiaga.

Vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą baudžiamojoje teisėje naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis, pagal kurį būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, t. y. faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Ši teisės doktrinoje vyraujanti pozicija iš esmės įtvirtinta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2 straipsnio 4 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino mažametį.

Šios nusikalstamos veikos sudėtį sudaro žmogaus sveikata kaip baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė, pavojingi asmens veiksmai nukreipti į kito žmogaus sveikatą, nesunkus sveikatos sutrikdymas kaip pavojingi padariniai ir priežastinis ryšis tarp atsakingo už padarytą nusikalstamą veiką asmens veiksmų ir padarinių bei specialusis subjektas mažametis asmuo. Prie subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių priskirtina asmens kaltė ir pakaltinamumas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, kaltinamojo nusikalstama veika įrodyta visiškai ir atitinka BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį nepaisant to, kad kaltinamasis ir neigė atlikęs kaltinime nurodytus veiksmus prieš mažametį N. L. ir taip jam sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Vertinant įrodymus kaltinamajam inkriminuotos veikos kontekste pažymėtina, kad smurtinio nusikaltimo prieš mažamečius bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą smurtinę prievartą, parodymai.

Kaip matyti iš N. L. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2018 m. spalio 1 d., jis patvirtino patyręs fizinį ir psichologinį smurtą iš kaltinamojo. Mažametis paaiškino, kad gaudavo į užpakalį su diržu, nurodė ir diržo spalvą – rudą, taip pat paaiškino, kad kaltinamasis su pleistra buvo užklijavęs burną tai įvardindamas „zūbais“. Taip pat mažametis nurodė patyręs kaltinamojo trenkimą į sieną, nepaisant to, kad šis klausimas buvo užduotas kaip atsakymą menantis, tačiau mažametis savo atsakymą praplėtė nurodydamas būdą konkliudentiniais veiksmais. Be to, mažametis nurodė ir kitus veiksmus, kuriuos patyrė iš kaltinamojo ir kurie pastarajam nebuvo inkriminuoti (1. t. b. l. 42–43, 147). Vertinant šiuos mažamečio parodymus patikimumo prasme akcentuotina tai, kad jų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Nerišlus, nesklandus pasakojimas, negalint susidaryti bendro įvykio konteksto gali būti paaiškinamas dėl pernelyg mažo vaiko amžiaus (nagrinėjamų įvykių kontekste jam buvo apie 2,5 –3,5), taip pat nuo kaltinamajam inkriminuojamų įvykių praėjęs ilgas laiko tarpas, todėl kaip nurodyta Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2019 m. gegužės 9 – liepos 19 d. ekspertizės akto (toliau – ekspertizės aktas) tiriamojoje dalyje, mažametis gali atgaminti tik pavienes jį emociškai sukrėtusių įvykių aplinkybes (2 t., b. l. 104–111). Vis dėlto ši aplinkybė nėra pagrindas netikėti mažamečio parodymais, nes jam nenustatyti ir nėra būdingi tokie psichologiniai ypatumai kaip padidintas fantazavimas ar įtaigumas, kurie trukdytų jam suvokti adekvačiai situacijas ir duoti adekvačius parodymus. Taip pat mažamečio parodymų turinio įrodomosios reikšmės nepaneigia ir aplinkybė, kad jo duoti parodymai apie įvykio aplinkybes yra ir tiek autentiški, tiek ir išgirsti iš suaugusiųjų., tačiau kaip nurodyta ekspertizės akto tiriamojoje dalyje apie nukentėjusiojo patirtą daugkartinį smurtą patvirtina jo emocinės reakcijos ir susiformavę elgesio modeliai.

Taip pat vertinant mažamečio parodymus bylos įrodymų viseto kontekste konstatuotina, kad juos patvirtina ir kiti netiesioginiai įrodymai, kurie kaip minėta tokio pobūdžio bylose yra reikšmingi.

