Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-69-654/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-06-30
Bylos Nr.: 1A-69-654/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-41790-2015-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Linas Šiukšta, Alenas Piesliakas
Kaltinamasis: V. V.
Nuteistasis: ir J
Advokatai: Algirdas Gurauskas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-69-654/2021Proceso Nr. 1-01-1-41790-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.3.1.1; 2.4.6.1

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,gynėjams advokatams Algirdui Gurauskui,išteisintajam V. V.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka vaizdo konferencijos būdu (ZOOM platformoje) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Virginijaus Sokolovo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas ir J. V., kuris buvo padavęs apeliacinį skundą, tačiau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme J. V. savo apeliacinį skundą atšaukė, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 11 d. nutartimi procesas jo atžvilgiu nutrauktas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2018 m. rugsėjo 28 d., apie 17.25 val., (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, adresu (duomenys neskelbtini), nuteistųjų būrio Nr. 1 gyvenamojoje patalpoje Nr. 123, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su J. V., konflikto su nukentėjusiuoju D. P. metu, tyčia rankomis ir kojomis sudavė kiekvienas ne mažiau vieną, viso bendrai ne mažiau kaip penkis smūgius D. P. į galvą ir įvairias kūno vietas, tuo padarydami nukentėjusiajam poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, nosies nugarėlėje, kairiame ausies kamštelyje, daugybinius veido kaulų lūžius, t. y. nosikaulio, abiejų akiduobių lateralinių ir medialinių sienelių, kairės akiduobės apatinės sieneles, abipus sparninių ataugų, kairėje maksiliarinio sinuso priekines sienos, abipus skruostų lankų - Le Fort III tipo lūžius ir Le Fort II tipo lūžį kairėje, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo bei į smegenis, kraujosruvą apie kairio inksto minkštuosius audinius, kairių X, XI šonkaulių lūžius, dėl ko nuo atokiųjų komplikacijų, kurias sukėlė būklė po patirtos sunkios galvos traumos, t. y. kairio plaučio skiltinio uždegimo raudonosios hepatizacijos stadijoje su kartu besivystančiu abiejų plaučių bronchopneumonija ir kairės pleuros pūlingu uždegimu, komplikavusis ūmiu pulmokardialiniu nepakankamumu D. P. Klaipėdos medicininės slaugos ligoninėje 2019 m. kovo 25 d. mirė, ir taip jį nužudė, t. y. nusikaltimu numatytu BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

2. Kauno apygardos teismas 2020 m. birželio 8 d. nuosprendyje konstatavo, kad jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog V. V., veikdamas bendrininkų grupe su J. V., tuo pat metu mušė D. P. ir padarė specialisto išvadose nurodytus sužalojimus, lėmusius nukentėjusiojo mirtį, byloje nėra bei padarė išvadą, kad neįrodyta, jog V. V. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, V. V. išteisino (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

3. Kauno apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalį, kurioje V. V. išteisintas ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį, kuriuo V. V. pripažinti kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 13 metų laisvės atėmimo bausmę. Paskirti pirmuosius penkerius bausmės metus atlikti kalėjime, kitą bausmė dalį – pataisos namuose. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, V. V. pripažinti pavojingu recidyvistu. Priteisti solidariai iš V. V. ir J. V. 3 000 Eur nukentėjusiajai J. B. jos patirtai neturtinei žalai atlyginti. Priteisti solidariai iš V. V. ir J. V. 5 299,88 Eur PSDF biudžetui padarytai žalai atlyginti.

3.1. Prokuroro teigimu, išteisindamas V. V. pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik V. V. ir J. V. parodymais, jų detaliai neanalizavo kitų baudžiamojoje byloje surinktų duomenų kontekste, jų nesugretino ir nesujungė į vientisą loginę grandinę. Iš esmės V. V. ir J. V. parodymai buvo pripažinti patikimesniais ir viršesniais bei visus kitus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus paneigiančiais. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neatsižvelgė į V. V. ir J. V. parodymų patikimumo aspektą. V. V. ir J. V. veiksmai buvo vertinami baudžiamosios atsakomybės aspektu, todėl jų viso baudžiamojo proceso metu duoti parodymai turėjo būti vertinami atidžiau ir kritiškai, buvo privalu imtis papildomų veiksmų nustatant jų parodymų įrodomąją reikšmę. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas visiškai pasitikėjo J. V. keliama versija, jog tik jis vienas mušė ir nužudė D. P., neatsižvelgė į bylos duomenis, paneigiančius šią versiją, nepagrįstai laikydamas nepatikimais kitų liudytojų, kurie nurodė, jog smurtinius veiksmus prieš D. P. atliko tiek J. V., tiek V. V., parodymus, nesigilindamas į priežastis, kodėl apklausiami teisme kai kurie liudytojai pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus į V. V. palankius.

3.2. Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nukentėjusiojo patirti sužalojimai, lėmę jo mirtį, buvo padaryti bendrininkaujant V. V. ir J. V., kad nėra jokių objektyvių įrodymų, jog D. P. būtų mušęs bei sužalojęs ir V. V.. Prokuroro teigimu, J. V. parodymus, kad jis smurtavo vienas, paneigia kitų liudytojų parodymai. Liudytojas S. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme nuosekliai parodė, kad sužinojęs apie įvykius 1-o būrio 123 kambaryje, skubiai ten nuėjo, aiškinosi su nuteistaisiais, kas įvyko. Pasivedęs į šoną nuteistąjį M. G. paklausė jo, kas tai padarė ir šis pasakė, kad „(duomenys neskelbtini)“ (J. V.) ir (duomenys neskelbtini) (V. V.). S. M. girdėjo iš kitų nuteistųjų, kad kai sužinojo, jog D. P. išdavė pareigūnams, iš pradžių D. P. mušė V. V., po to pasakė J. V. ir šis pabaigė veiksmą. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog vien to, kad galimai M. G. pasakė liudytojui S. M., jog D. P. sumušė V. V. ir J. V. (V. V. neigiant smurto vartojimo prieš D. P. faktą, o M. G. teigiant, kad D. P. mušė tik J. V.), neužtenka V. V. kaltei pagrįsti. Prokuroras motyvuoja, kad liudytojo M. G. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, prieštarauja kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems duomenims. M. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo pradžioje laikėsi pozicijos, jog nematė, kas sumušė D. P. ir neigė liudytojui S. M. sakęs, kad šį sumušė V. V. ir J. V.. Apklausiamas teisme, prieš tai neigęs išvis matęs įvykį, po J. V. paraginimo, jog sakytų, ką matė iš tiesų, M. G. visiškai pakeitė savo parodymus jau teigdamas, kad gali būti, kad jis traukė J. V. nuo nukentėjusiojo, jog matė, kad J. V. sudavė smūgius D. P., tačiau vis vien neigė, jog pareigūnui S. M. sakė kas sumušė D. P.. M. G. paaiškino, kad šių parodymų nedavė anksčiau, nes nenorėjo pakenkti J. V., jam gaila jo kaip žmogaus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, jog M. G. matė įvykį. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia teigti, jog liudytojo S. M., kuris ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas vienas iš pirmųjų, parodymai yra patikimi, tuo tarpu šių aplinkybių nepatvirtindamas bei duodamas V. V. palankius bei J. V. versiją atitinkančius parodymus, M. G. tikrųjų aplinkybių neatskleidžia. Anot prokuroro, vertinant tiek M. G., tiek kitų šioje byloje liudytojais apklaustų pataisos namuose bausmę atliekančių asmenų parodymus, būtina atsižvelgti į tai, jog įvykio vieta – įkalinimo įstaiga yra specifinė vieta, visi liudytojai, kurie matė įvykį, gyvena tose pačiose patalpose, yra siejami tam tikrais specifiniais ryšiais, todėl, duodami parodymus, tuo labiau viešai teismo posėdyje girdint V. V. ir J. V., bijodami galimų neigiamų pasekmių gali būti nevisiškai atviri, todėl besąlygiškai vadovautis vien teisme šių liudytojų duotais parodymais negalima.

