- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-26
- Bylos Nr.
- 1A-296-238/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Jaliniauskas, Arūnas Paštuolis, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- R. Č.
- Nukentėjusysis
- D. Č.
- Kaltinamasis
- R. Č.
- Advokatai
- Eglė Grucytė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Arūno Paštuolio ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta bausmė – 55 MGL dydžio, t. y. 2 750 Eur bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 6 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Tuo pačiu nuosprendžiu E. Č. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiajai D. Č. iš kaltinamojo R. Č. priteista 700 (septyni šimtai) eurų nusikalstamais veiksmais padarytai neturtinei žalai atlyginti. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nukentėjusiosios D. Č. pilnametystės nustatyta jos atstovė pagal įstatymą E. Č..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. Č. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2018 m. sausio 17 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) kambaryje, savo mažametei dukrai D. Č. tyčia sugriebė už plaukų, tampė, po ko parbloškė ant lovos ir jai gulint sudavė rankomis ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas, t. y. pataikydamas į viršutinę kūno dalį bei kairįjį skruostą padarė kraujosruvą odoje ir poodyje kairio peties srityje, tokiais savo veiksmais padarė mažametei D. Č. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) nuteistasis R. Č. prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Skunde nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad nepilnametė dukra buvo sugriebta už plaukų, tampoma, jai buvo suduoti smūgiai į įvairias kūno vietas, išskyrus pačios D. Č. parodymus, t. y. byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos nukentėjusiosios parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji D. Č. davė mažiau detalius parodymus, nei apklausiama teisme, praėjus beveik metams po įvykio. Tai yra akivaizdu, kad laikui bėgant, atmintis ištrina neigiamo pobūdžio prisiminimus, tačiau šiuo konkrečiu atveju, nepilnametės D. Č. parodymai praėjus metams po įvykio ne tik, kad netapo mažiau detaliais, bet tapo daug detalesniais, kas akivaizdžiai patvirtina faktus, kad nepilnametė dukra ne tik, kad nepatyrė fizinio smurto, bet ji akivaizdžiai meluoja. Liudytojos G. Č., visą laiką buvusios namuose ir betarpiškai mačiusios įvykį, parodymai visiškai nebuvo vertinami, nors jos parodymai neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Byloje surinkti įrodymai akivaizdžiai patvirtina faktus, kad nepilnametė dukra yra linkusi meluoti, manipuliuoti kitais asmenimis, šias aplinkybes patvirtino jos klasės auklėtoja A. P., liudytojai G. Č., J. Č., R. E., A. E., S. B.. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu taip pat buvo nustatyta, kad nepilnametė D. Č. labai norėjo persikelti gyventi pas savo motiną į Druskininkus, tačiau jis (nuteistasis R. Č.) nesutiko, kad viduryje mokslo metų dukra keistų mokymo įstaigą ir gyvenamąją vietą, todėl pačios nukentėjusios sukeltas konfliktas buvo akivaizdus pagrindas nukentėjusiajai pasiekti šį tikslą.
2.2. Skunde taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apžiūrėta ir ištirta vieta, kurioje nukentėjusioji D. Č. buvo pasislėpusi. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu tiek pati D. Č., tiek jis (nuteistasis R. Č.), tiek visi liudytojai nurodė, kad pabėgusi iš gyvenamojo namo, kuriame gyveno D. Č., ji nubėgo į kito namo apleistą palėpę, kurioje buvo sukrauti nebenaudojami baldai, lentos. Šioje apleistoje palėpėje ji slėpėsi už lentų. Šiuo konkrečiu atveju, apklausiamas ekspertas S. J. nurodė, kad jo rasta ir specialisto išvadoje užfiksuota kraujosruva kairio peties srityje galėjo atsirasti ir nukentėjusiajai atsitrenkiant 90 laipsnių kampu į kietą daiktą. Apklausos metu ekspertas patvirtino faktus, kad kategoriškai atmesti galimybės, jog D. Č. atsiradusi kraujosruva atsirado besislepiant, negalima.
