Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos 530-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. P. (D. P.) ir V. U. (V. U.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad pareiškėja remiasi Įstatymo nuostatomis, kai tuo tarpu jis vaizdo stebėjimo kameras įrengė kaip fizinis asmuo, išimtinai asmeniniams poreikiams – turto apsaugai. Vadinasi, pareiškėjos reikalavimai taikyti jo atžvilgiu Įstatymo nuostatas yra visiškai nepagrįsti. Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad tvarko Bendrijos asmens vaizdo duomenis neteisėtiems asmeniniams poreikiams, susijusiems su nelegaliu verslu, kadangi Įstatymo 2 str. 1 d. apibrėžia asmens duomenų sąvoką. Vadinasi, skunde vartojama sąvoka „Bendrijos asmens duomenys“ yra nelogiška ir nesuprantama. Skundu yra šmeižiamas, kadangi Bendrijos pirmininkas jau keturis metus skleidžia melagingą informaciją apie jį ir rašo panašaus pobūdžio skundus įvairioms valstybinėms institucijoms. Visi su tuo susiję pareiškėjos paaiškinimai yra visiškai nepagrįsti, nelogiški, o įvardijamų įvykių fragmentai pateikiami iškraipant informaciją apie vykstančius teisminius procesus, kuriuose galutiniai sprendimai nėra priimti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. U. atsiliepimo į skundą nepateikė.

Proceso dalyviai teismo posėdyje nedalyvavo. Byla išnagrinėta rašytino proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Bendrija 2017-01-30 kreipėsi į Inspekciją su pareiškimu, jog D. P. neteisėtai sumontavo vaizdo stebėjimo kameras Bendrijos teritorijoje, renka Bendrijos asmens duomenis, todėl tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo nuostatas (b. l. 82–85, 86–109). Inspekcija 2017-02-02 raštu Nr. 2R-766(2.13) informavo pareiškėją, kad yra pagrindas teigti, jog D. P. vaizdo stebėjimo kameras Bendrijos bendro naudojimo patalpose įsirengė kaip fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, todėl galimai dėl tokių D. P. veiksmų Įstatymas nebūtų taikomas. Atsižvelgiant į tai, prašė patikslinti atitinkamas aplinkybes (b. l. 110–111).

Pareiškėja 2017-02-06 informavo Inspekciją, kad, jos nuomone, Įstatymas D. P. atžvilgiu turi būti taikomas, kadangi jis vaizdo stebėjimo kameras įrengė bendrojo naudojimo patalpose ir nuo 2013 m. balandžio mėn. Bendrijos narių vaizdo duomenis tvarko kaip šios Bendrijos pirmininkas, o ne kaip fizinis asmuo. Be to, D. P. tvarko V. U. vaizdo duomenis be jo sutikimo (b. l. 112–113, 114–123). Inspekcija, atsižvelgusi į Bendrijos pateiktus dokumentus, taip pat į tai, kad nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad V. U. įgaliojo Bendriją atstovauti paduodant skundą, 2017-02-14 raštu informavo Bendriją, kad V. U. vaizdo duomenų tvarkymo teisėtumo nevertins. Tuo atveju, jeigu Bendrija pageidautų, jog būtų vertinami V. U. asmens duomenys, Bendrija turi pateikti arba įgaliojimą, arba atskirą pasirašytą skundą (b. l. 124). 2012-02-20 Inspekcijoje gautas pareiškėjos pareiškimas, kuriame nurodoma, kad V. U. įgaliojo Bendrijos pirmininką atstovauti jį Inspekcijoje (b. l. 129, 130–134). Inspekcija informavo pareiškėją, taip pat V. U., kad Bendrijos 2017-01-30 pareiškimas priimtas nagrinėti 2017-02-07, o dalyje dėl V. U. – 2017-02-20 (b. l. 138, 143, 144).

Inspekcija 2017-02-14 raštu kreipėsi į D. P., VMI ir VĮ „Registrų centras“ dėl skundo nagrinėjimui reikalingos informacijos (b. l. 125–126, 127, 128).

VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro departamentas 2017-02-21 raštu Inspekcijai nurodė, kad adresu: (duomenys neskelbiami), Juridinių asmenų registre be pareiškėjos nėra registruota jokių kitų juridinių asmenų (b. l. 136). VMI 2017-02-21 raštu Inspekcijai nurodė, kad D. P. nebuvo/nėra įsigijęs verslo liudijimų, nebuvo/nėra įregistravęs individualios veiklos (b. l. 137). D. P. 2017-02-24 atsakymu nurodė Inspekcijai, kad apsauginės vaizdo stebėjimo kameros, adresu: (duomenys neskelbiami), prie jam priklausančių boksų Nr. 21 ir 22, yra įrengtos asmeniniams poreikiams, siekiant apsaugoti nuosavas patalpas ir jų poreikis nesusijęs su D. P. verslu ar profesija. Kameras jis įrengė kaip fizinis asmuo. Jos įrengtos už nuosavas lėšas ir yra jo šeimos nuosavybė. Vaizdo stebėjimo kamerų įrengimas buvo būtinas, nes jo garažo vartai buvo nuolatos gadinami, spynos užpilamos klijais, vieną kartą vartai buvo sugadinti, įvažiavus į juos automobiliu (b. l. 142).

Inspekcija 2017-03-08 priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nutraukė 2017-01-30 pareiškimo, kaip nepriklausančio Inspekcijos kompetencijai, nagrinėjimą. Šiame sprendime Inspekcija nustatė, kad D. P. vaizdo stebėjimą vykdė kaip fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, todėl konstatavo, jog Įstatymas D. P. atžvilgiu netaikomas (b. l. 46–47).

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Inspekcijos 2017-03-08 sprendimo Nr. 3R-119(2.13-1.) „Dėl 530-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ir V. U. 2017-01-30 pareiškimo“ teisėtumo ir nepagrįstumo, taip pat dėl to, ar yra teisinis pagrindas įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Inspekcijai teiktą 2017-01-30 pareiškimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo teisių pažeidimą iš esmės kildina dėl to, kad Inspekcija neišnagrinėjo visų ginčui aktualių aplinkybių ir nepagrįstai D. P. atžvilgiu netaikė Įstatymo nuostatų.

Pagrindinis Lietuvos Respublikos teisės aktas, ginantis žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę – Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Šio įstatymo tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis (Įstatymo 1 str. 1 d.). Jis reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita. Įstatymas nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis (Įstatymo 1 str. 2 d.). Įstatymo 1 straipsnio 3–6 dalys nustato šio įstatymo taikymo sritis. Įstatymo 36 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, pagal kurią Inspekcija yra įpareigota prižiūrėti ir kontroliuoti, kaip vykdomas Įstatymas. Inspekcijos funkcijos, teisės ir pareigos yra įtvirtintos inter alia Įstatyme. Įstatymo 42 str. 1 dalyje įtvirtinta asmenų, manančių, kad duomenų valdytojas savo veiksmais (neveikimu) pažeidė Įstatymą, teisė kreiptis su skundu į Inspekciją. Skundą gavusi Inspekcija privalo atlikti tyrimą pagal Įstatymo Dešimtojo skirsnio reikalavimus, taip pat laikydamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytų reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju Inspekcija priėmė nagrinėti pareiškimą, kuris atitiko Įstatymo 48 str. reikalavimus. Inspekcija, tikrindama pareiškime nurodytas aplinkybes ir vykdydama tyrimą, pasinaudojo Įstatymo 41 str. 1 p. nustatyta teise nemokamai gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų juridinių ir fizinių asmenų visą reikalingą informaciją, dokumentų kopijas ir nuorašus, duomenų kopijas, taip pat susipažinti su visais duomenimis ir dokumentais, reikalingais atliekant asmens duomenų tvarkymo priežiūros funkcijas. Minėta, kad Inspekcija gavo reikiamą informaciją iš VMI ir VĮ „Registrų centras“, taip pat D. P. paaiškinimus (b. l. 136, 137, 142). Su prašymais paaiškinti atitinkamas aplinkybes kreipėsi į Bendriją (b. l. 110–111), iš kurios taip pat gavo paaiškinimus ir juos patvirtinančius dokumentus (b. l. 112–113, 114–123). Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, Inspekcija ėmėsi visų veiksmų savo kompetencijos ribose, siekdama pašalinti nustatytus nagrinėjamo skundo prieštaravimus bei užtikrinant visapusišką ir objektyvų skundo išsprendimą, todėl pareiškėjos argumentai, jog Inspekcija neatsižvelgė į pareiškime nurodytas aplinkybes, neatliko visapusiško įrodymų tyrimo, dėl ko neatskleista pareiškimo esmė, atmestini kaip nepagrįsti.