3.3. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo D. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, pagrindžiančiais V. V. kaltę. Pastarasis buvo apklausiamas du kartus, pirmąjį kartą teigė nieko nematęs ir nežinantis, tačiau vėliau nurodė, kad pirmojoje apklausoje paliudijo neteisingai, kadangi bijojo kitų nuteistųjų susidorojimo, galvojo, kad šie gali sužinoti, jog jis davė parodymus ir susidoros su juo kaip su D. P.. D. D. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog prieš D. P. smurtavo ne vienas asmuo, įvardijo, kokius smurtinius veiksmus atliko tiek V. V., tiek J. V.. Nors apklausiamas teisme D. D. savo parodymų nepatvirtino teigdamas, jog jam buvo pasiūlyta duoti parodymus, kurie tiktų tyrėjai, neva tuomet jį perkels į kitus pataisos namus, su kuo jis sutiko ir dėl šios priežasties ir atsirado jo parodymai, kad J. V. ir V. V. mušė D. P., tačiau tokius liudytojo aiškinimus paneigė liudytojų A. B. ir Ž. G. parodymai. Jos paaiškino, jog niekada jokio spaudimo niekam nėra dariusios, nėra davusios pažadų, nes nuo jų niekas nepriklauso. Anot prokuroro, teisme duoti D. D. parodymai, įvertinus, jog jau ikiteisminio tyrimo metu D. D. iš pradžių parodymų nedavė bijodamas galimo susidorojimo, turi būti vertinami kritiškai.

3.4. Prokuroras motyvuoja, kad liudytojas Nr. 2 tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme paaiškino, jog girdėjo kaip V. V. grasino D. P., kad išlups akis, išpjaus liežuvį už tai, kad neva „pridavė“ telefoną. Grasinimas vyko 1-ojo būrio koridoriuje. Nors liudytojas teigė matęs tik jau sumuštą D. P., tačiau paaiškino, kad kambaryje Nr. 123 be D. P. buvo V. V., A. P. ir J. V.. Juos paskui sutiko tualete, kur V. V. plovėsi rankas, jos prie krumplių buvo kruvinos. V. V. ir A. P. davė E. M. drabužius, kad šis juos išskalbtų. Pareigūnai rūbų nerado, jie buvo skalbiami. Liudytojas girdėjo kalbas, kad D. P. mušė J. V., A. P. ir V. V., tačiau jis asmeniškai to nematė, tik girdėjo V. V. grasinimus. Taigi liudytojas Nr. 2, nors teigė nematęs, kaip buvo mušamas D. P., tačiau patvirtino, jog tame pačiame kambaryje Nr. 123 buvo visi trys – D. P., V. V. ir J. V., kas paneigia V. V. ir J. V. parodymus, kad kai buvo mušamas D. P., patalpoje Nr. 123 V. V. iš viso nebuvo. Be to, kaip matyti iš liudytojo Nr. 1 parodymų, šis teigia, jog matė, kaip kambaryje Nr. 123 J. V. mušė nukentėjusįjį, tačiau taip pat nepaneigė, jog tame kambaryje V. V. tuo metu nebuvo, teigdamas, jog šios aplinkybės neprisimena.

3.5. Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad netgi pripažinus, kad V. V. rankos buvo kruvinos, nėra pagrindo teigti, kad rankas V. V. išsikruvino smurtaudamas prieš D. P.. Anot prokuroro, šias liudytojo Nr. 2 papasakotas aplinkybes patvirtina liudytojo Nr. 3 parodymai. Liudytojas Nr. 3 paaiškino, kad jam grįžus iš valgyklos jis matė, kaip kambario Nr. 106 viduryje stovėjo D. P. kruvinu veidu. Po kelių minučių atėjo V. V. ir J. V., išsitempė D. P. į priešais esantį kambarį Nr. 123 ir ten jį abu mušė. Matė, kad D. P. mušė ir V. V., ir J. V.. Liudytojas Nr. 3 patvirtino, jog patalpoje buvo bei viską matė M. G., kuris bandė atitraukti V. V. ir J. V. nuo D. P., pasakė, kad D. P. nebejuda, kad V. V. ir J. V. eitų iš kambario. Liudytojas Nr. 3 paaiškino matęs, kaip V. V. padavė kitam nuteistajam savo drabužius ir liepė išskalbti, kad nerastų kraujo. Liudytojas P. B. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad yra girdėjęs, kaip V. V. ir J. V. grasino D. P., o į 123 kambarį įeiti jis negalėjo, nes ten stovėjo M. G. ir jo neįleido. Pirmosios instancijos teisme liudytojas kiek kitaip nurodė aplinkybes, tačiau pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus jis patvirtino, kad teisingi yra perskaityti parodymai. Liudytojas V. L. paaiškino, jog iš kažkurio nuteistojo jis girdėjo, kad D. P. kambaryje Nr. 123 sumušė J. V. ir V. V., viskas įvyko kambaryje prie durų, visą įvykį matė M. G.. Taigi, liudytojai Nr. 2 ir Nr. 3 patvirtino, kad tuo metu, kai D. P. buvo sumuštas, patalpoje buvo tiek V. V., tiek J. V., iš esmės to nepaneigia ir liudytojas Nr. 1. Matę, kaip V. V. ir J. V. mušė D. P. nurodė tiek liudytojas Nr. 3, tiek ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. D.. Be to, liudytojui S. M. iškart po įvykio tą patį buvo pasakęs M. G., netikėti S. M. parodymais nėra pagrindo.

