- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-27
- Bylos Nr.
- eI-4925-596/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00991-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „A1“
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos auditorių rūmų
- Trečiasis asmuo
- A. K.
- Kategorijos
- 20.2.1.1Neteisėtas veikimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „A1“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos auditorių rūmų, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. (A. K.) dėl nuostolių ir procesinių palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
UAB „A1“ (toliau – ir pareiškėja arba Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama pritiesti iš Lietuvos auditorių rūmų 59 063,26 Eur nuostolių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo prašomos priteisti nuostolių sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. 2017 m. liepos 14 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinė byla pagal pareiškėjos ieškinį buvo perduota pagal teismingumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi Lietuvos auditorių rūmus (toliau – ir Auditorių rūmai arba LAR) pašalino iš proceso šalių ir atsakove į bylą įtraukė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Auditorių rūmų.
Pareiškėja nurodo, kad ji 2009 m. gruodžio 8 d. buvo įregistruota Juridinių asmenų registre, o jos vadovu ir vieninteliu akcininku yra trečiasis suinteresuotas asmuo A. K., kuris nuo 1996 m. gruodžio 3 d. turi auditoriaus pažymėjimą. Pareiškėja 2010 m. sausio 12 d. buvo įtraukta į audito įmonių sąrašą, jai buvo išduotas audito įmonės pažymėjimas.
2015 m. liepos 30 d. LAR prezidiumo protokoliniu nutarimu A. K. buvo panaikintas auditoriaus vardas ir panaikintas jo auditoriaus pažymėjimo galiojimas, o 2015 m. spalio 28 d. LAR prezidiumo protokoliniu nutarimu pareiškėja buvo išbraukta iš audito įmonių sąrašo, kaip neatitinkanti audito įmonei keliamų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-328-556/2017 pripažino neteisėtu bei panaikino LAR prezidiumo 2015 m. liepos 30 d. sprendimą dėl A. K. auditoriaus vardo ir auditoriaus pažymėjimo panaikinimo.
A. K. 2017 m. kovo 20 d. kreipėsi į Auditorių rūmus su prašymu panaikinti 2015 m. spalio 28 d. LAR prezidiumo protokolinį nutarimą ir įrašyti Bendrovę į audito įmonių sąrašą, o jį įtraukti į auditorių sąrašą. Šis prašymas buvo tenkintas, protokoliniu nutarimu priimant sprendimą įrašyti pareiškėją į audito įmonių sąrašą nuo 2017 m. kovo 10 d.
Pažymi, kad pareiškėja dėl 2015 m. spalio 28 d. priimto LAR prezidiumo protokolinio nutarimo nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. negalėjo vykdyti auditoriaus veiklos, todėl patyrė žalą negautų pajamų forma, kurią prašo priteisti iš atsakovės.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, civilinės atsakomybės taikymui yra visos sąlygos. 2015 m. spalio 28 d. LAR prezidiumo protokolinis nutarimas yra neteisėtas, nors ir nebuvo apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka, jis buvo priimtas 2015 m. liepos 30 d. protokolinio nutarimo, kurį LVAT 2017 m. kovo 3 d. sprendimu panaikino, pagrindu. Teigia, jog LVAT panaikinus LAR 2015 m. liepos 30 d. protokolinį nutarimą, 2015 m. spalio 28 d. protokolinis nutarimas, kuriuo pareiškėja buvo išbraukta iš audito įmonių sąrašo, taip netekdama teisės vykdyti audito veiklos, taip pat laikytinas neteisėtu, nes iš neteisėtai priimto ankstesnio protokolinio nutarimo atsakovės atstovui nekilo teisė priimti vėlesnio protokolinio nutarimo, o tai pagrindžia, jog Auditorių rūmams priimant 2015 m. spalio 28 d. protokolinį nutarimą buvo atlikti neteisėti veiksmai.
Nurodo, jog iš audito veiklos laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2015 m. gavo 252 039,44 Eur dydžio pajamas (be PVM), o vidutinės pajamos iš šios veiklos per dieną sudarė 115,09 Eur (be PVM), ką patvirtina klientams išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Pareiškėja iš šios veiklos gaudavo iš esmės panašaus dydžio pajamas (išskyrus 2012 m. (gautų pajamų suma buvo mažiausia) ir 2015 m. (gautų pajamų suma buvo didžiausia)), tačiau gaunamų pajamų pastovumas patvirtina, kad nesant neteisėto nutarimo išbraukti pareiškėją iš audito įmonių sąrašo pareiškėja tikėtinai būtų gavusi pajamų iš audito veiklos, kurios būtų ne mažesnės kaip laikotarpiu iki 2015 m. spalio 28 d. gautų pajamų iš šios veiklos vidurkis. Pareiškėja audito veiklos dėl priimto protokolinio nutarimo negalėjo vykdyti nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2017 m. balandžio 24 d., t. y. 544 dienas, todėl dėl Auditorių rūmų neteisėtų veiksmų negavo 62 607,05 Eur pajamų.
Cituoja Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamą praktiką dėl žalos atlyginimo negautų pajamų forma ir nurodo, kad pajamų gavimui iš esmės jokių papildomų sąnaudų nebūtų patyrusi, išskyrus sąnaudas susijusias su jos profesinės atsakomybės draudimu, kurių suma per kalendorinius metus būtų sudariusi apie 292 Eur. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat į tai, kad pareiškėjos pelnas pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį yra apmokestinamas 5 proc. dydžio pelno mokesčiu, iš 62 607,05 Eur sumos atimtinos 435,20 Eur draudimo sąnaudos už 544 dienas bei pareiškėjos mokėtinas pelno mokestis, sudarantis 3 108,59 Eur, daro išvadą, jog pareiškėjos naudai priteistinų negautų pajamų suma (nuostoliai) sudaro 59 063,26 Eur.
Teigia, kad pareiškėjos nuostolius lėmė būtent Auditorių rūmų nepagrįstai priimti protokoliniai nutarimai, kas įrodo priežastinį ryšį, o kaltė pagal bendrąją taisyklę yra preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.248 str. 1 d.). Atkreipia dėmesį į LVAT 2017 m. kovo 3 d. nutartyje akcentuotas aplinkybes, susijusias su 2015 m. liepos 30 d. nutarimo panaikinimo pagrindais ir teigia, kad kaltė yra preziumuojama šiame sprendime išdėstytais argumentais, be to, išvestinis 2015 m. spalio 28 d. protokolinis nutarimas buvo priimtas Auditorių rūmams jau žinant apie pradėtą teisminį ginčą dėl 2015 m. liepos 30 d. protokolinio nutarimo panaikinimo.
Vadovaudamasi CK 6.37 straipsniu, 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo prašomų priteisti nuostolių sumos (58 921,90 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (t. 1, b. l. 1–5).