2.3. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad apie neva tai įvykusį konfliktą, patirtą fizinį smurtą, nukentėjusioji pradėjo kalbėti su savo seserimi tik 2018 m. sausio 18 d. žinutėmis, tai yra praėjus parai po įvykusio įvykio. Niekam iš artimų giminaičių – savo krikšto motinai R. E., seneliams G. Č., J. Č., motinai E. Č., apie skausmą ir patirtus sužalojimus nukentėjusioji D. Č. nesiskundė, atsiradusios kraujosruvos nerodė. Nėra aiškus ir kraujosruvos atsiradimo laikas, tai yra specialisto išvadoje yra nurodyta, kad 2018 m. sausio 22 d. apžiūrėjus D. Č. buvo rasta 2X1 kraujosruva, violetiniai raudona, pakraščiuose žalsvėjanti, kuri galėjo atsirasti 3-6 dienų laikotarpyje. Tad akivaizdu, kad kraujosruva galėjo atsirasti ir ne 2018 m. sausio 17 d., kuomet įvyko konfliktas tarp jo ir nukentėjusiosios D. Č., o vėlesniu laiku. Šiuo konkrečiu atveju, jo veiksmuose, kuomet jis bandė kalbėtis su nepilnamete dukra, ją pagąsdino „paimsiąs diržą“, pabėgus nukentėjusiajai jos ieškant ir vėliau sugrąžinant, abiem susitaikius, akivaizdu, kad nėra jokios tyčios, tik siekis sudrausminti savo dukrą.
2.4. Skunde dėl civilinio ieškinio teigiama, kad teismas neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, jog buitiniuose konfliktuose nukentėjusioji elgėsi nekorektiškai, nevengė konfliktų, tai yra pati nukentėjusioji išprovokavo konfliktą sviesdama knygą, pabėgo, elgėsi labai nepagarbiai. Pažymi ir tai, kad joks gydymas nukentėjusiajai nebuvo taikomas, ji nesilankė gydymosi įstaigose, teismo posėdžio metu jos atstovė aiškiai nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimo pinigai bus naudojami ne reabilituoti pačią nukentėjusiąją, o nukentėjusiosios motinos ir jos seserų kelionėms. Taigi akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos priteisimo klausimą, iš esmės neatsižvelgė į visus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, tarp jų į padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, jų įtaką kilusioms pasekmėms, teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, nuteistojo ir nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą bei į kitas neturtinės žalos dydžiui nustatyti svarbias aplinkybes bei nepagrįstai nustatė 700 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis R. Č. ir jo gynėja advokatė Eglė Grucytė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė Lina Zakarauskaitė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo R. Č. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
7. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino R. Č. kaltu padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistajam pritaikytas tinkamai.
Žemesnės instancijos teismas
8. BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs fizinį skausmą, padaromi tiesiogine tyčia. Toks kaltininko elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius ir nori taip elgtis.
9. Aukštesniojo teismo nuomone, byloje esantys įrodymai – nukentėjusiosios D. Č., liudytojų parodymai, specialisto išvada ir paaiškinimai, neabejotinai patvirtina, kad R. Č. smurtaudamas mažametės atžvilgiu, veikdamas tiesiogine tyčia, nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios D. Č. sveikatą.
10. Nukentėjusioji D. Č. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2018 m. sausio 17 d., apie 21.30 val., jai būnant pas senelius namuose, atvyko tėvas R. Č.. Jai pradėjus bendrauti su tėvu, jis pradėjo priekaištauti dėl mokymosi rezultatų ir ją įžeidinėti, ir kadangi šie žodžiai ją labai įskaudino, ji labai supyko ir metė į jį knygą, kurią tuo metu turėjo rankose, pataikė jam į dešinį petį ir nuėjusi į kambarį užsirakino. Tėvas supykęs išlupo duris, užėjęs į kambarį sugriebė ją už plaukų, pradėjo tampyti, parbloškė ant lovos ir rankomis sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas. Išgirdusi jos riksmus į kambarį atbėgo močiutė G. Č., ji atitraukė tėvą nuo jos, tuomet tarp jų kilo konfliktas, jie apsistumdė. Ji tuo pasinaudojusi išbėgo iš namų ir pasislėpė kitame, kieme esančiame pastate (t. 1, b. l. 47, 48). Apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji D. Č. paaiškino, kad R. Č. ją išvadino labai negražiais žodžiais, ji labai supyko, metė į jį knygą ir pataikė į dešinį petį, tuomet nubėgo į kambarį ir užsidarė. Tada R. Č. labai stipriai atidarė duris, priėjo prie jos, suėmė už plaukų, parvertė ant lovos ir ją gulinčią pradėjo mušti, ji pradėjo spardytis, rėkti, kad ją kas nors išgirstų ir atplėštų jį nuo jos. Tuomet atėjo močiutė, jį nuo jos nuplėšė, jie apsižodžiavo, tada jis išėjo iš kambario ieškoti kokio nors diržo, sakydamas „aš tave tuoj uždaužysiu“. Kai jis išėjo iš kambario, ji išbėgo iš namų ir pasislėpė kito namo antrajame aukšte, kuris yra negyvenamas.
11. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios D. Č. parodymai viso baudžiamojo proceso metu nekito, buvo nuoseklūs, vieni kitus papildantys, todėl teismas neturi pagrindo abejoti jos parodymais, be to, byloje nebuvo nustatyta objektyvių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad nukentėjusioji siekia melagingai apkaltinti R. Č. nebūtos nusikalstamos veikos padarymu ir jį apkalbėti. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusioji mažametė D. Č. įvykius apibūdino pagal savo suvokimą, pateikė prisiminimus, būdingus jos amžiui, detaliai papasakojo kas vyko kambaryje – įėjęs tėtis buvo suėmęs ją už plaukų, mušė rankomis ir sudavė ne mažiau 10 smūgių į įvairias kūno vietas. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti mažametės D. Č. psichine būkle ir raida, Druskininkų savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė duomenis, kad jos motina E. Č. yra sudariusi vaikams tinkamas gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, santykiai šeimoje geri, D. Č. mokosi Druskininkų ,,Atgimimo“ mokykloje, lanko tautinių šokių ir tinklinio būrelius, o su tėčiu R. Č. bendrauti nenori, jis ja nesirūpina (t. 1, b. l. 126). Apeliaciniame skunde nurodomas motyvas, kad byloje nėra jokių duomenų, jog nepilnametė dukra buvo sugriebta už plaukų, tampoma, jai buvo suduoti smūgiai į įvairias kūno vietas, išskyrus pačios D. Č. parodymus, t. y. byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos nukentėjusiosios parodymus, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes apie smurtavimą prieš ją ir nukentėjusiajai sukeltą nežymų sveikatos sutrikdymą. Kolegija pažymi, kad nukentėjusiosios D. Č. parodymai apie R. Č. atliktus nusikalstamus veiksmus prieš ją, nėra vienintelis įrodymas byloje. Byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti, o teisminio nagrinėjimo metu patikrinti ir kiti įrodymai, kurie patvirtina apelianto kaltumą padarius nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusiąją.
12. Liudytoja E. Č. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad patikrinusi dukros D. Č. telefoną pamatė, jog ji susirašinėdama su seserimi V. Č. guodėsi, kad jos tėvas R. Č. smurtavo prieš ją, o jos paklausus, ji papasakojo, kad R. Č. kilusio konflikto metu tyčia, kumščiais sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas (t. 1, b. l. 24, 25). Apklausiama teisiamojo posėdžio metu liudytoja E. Č. patvirtino šiuos ikiteisminio tyrimo metus duotus parodymus ir paaiškino, kad dukters paklausė, kodėl ši jai nieko nesakė, bet D. Č. atsakė, jog nenorėjo jos nervinti. Kadangi jos buvęs vyras yra smurtaujantis asmuo, ji pati tai yra patyrusi, todėl tikrai suprato, kad dukra nemeluoja. D. Č. pasakojo, kad pradėjo ant tėčio šaukti, tada šis ją pastūmė ant lovos, pradėjo tampyti už plaukų, o jai susirietus į kamuoliuką, ją trankė. D. Č. kurį laiką jautėsi blogai, jai skaudėjo galvą.
13. Liudytoja V. Č. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad sesuo D. Č. jai per socialinį tinklą parašė, kad tėtis (R. Č.) ją mušė, siuntė nuotrauką, kurioje matėsi mėlynė. Tėtį charakterizuoja kaip agresyvų, nemokantį adekvačiai reaguoti į tam tikras situacijas, jų santykiai konfliktiški, o apie D. Č. nieko blogo pasakyti negali (t. 1, b. l. 59, 60). Apklausiama teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. Č. paaiškino, kad D. Č. jai parašė, kad tėtis ją mušė, atsiuntė nuotrauką, kurioje buvo matyti smurto žymės. Ji jai sakė, kad svetainėje tėtis ją pradėjo vadinti įvairiais žodžiais, todėl ji labai susinervino ir metė į tėtį knygą, o tada tėtis ją miegamajame mušė, t. y. ją tampė už plaukų, metė ant lovos. D. Č. sakė, kad pradėjo labai garsiai rėkti, specialiai tam, kad išgirstų kaimynai, tačiau niekas nepadėjo, nors namuose buvo močiutė, kuri buvo atėjusi ir nuramino tėtį. Tėčiui pagrasinus ir nuėjus paimti diržą, ji pabėgo. R. Č. yra per daug agresyvus, per daug impulsyvus, į jos gyvenimą nieko gero ir pozityvaus neatnešdavo. Kadangi ji pati yra patyrusi smurtą iš tėčio, todėl tiki seserimi 100 procentų. Jos tėtis smurtavo prieš jų mamą, tačiau jos, būdamos vaikais, tai pateisindavo. Smurtą iš tėčio buvo patyrusios jos visos, tiesiog apie tai nutylėdavo. Po įvykio D. Č. pamatė tada, kai ji atvažiavo į Druskininkus, po kelių dienų. Ji matė ant dešinio D. Č. peties žaizdelę, mėlynę, buvo vidinės kraujosruvos, oda nebuvo pažeista.