3.6. Prokuroras skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymų patikimumą, didelę įrodomąją reikšmę teikė vaizdo įrašui, kuriame užfiksuotos aplinkybės, teismo vertinimu, esą neatitinka liudytojo D. D. ir liudytojo Nr. 3 parodymų, tačiau remdamasis tuo pačiu įrašu pripažino, jog V. V. ir J. V. parodymai yra teisingi, nors iš šios vaizdinės medžiagos tokių išvadų padaryti negalima. Vaizdo įraše (kameros Nr. 7, kuri fiksuoja vaizdą koridoriuje prie patalpos Nr. 123) užfiksuota, kad 17:05 val. kartu su D. P. į kambarį Nr. 123 įėjo V. V., netrukus 17:07:47 val. ir J. V.. 17:07:50 val. D. P., J. V., V. V. yra kambaryje Nr. 123. Po to į kambarį Nr. 123 įeina ir iš jo išeina ir kiti nuteistieji. 17:11:02 val. iš kambario išeina J. V., eina link koridoriaus į lauką, jo teigimu, eina patikrinti D. P. versijos. V. V. ir J. V. teigimu, tuo metu kambaryje vyko pokalbis dėl cigarečių gavimo aplinkybių, D. P. buvo apsvaigęs nuo „dūmų“, mušamas nebuvo. 17:12:04 val. nenustatytas nuteistasis išeina iš kambario Nr. 123 ir nueina į kambarį Nr. 124. Peržiūrint vaizdo įrašą pirmosios instancijos teisme V. V. teigė, kad tuo metu būtent jis išėjo iš kambario Nr. 123. V. V. teigimu, būtent šiuo metu jam likus su D. P., šis prisipažino ir tada jis (V. V.) 17:12:06 val. išėjo į savo kambarį Nr. 124. V. V. ir J. V. teigė, kad šiuo laikotarpiu smurtas D. P. atžvilgiu dar nebuvo vartojamas. Vaizdo įraše matyti, kad 17:17 val. vyksta asmenų judėjimas iš kambario Nr. 123 į kambarį Nr. 106 ir atvirkščiai. J. V. teigimu, būtent šiuo laikotarpiu jis, grįžęs iš lauko, išsitempė D. P. iš kambario Nr. 106 į kambarį Nr. 123 ir sudavė jam smūgį ranka į veidą. Tačiau vaizdo įraše tokios aplinkybės, jog J. V. minėtu laiku sugriebęs temptų D. P. iš vieno kambario į kitą nematyti. Aplinkybė, kad V. V. dar prieš tokius J. V. veiksmus išėjo iš kambario Nr. 123, grindžiama tik pastarojo parodymais. Taigi, anot prokuroro, byloje ištirtas vaizdo įrašas leidžia padaryti tik vieną abejonių nekeliančią išvadą, jog visi trys – D. P., V. V. ir J. V. vienu metu įeina į tą patį kambarį Nr. 123, kur prieš D. P. buvo smurtaujama. Nustatyta, kad būtent V. V. pasikvietė į 123 kambarį D. P., po to ten atėjo J. V..

3.7. Prokuroro nuomone, kad nors tiek V. V., tiek J. V. neigia, tačiau byloje apklaustų liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, jog telefonas, dėl kurio ir įvyko konfliktas su D. P., priklausė V. V., taigi būtent V. V. iš visų labiausiai buvo suinteresuotas atsiskaityti su D. P.. Be to, būtent V. V. liudytojai girdėjo grasinant nukentėjusiajam. Remdamasis šių įrodymų visuma prokuroras daro išvadą, jog prieš nukentėjusįjį D. P. smurtavo tiek V. V., tie J. V. ir šie jų veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję su D. P. mirtimi.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis V. V. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis V. V. atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Ši baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui kaltinant V. V. tuo, kad jis 2018 m. rugsėjo 28 d., apie 17.25 val., (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, gyvenamojoje patalpoje Nr. 123, veikdamas bendrininkų grupe su J. V., konflikto su D. P. metu, tyčia rankomis ir kojomis sudavė kiekvienas ne mažiau vieną, viso bendrai ne mažiau kaip penkis smūgius D. P. į galvą ir įvairias kūno vietas, padarydami sužalojimus, nuo kurių vėliau ligoninėje D. P. mirė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ištirtų įrodymų visuma neveda prie išvados, jog D. P., veikdami kaip bendrininkai, nužudė J. V. ir V. V., o jį nužudė tik J. V..

7. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išteisindamas V. V. teismas rėmėsi V. V. ir J. V. parodymais, jų detaliai neanalizavo kitų baudžiamojoje byloje surinktų duomenų kontekste, nesugretino ir nesujungė jų į vientisą loginę grandinę. Prokuroro teigimu, pirmosios teismas visiškai pasitikėjo J. V. keliama versija, jog tik jis vienas mušė ir nužudė D. P., bei neatsižvelgė į bylos duomenis, paneigiančius šią versiją, nepagrįstai laikydamas nepatikimais kitų liudytojų, kurie nurodė, jog smurtinius veiksmus prieš D. P. atliko tiek J. V., tiek V. V., parodymus, nesigilino į priežastis, kodėl apklausiami teisme kai kurie liudytojai pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus į V. V. palankius. Apeliaciniame skunde prokuroras kelia įrodymų vertinimo klausimus ir kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, vertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir dėl to daro kitokias išvadas.

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymu gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas teismo proceso metu BPK nurodytomis priemonėmis. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

9. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020).

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi motyvų daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. Teismas savo išvadas grindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius V. V. išteisinimo motyvus.

11. Teismų praktikoje pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015). Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Kita vertus, teismų praktikoje yra pasakyta, kad teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008, 2K-287/2013, 2K-107-489/2017, 2K-7-57-648/2021 ir kt.). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui.