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas pateiktame atsiliepime į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipia dėmesį į reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su Bendrovės vienintelio akcininko ir vadovo A. K. auditoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymu, Bendrovės išbraukimu iš audito įmonių sąrašo.
Nurodo, kad 2012 m. spalio 31 d. sprendimu Lietuvos apeliacinis teismas įpareigojo auditorių A. K. suteikti galimybę Audito ir apskaitos tarnybai (toliau – ir Tarnyba) susipažinti ir peržiūrėti jos nurodytus dokumentus, kurie reikalingi jai atlikti A. K. atlikto audito tyrimą. A. K. nevykdant šio įpareigojimo, LAR prezidiumas 2013 m. gegužės 29 d. priėmė sprendimą sustabdyti jo auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir įspėti jį, kad jo auditoriaus pažymėjimas bus panaikintas, jeigu jis per 2 mėnesius nesudarys sąlygų Tarnybai atlikti atlikto audito tyrimą. A. K. nevykdant reikalavimų dėl dokumentų pateikimo, 2013 m. gegužės 29 d. buvo priimtas sprendimas sustabdyti jo auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir įspėti dėl auditoriaus pažymėjimo panaikinimo, jei nebus įvykdyti minėti nurodymai (toliau – ir Sprendimas sustabdyti auditoriaus pažymėjimo galiojimą). A. K. dėl šio sprendimo iniciavo teisminį ginčą, tačiau 2015 m. birželio 29 d. nutartimi LVAT pripažino, kad auditoriui A. K. auditoriaus pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas teisėtai ir pagristai.
Auditoriui A. K. neįvykdžius reikalavimo dėl dokumentų pateikimo ir nesudarius sąlygų Tarnybai atlikti atlikto audito tyrimo, 2015 m. liepos 23 d. LAR prezidiumo sprendimu jam buvo panaikintas auditoriaus vardas ir jo audito pažymėjimo galiojimas (toliau – ir Sprendimas dėl auditoriaus vardo panaikinimo). Šis sprendimas buvo panaikintas 2017 m. liepos 3 d. LVAT sprendimu.
Auditorių rūmai 2015 m. rugpjūčio 31 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, nurodydami, kad, atsižvelgiant į tai, jog 2015 m. liepos 23 d. LAR prezidiumo posėdyje buvo priimtas nutarimas panaikinti A. K. auditoriaus vardą ir jo auditoriaus pažymėjimo galiojimą, o jis yra Bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas, todėl, auditoriui netekus auditoriaus vardo, Bendrovė nebeatitinka Audito įstatymo reikalavimų, todėl pasiūlė imtis priemonių, kad audito įmonė atitiktų minėto įstatymo reikalavimus ir iki 2015 m. rugsėjo 30 d. informuoti Auditorių rūmus apie tokius veiksmus, pateikiant tai patvirtinančius įrodymus. Atsakydama į tai, Bendrovė 2015 m. rugsėjo 30 d. raštu informavo, jog vyksta derybos dėl 3/4 jos akcijų, priklausančių A. K., perleidimo auditorei K. Č. LAR 2015 m. spalio 28 d. protokoliniu įrašu išbraukė Bendrovę iš audito įmonių sąrašo, kaip neatitinkančią Audito įstatymo 18 straipsnio reikalavimų (toliau – ir Sprendimas dėl išbraukimo iš audito įmonių sąrašo), nes nuo 2015 m. liepos 23 d. priimto sprendimo panaikinti A. K. auditoriaus vardą audito įmonė nesiėmė jokių veiksmų, tam, kad atitiktų Audito įstatymo 18 straipsnio reikalavimus, neinformavo apie ketinimą jų imtis, neteikė prašymo dėl šio klausimo sprendimo atidėjimo, nurodant Bendrovei, kad jai susitvarkius atitinkamus dokumentus, ji galės kreiptis į LAR dėl įmonės įrašymo į audito įmonių sąrašą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime savo nesutikimą su skundu grindžia šiais teisiniais argumentais: 1) LVAT 2017 m. kovo 3 d. sprendimu panaikinus LAR sprendimą dėl A. K. auditoriaus vardo ir pažymėjimo galiojimo panaikinimo, liko galioti LAR sprendimas dėl A. K. auditoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo, nes jis iki šiol nėra pašalinęs priežasčių, dėl kurių buvo sustabdytas pažymėjimo galiojimas; 2) pareiškėja neturi teisės reikalauti negautų pajamų laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2017 m. balandžio 24 d., nes šiuo laikotarpiu jos vieninteliam auditoriui A. K. buvo sustabdytas auditoriaus pažymėjimo galiojimas, o tokio sustabdymo laikotarpiu draudžiama atlikti auditus, todėl pareiškėja net ir hipotetiškai negalėjo gauti pajamų iš audito veiklos; 3) pareiškėja neįrodė, kokius neteisėtus veiksmus atsakovės atstovas padarė, kurie sąlygotų žalos jai atsiradimą; 4) pareiškėja neįrodė žalos negautų pajamų forma, fakto bei dydžio ir nepagrindė, kad nurodytu laikotarpiu gautinos pajamos iš audito veiklos buvo realios, o ne hipotetinės.
Pasisakydamas dėl pareiškėjos galimybių gauti pajamas iš audito veiklos nurodytu laikotarpiu, atsakovės atstovas nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog Bendrovėje nuo pat jos veiklos pradžios dirbo tik vienas auditorius A. K., todėl, sprendžiant klausimą, ar pareiškėja galėjo gauti pajamas iš audito veiklos laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2017 m. balandžio 24 d., pirmiausiai turi reikšmės tai, ar auditorius A. K. šiuo laikotarpiu galėjo atlikti auditus. Pabrėžia, kad pareiškėja skunde sąmoningai nutyli pagrindinę aplinkybę, jog auditoriui A. K. nuo 2013 m. gegužės 29 d. buvo sustabdytas jo auditoriaus pažymėjimo galiojimas, o atnaujintas tik 2017 m. balandžio 13 d. LAR prezidiumo sprendimu, įformintu 2017 m. balandžio 24 d. protokoliniu įrašu. Kadangi LAR prezidiumo 2013 m. gegužės 29 d. sprendimo sustabdyti A. K. auditoriaus pažymėjimo galiojimą teisėtumas ir pagrįstumas buvo patvirtintas LVAT 2015 m. birželio 29 d. nutartimi, vadovaudamasis audito pažymėjimo galiojimo sustabdymo pasekmėmis, kurios buvo numatytos Audito įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi iki 2017 m. kovo 1 d.), o taip pat šiuo metu galiojančioje Finansinių ataskaitų audito įstatymo (toliau – ir FAAĮ) 14 straipsnio 4 dalyje, daro išvadą, kad A. K. po auditoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo negalėjo atlikti auditų, todėl pareiškėja taip pat negalėjo gauti pajamų iš audito veiklos. Tiek pagal galiojančias FAAĮ nuostatas, tiek pagal Audito įstatymo, galiojusio sprendimų priėmimo metu, nuostatas, tam, kad būtų atnaujintas auditoriaus pažymėjimo galiojimas, ne tik turi būti panaikintos kliūtys, dėl kurių jo galiojimas buvo sustabdytas, bet ir turi būti gautas auditoriaus prašymas atnaujinti pažymėjimą. Todėl atkreipia dėmesį į tai, kad A. K. auditoriaus pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas dėl to, kad jis nesudarė sąlygų Tarnybai atlikti jo atlikto audito tyrimo ir nepateikė reikalingų audito dokumentų. A. K. prašymas atnaujinti auditoriaus pažymėjimo galiojimą buvo gautas tik 2017 m. kovo 20 d., o išspręstas ir patenkintas artimiausiame LAR prezidiumo posėdyje 2017 m. balandžio 19 d.