Iš V. K. parodymų turinio matyti, kad pirminius duomenis apie smurtą prieš vaikus, ji sužinojo iš dukters G. K., tačiau vėliau N. ir pats pasakodavo apie patirtą smurtą (2 t., b. l. 49–50)

Žemesnės instancijos teismas

Liudytoja apklausta G. K. taip pat patvirtino, kad pati matė, kaip N. kaltinamasis mušdavo diržu, tačiau apie tai, kad vaiką už rūbų kaltinamasis paėmė ir trenkė į sieną, ji sužinojo iš paties mažamečio paaiškinimų, o aplinkybę, kad buvo užklijuota burna lipnia juosta, ji pamatė kaltinamojo mobiliajame telefone. Pasak liudytojos, kol gyveno kartu su kaltinamuoju, ji niekur nesikreipė, nes bijojo kaltinamojo, kadangi išgėręs jis buvo neprognozuojamas (2 t., b. l. 50–51).

Taip pat ir A. B. patvirtino, kad apie mažamečio N. patirtą smurtą iš kaltinamojo (uždarymą į tamsų kambarį klupdymą į kampą burnos užklijavimą ir mušimą diržu), ji sužinojo iš paties N. pasakojimų. Be to, ir pati liudytoja yra mačiusi kaip kaltinamasis yra pliaukštelėjęs N. per galvą (2 t., b. l. 52).

Iš savanoriško daiktų dokumentų pateikimo 2018 m. rugpjūčio 31 d. protokolo matyti, kad V. K. savanoriškai pateikė foto nuotrauką, kurioje yra pavaizduotas jos anūkas N. L. su burna užklijuota lipnia juosta (1 t. 109–112) Nepaisant to, kad iš daiktų apžiūros protokolo 2018 m. spalio 21 d. ir foto lentelės matyti, kad ši fotografija su vaiku daryta iš kito telefono (1 t. b. l. 116–121), tačiau bendrame įrodymų kontekste tai patvirtina kaltinamajam inkriminuojamą vieną iš smurtinio pobūdžio veiksmų, kuriuos jis atliko prieš nukentėjusįjį N. L. – burnos lipnia juosta užklijavimą.

Ekspertizės aktas patvirtina, kad N. L. nustatytas emocijų sutrikimas vaikystėje, kuris siejamas su byloje tiriama nusikalstama veika ir atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą. Šis įrodymas apie sveikatos sutrikdymo mastą patvirtina vieną iš esminių objektyviosios nusikalstamos veikos sudėties požymių – pasekmes, kurios susijusios priežastiniu ryšiu su kaltinamojo veiksmais.

Vertinant kaltinamojo psichinį santykį su padaryta veika, kuris atskleidžiamas per kaltės aspektą konstatuotina, kad kaltinamasis naudodamas smurtą prieš nukentėjusįjį N. L. suvokė pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl šio smurto naudojimo mažamečiui gali būti nesunkiai sutrikdyta sveikata, ir nors tų padarinių nenorėjo, tačiau savo veika leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Kaltinamojo pavojingos veikos suvokimas konstatuotinas įvertinus tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų faktą, kad jis nepakaltinamas, taip pat jo gyvenimiška patirtis, amžius leidžia suvokti, kad naudojant smurtą prieš mažametį šis patirs ne tik fizinį skausmą, bet jam gali būti sutrikdyta sveikata atitinkamu mastu. Dėl to kaltinamasis suvokė, kad kėsinasi į N. L. sveikatą, tačiau įvertinus bylos aplinkybes ir kaltinamojo parodymų turinį konstatuotina, kad jis galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nesunkiam sveikatos sutrikdymui) numatė tik bendrai, tačiau jų savo sąmonėje nedetalizavo. Vis dėlto ši aplinkybė jo kaltės neeliminuoja, o suponuoja išvada, kad kaltinamasis veikė neapibrėžta tyčia.

Nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kaltinamojo kaltės padarius jam inkriminuojamą veiką nepaneigia liudytojų E. ir Z. G. parodymai. Pažymėtina, kad liudytojai nurodė, kad nematė, kad jų sūnus būtų naudojęs smurtą prieš N. L. ir nepastebėjo aplinkybių, jog N. L. būtų skriaudžiamas. Vien tik aplinkybė, kad liudytojai nepastebėjo smurto žymių ant vaiko kūno ar nematė, kad prieš mažametį vaiką būtų naudojamas fizinis ar kitokio pobūdžio smurtas nereiškia, kad smurto mažametis iš kaltinamojo nepatyrė. Prieš tai nurodytų įrodymų visuma patvirtina smurto faktą, kuris sukėlė mažamečiui nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Taip pat teismas nevertina ir nesivadovauja kaltinamojo į bylą pateiktais pokalbiais su buvusia sugyventine G. K.. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1 dalį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymu nustatyta tvarka gauti duomenys. Pažymėtina, kad kaltinamojo į bylą pateiktas pokalbio garso įrašas, kai tai buvo daroma neįspėjus asmens gali būti prilyginamas procesinei prievartos priemonei numatytai BPK 154 straipsnyje. Šiai procesinei prievartos priemonei būtinas ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimas. Kaip nurodė kaltinamasis, jis savo iniciatyva įrašinėjo pokalbius su šioje byloje liudytoja apklausta G. K., o tai reiškia, kad šie pokalbiai negali būti pripažinti įrodymais, nes gauti ne BPK nustatyta tvarka.