14. Iš 2018 m. gegužės 29 d. daiktų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtos susirašinėjimo tarp D. Č. ir V. Č. nuotraukos, kuriose D. Č. nurodo, jog tėvas R. Č. ją mušė, susirašinėjime taip pat pateikta nuotrauka, kurioje matomas sužalojimas (t. 1, b. l. 104-112). Medicinos dokumentų išraše/siuntime nurodoma, kad D. Č. kreipėsi į VšĮ „Druskininkų pirminės sveikatos priežiūros centras“ gydytoją B. Z., kuri 2018 m. sausio 19 d. skiltyje ,,Ligos anamnezė“ nurodė, jog D. Č. atėjo su mama būklei įvertinti. Objektyviai būklė patenkinama, kairio peties srityje stebima poodinė kraujosruva 2×0,8 cm (t. 1, b. l. 92).
15. Specialisto išvadoje Nr. G 71/2018 (06) nurodoma, kad D. Č. padaryta kraujosruva odoje ir poodyje kairio peties srityje, sužalojimas padarytas veikiant kairį petį kietu buku, riboto paviršiaus, žalojančiu daiktu ir kvalifikuotinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 87). Ekspertas S. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad tokia kraujosruva gali atsirasti smogiant kietu, buku, žalojančiu daiktu, taip pat suspaudžiant. Kietas bukas daiktas gali būti krumpliai, pirštas, arba kažkoks kampas. Ji gali atsirasti ir atsitrenkiant, bet reikia ypatingai atsitrenkti, kad būtų tokia kraujosruva. Apeliaciniame skunde teigiama, kad kraujosruva galėjo atsirasti ir ne 2018 m. sausio 17 d., kuomet įvyko konfliktas tarp jo ir nukentėjusiosios D. Č., o vėlesniu laiku. Tačiau ekspertas S. J. paaiškino, kad kraujosruva pakraščiuose turėjo žalsvą atspalvį, o toks atspalvis atsiranda nuo 3 iki 6 parų nuo sužalojimo padarymo, būtent įvykio laikas į tą intervalą įeina, D. Č. buvo apžiūrėta 5 parą, t. y. įvykis buvo sausio 17 d., o apžiūra vyko sausio 22 d. Apelianto iškelta versija, kad nukentėjusioji D. Č. galėjo susižaloti besislėpdama ir atsitrenkusi į kietą daiktą, taip pat nebuvo patvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl laikytina tik apelianto prielaida. Ekspertas paaiškino, kad sužeidimas buvo keistoje, nebūdingoje vietoje, tokį sunku pačiam pasidaryti, kliūtis turi būti aukštai, turi būti dinaminis poveikis. Kai užsigauni pats, dažniausiai būna ir nubrozdinimas, o šiuo atveju nubrozdinimo nebuvo. Trenkiant krumpliais dažniausiai nubrozdinimų nebūna, nubrozdinimui turi būti smailus kampas. Be to, nei pati nukentėjusioji, nei liudytojai tokios aplinkybės nenurodė ir nepaaiškino, kad prieš išbėgant iš namų ant D. Č. jokių sužalojimų nesimatė, o grįžusi ji jau būtų susižalojusi. Taigi, nėra jokio pagrindo manyti, kad D. Č. nežymus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas apelianto nurodomomis aplinkybėmis.
16. Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojos G. Č., visą laiką buvusios namuose ir betarpiškai mačiusios įvykį, parodymai visiškai nebuvo vertinami, nors jos parodymai neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Tačiau aukštesnysis teismas daro priešingą išvadą – liudytojos G. Č. parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad šios liudytojos parodymai rodė norą dėstyti aplinkybes pritaikant jas prie kaltinamojo keliamos versijos, kelia abejonių parodymų patikimumu, pagrįstai jais nesirėmė. Liudytoja G. Č. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad D. Č. kambario duris atrakino po kurio laiko ir pradėjo rėkti ne savu balsu, jai tiesiog įvyko isterijos priepuolis. Ji stipriai D. Č. suėmė, jos abi nukrito ant lovos, bet ji ją suspaudusi laikė. D. Č. ją sudraskė, suspardė. R. Č. norėjo ateiti į miegamąjį, tačiau ji jo neleido, jam įėjus, liepė išeiti. Šie liudytojos parodymai iš esmės prieštarauja tiek nukentėjusiosios D. Č., tiek liudytojų E. Č., V. Č. parodymams, anksčiau paminėtai rašytinei bylos medžiagai. Aukštesnysis teismas laiko, kad liudytoja G. Č. tokias, bylos medžiagai prieštaraujančias aplinkybes, nurodė siekdama padėti išvengti ar sušvelninti sūnui R. Č. gresiančią baudžiamąją atsakomybę.