Pareiškėja patirtą žalą skaičiuoja nuo tada, kai buvo išbraukta iš audito įmonių sąrašo, tačiau tuo laikotarpiu jos vienintelis auditorius A. K. negalėjo atlikti auditų, nes jam buvo sustabdytas auditoriaus pažymėjimo galiojimas, todėl atitinkamai ir pareiškėja negalėjo gauti pajamų iš audito veiklos.
Teigia, jog tai, kad LVAT 2017 m. kovo 3 d. sprendimu panaikino LAR sprendimą dėl A. K. auditoriaus vardo ir pažymėjimo galiojimo panaikinimo, neturi jokios įtakos LAR sprendimui dėl jo auditoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo, nes nėra išpildyta sąlyga, kad, siekiant, jog auditoriaus pažymėjimo galiojimas būtų atnaujintas, turi būti panaikintos kliūtys, dėl kurių pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas. Pažymi, kad A. K. iki šiol nesudarė sąlygų Tarnybai atlikti atlikto audito tyrimo.
2017 m. balandžio 13 d. LAR prezidiumo posėdžio metu buvo priimtas sprendimas, įformintas 2017 balandžio 24 d. protokoliniu įrašu Nr. 1.4-25, įrašyti A. K. atgal į LAR auditorių sąrašą, vykdant minėtą LVAT sprendimą. To paties posėdžio metu buvo atnaujintas A. K. sustabdyto auditoriaus pažymėjimo galiojimas, gavus A. K. prašymą ir atsižvelgiant į tai, kad LAR prezidiumas nutarė, jog auditoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymas nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. yra pakankama sankcija auditoriui už teismo įpareigojimų nevykdymą bei sąlygų Tarnybai atlikti atlikto audito tyrimą nesudarymą.
Apibendrinant daro išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog A. K. auditoriaus pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas tik iki 2015 m. liepos 23 d., t. y. datos, kada jam buvo panaikintas auditoriaus vardas, o pareiškėja turi teisę reikalauti žalos nuo 2015 m. spalio 28 d., kai buvo išbraukta iš audito įmonių sąrašo. LVAT priėmus sprendimą panaikinti 2015 m. liepos 23 d. LAR sprendimą dėl auditoriaus vardo panaikinimo, sprendimas dėl A. K. auditoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo laikomas teisėtu ir toliau galiojančiu, o esant tokiai situacijai, kai vienintelis pareiškėjos auditorius pagal teisės aktų reikalavimus negalėjo atlikti audito, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad ji būtų gavusi pajamas iš audito veiklos nurodytu laikotarpiu.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nurodo, kad pareiškėja, siekdama žalos atlyginimo, turi įrodyti visas Auditorių rūmų civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, patirtą žalą, priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ir kaltę. Pasisakydamas dėl neteisėtų veiksmų, pabrėžia, kad pagal CK nuostatas veiksmų neteisėtumas nėra preziumuojamas, todėl pareiškėjai kyla pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus, tačiau ji nepateikia jokių objektyvių duomenų, o taip pat ir juos pagrindžiančių įrodymų dėl neteisėtų veiksmų. Kadangi 2015 m. spalio 28 d. LAR sprendimas dėl pareiškėjos išbraukimo iš audito įmonių sąrašo nėra nuginčytas ar pripažintas neteisėtu, pareiškėjos pozicija, kad šis sprendimas ir buvo atsakovės atstovo neteisėti veiksmai, yra nepagrįstas. Atkreipia dėmesį į tai, kad susiklosčiusioje situacijoje pati pareiškėja, žinodama, kad nuo 2015 m. liepos 23 d., kai buvo panaikintas A. K. auditoriaus pažymėjimo galiojimas ir ji neatitinka Audito įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų, galėjo imtis veiksmų šiai situacijai pakeisti, tačiau to nepadarė, todėl nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, kas ir sudarė sąlygas, kad ji nurodytu laikotarpiu negalėjo verstis audito veikla. Atsakovės atstovas bendradarbiavo su pareiškėja ir suteikė jai papildomai laiko imtis priemonių, kad Bendrovė (audito įmonė) atitiktų įstatymo reikalavimus, tačiau ji pati nesirūpino šiuo klausimu ir nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. spalio 28 d. nesiėmė jokių veiksmų padėčiai pakeisti. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2015 m. spalio 28 d. LAR sprendime pareiškėjai nurodė, jog, susitvarkiusi visus dokumentus dėl akcininkų ir vadovo, ji vėl galėtų būti įrašyta į audito įmonių sąrašą, todėl pareiškėjai nebuvo jokių kliūčių per beveik dvejus metus nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. pakeisti esamą situaciją. Be to, pareiškėja nepateikia jokių duomenų apie tai, kokia veikla ji užsiėmė 2016–2017 m. ir kiek faktiškai gavo pajamų, nes tai turi reikšmės nustatant, ar ji neprašo atlyginti dvigubų pajamų.
Atsakovės atstovo įsitikinimu, pareiškėjos reikalavimas priteisti 59 063,26 Eur nuostolių negautų pajamų forma yra nepagrįstas jau vien dėl to, kad ji neįrodė, kad tokie nuostoliai buvo padaryti kokiais nors neteisėtais Auditorių rūmų veiksmais. Be to, nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių kad prašomos negautos pajamos nėra hipotetiškos, o yra realios, t. y. kad jos buvo numatytos gauti iš anksto ir būtų gautos, realiai vykdant audito veiklą, kurios vykdyti negalėjo dėl A. K. auditoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo.