Taip pat teismas atmeta kaltinamojo parodymus, kad pati liudytoja buvo mažamečiui N. L. lipnia juosta užklijavusi burna ir jam siuntusi nuotrauką. Pažymėtina, kad kaltinamasis tokių įrodymų nepateikė, todėl teismas šią jo versiją laiko kaip gynybinę poziciją. Be to, teismas taip pat atmeta kaltinamojo poziciją, kad ši byla pagal V. K. skundus buvo pradėta tada, kai jis siekė savo dukters globos, o jam pareikšti kaltinimai nepagrįsti. Teismas įvertinęs įrodymų visumą konstatuoja, kad tokia regimybė byloje gali susidaryti, tačiau tai yra veikiau sutapimas, kuriam įtakos turėjo objektyvi įvykių raida. Kaip matyti iš V. K. parodymų apie panaudotą smurtą prieš mažametį asmenį jai papasakojo jos dukra tik po to, kai ji su kaltinamuoju nebegyveno, taip pat apie smurtinio pobūdžio veiksmus gyvenant pas ją pradėjo pasakoti ir pats mažametis. Akcentuotina ir tai, kad kaltinamojo kaltė ir neteisėti veiksmai nustatyti remiantis ne išimtinai liudytojų V. ir G. parodymais, taip pat ir kitais į bylą surinktais ir betarpiškai teismo posėdyje ištirtais duomenimis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, todėl sutikti su kaltinamojo poziciją, kad kaltinimai jam nepagrįsti, nes pareikšti tik todėl, jog jis siekė savo dukters globos, nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Taip pat pažymėtina, kad kaltinamasis kaltinamas ir pagal BK 140 straipsnio 3 dalį fizinio skausmo sukėlimu, kuris pasireiškė tyčia suduodamais nenustatytu skaičiumi smūgių diržu į sėdmenis bei į kitas kūno vietas M. G.. Šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes taip pat patvirtina mažamečio N. L. parodymai. Mažametis apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2018 m. spalio 1 d. paklaustas ar tėtis taip pat elgdavosi ir su M., jis atsakė, kad į šikną ir sesuo, kai nemiegodavo. Taip mažametis ne tik nurodė aplinkybes, kuriomis suduota sesei, bet paklaustas su kuo gaudavo sesuo, paaiškino, kad diržu. Pažymėtina, kad N. L. parodymais nėra pagrindo netikėti. Vertinant mažamečio parodymus teismas vadovaujasi analogiškais kriterijais kaip ir juos vertinant dėl kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Įrodymų vertinimo kontekste taip pat pažymėtina, kad šiuo atveju panaudotą fizinį smurtą prieš M. G. taip pat patvirtina ir tiesiogiai įvykį mačiusios G. K. parodymai. Ji išsamiai ir detaliai nurodė aplinkybes, kurioms esant kaltinamasis suduodavo M. įvardijo ir to priežastis (2 t., b. l. 50–52). Aplinkybę, kad kaltinamasis yra apkalbamas buvusios sugyventinės yra gynybinė jo pozicija paremta siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad liudytoja buvo įspėta už melagingų parodymų davimą. Be to, parodymus davė užtikrintai, nesimėtydama ir detaliai nupasakodama įvykio aplinkybes. Šis betarpiškas jos parodymų vertinimas teismui leidžia pripažinti, kad pagrindo netikėti jos parodymais nėra. Dėl to nurodytų įrodymu visuma leidžia teismui konstatuoti, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Jo padaryta veika atitinka visus šiai veikai būdingus objektyviuosius ir subjektyvi uosius požymius. Kaltinamojo objektyviąją pusę sudarančių veiksmų atlikimas suteikia teismui pagrindą konstatuoti, kad kaltinamais veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad suduodamas savo dukrai M. diržu į sėdmenis ir kitas kūno vietas sukels jai fizinį skausmą ir to norėjo.