12. Pagrindiniai įrodymų šaltiniai šioje byloje yra asmenų parodymai. Nagrinėjamas nusikaltimas buvo padarytas (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, kur laisvės atėmimo bausmes atliekančius asmenis sieja specifiniai tarpusavio santykiai, todėl ir byloje apklaustų laisvės atėmimo vietoje esančių asmenų parodymų apie pataisos namuose padarytą nusikalstamą veiką vertinimas yra sudėtingesnis bei reikalaujantis daugiau kruopštumo, nuoseklumo ir tikslumo susiejant parodymuose užfiksuotus faktinius duomenis į loginę seką. Susipažinus su byloje apklaustų asmenų parodymais matyti, jog nuosekliausi ir iš esmės viso bylos proceso metu nekitę yra nuteistojo J. V. parodymai. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis paaiškino, kad V. V. dalyvavo pokalbyje su D. P., aiškinosi dėl nukentėjusiojo turimų cigarečių, bet D. P. jis mušė vienas, tuo metu V. V. kameroje jau nebuvo, V. V. prie D. P. nužudymo neprisidėjo. Ikiteisminio tyrimo metu V. V. atsisakė duoti parodymus, o pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad įvykio dieną kambaryje Nr. 124, kuriame gyveno jis ir J. V., buvo atlikta krata. Iš to, kaip pareigūnai atliko kratą, jis suprato, kad telefonas buvo „priduotas“. Jis su J. V. išėjo aiškintis, kas galėjo pasakyti pareigūnams apie telefoną. Išeidami po kratos pareigūnai išsidavė, kad D. P. „pridavė“ telefoną. Vėliau D. P. priėjo prie jo su J. V. ir paklausė ar jie neturi „spaiso“ už cigaretes. Jie pradėjo klausinėti, iš kur pas jį cigaretės. D. P. paaiškino, kad gavo kažką pridavęs, tada J. V. išėjo patikrinti jo versijos pas 5-o būrio nuteistuosius. Jis su D. P. kambaryje Nr. 123 liko vieni. Jis D. P. pasakė, kad prisipažintų, nes kitaip jį sumuš ir D. P. prisipažino. Smūgių nukentėjusiajam jis nesudavė, tik pagrasinus D. P. pats prisipažino. Po to jis grįžo į kambarį Nr. 124, o D. P. nuėjo į Nr. 106 kambarį. Kažkurio nuteistojo jis paprašė, kad pakviestų J. V., nes jis jau viską išsiaiškino. Tada J. V. nuėjo ir išsitempė D. P. į kambarį Nr. 123. Po kelių minučių už sienos, kambaryje Nr. 123, išgirdo triukšmą. Jis nematė, kaip J. V. nusitempė D. P. į kambarį Nr. 123, apie tai sužinojo iš paties J. V.. Po to, kai išgirdo triukšmą, nebuvo nuėjęs į kambarį Nr. 123. Jis nematė, kaip buvo mušamas D. P. ir nematė jo sužaloto.

13. Išanalizavus kitų byloje apklaustų asmenų parodymus matyti, jog tik liudytojai M. G., D. D., liudytojai Nr. 1 ir Nr. 3, kuriems taikomas anonimiškumas vienu ar kitu bylos proceso metu nurodė, kad matė D. P. sužalojimo momentą. Visi kiti liudytojai – R. S., S. M., M. G., A. M., D. Z., E. M., A. P., P. B., A. P., V. L., E. K., R. J., liudytojas Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, patys įvykio nematė, apie D. P. sužalojimo aplinkybes sužinojo iš kitų asmenų. Esant tokioms aplinkybėms, labai svarbi yra liudytojų M. G., D. D. bei liudytojų Nr. 1 ir Nr. 3, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų, duotų viso bylos proceso metu, analizė, sugretinimas ir įvertinimas lyginant su J. V. ir V. V. parodymais. Nei M. G., nei D. D. parodymai nebuvo nuoseklūs, šių liudytojų parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, iš esmės skyrėsi nuo jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu.

13.1. Liudytojas M. G. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog žino, kad 2018 m. rugsėjo 28 d. nuteistųjų būrio Nr. 1 kambaryje Nr. 123 buvo sužalotas nuteistasis D. P., bet paties įvykio ir kas sužalojo D. P., nematė, nes tuo metu buvo valgykloje. Grįžęs iš valgyklos viduryje kambario pamatė ant žemės kojomis į duris gulintį D. P., jo veidas buvo ištinęs, kruvinas (t. 2, b. l. 98-100). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojas M. G. apklausos pradžioje patvirtino nematęs, kas sužalojo D. P., bet atsakydamas į J. V. klausimus po to, kai nuteistasis pasakė, kad M. G. pasakytų tai, ką matė iš tiesų, liudytojas nurodė, jog gali būti, kad įvykio metu jis traukė J. V. nuo nukentėjusiojo. Liudytojas paaiškino, kad J. V. įsitraukė D. P. į sekciją, įspraudė į kampą, sudavė porą smūgių, šis parkrito, tada sudavė dar kelis smūgius į galvą. Pamatęs kas vyksta, jis apkabinęs patraukė J. V., pasakė, kad baigtų, nes užmuš. Jis šių parodymų nedavė anksčiau, nes nenorėjo pakenkti J. V., jam gaila jo kaip žmogaus. Kai J. V. tempė D. P., ant jo nepastebėjo jokių sužalojimų. D. P. dar bandė laikytis tarpduryje, nenorėjo eiti, tada J. V. sudavė smūgį D. P. ir įtraukė į sekciją. Nuo to smūgio atsileido rankos, tada J. V. sudavė D. P. smūgį koja. D. P. krito į kampą, J. V. sudavė smūgį nukentėjusiajam į šoną. Negali tiksliai pasakyti kiek kartų J. V. įspyrė D. P. į galvą, galimai vieną arba du. Tuo metu V. V. viduje nebuvo. Kraujo jis nevalė, pareigūnui S. M. nesakė, kas sumušė D. P..

Žemesnės instancijos teismas

13.2. D. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas du kartus. Pirmosios apklausos metu jis tvirtino, jog nežino, kas ir kodėl galėjo sužaloti D. P., pats nieko nematė (t. 2, b. l. 8-9). Po kelių mėnesių apklausiamas antrą kartą liudytojas D. D. paaiškino, kad pirmosios apklausos metu davė neteisingus parodymus, nes bijojo kitų nuteistųjų susidorojimo. Šios apklausos metu liudytojas išsamiai papasakojo 2018 m. rugsėjo 28 d. įvykio aplinkybes, nurodė, jog kilus įtarimui, jog D. P. už cigaretes ,,pridavė“ pareigūnams telefoną, V. V. ir J. V. pradėjo aiškintis, iš kur pas D. P. cigaretės. Prieš 17.00 val. į kambarį Nr. 123 V. V. pasikvietė D. P. ir pasakė „pasakyk teisybę, ar tai tavo darbas“ ir D. P. prisipažino. Tada V. V. sudavė tris – keturis kartus D. P. į veidą, kuriam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Tada V. V. kelis kartus sudavė D. P. į šonus, po ko nusikeikė ir išėjo iš kambario. Apie 17.10 val. liudytojas grįžo iš valgyklos ir nuėjo į savo 106 kambarį. Tuo metu iš kambario Nr. 123 prie kambario Nr. 106 durų atėjo D. P., jo veidas buvo kruvinas. Tada į kambarį Nr. 106 užėjo J. V., kuris, pamatęs D. P., įsitempė jį į kambarį Nr.123 ir pradėjo mušti. Tuo metu kambarių Nr. 106 ir Nr. 123 durys buvo atidarytos, kad vaizdo stebėjimo kameros nematytų, kas vyksta koridoriuje. Iš pradžių J. V. mušė D. P. rankomis, sudavė du – tris smūgius į galvą, D. P. parkrito ir tada J. V. spardė jį kojomis, stengėsi pataikyti į galvą. Kažkas pašaukė V. V., šis atbėgo į kambarį Nr. 123 ir atitraukė J. V. nuo D. P., kad šis nepridarytų daugiau bėdų (t. 2, b. 1. 11-13). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas D. D. nepatvirtino savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnei antrosios apklausos metu ir paaiškino, kad jis laikosi savo pirminių parodymų. Jis nematė, kas sužalojo D. P., tuo metu, kai kiti nuteistieji nešė D. P., jis ėjo iš valgyklos. Antrosios apklausos pas tyrėją metu jis buvo paveiktas raminamųjų vaistų, jam buvo pasiūlyta duoti parodymus, kurie tiktų tyrėjai ir pažadėta, kad tuomet jis bus perkeltas į kitus pataisos namus.