Nesutiko su pareiškėjos nurodytu būdu apskaičiuotu negautų pajamų dydžiu, nes pareiškėjos nurodytos pajamos iš audito veiklos neatitinka pajamų iš audito veiklos, deklaruotų Auditorių rūmams privalomose pateikti metinėse ataskaitose. Be to, pareiškėja sąnaudomis nepagrįstai laiko tik pelno mokestį ir draudimo išlaidas ir nepagrįstai nepriskiria išlaidoms bendras pastovias ir kitas išlaidas (biuro išlaikymas, administracinės išlaidos ir kt.), o pareiškėjos apskaičiuotas pelningumas sudaro net 94,34 proc., kas neatitinka jos LAR pateiktų finansinių ataskaitų duomenų. Pažymi, kad pareiškėja teismui nurodo didesnę pajamų iš audito veiklos sumą, nei faktiškai pagal įstatymus deklaravo LAR. Teigia, kad pareiškėjos reikalavimas bet kokiu atveju negalėtų būti tenkinamas, nes ji galėtų reikalauti tik negauto grynojo pelno (CK 6.249 str. 1 d.). Negautos pajamos, kaip nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodomi. Jos neturi būti suprantamos, kaip visos tikėtinos gauti iš asmens veiklos sumos, neatskaičius sąnaudų. Atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, gaunamas ikimokestinis pelnas. Jis dar nesudaro negautų pajamų, kaip nuostolių, nes tik nuo šios sumos atskaičius pelno mokestį pagal Pelno mokesčio įstatymą, asmeniui liktų grynasis pelnas, t. y. tuo, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusiojo asmens turtinė padėtis.
Teigia, kad CK 6.249 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas visiškas žalos atlyginimo principas užtikrina, kad civilinė atsakomybė atliktų kompensacinę, o ne nubaudimo funkciją, t. y. kad pareiškėjai nebūtų sudarytos sąlygos praturtėti žalą padariusio asmens sąskaita. Atsakovės atstovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos pateikta patiriamų nuostolių suma nėra patvirtinta jokiais oficialiais dokumentais, tuo tarpu, visi įrodymai byloje turi atitikti įrodymų leistinumo reikalavimą, mano, jog negali būti laikoma, kad žalos padarymo faktas ir žalos dydis yra įrodytas. Nesant šių įrodymų, daro išvadą, kad reikalaujama priteisti turtinė žala nėra pagrįsta, neatitinka teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose suformuotų įrodinėjamiems nuostoliams keliamų realumo reikalavimų.
Pasisakydamas dėl priežastinio ryšio, pažymi, kad pareiškėja teigia, jog atsakovės atstovo Sprendimas dėl išbraukimo iš audito įmonių sąrašo sąlygojo pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą. Atkreipia dėmesį į pačios pareiškėjos veiksmus, t. y. LAR, nors pareiškėja ir pati puikiai žinojo esančią padėtį, siūlė jai imtis veiksmų, kad Bendrovė atitiktų Audito įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus. Pareiškėja nesiėmė jokių veiksmų 3 mėnesius nuo tokio sprendimo priėmimo ir faktiškai net neteikė informacijos apie tai, kaip jai sekasi derybos dėl akcijų perleidimo, kol galiausiai LAR, vadovaudamasis Audito įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo Bendrovę išbraukti iš audito įmonių sąrašo. Tačiau net ir Sprendimas dėl išbraukimo iš audito įmonių sąrašo netrukdė pareiškėjai per visą laiką nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. imtis priemonių situacijai pakeisti, t. y. užtikrinti, kad Bendrovė atitiktų Audito įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus. Minėti pareiškėjos neveikimo padariniai, LAR nuomone, negali būti interpretuojami kaip LAR neteisėti veiksmai ir visa atsakomybė perkeliama Auditorių rūmams. Mano, kad toks elgesys interpretuotinas ir vertintinas kaip verslo atsisakymas, pareiškėja pati nusprendė nebevystyti audito veiklos ir dėl to negalėjo gauti pajamų iš šios srities. Pažymi, kad nagrinėjamu laikotarpiu Bendrovės vienintelis auditorius A. K. negalėjo atlikti auditų, nes jam buvo sustabdytas auditoriaus pažymėjimo galiojimas, todėl atitinkamai ir pareiškėja negalėjo gauti pajamų iš audito veiklos.
Be to, teigia, kad Sprendimas dėl išbraukimo iš audito įmonių sąrašo nedraudė pareiškėjai užsiimti kita, pavyzdžiui, buhalterine veikla. Nurodo, jog, kaip matyti iš pareiškėjos pateiktų 2010–2014 m. audito metinių ataskaitų, pareiškėja teikė ir kitas paslaugas, už kurias gavo daugiau pajamų, nei iš audito veiklos, pavyzdžiui: 2010 m. iš audito veiklos pareiškėja gavo 39 899,21 Eur, iš kitos veiklos – 61 727,58 Eur, 2011 m. iš audito veiklos gavo 35 807,46 Eur, iš kitos veiklos – 68 701,92 Eur, 2012 m. iš audito veiklos gavo 16 334,57 Eur, iš kitos veiklos – 42 602,53 Eur. Daro išvadą, kad laiką, kurį anksčiau užėmė audito veikla, pareiškėja galėjo skirti kitai veiklai, kuri iš esmės ir generuoja pareiškėjai didesnes pajamas. Tą patvirtina ir pareiškėjos 2015 m. pelno (nuostolių) ataskaita, iš kurios matyti, kad pareiškėjos pardavimo pajamos sudarė 99 404 Eur, o pelnas 8 264 Eur. Taigi akivaizdu, kad pareiškėja nurodytą laiką užsiėmė kita veikla, iš kurios gavo pelną.
Daro išvadą, jog byloje nėra įrodyta, kad pareiškėjos menama žala pakankamu priežastiniu ryšiu yra susijusi su nurodytais veiksmais. Mano, jog net tuo atveju, jei bus nustatyta, kad pareiškėja ir patyrė kokių nors finansinių praradimų, kurių reikalauja šioje byloje, tai tokie praradimai yra tiesiogiai susiję ne su Auditorių rūmų, bet su pačios pareiškėjos, kaip verslo subjekto, prisiimančio verslo riziką, veiksmais.
Vadovaudamasis CK 6.246 straipsnio 1 dalimi, 6.248 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjai neįrodžius LAR neteisėtų veiksmų, daro išvadą, jog Auditorių rūmų kaltė laikytina neįrodyta. Atsakovės atstovo veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų, o pareiškėja neįrodė žalos, todėl Auditorių rūmai nėra atsakingi už pareiškėjos nurodytų nuostolių kilimą (t. 2, b. l. 3–14).