Įstatymo 51 str. 1 d. nustatyta, kad Inspekcija, atlikusi tyrimą, priima motyvuotą sprendimą: 1) pripažinti skundą pagrįstu; 2) atmesti skundą; 3) nutraukti skundo tyrimą. Įstatymo 46 str. 2 d. nustatyta, kad skundo tyrimas nutraukiamas, jeigu tyrimo metu paaiškėja šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės arba kitais šio įstatymo nustatytais atvejais. Remiantis Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p., Inspekcija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos priima sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą, apie tai informuodama pareiškėją, jeigu skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos kompetencijai.

Šiuo atveju Inspekcija ginčijamu sprendimu nutraukė 2017-01-30 pareiškimo, kaip nepriklausančio Inspekcijos kompetencijai, nagrinėjimą.

Nagrinėjamu atveju aktuali Įstatymo 1 str. 4 d. numatyta išimtis, kurioje nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas, jeigu asmens duomenis tvarko fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Kaip pažymėta LVAT 2010-12-13 nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1563/2010, šių Įstatymo taikymo ribų privalo laikytis ir Įstatymo vykdymo priežiūrą ir kontrolę vykdanti Inspekcija. Minėtoje nutartyje pažymėta ir tai, kad Įstatymas įgyvendina 1995-10-24 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva). Vertinant Direktyvos nustatomas reguliavimo ribas pažymėtina, kad Direktyvoje, kaip ir Įstatyme, eksplicitiškai nurodytos sritys, kuriose Direktyva nėra taikoma, inter alia, kai duomenis tvarko fizinis asmuo, užsiimdamas tik asmenine ar namų ūkio veikla (Direktyvos 3 straipsnio 2 dalis). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) taip pat yra pažymėjęs, kad asmens duomenų tvarkymas patenka į Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antros įtraukos taikymo sritį, tik jei jį duomenų tvarkytojas atlieka išimtinai asmeninėje ar namų ūkio sferoje. Taigi, kiek tai susiję su fiziniais asmenimis, susirašinėjimas ar adresų užrašų saugojimas, vadovaujantis Direktyvos 95/46 12 konstatuojamąja dalimi, sudaro „tik asmeninę ar namų ūkio veiklą“, net jei netiesiogiai tai yra arba gali būti susiję su kitų asmenų privačiu gyvenimu (ESTT 2014-12-11 sprendimas byloje C-212/13).

Iš byloje esančio VĮ „Registrų centras“ išrašo matyti, kad D. P. Bendrijos pirmininko pareigas ėjo iki 2013-06-21 (b. l. 33–36). Pareiškimo nagrinėjimo metu Inspekcija negavo jokių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent skundžiamos vaizdo stebėjimo kameros būtų įrengtos Bendrijos sprendimu, už jos lėšas ar Bendrijos poreikiams tenkinti. Iš VĮ „Registrų centras“ 2017-02-21 rašto taip pat matyti, kad adresu: (duomenys neskelbiami), Juridinių asmenų registre be pareiškėjos nėra registruota jokių kitų juridinių asmenų (b. l. 136). Vadinasi, pareiškėja tiek Inspekcijai, tiek teismui nepagrįstai nurodo, kad D. P. asmenų stebėjimą nuo 2013 m. balandžio mėn. vykdė kaip juridinis asmuo.

Pareiškėja skunde teigia, kad V. U. pareiškimas, adresuotas Vilniaus apylinkės teismui (b. l. 26), patvirtina, kad D. P. naudojo V. U. vaizdo duomenis savo neteisėtiems poreikiams.

Kaip matyti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-30 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-17080-891/2016 (b. l. 37–41) V. U. 2016-10-04, vairuodamas automobilį įsirėmė į D. P. garažo vartus ir juos apgadino. Nurodytoje byloje teismo posėdžio metu buvo peržiūrėtas D. P. į bylą pateiktas vaizdo įrašas, įrašytas iš skundžiamų vaizdo stebėjimo kamerų. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2000-04-08 nutarime pažymėjo, kad asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei. Šiuo atveju, D. P., teikdamas įrodymus dėl savo asmeninio garažo vartų apgadinimo, vaizdo stebėjimo kamerų duomenis naudojo kaip fizinis asmuo savo asmeniniams interesams. Byloje nenustatyta, kad D. P. kitiems tretiesiems asmenims būtų teikęs vaizdo medžiagą, susijusią su V. U. asmens duomenimis.