17. Nuteistasis R. Č. apeliaciniame skunde teigia, kad nepilnametė dukra yra linkusi meluoti, manipuliuoti kitais asmenimis – šias aplinkybes patvirtino jos klasės auklėtoja A. P., liudytojai G. Č., J. Č., R. E., A. E., S. B.. Tačiau, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, buvo pateiktas tik vienas pavyzdys apie D. Č. melavimą, t. y., kad ji yra melavusi apie savo sveikatos būklę tada, kai nenorėdavo eiti į mokyklą. Tokio pobūdžio mažamečio melavimas savaime nesukuria įspūdžio, kad jis iš esmės yra linkęs meluoti, ir kad baudžiamojoje byloje viso proceso metu galėtų laikytis melagingos pozicijos vien tik dėl to, kaip nurodo apeliantas, kad viduryje mokslo metų galėtų pakeisti mokymo įstaigą ir gyvenamąją vietą. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, net ir tuo atveju, jei nukentėjusioji D. Č. iš tiesų būtų linkusi meluoti, savaime nereiškia, kad jos parodymai turi būti vertinami kaip nepatikimi, ir kad ji meluoja ir šį kartą. Teismas nukentėjusiosios parodymus vertina atsižvelgęs ne tik į jos asmenybę, tačiau ir į parodymų nuoseklumą, kitus bylos duomenis, jų tarpusavio santykį, prieštaravimus. Nagrinėjamu atveju teigti, kad nuoseklūs parodymai yra nepatikimi, jokio objektyvaus pagrindo nėra. Negana to, nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kitų liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga.
18. Byloje neginčytinai nustačius, kad R. Č. 2018 m. sausio 17 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) kambaryje, savo mažametei dukrai D. Č. tyčia sugriebė už plaukų, tampė, po ko parbloškė ant lovos ir jai gulint sudavė rankomis ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas, t. y. pataikydamas į viršutinę kūno dalį bei kairįjį skruostą padarė kraujosruvą odoje ir poodyje kairio peties srityje, tokiais savo veiksmais padarė mažametei D. Č. nežymų sveikatos sutrikdymą, jo veika pagal BK 140 straipsnio 3 dalį buvo kvalifikuota teisingai.
19. Skirdamas nuteistajam R. Č. bausmę pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių taip pat nepažeidė, įvertino reikšmingų aplinkybių visumą ir pagrįstai R. Č. skyrė bausmę – baudą, bausmės dydį pagrįstai parinko sankcijos ribose, artimą jos minimaliam dydžiui. Nuteistojo R. Č. apeliaciniame skunde bausmės švelninimo klausimas nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimo motyvų detaliau neanalizuoja.
20. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas R. Č. pritaikytas tinkamai, jam paskirtos bausmės rūšis ir dydis individualizuoti teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų.
21. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos priteisimo klausimą iš esmės neatsižvelgė į visus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, tarp jų į padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, jų įtaką kilusioms pasekmėms, teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, nuteistojo ir nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą bei į kitas neturtinės žalos dydžiui nustatyti svarbias aplinkybes bei nepagrįstai nustatė 700 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.
22. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiajai D. Č. iš kaltinamojo R. Č. priteista 700 eurų nusikalstamais veiksmais padarytai neturtinei žalai atlyginti.
23. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai ir pan. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų, 700 Eur neturtinės žalos dydis pagrįstai nustatytas atsižvelgiant į tai, kad R. Č. yra dirbantis, jo smurtiniai veiksmai buvo nukreipti į mažametę dukrą, už kurią tuo metu jis buvo atsakingas, o dėl jo padarytos tyčinės nusikalstamos veikos nukentėjusiajai mažametei buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, kas jai tai sukėlė tam tikras pasekmes – psichologinį stresą, fizinį skausmą, nepatogumus. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios patirti sužalojimai nesukėlė liekamųjų reiškinių ar kitaip nepadarė ilgalaikės įtakos jos gyvenimo kokybei. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytas 700 Eur neturtinės žalos dydis atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus, yra pakankamas kompensuoti nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus ir nepažeidžia nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyros.
25. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo R. Č. apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. Č. apeliacinį skundą atmesti.