Atsiliepimas
Pareiškėja dėl atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų argumentų pateikė papildomus paaiškinimus, atkreipdama dėmesį į tai, kad ji neprašo priteisti nuostolių už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 29 d. iki 2017 m. balandžio 24 d., o prašo priteisti nuostolius nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. Be to, LAR atsiliepime remiasi tariama (hipotetine) situacija, kuri būtų egzistavusi, jeigu Auditorių rūmai nebūtų priėmę 2015 m. liepos 30 d. protokolinio nutarimo A. K. atžvilgiu. Nurodo, jog, priėmus 2015 m. liepos 30 d. protokolinį nutarimą, 2013 m. birželio 3 d. protokolinis nutarimas neteko galios, jo taikymas pasibaigė, visus santykius tarp A. K. ir Auditorių rūmų nustatė 2015 m. liepos 30 d. protokolinis nutarimas, kuris, kaip minėta, buvo apskųstas bei panaikintas. Pažymi ir tai, kad 2013 m. birželio 3 d. nutarimo galiojimas buvo sustabdytas, taikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones iki 2015 m. birželio 29 d. Atsakovės atstovo teiginius, kad jis turi teisę neterminuotai taikyti auditoriaus pažymėjimo sustabdymą A. K. atžvilgiu, laiko teisiškai nepagrįstais. Pažymi, kad iki pat pareiškėjos audito pažymėjimo panaikinimo jos (Bendrovės) atžvilgiu nebuvo pateikta nurodymų pateikti kokią nors informaciją, kas sudarytų pagrindą sustabdyti pareiškėjos audito įmonės pažymėjimą. Joks įpareigojimas pateikti dokumentus pareiškėjai nebuvo pateiktas ir sprendimas dėl pareiškėjos audito įmonės pažymėjimo sustabdymo LAR nebuvo priimtas. Tai lemia, kad iki pat LVAT sprendimu panaikinto LAR protokolinio nutarimo priėmimo pareiškėja turėjo teisę vykdyti audito įmonės veiklą, audito atlikimui pasitelkdama kitus auditorius (pvz., sudarydama darbo sutartį), o atitinkamos teisės neteko LAR priėmus 2015 m. spalio 28 d. protokolinį nutarimą, buvusį išvestiniu iš panaikinto 2015 m. liepos 30 d. LAR prezidiumo protokolinio nutarimo. Pabrėžia, kad būtent LAR 2015 m. liepos 30 d. bei 2015 m. spalio 28 d. protokolinių nutarimų priėmimas lėmė pareiškėjos teisės teikti audito įmonės paslaugas netekimą bei atitinkamų pajamų iš audito veiklos negavimą. Dėl atsakovės atstovo argumento, kad pareiškėja savo akcijas galėjo perleisti kitam auditoriui, dėl ko būtų gavusi audito įmonės pažymėjimą ir toliau būtų gavusi pajamas iš audito veiklos, teigia, kad šis pasiūlymas tik formalus bei realiai neįgyvendinamas (pareiškėjos akcijos nėra pareiškėjos nuosavybė, be to, potencialaus pirkėjo finansinės galimybės bei ieškovo veiklos specifika (auditas, bankroto administravimas, buhalterinė apskaita) susiaurina pirkėjų ratą).
Motyvuojamoji dalis
LAR neteisėtus veiksmus patvirtina priimtas LVAT neteisėtu pripažintas 2015 m. liepos 30 d. protokolinis nutarimas, o pastarojo pagrindu – ir 2015 m. spalio 28 d. nutarimas. Atsakovės atstovo nurodymas, kad galėjo būti keičiamas pareiškėjos akcininkas ir vadovas, yra teisiškai nereikšmingas, nes pareiškėjos vadovo ir akcininko statuso neatitikimą teisės aktų reikalavimams bei audito įmonės pažymėjimo panaikinimą lėmė neteisėtas Auditorių rūmų protokolinis nutarimas. Neteisėto individualaus administracinio teisės akto pagrindu priimtas išvestinis administracinis teisės aktas taip pat nelaikytinas teisėtu. Mano, kad 2015 m. spalio 28 d. protokolinio nutarimo nuginčijimas nėra reikalingas, nes, vadovaujantis LVAT praktika, teisei į žalos atlyginimą atsirasti įstatymas nereikalauja, jog neteisėti valstybės valdžios aktai būtų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka.
Pasisakydama dėl žalos dydžio, nurodo, jog visi motyvai buvo pateikti jos skunde teismui. Pažymi, kad pareiškėjos prarasta nauda – visos audito veikos pajamos, o ne pareiškėjos pelnas, kuris formuojamas iš audito, konsultacinės, buhalterinės veiklos ir t. t., todėl pareiškėja prašo priteisti negautas pajamas, susijusias su negalėjimu vykdyti konkrečią, valstybės reguliuojamą, audito veiklą.
Teigia, kad pareiškėjos pajamų negavimą ir atsakovės atstovo atliktus neteisėtus veiksmus sieja akivaizdus priežastinis ryšys – nesant priimto sprendimo dėl audito įmonės pažymėjimo panaikinimo, pareiškėja ir toliau būtų galėjusi gauti pajamas iš audito veiklos, t. y. LAR atliktas veiksmas – neteisėto 2015 m. spalio 28 d. protokolinio nutarimo priėmimas – lėmė pareiškėjos negalėjimą gauti atitinkamas pajamas. Pareiškėja neneigia, kad atitinkamas pajamas (už buhalterinės veiklos ir bankroto administravimo veiklą) ji gavo, tačiau akivaizdu, kad atsakovės atstovo veiksmai lėmė tai, kad pareiškėja negavo pajamų iš audito veiklos ir nesugebėjo gauti tiek pajamų, kiek būtų gavusi, nesant neteisėtų LAR veiksmų. Tai, kad pareiškėjos veikla kitose srityse buvo pelninga, nepaneigia jos teisės reikalauti nuostolių dėl negautų pajamų už veiklos dalį, kurios vykdymui bei pajamų gavimui užkirto kelią neteisėti atsakovės atstovo veiksmai (t. 2, b. l. 60–65).
Atsakovės atstovas, pateikdamas papildomus paaiškinimus dėl pareiškėjos papildomų paaiškinimų, pažymi, jog laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 29 d., kai buvo priimtas Sprendimas sustabdyti auditoriaus pažymėjimo galiojimą, iki 2017 m. balandžio 24 d., kai buvo priimtas sprendimas dėl A. K. sustabdyto auditoriaus pažymėjimo galiojimo atnaujinimo, auditorius A. K. negalėjo vykdyti audito veiklos, o pareiškėja gauti pajamų iš audito veiklos (kitų auditorių pareiškėja nesamdė). Kadangi laikotarpis, už kurį prašoma žala, t. y. nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2017 m. balandžio 24 d., įeina į aukščiau minėtą laikotarpį, pareiškėja negali reikalauti atlyginti žalą, nes nurodytu laikotarpiu ji objektyviai negalėjo gauti pajamų iš audito veiklos.
Nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad Sprendimas sustabdyti auditoriaus pažymėjimo galiojimą automatiškai netenka galios, kai priimamas Sprendimas dėl auditoriaus vardo panaikinimo. Abiejų sprendimų galiojimo aiškinimas turi būti neatsietas su šioje byloje susiklosčiusia situacija ir tuo faktu, kad Sprendimas dėl auditoriaus vardo panaikinimo buvo panaikintas. Panaikinus šį sprendimą, auditoriaus veikla automatiškai netampa teisėta ir automatiškai nedingsta aplinkybės, kurios sąlygojo, kad tam auditoriui buvo sustabdytas to auditoriaus pažymėjimo galiojimas. Sustabdžius auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir nepriėmus jokio kito sprendimo dėl tokio sprendimo atšaukimo, auditoriaus pažymėjimo galiojimas po jo sustabdymo, praėjus pareiškėjos nurodytam 2 mėnesių terminui, savaime neatsinaujina, t. y. nepatampa galiojančiu. Pagal Audito įstatymo 13 straipsnio 4 dalį, reikalinga sąlygų visuma tam, kad audito pažymėjimas būtų laikomas vėl galiojančiu (atnaujintas), t. y. turi būti pašalintos kliūtys, sąlygojusios auditoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymą, ir turi būti pateiktas auditoriaus prašymas.
Teigia, kad Sprendimo sustabdyti auditoriaus pažymėjimo galiojimą galiojimo klausimas svarbus tuo aspektu, nes turi būti nustatyta, ar A. K., kuris yra vienintelis pareiškėjos akcininkas ir auditorius, nurodytu laikotarpiu galėjo gauti pajamas iš audito veiklos, nes būtent nuo jo galimybės teikti audito paslaugas, priklauso ir pareiškėjos teisinė ir faktinė galimybė užsidirbti pajamas iš audito veiklos ir reikšti reikalavimą dėl negautų pajamų šioje byloje. Audito įstatymo 13 straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi nurodytų sprendimų priėmimo metu) draudžia auditoriams, kuriems sustabdytas auditoriaus pažymėjimo galiojimas, atlikti auditą pažymėjimo galiojimo sustabdymo metu. Todėl A. K. negalint atlikti auditų, pareiškėjai nepasisamdžius kitų auditorių, ji negalėjo uždirbti skunde nurodytų pajamų.
Atkreipia dėmesį į tai, kad 2015 m. spalio 28 d. Sprendimas dėl išbraukimo iš audito įmonių sąrašo galėjo bet kuriuo momentu po jo priėmimo būti atšauktas ir / ar panaikintas, jei pareiškėja ar / ir jos akcininkas A. K. būtų ėmęsi veiksmų padėčiai ištaisyti, t. y. būtų užtikrinę Audito įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų atitikimą. Minėtame sprendime buvo nurodyta, jog, pareiškėjai susitvarkius visus dokumentus dėl akcininkų ir vadovo, ji galėtų būti vėl įrašyta į audito įmonių sąrašą, todėl pareiškėjai nebuvo jokių kliūčių per visą laikotarpį nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2017 m. balandžio 24 d., t. y. beveik 2 metus, pakeisti esamą situaciją. Tačiau nei pareiškėja, nei jos akcininkas A. K. per visą šį laikotarpį nesiėmė jokių veiksmų susidariusiai padėčiai pataisyti, o jų nerūpestingumas ir pasyvumas negali būti pagrindas LAR atsakomybei kilti.
Dėl žalos dydžio ir priežastinio ryšio palaiko atsiliepime išdėstytus motyvus. Papildomai pažymi, kad pareiškėja pripažįsta, jog nurodytu laikotarpiu užsiėmė kita veikla, tačiau, net ir vykdydama kitą veiklą, pareiškėja reikalauja negautų pajamų iš audito veiklos. Atsakovės atstovas nesutinka su šiuo reikalavimu, teigdamas, kad laikas, kurį pareiškėja skyrė, vykdydama kitą veiklą, negalėjo būti panaudotas vykdant audito veiklą. Pareiškėja negali iš viso gauti pajamų tiek iš audito veiklos, tiek iš kitos veiklos, dubliuodama tą patį veiklos laikotarpį. Tokiu atveju būtų sudarytos sąlygos pareiškėjai nepagrįstai praturtėti. Pareiškėja, nevykdydama audito veiklos, visą savo laiką skyrė kitai veiklai, todėl prašoma žala priežastiniu ryšiu nėra susijusi su LAR Sprendimu dėl išbraukimo iš audito įmonių sąrašo (t. 2, b. l. 75–83).
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, kildinamos iš, pareiškėjos vertinimu, neteisėtų Auditorių rūmų, kuriems valstybė Audito įstatymu yra imperatyviai pavedusi (kartu su Tarnyba) atlikti auditorių ir audito įmonių atlikto audito kokybės užtikrinimą, todėl tokia veikla laikytina viešuoju administravimu, o Auditorių rūmai – viešojo administravimo subjektu, veiksmų, priimant 2015 m. spalio 28 d. protokolinį nutarimą, kuriuo pareiškėja buvo išbraukta iš audito įmonių sąrašo, atlyginimo.
Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais (neveikimu), atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šią Konstitucijos normą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra nurodęs, kad „būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.“. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime akcentavo, jog „iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d'etre.“.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsniu, dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų atsiradusi turtinė ir neturtinė žala atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Taigi sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pagal neteisėto veikimo ir žalos santykį skiriama tiesioginė ir netiesioginė žala (nuostoliai). Netiesioginė žala (nuostoliai) teisės doktrinoje apibrėžiama kaip dėl neteisėtų veiksmų patiriamos išlaidos arba turto sumažėjimas. Turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Žalos padarymo atveju kilusi žala ir jos mastas yra vertinami, remiantis įrodymų visuma, nustatoma remiantis visomis ABTĮ nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, laikantis įrodinėjimo taisyklių.
CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Be to, nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Be to, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes. Būtina pažymėti, kad tam, jog būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti atsakovų veiksmus ir bylos faktines aplinkybes, turi būti įvertinta deliktinės atsakomybės apimtis, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės.
Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos (nuostolių) atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, būtent kuris turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų (LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valstybės institucijos (jos darbuotojų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Analizuojant ir vertinant pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu ji teigė, kad Auditorių rūmai neteisėtais veiksmais jai padarė jos nurodomą turtinę žalą, visų pirma, chronologine tvarka paminėtinos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėja ir jos vieninteliu akcininku ir direktoriumi auditoriumi A. K.