13.3. Liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, pirmosios instancijos teisme parodė, kad D. P. buvo labai stipriai sumuštas, buvo spardomas kojomis ir tai vyko kambaryje Nr. 123. Kiek prisimena, tai J. V. ant žemės gulintį D. P. trypė kojomis. D. P. nukrito nuo J. V. smūgio ranka, po to gal kokias penkias minutes buvo spardomas J. V.. Liudytojo teigimu, jis neprisimena, ar tuo metu V. V. buvo kambaryje. J. V. nuo nukentėjusiojo atitraukė kitas asmuo. Liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu jis paaiškino, jog tuo metu, kai J. V. įsitempė D. P. į kambarį Nr. 123, V. V. ir D. Z. kambaryje jau nebuvo (t. 1, b. 1. 171-172). Papildomai liudytojas parodė, kad iš pradžių tame pačiame kambaryje matė pokalbį tarp V. V. ir D. P., o po to jau sekė visi kiti įvykiai. Kada V. V. išėjo iš kambario, jis nematė. Kiek kartų D. P. spyrė J. V., jis neskaičiavo.

13.4. Liudytojas Nr. 3, kuriam taikomas anonimiškumas, pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad sugrįžęs iš valgyklos į savo kambarį, pamatė kambario Nr. 106 viduryje kruvinu veidu stovintį D. P.. D. P. nesakė, kas jam sukruvino veidą. Po kelių minučių atėję V. V. su J. V. išsitempė D. P. į priešais esantį kambarį Nr. 123 ir ten jį mušė. Jis matė, kaip kambaryje Nr. 123 vieną smūgį D. P. sudavė J. V. ir D. P. nugriuvo, tada jį spardė V. V.. M. G. nustūmė jį ir pasakė, kad D. P. nebejuda, kad V. V. ir J. V. eitų iš kambario. J. V. iki D. P. nukrentant sudavė vieną smūgį ranka į veidą. Kai D. P. nukrito, V. V. spardė D. P. koja į galvą. Tuo metu kambaryje Nr. 123 buvo J. V., V. V., D. P., M. G. ir dar keli nuteistieji. Mušė nukentėjusįjį tik J. V. ir V. V.. Nežino ar nuteistieji prašė kitų nuteistųjų liudyti kitaip nei buvo, tik matė, kaip V. V. padavė kitam nuteistajam savo drabužius ir liepė išskalbti, kad nerastų kraujo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Nr. 3 parodė, kad 2018 m. rugsėjo 28 d. apie 17.00 val. į kambarį Nr. 106 įėjo kruvinas D. P.. Prieš tai jis matė, kaip V. V. kambaryje Nr. 123 smogė kelis smūgius D. P. į galvą, po ko D. P. nukrito ir atsikėlęs atėjo į kambarį Nr. 106. Po kelių minučių į kambarį Nr. 106 įėjo J. V. ir išsitempė D. P. į priešais esantį kambarį Nr. 123. Kambaryje Nr. 123 J. V. iš pradžių rankomis smūgiavo D. P. į galvą, šis nukrito ir tada J. V. spardė D. P. į įvairias kūno vietas, daugiausiai spardė į galvą. Tada V. V. atitraukė J. V. nuo D. P. ir jie išėjo iš patalpos (t. 2, b. 1. 112). Pirmosios instancijos teisme liudytojas patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, bei paaiškino, kad jo parodymai skiriasi dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nuo įvykių. Liudytojas Nr. 3, kuriam taikomas anonimiškumas, patvirtino, kad kambaryje Nr. 123 V. V. smogė kelis smūgius D. P. į galvą. Po to D. P. atėjo į kambarį Nr. 106 ir stovėjo viduryje, jam iš nosies bėgo kraujas. Tada atėjo J. V. su V. V. ir D. P. išsitempė atgal. Abu atėjo vienu metu, vienas pirmas, kitas iš paskos. Kiek pamena D. P. tempė J. V.. Kai J. V. išsitempė D. P. į kambarį Nr. 123, V. V. ten spardė D. P.. Negali pasakyti, kodėl pirmoje apklausoje nepasakė, kad V. V. spardė D. P., tačiau taip buvo. Jis susimaišė kai ikiteisminio tyrimo apklausos metu sakė, kad spardė J. V. ir kad jį nuo nukentėjusiojo atitraukė V. V.. Tai M. G. atitraukė V. V., kai šis spardė D. P., o D. P. jau nebejudėjo. Tvirtina, kad spardė V. V., spardė į įvairias kūno vietas, bet stengėsi daugiau į galvą.

13.5. Kiti liudytojai D. P. sužalojimo momento nematė. Liudytojas S. M. paaiškino, kad iš karto po įvykio radus sumuštą D. P., jis, pasivedęs į šoną nuteistąjį M. G., paklausė, kas tai padarė ir šis pasakė, jog ,, (duomenys neskelbtini)“ (J. V.) ir (duomenys neskelbtini) (V. V.). Liudytojas A. P. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog nematė ir nesidomėjo, kas sumušė D. P.. Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad kas sužalojo D. P. jis nematė, tik iš kitų nuteistųjų girdėjo, jog jį sumušė J. V., liudytojas A. P. to nepatvirtino ir nurodė, kad teisme duoti parodymai yra teisingi.