Pripažinus kaltinamąjį padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 140 straipsnio 3 dalyje jam skirtina bausmė.

Pažymėtina, kad už nusikalstamą veiką numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas. Dėl to ši bausmės rūšis ir skirtina kaltinamajam.

Parenkant bausmės dydį atskaitos taškas yra sankcijos, numatančios atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, vidurkis (LR BK 61 straipsnio 2 dalis). Laisvės atėmimo bausmės minimalus dydis yra trys mėnesiai, o maksimalus 5 metai (LR BK 50 straipsnio 2 dalis ir LR BK 138 straipsnio 2 dalis). Ši minimali ir maksimali išraiška suponuoja išvadą, kad sankcijos vidurkį atitinka 2 metų, 7 mėnesiai ir 15 dienų laisvės atėmimo bausmė. Pagal LR BK 61 straipsnio 2 dalį priklausomai nuo sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių buvimo bei įvertinus kitas LR BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, parenkama švelnesnė ar griežtesnė nei sankcijos vidurkyje numatyta bausmė. Kaltinamojo veiksmuose nenustatyta nei jo atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. Vis dėlto teismas įvertina kaltinamojo asmenybę, jis teisiamas pirmą kartą ir jam kaip pirmą kartą teisiamam skiriamą griežčiausią įstatymo nustatytą bausmės rūšį, todėl, teismo vertinimu, šios aplinkybės yra pagrindas nukrypti nuo sankcijos vidurkio ir paskirti kaltinamajam mažesnę nei sankcijos vidurkyje numatytą 1 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Už nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje kaltinamajam skirtina taip pat laisvės atėmimo bausmė. Pati griežčiausia bausmės rūšis parinkta, todėl kad kaltinamasis ne kartą sudavė smūgius diržu į sėdmenis ir kitas kūno vietas mažametei savo dukrai, o tai vertintina kaip nusikalstamos veikos pavojingumą didinantis veiksnys.

Nustatydamas bausmės dydį teismas įvertina analogiškus argumentus kaip ir nustatydamas bausmės dydį už prieš tai nurodytą nusikalstamą veiką ir skiria kaltinamajam mažesnę nei sankcijos vidurkyje numatytą trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teismas vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimi bausmes subendrina visiško sudėjimo būdu ir skiria galutinę kaltinamajam 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaltinamasis teisiamas primą kartą, administracine tvarka, nors ir baustas tačiau baustumai susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, o ne pažeidimais leidžiančiais daryti išvadą, kad kaltinamasis veda asocialų gyvenimo būdą, kas iš esmės didintų nusikalstamumo riziką. Byloje taip pat nėra kitų duomenų, kurie suponuotų teismui išvadą, kad kaltinamąjį reikėtų izoliuoti nuo visuomenės.

Nurodytų aplinkybių visetas suponuoja išvadą, kad bausmės tikslai gali būti paskirti asmeniui paskyrus atitinkamas poveikio priemones ir įpareigojimus, kurie tinkamai veiktų nuteistąjį jo neizoliuojant nuo visuomenės, taip neatimant iš jo galimybės išlikti visuomenėje duodant jai pridėtinę vertę. Pažymėtina, kad visuomenės interesas atidėjus bausmės vykdymą primą kartą teisiamam asmeniui taip pat nenukentės, nes bausmės vykdymo atidėjimas yra sąlyginio pobūdžio. Nuteistajam nevykdant teismo paskirtų įpareigojimų, jis būtų pasiųstas realiai atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Teismas įvertinęs tai, kad įpareigojimai turėtų teigiamą įtaką kaltinamojo elgesiui skiria kaltinamajam analogiškos trukmės bausmės vykdymo atidėjimą kaip ir bausmės trukmė – 1 metus ir 6 mėnesius.

Individualizuojant kaltinamajam parenkamas pareigas konstatuotina, kad nors jis ir dirba, tačiau jo asmenybei teigiamą įtaką darytų įpareigojimas tęsti darbą (BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktas), taip pat įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį, jis įpareigotinas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, nurodant, kad ji turi būti įvykdyta iki 2020 m. rugsėjo 1 d. (BK 75 straipsnio 3 dalis).