Pareiškėja yra Juridinių asmenų registre 2009 m. gruodžio 8 d. įregistruotas juridinis asmuo, kurio veiklos tikslai – buhalterinė apskaita ir audito atlikimas, finansinių ataskaitų rengimas, firmų ir kitų bendrovių komercinių operacijų apskaitos tvarkymas, mokesčių konsultacijos, bendrieji patarimai ir konsultacijos, teisinių dokumentų rengimas, konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla; jos vienintelis akcininkas ir direktorius yra A. K. (t. 1, b. l. 6–8). 1996 m. gruodžio 3 d. nutarimu A. K. suteiktas auditoriaus vardas ir 2001 m. kovo 9 d. išduotas auditoriaus pažymėjimas (t. 1, b. l. 9). Pareiškėja 2010 m. sausio 12 d. įrašyta į Lietuvos Respublikos audito įmonių sąrašą (t. 1, b. l. 10).
2013 m. birželio 3 d. LAR prezidiumo posėdžio Nr. 10 protokolu Nr. 1.4-42, remiantis Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1290/2012, kuriuo auditorius A. K. įpareigotas suteikti Tarnybai galimybę susipažinti ir peržiūrėti tam tikrus konkrečius dokumentus, ir nustačius, kad jis nevykdo minėto teismo sprendimo, atsižvelgiant į tai, kad auditorius A. K. nesudarė sąlygų Tarnybai atlikti atlikto audito tyrimą pagal Tarnybos 2013 m. balandžio 18 d. raštą Nr. (8.15)-2-383, nutarė, vadovaujantis Audito įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktu, sustabdyti auditoriaus A. K. auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir įspėti auditorių, kad jo auditoriaus pažymėjimo galiojimas bus panaikintas, jeigu jis per 2 mėnesius nuo prezidiumo priimto sprendimo sustabdyti auditoriaus A. K. auditoriaus pažymėjimo galiojimą nesudarys sąlygų Tarnybai atlikti atlikto audito tyrimą (t. 2, b. l. 15–19).
LVAT, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A-518-261/2015 pagal A. K. skundą dėl Sprendimo sustabdyti auditoriaus pažymėjimo galiojimą, 2015 m. birželio 29 d. nutartimi šį sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu (t. 2, b. l. 45–57).
2015 m. liepos 30 d. LAR prezidiumo posėdžio Nr. 11 protokolu Nr. 1.4-42, atsižvelgiant į Tarnybos 2015 m. liepos 14 d. raštą Nr. (8.15)-2-696, kuriuo informuojama, kad auditorius A. K. nesudarė sąlygų Tarnybai atlikti atlikto audito tyrimo, remiantis LAR prezidiumo 2013 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 1.4-42, nutarė, atsižvelgiant į tai, kad auditorius A. K. per 2 mėnesius nuo LAR prezidiumo priimto sprendimo sustabdyti auditoriaus A. K. auditoriaus pažymėjimo galiojimą nesudarė sąlygų Tarnybai atlikti atlikto audito tyrimą, vadovaujantis Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 2 dalimi, panaikino A. K. auditoriaus vardą ir jo auditoriaus pažymėjimo galiojimą (t. 1, b. l. 11–12).
2015 m. spalio 28 d. LAR prezidiumo posėdžio Nr. 15 protokolu Nr. 1.4-54, atsižvelgiant į tai, kad 2015 m. liepos 23 d. LAR prezidiumo posėdyje buvo priimtas nutarimas panaikinti A. K. auditoriaus vardą ir jo auditoriaus pažymėjimo galiojimą, nustačius, jog A. K. netekus auditoriaus vardo pareiškėja nebeatitinka Audito įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų, nutarė, vadovaujantis Audito įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išbraukti pareiškėją iš audito įmonių sąrašo (t. 1, b. l. 13–14).
LVAT, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eA-328-556/2017 pagal A. K. skundą dėl Sprendimo dėl auditoriaus vardo panaikinimo, 2017 m. kovo 3 d. sprendimu, konstatavęs, kad, priimant ginčijamą administracinį sprendimą, buvo nepaisyta A. K. teisė būti išklausytam, kas pripažinta esminiu administracinės procedūros pažeidimu, turėjusiu lemti skundžiamo nutarimo panaikinimą, be to, nustatęs, kad sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, panaikino LAR prezidiumo 2015 m. liepos 30 d. posėdžio Nr. 11 protokolinį nutarimą Nr. 1.4-42, kuriuo A. K. buvo panaikintas auditoriaus vardas ir auditoriaus pažymėjimo galiojimas (t. 1, b. l. 15–29).
A. K. 2017 m. kovo 20 d. prašymu kreipėsi į LAR, prašydamas vykdyti LVAT 2017 m. kovo 3 d. sprendimą, grąžinti jam auditoriaus vardą, atnaujinti auditoriaus pažymėjimo galiojimą bei įrašyti į auditorių sąrašą. Taip pat paprašė panaikinti neteisėtu pagrindu priimtą 2015 m. spalio 28 d. protokolinį nutarimą Nr. 15.3, kuriuo pareiškėja buvo išbraukta iš audito įmonių sąrašo (t. 1., b. l. 31).
2017 m. balandžio 24 d. LAR prezidiumo posėdžio Nr. 7 protokolu Nr. 1.4-25 nutarė, vadovaujantis Audito įstatymo, galiojusio iki 2017 m. kovo 1 d., 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 13 straipsnio 1 dalies 4 punktu, LAR prezidiumo 2013 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 1.4-42.10.1, kuriuo A. K. auditoriaus pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas nuo 2015 m. birželio 29 d., atsižvelgiant į tai, kad nuo prezidiumo nutarimo sustabdyti A. K. auditoriaus pažymėjimą dienos praėjo daugiau nei 3 metai, įrašyti A. K. į LAR auditorių sąrašą be prierašo, kad jo pažymėjimas yra sustabdytas. Taip pat nutarta, atsižvelgus į tai, kad A. K. įrašytas į LAR auditorių sąrašą, remiantis A. K. 2017 m. kovo 20 d. prašymu, 2017 m. balandžio 4 d. gautu pareiškėjos civilinės atsakomybės privalomuoju draudimo polisu laikotarpiui nuo 2017 m. kovo 10 d. iki 2018 m. kovo 9 d., įrašyti pareiškėją į LAR audito įmonių sąrašą (t. 1, b. l. 35–38).
Minėta, jog pareiškėja, remdamasi LVAT 2017 m. kovo 3 d. sprendimu, daro išvadą, jog LVAT neteisėtu pripažinto 2015 m. liepos 30 d. protokolinio nutarimo pagrindu priimtas 2015 m. spalio 28 d. protokolinis nutarimas taip pat negali būti laikomas teisėtu. Neteisėto 2015 m. spalio 28 d. protokolinio nutarimo, kuriuo pareiškėja buvo išbraukta iš audito įmonių sąrašo, priėmimas lėmė tai, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. negalėjo teikti audito įmonės paslaugų, dėl ko negavo pajamų iš audito veiklos.