14. Byloje yra (duomenys neskelbtini) pataisos namuose įrengtų vaizdo kamerų įrašai, tačiau įvykio vieta nebuvo filmuojama, filmuojamas tik koridorius. Kameros užfiksavo gana intensyvus nuteistųjų judėjimas tarp patalpų. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs vaizdo kameros Nr. 7 vaizdo įraše užfiksuotus duomenis, patikslino nusikaltimo padarymo laiką, t. y. nustatė, jog D. P. gyvenamojoje patalpoje Nr. 123 buvo sužalotas laikotarpiu nuo 17.05 val. iki 17.19 val. Kaip matyti iš byloje esančio apžiūros protokolo, šiuo laikotarpiu kameros Nr. 7 vaizdo įraše užfiksuotas toks nuteistųjų judėjimas: 16.50.53 D. P. drauge su J. V. eina koridoriumi, 16.51.45 D. P. išeina iš kambario Nr. 106 į koridorių. 16.51.53 D. P. įeina į tualeto patalpą. 16.52.25 D. P. išeina iš tualeto patalpos ir nueina link koridoriaus į lauką. 16.55.43 D. P. su J. V. vaikščioja 1-o būrio koridoriumi. 16.57.00 D. P. nueina į tualeto patalpą. 16.57.39 D. P. išeina iš tualeto patalpos. Prie tualeto durų prieina A. P. ir jie drauge nueina koridoriumi. 16.58.02 koridoriumi link išėjimo į lauką eina A. P., V. V., J. V., už jo – D. P. (foto Nr. 1). 16.58.13 koridoriumi link savo kambario eina D. P. (foto Nr. 2). 16.58.13 D. P. įeina į savo kambarį Nr. 106. 16.58.45 iš kambario Nr. 106, išeina D. P., kuris nueina į tualeto patalpą (foto Nr. 3). 17.02.45 iš tualeto patalpos išeina J. V. (foto Nr. 10); 17.03.46 koridoriumi ateina D. Z., J. V. ir V. V., jie įeina į poilsio kambarį (foto Nr. 12); 17.04.15 iš poilsio kambario išeina G. K., V. V. ir D. Z. (foto Nr. 14). 17.04.25 G. K., V. V., J. V. ir D. Z. įeina į kambarį Nr. 106 (foto Nr. 15). 17.04.31 koridoriumi ateina D. Z. ir J. V. (foto Nr. 16). 17.04.33 D. Z. atidaro duris į tualetą ir ten pirmas įeina J. V., paskui jį – D. Z. (foto Nr. 17). 17.05.16 koridoriumi ateina V. V., jis prasilenkia su A. P., jie tarpusavyje pasikalba. 17.05.33 svirduliuodamas į šonus iš tualeto patalpos išeina D. P. (foto Nr. 19). 17.05.44 koridoriumi paskui D. P. eina V. V. ir P. V. (foto Nr. 20). 17.05.51 D. P. prieina prie kambario Nr. 106 durų, paskui jį einantis V. V., galimai jį pasišaukia ir jie įeina į kambarį Nr. 123. 17.07.12 iš tualeto patalpos išeina D. Z., kuris nueina į kambarį Nr. 106 ir J. V., kuris nueina į kambarį Nr. 122 (foto Nr. 21). 17.07.35 V. V. uždaro kambario Nr. 123 duris. 17.07.47 - 17.07.53 J. V. įeina į kambarį Nr. 123 (foto Nr. 22 ir Nr. 23). 17.07.58 D. Z. įeina į kambarį Nr. 123 (foto Nr. 24). 17.08.37 į kambarį Nr. 123 įeina S. V.. 17.08.56 iš kambario Nr. 123 išeina P. V., kuris eidamas rengiasi striukę ir įeina į kambarį Nr. 124. 17.09.05 iš kambario Nr. 123 išeina J. A., kuris nueina į maisto ruošimo patalpą. 17.09.20 iš kambario Nr. 123 išeina S. V.. 17.09.42 iš kambario Nr. 124 išeina A. P. ir įeina į kambarį Nr. 123. 17.10.56 E. G. įeina į kambarį Nr. 123. 17.11.02 iš kambario Nr. 123 išeina J. V. ir eina koridoriumi link koridoriaus į lauką (foto Nr. 25). 17.11.04 iš kambario Nr. 123 išeina P. V.. 17.11.19 iš kambario Nr. 123 išeina E. G. ir nueina į maisto ruošimo patalpą. 17.11.06 P. V. koridoriuje nusirengia džemperį, jį paduoda ant suoliuko sėdinčiam nuteistajam, iš jo paima džemperį ir apsirengia. 17.11.23 nenustatytas nuteistasis, kuris sėdėjo ant suoliuko, apsirengia džemperį ir įeina į kambarį Nr. 123. 17.11.33 nenustatytas nuteistasis išeina iš maisto ruošimo patalpos ir įeina į kambarį Nr. 123. 17.12.03 iš maisto ruošimo patalpos išeina nenustatytas nuteistasis ir įeina į kambarį Nr. 123. 17.12.04 nenustatytas nuteistasis išeina iš kambario Nr. 123 ir nueina į kambarį Nr. 124. 17.12.23 E. G. išeina iš maisto ruošimo patalpos ir atsisėda ant suoliuko (foto Nr. 26); 17.12.45 E. M. išeina iš kambario Nr. 123. P. V. išeina iš kambario Nr. 123 ir kalbasi su E. G.. 17.13.25 E. G. įeina į kambarį Nr. 123. 17.13.41 E. G. išeina iš kambario Nr. 123 ir įeina į maisto ruošimo patalpą. 17.14.36 iš kambario Nr. 123 išeina nenustatyti nuteistieji. 17.15.13 A. P. įeina į kambarį Nr. 123. 17.15.20 iš kambario Nr. 123 išeina D. Z. (foto Nr. 28). 17.16.32 nenustatytas nuteistasis įeina į kambarį Nr. 123. 17.17.14-15 iš kambario Nr. 123 išeina E. M. (foto Nr. 29); 17.18.10 nuo kambario Nr. 123 eina A. P. ir V. Š.. 17.18.47 iš kambario Nr. 123 išeina E. G.. 17.19.13 Koridoriuje susibūrimas. Nuteistieji tai įeina į kambarį Nr. 123, tai iš jo išeina (foto Nr. 30). 17.19.13 iš kambario Nr. 122 išeina P. V., rankose jis neša kibirą (foto Nr. 31). 17.19.26 prie kambario Nr. 123 nuteistųjų susibūrimas. 17.19.32 A. K. bėga koridoriumi link KPP-3 durų. 17.19.42 P. V. grįžta su kibiru vandens ir įeina į kambarį Nr. 123. Į kambarį Nr. 123 įeina E. G.. 17.20.18 iš kambario Nr. 123 išeina E. G.. 17.20.18 į kambarį Nr. 123 įeina E. G.. 17.20.32 į kambarį Nr. 123 įeina (duomenys neskelbtini). 17.20.32 paskui A. K. atbėga pareigūnas M. G. ir kiti. 17.20.49 iš lauko sugrįžta D. Z.. 17.21.07. D. P. iš kambario Nr. 123 išneša A. P., M. G. ir E. G.. 17.21.44 koridoriumi rūkydamas eina V. V. (foto Nr.32). 17.24.00 atsidarė kambario Nr. 123 durys, kažkas išeina iš kambario plaudamas jo grindis (t. 1, b. l. 48-83). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo posėdžio metu buvo peržiūrėta 2018 m. rugsėjo 28 d. vaizdo kameros Nr. 7 įrašas. V. V. ir J. V. papildomai pakomentavo ir paaiškino vaizdo įraše užfiksuotus duomenis ir paaiškino, kad apžiūros protokole teisingai nurodyta, jog 16:50:53 val. D. P. eina drauge su J. V.. 16:51:02 val. į kambarį Nr. 106 įėjo D. P., o J. V. nuėjo toliau. 16:51:52 val. matomas koridoriumi link kameros artėjantis D. P., kuris 16:51:53 val. įeina į tualeto patalpą, vėliau išeina į lauką. 16:55:43 val. koridoriuje matomi du asmenys, vienas yra D. P., o šone – J. V., D. P. ir J. V. kalbasi. 16:57:39 val. D. P. išeina iš tualeto patalpos, stovi koridoriuje. 16:58:02 val. eina V. V., trečias J. V., ketvirtas D. P.. Vėliau D. P. eina link savo kambario, iš paskos einančių J. V. ir V. V. nėra. V. V. ir J. V. teigimu, jie šiuo metu buvo lauke. Vėliau matyti, kad D. P., išėjęs iš savo kambario, eina į tualetą. Apžiūros protokole nurodyta, kad D. P. nueina į tualeto patalpą, kur jau yra J. V., tačiau J. V. ir V. V. teigimu, ši vieta aprašyta neteisingai, kadangi buvo matyti, kaip jie išėjo į lauką, į tualetą neįėjo. J. V. nurodė, kad tai ne jis įeina į tualetą, nes pas jį nebuvo pilko kapišono. J. V. kapišono vidus tamsus, o žmogus įėjo į tualetą su šviesiu kapišonu ir su kepure. 17:02:40 val. matomas asmuo J. V. teigimu yra ne jis. Iš tualeto išeina tas pats asmuo, kuris anksčiau įvardintas kaip J. V.. 17:03:46 val. išbėgo (duomenys neskelbtini). Pagal apžiūros protokolą 17:03:46 val. skubiu žingsniu ateina J. V. ir V. V.. J. V. teigimu šiuo laiku jis užėjo į poilsio kambarį, matosi, kad pas jį nėra pilko kapišono. Iš paskos įeina V. V., tuo momentu poilsio kambaryje D. P. nėra, D. P. dar turėtų būti tualete. Apžiūros protokole nurodyta, kad 17:04:25 val. V. V. ir J. V. įeina į kambarį Nr. 106. Iš poilsio kambario Išeina V. V. ir J. V., jie eina tolyn nuo vaizdo kameros. Pastabų dėl protokole užfiksuotos aplinkybės, jog V. V. ir J. V. įeina į kambarį Nr. 106, proceso dalyviai nepareiškė. Vėliau užfiksuota, kad V. V. eina link kambario Nr. 124, o J. V. įeina į tualetą, kur, jo teigimu, rado D. P., kuris rūkė „spaisą“. 17:05:16 val. koridoriumi ateina V. V., kuris neįeina į tualetą, o jam praėjus tualeto duris jos atsidaro ir išeina D. P., tualete dar liko J. V., o V. V. yra išėjęs į lauko pusę. Vėliau D. P. iš paskos atsilikęs keliais žingsniais eina V. V., D. P. nueina ne į savo kambarį, o į kambarį Nr. 123 kartu su V. V.. V. V. teigimu, šiuo metu jis D. P. sakė prisipažinti, vyko pokalbis dėl cigarečių. 17:07:12 val. J. V. išeina iš tualeto ir, jo teigimu, nueina į savo kambarį Nr. 124. Apžiūros protokole nurodyta, kad 17:07:35 val. V. V. uždaro kambario Nr. 123 duris. Vėliau matomas į kambarį Nr. 123 einantis J. V.. 17:07:50 val. D. P., J. V. ir V. V. yra kambaryje Nr. 123. 17:11:02 val. iš kambario išeina J. V., jis eina link koridoriaus į lauką, jo teigimu jis eina patikrinti D. P. versijos. J. V. ir V. V. teigimu, tuo metu kambaryje vyko pokalbis dėl cigarečių gavimo aplinkybių, D. P. buvo apsvaigęs nuo „dūmų“, o mušamas nebuvo. Prie kambario Nr. 123 niekas nestovi ir pro langelį nežiūri. V. V. teigimu būtent šiuo metu jam likus su D. P., šis prisipažino ir tada jis (V. V.) 17:12:06 val. išėjo į savo kambarį Nr. 124. Nesimato, kuriuo metu D. P. išėjo iš kambario Nr. 123 į kambarį Nr. 106, fiksuotas nuteistųjų judėjimas koridoriuje, taip pat tarp kambarių Nr. 106 ir Nr. 123. Nuteistojo J. V. teigimu, 17:17:32 val. jis išsitempė D. P. iš kambario Nr. 106 į kambarį Nr. 123, tuo metu matomos varstomos kambario Nr. 123 durys. 17:19:34 val. A. K. išbėgo pakviesti pareigūnų.