Nukentėjusiųjų mažamečių atstovai yra pareiškę civilinius ieškinius, kuriais prašoma iš kaltinamojo priteisti jų naudai po 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, taip pat ir civilinės teisės normas, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis). Taip pat teismas privalo atsižvelgti į teismų praktikos tendencijas, taip užtikrindamas ne tik teisingumo ir protingumo principų taikymo užtikrinimą, bet ir apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių įgyvendinimą.

Teismų praktikoje yra susiformavusi nuostata, kad nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais priteisiama nuo 700 iki 7 000 Eur (kasacinės nutartys 2K-105-222/2019, Nr. 2K-125-697/20182K-139-895/2017, 2K-24-895/2017,). Pažymėtina, kad maksimali 7 000 Eur suma buvo priteista už tai, kad asmeniui ilgam laikui buvo sutrikdytas regėjimas. Sprendžiamu atveju į bylą nėra pateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų, kad mažamečiui N. L. sveiktos sutrikdymo mastas turėtų ilgalaikių pasekmių, iš esmės būtų pakenkta jo raidai ir ateities perspektyvoms tinkamai socializuotis, todėl jam iš kaltinamojo negali būti priteista artima maksimaliam dydžiui prilyginta ir teismų priteisiama suma. Dėl to teismas įvertinęs kaltinamojo atliktus nusikalstamus veiksmus prieš mažametį, konstatuoja, kad jo dvasinius išgyvenimus turėtų kompensuoti 1 500 Eur neturtinė žala.

Vertinant M. G. padarytos neturtinės žalos dydį konstatuotina, kad neturtinės žalos dydis už fizinio skausmo sukėlimą arba nežymų sveikatos sutrikdymą teismų praktikoje nėra susiformavęs. Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 26 d. nutarties byloje Nr. 1A-296-238/2019 nuketėjusiajai buvo patvirtintas paliekant pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau šis dydis buvo priteistas ne už fizinio skausmo sukėlimą, bet už nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat Kauno apygardos teismas 2019 m. kovo 22 d. nutartimi baudžiamojoje byloje paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą dėl 1200 Eur neturtinės žalos atlyginimo taip pat už nežymų sveikatos sutrikdymą. Šioje byloje kaltinamasis nuteistas už fizinio skausmo sukėlimą mažametei savo dukrai M. G.. Byloje nėra duomenų, kad šis skausmo sukėlimas nukentėjusiajai būtų sukėlęs ilgalaikes pasekmes arba turėjęs įtakos didesniam jos sveikatos sutrikdymo mastui nei fizinis skausmas. Pažymėtina, kad prie bylos pateiktas gydytojos medicinos išrašas apie M. G. baimes yra suformuotas remiantis jos atstovės pagal įstatymą nurodytomis aplinkybėmis ir nepatvirtintas byloje kitais įrodymais, kurie patvirtintų, kad išraše nurodytas baimes suponavo kaltinamojo veiksmai. Įvertinus nurodytų aplinkybių visetą iš kaltinamojo priteistina mažametės naudai 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Taip pat byloje susidarė teisinės pagalbos išlaidos dėl privalomojo gynėjo paskyrimo nukentėjusiesiems. Šios išlaidos pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį atlyginamos advokatui pagal valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą reglamentuojantį įstatymą, todėl šios išlaidos nėra ir negali būti pripažintinos proceso išlaidomis, todėl iš kaltinamojo nepriteistinos.

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2018 m. rugsėjo 12 d. nutarimu kaltinamajam T. G. taikytą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios (LR BPK 139 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 302 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304, 305, 307, 308 straipsniais, teismas

nusprendė:

T. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir paskirti jam 1 metų, 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

T. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje ir paskirti jam 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

T. G. paskirtas bausmes subendrinti visiško sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

T. G. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant jį tęsti darbą ir dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje ją įvykdant iki 2020 m. rugsėjo 1 d.

Priteisti iš kaltinamojo T. G. 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam N. L. ir 300 Eur M. G..

Kitą civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiesiems atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2018 m. rugsėjo 12 d. nutarimu kaltinamajam T. G. taikytą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.

Teisėjas Tomas Pukšmys