Nagrinėjamu atveju LVAT 2017 m. kovo 3 d. priimto sprendimo analizė, jame nustatytos reikšmingos aplinkybės ir LAR 2015 m. liepos 30 d. protokolinio nutarimo, kaip neteisėto, panaikinimas leidžia daryti išvadą apie neteisėtus Auditorių rūmų veiksmus priimant šį protokolinį nutarimą. Teismo vertinimu, LAR veiksmų, priimant 2015 m. liepos 30 d. protokolinį nutarimą, pripažinimas neteisėtais, suponuoja išvadą, jog LAR neturėjo teisinio pagrindo priimti 2015 m. spalio 28 d. protokolinį nutarimą. Šiuo aspektu svarbu pažymėti tai, kad, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatyta, jog A. K., įgyvendindamas savo teisę apskųsti LAR 2015 m. liepos 30 d. protokolinį nutarimą, dėl jo pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Byla teisme gauta 2015 m. rugsėjo 11 d. LAR apie šį skundą buvo informuotas teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi, išsiuntus A. K. skundo nuorašą Auditorių rūmams ir įpareigojus juos pateikti teismui atsiliepimą į skundą ir visą su ginču susijusią medžiagą. Taigi Auditorių rūmai, gavę Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį, žinodami apie tai, kad A. K. apskundė LAR 2015 m. liepos 30 d. protokolinį nutarimą, nelaukdami galutinio teismo procesinio dokumento dėl šio protokolinio nutarimo priėmimo (įsiteisėjimo), priėmė 2015 m. spalio 28 d. protokolinį nutarimą išbraukti pareiškėją iš audito įmonių sąrašo, kas nesiderina su bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Nors Auditorių rūmai atsiliepime teismui teigė, kad Sprendimas dėl išbraukimo iš audito įmonių sąrašo nėra nuginčytas ar pripažintas neteisėtu, tačiau pažymėtina, kad šis sprendimas buvo priimtas, remiantis Sprendimu dėl auditoriaus vardo panaikinimo, kuris LVAT pripažintas neteisėtu, todėl pagal visuotinai pripažintą vieną iš pagrindinių teisės principų ex iniuria ius non oritur (iš neteisės nekyla teisė), neteisėto sprendimo pagrindu priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu (LVAT 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4784-492/2016; LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-620/2013).
Remiantis išdėstytu, darytina išvada, jog LAR veiksmai, priimant Sprendimą dėl išbraukimo iš audito įmonių sąrašo, laikytini neteisėtais, kas šiuo atveju suponuoja vieno iš civilinės atsakomybės elementų – veiksmų neteisėtumo aplinkybės, konstatavimą.
Pasisakant dėl kitos civilinės atsakomybės sąlygos – asmens patirtos žalos, buvimo, pažymėtina, jog pareiškėja patirtą žalą siejo su jos patirtais nuostoliais – negautomis pajamomis. Sprendžiant dėl neteisėtais LAR veiksmais, priimant Sprendimą dėl išbraukimo iš audito įmonių sąrašo, padarytos žalos, akcentuotina, jog apie tai, ar pareiškėjos patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog, Auditorių rūmams 2015 m. spalio 28 d. protokoliniu nutarimu išbraukus pareiškėją iš audito įmonių sąrašo, pareiškėja neteko teisės verstis audito veikla. Todėl taip pat neginčytina, jog esant situacijai, jeigu pareiškėja LAR sprendimu nebūtų buvusi išbraukta iš audito įmonių sąrašo, ji turėtų teisę verstis audito veikla (Audito įstatymo 29 str. 1 d. 1 p.) ir tuo pačiu gauti pajamas iš audito veiklos. Tačiau tam, kad pareiškėja iš audito veiklos ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. būtų galėjusi gauti pajamas, pas ją šiuo laikotarpiu turėjo dirbti (darbo ar sutartiniais santykiais) auditoriai (Audito įstatymo 27 str. 1 d., 30 str. 1 p.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nepateikė įrodymų apie Bendrovėje dirbusius auditorius. Vieninteliam pareiškėjos auditoriui A. K. 2013 m. gegužės 29 d. LAR protokoliniu nutarimu buvo sustabdytas auditoriaus pažymėjimo galiojimas (Audito įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad auditoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymas panaikina auditoriaus teisę atlikti auditą pažymėjimo galiojimo sustabdymo metu). Bylos medžiaga patvirtina, jog A. K. į LAR auditorių sąrašą be prierašo, kad jo pažymėjimas yra sustabdytas, įrašytas 2017 m. balandžio 24 d. LAR prezidiumo posėdžio Nr. 7 protokolu Nr. 1.4-25. Šios nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog pareiškėjos vienintelis auditorius A. K. neturėjo teisės atlikti auditų nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, koks auditorius galėjo laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. atlikti auditą, nėra pagrindo teigti, kad minėtu laikotarpiu pareiškėja pagrįstai tikėjosi gauti pajamų iš audito veiklos. Be to, pareiškėja nepateikė įrodymų (užsakymų, sutarčių su užsakovais dėl auditų atlikimo), patvirtinančių, jog jos nurodytos negautos pajamos buvo numatytos gauti iš anksto. Remdamasis išdėstytu, teismas pareiškėjos poziciją, kad neteisėto Sprendimo dėl išbraukimo iš audito įmonių sąrašo priėmimas sąlygojo žalos (negautų pajamų forma) atsiradimą, laiko nepagrįsta.
Minėta, jog tam, kad atsirastų atsakovės atstovo atsakomybė, būtina nustatyti trijų sąlygų visumą – neteisėtus veiksmus ar neveikimą, padarytą žalą ir ryšį tarp šių veiksmų ar neveikimo ir patirtos žalos. Nesant bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. šiuo atveju nesant pagrindo konstatuoti pareiškėjos patirtos žalos faktą, darytina išvada, kad Auditorių rūmų civilinė atsakomybė negali kilti. Todėl pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
Atmetus pareiškėjos reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjos reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo.
Netenkinus pareiškėjos skundo, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat negali būti tenkinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str.).
Remiantis rašytine bylos medžiaga, nustatyta, jog pareiškėja, pateikdama teismui ieškinį dėl nuostolių priteisimo, sumokėjo 1 103 Eur žyminį mokestį (t. 1, b. l. 208–210). Administracinių bylų teisenos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, jog žyminiu mokesčiu neapmokestinamas skundas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 8 punktu, pareiškėjai grąžintina 1 103 Eur žyminio mokesčio permoka, išaiškinant, jog žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 12 straipsniu, 38 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „A1“ skundą atmesti.
Grąžinti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „A1“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 103 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto trijų eurų) žyminio mokesčio permoką.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.