15. Išanalizavus byloje surinktus įrodymus ir sugretinus juo tarpusavyje matyti, jog, išskyrus liudytoją Nr. 3, kuriam taikomas anonimiškumas, nei vienas kitas byloje apklaustas asmuo nuosekliai, nekeisdamas parodymų viso bylos proceso metu nepatvirtino, jog įvykio dieną smurtą prieš D. P. vartojo ne tik J. V., bet ir V. V.. BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas privalo patikrinti ir tokių asmenų parodymų leistinumą (BPK 199, 200 straipsniai) bei patikimumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214/2013, 2K-290/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų naudojimo įrodinėjimo procese išreikštas aiškus įpareigojimas baudžiamąsias bylas nagrinėjantiems teismams itin atsakingai ir kruopščiai tikrinti tokių asmenų parodymus (1989 m. lapkričio 20 d. sprendimas byloje Kostovski prieš Nyderlandus, Nr. 11454/85; 1992 m. birželio 15 d. sprendimas byloje Lüdi prieš Šveicariją, Nr. 12433/86; 1996 kovo 26 d. sprendimas byloje Doorson prieš Nyderlandus, Nr. 20524/92; 1997 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus, Nr. 21363/93, 21364/93, 21427/93, 22056/93; 2002 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Visser prieš Nyderlandus, Nr. 26668/95; 2002 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Birutis ir kiti prieš Lietuvą, Nr. 47698/99 ir 48115/99).