Pažymėtina ir tai, kad LVAT 2011-05-11 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011 yra pažymėjęs, kad Inspekcija, nagrinėdama asmenų skundus, negali remtis paaiškinimais, nepagrįstais jokiais įrodymais. Teismas sutinka su atsakovės atsiliepime nurodytu argumentu, kad vien ta aplinkybė, kad pareiškėja savo pareiškimuose nurodė, kad D. P. vykdo nelegalią veiklą ir vaizdo stebėjimo kameras įrengė būtent dėl šios nelegalios veiklos nuslėpimo, nesuponuoja, kad D. P. atžvilgiu būtų taikomos Įstatymo nuostatos. Nagrinėjamu atveju atsakovė vadovavosi VĮ „Registrų centras“ ir VMI pateikta informacija, bet ne pareiškėjos paaiškinimais, kurie nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl ginčijamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog kamerų įrengimas nesusijęs su verslu ar profesija.

Taigi, byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei aukščiau išdėstytų teisės aktų nuostatų pagrindu, darytina išvada, kad trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. vaizdo stebėjimą vykdė saugumo sumetimais, t. y. tik asmeniniams poreikiams, todėl tokių duomenų tvarkymas nepatenka į Įstatymo reguliavimo sferą. Inspekcija ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatė, kad Įstatymas D. P. atžvilgiu netaikomas, ir nutraukė pareiškėjų 2017-01-30 pareiškimo, kaip nepriklausančio Inspekcijos kompetencijai, nagrinėjimą.

Dėl pareiškėjos argumento, kad D. P. kameras įrengė bendrojo naudojimo patalpose, pažymėtina, kad minėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarime nustatyta, jog D. P. priklauso du garažai, Nr. 21 ir Nr. 22, virš kurių yra vaizdo kamera. Tai, kad D. P. priklauso minėti garažai (jų boksai – Nr. 21 ir Nr. 22), patvirtino tiek pati pareiškėja patikslintame skunde, tiek pats D. P. Inspekcijai adresuotame atsakyme. Pareiškėjos pareiškimų nagrinėjimo metu taip pat buvo nustatyta, kad D. P. įrengė vaizdo stebėjimo kameras ant jam nuosavybės teise priklausančių garažų (boksų) Nr. 21 ir 22 sienų. Šiuo atveju Inspekcija ginčijamame sprendime pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011-03-03 nutartimi administracinėje byloje Nr. Ik-1824-171/2011, kurioje nurodyta, kad pagal LVAT formuojamą praktiką dėl Įstatymo netaikymo, teismas laikosi pozicijos, kad Įstatymas netaikomas asmeniui, įsirengusiam stebėjimo kameras ant gyvenamojo namo ir vykdančiam vaizdo stebėjimą tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti (LVAT 2010-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. N-62-2622/2010). Atsižvelgęs į tai, jog vaizdo stebėjimo kamerų lauką pateko ir bendrojo naudojimo teritorija bei gretimi garažai (boksai), teismas neturi jokio teisinio pagrindo sutikti su aukščiau nurodytais pareiškėjos argumentais.

Atkreiptinas pareiškėjos dėmesys, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 str. 3 ir 4 d. nustatyta, kad draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus. Asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymą bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Todėl, Inspekcijai nutraukus tyrimą, pareiškėjai nėra užkertamas kelias savo teises ginti civilinio proceso tvarka. Pažymėtina, jog pareiškėjai ši teisė ginčijamame sprendime taip pat buvo išaiškinta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad atsakovė laikėsi Įstatymo nuostatų, ginčijamas 2017-03-08 sprendimas Nr. 3R-119(2.13-1.) „Dėl 530-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ir V. U. 2017-01-30 pareiškimo“ yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, sprendime nurodyti atsisakymo jį nagrinėti pagrindai. Tai reiškia, jog ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 str. d. individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, taigi jis yra teisėtas bei pagrįstas, kurį naikinti pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais teisinio pagrindo nėra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas dėl reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą atmetamas kaip nepagrįstas. Pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Inspekcijai teiktą 2017-01-30 pareiškimą yra išvestinis reikalavimas, kylantis iš pagrindinio reikalavimo, todėl atsisakius tenkinti pagrindinį skundo reikalavimą – panaikinti Inspekcijos sprendimą, kaip nepagrįstas atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos 530-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.