16. Kaip matyti iš išdėstytų liudytojų parodymų, apie tai, kad matė ir V. V. naudojant smurtą prieš D. P., vienos iš apklausų ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnei nurodė ir liudytojas D. D.. Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme jis kategoriškai paneigė šios ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu užfiksuotus savo parodymus ir paaiškino, kad nematė, kas ir kokiomis aplinkybėmis sužalojo D. P.. Toks jo parodymų pakeitimas tik dar labiau menkina jo parodymų patikimumą. Kaip jau minėta, asmenų parodymai tinkamai įrodymais pripažįstami tuomet, jeigu jie duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme arba ikiteisminio tyrimo teisėjui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai nėra tinkamas įrodymų šaltinis vien tik juo grindžiant asmens kaltę, šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Išskyrus liudytojo Nr. 3, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus, jokių kitų objektyvių duomenų kad V. V. vartojo smurtą prieš D. P. byloje nėra. Sugretinus liudytojo D. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus su liudytojo Nr. 3, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, matyti, kad abu liudytojai skirtingai pasakoja įvykio aplinkybes ir skirtingai nurodė V. V. veiksmus prieš D. P.. Liudytojas D. D. parodė, kad prieš 17 val. V. V. pasikvietė D. P. į kambarį Nr. 123 ir pasakė „pasakyk teisybę, ar tai tavo darbas“ ir D. P. prisipažino. Tada V. V. sudavė tris – keturis kartus D. P. į veidą, D. P. iš nosies pradėjo bėgti kraujas, tada V. V. kelis kartus sudavė D. P. į šonus, po ko nusikeikė ir išėjo iš kambario (t. 2, b. l. 11-13). Tuo tarpu liudytojas Nr. 3, kuriam taikomas anonimiškumas, pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad matė, kaip kambaryje Nr. 123, D. P. vieną smūgį sudavė J. V. ir D. P. nugriuvo ant žemės, tada nukentėjusįjį spardė V. V.. Iki D. P. nukrentant, J. V. sudavė vieną smūgį ranka į veidą. Kai D. P. nukrito, V. V. spardė D. P. į galvą. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Nr. 3 parodė, kad apie 17.00 val. į kambarį Nr. 106 įėjo kruvinas D. P.. Prieš tai jis matė, kaip V. V. kambaryje Nr. 123 smogė kelis smūgius D. P. į galvą, po ko D. P. nukrito ir atsikėlęs atėjo į kambarį Nr. 106. Po kelių minučių į kambarį Nr. 106 įėjo J. V. ir išsitempė D. P. į priešais esantį kambarį Nr. 123. Kambaryje Nr. 123 J. V. iš pradžių rankomis smūgiavo D. P. į galvą, šis nukrito, tada J. V. spardė D. P. į įvairias kūno vietas. Esant tokiems akivaizdiems nesutapimams iš esmės vieninteliuose dviejų asmenų parodymuose apie V. V. vartotą smurtą prieš D. P. ir byloje nesant kitų objektyvių šiuos parodymus patvirtinančių įrodymų, liudytojo D. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (kurių jis teisme nepatvirtino) bei liudytojo Nr. 3, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, negali būti pripažinti tinkamais ir patikimais įrodymais BPK 20 straipsnio prasme, tokiais faktiniais duomenimis negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio.

17. Apeliaciniame skunde kaip V. V. kaltę pagrindžiančius įrodymus prokuroras akcentuoja liudytojo S. M. parodymus apie tai, jog iš karto po įvykio jam paklausus M. G., kas tai padarė, šis atsakė, kad ,, (duomenys neskelbtini)“ (J. V.) ir (duomenys neskelbtini) (V. V.), o taipogi liudytojo Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus apie tai, kad liudytojas po įvykio sutiko V. V. tualete, kur V. V. plovėsi rankas, jos buvo kruvinos. Nėra pagrindo sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus įvertino netinkamai. Kaip jau minėta, liudytojas M. G., buvo vienas iš asmenų, mačiusių D. P. sužalojimo aplinkybes. Ir nors M. G. ikiteisminio tyrimo metu neigė, jog matė, kas sužalojo D. P., tik pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog iš tiesų smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo ir sunkiai jį sužalojo J. V.. Ši aplinkybė pati savaime neduoda pagrindo netikėti pirmosios instancijos teisme duotais liudytojo M. G. parodymais. Būtent pirmosios instancijos teisme papasakojęs, ką iš tiesų matė įvykio metu, M. G. nurodė ir tai, jog pareigūnui S. M. nesakė, kas sužalojo D. P.. Liudytojo M. G. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, sutampa su nuteistojo J. V. nuosekliais ir viso bylos proceso metu nekitusiais parodymais apie D. P. sužalojimo aplinkybes, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojo M. G. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais. Kaip matyti iš liudytojo Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų, jis girdėjo kaip V. V. grasino D. P., kad išlups akis ir išpjaus liežuvį už tai, kad neva „pridavė“ telefoną, V. V. ir J. V. sutiko tualete, kur V. V. plovėsi rankas, jos buvo kruvinos prie krumplių. Tačiau vien tik grasinimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo išsakyti, nesant konkrečių duomenų apie jų realų įgyvendinimą, negali būti pripažinti V. V. kaltės naudojus smurtą prieš D. P. įrodymu. Iš vaizdo kamerų įrašų apžiūros protokolo matyti, kad V. V. po to, kai 17:12:06 val. iš patalpos Nr. 123, kurioje buvo sužalotas D. P., išėjo į savo kambarį Nr. 124, kameromis vėl buvo užfiksuotas 17.21.44 val. rūkydamas einantis koridoriumi, tame laikotarpyje (nuo 17:12:06 val. iki 17:21:44 val., kuomet buvo sužalotas D. P.) V. V. sugrįžimas į kambarį Nr. 123 vaizdo kameromis neužfiksuotas, taip pat neužfiksuotas V. V. įėjimas į tualeto patalpą. Jokių kitų objektyvių ir neginčytinų duomenų, kurie patvirtintų liudytojo Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus apie tai, kad V. V. plovėsi tualete kruvinas rankas, byloje nėra.

18. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Šioje baudžiamojoje byloje nesurinkus įrodymų, kad V. V. 2018 m. rugsėjo 28 d. (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, gyvenamojoje patalpoje Nr. 123, veikdamas bendrininkų grupe su J. V. rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau vieno, viso bendrai ne mažiau kaip penkis smūgius D. P. į galvą ir kitas kūno vietas, padarydamas sužalojimus, nuo kurių vėliau ligoninėje D. P. mirė, jis pagrįstai skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo išteisintas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo J. V.

19. Nagrinėjant bylą Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo J. V..

20. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

21. J. V. šioje baudžiamojoje byloje buvo padavęs apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 8 d. nuosprendžio. Jam VGTPT koordinatorius parinko, o Lietuvos apeliacinis teismas paskyrė gynėją, kuri dalyvavo teismo posėdžiuose. Todėl, nepaisant to, kad apeliacinį skundą nuteistasis J. V. atšaukė, iš jo turi būti išieškotos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo iki apeliacinio skundo atšaukimo. Šioje proceso stadijoje teismas neturi duomenų apie J. V. turtinę padėtį, tačiau teisėjų kolegija mano, kad iš nuteistojo prašoma išieškoti 163,72 eurų suma nėra didelė ir J. V. turtinės padėties žymiai nepaveiks, ši suma už jam suteiktas atstovavimo paslaugas Lietuvos apeliaciniame teisme yra adekvati.

22. VGTPT yra pateikusi pažymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, suteiktos V. V., išlaidų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. V. buvo išteisintas. Prokuratūra dėl V. V. išteisinimo padavė apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmestas, todėl V. V. lieka išteisintas. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tik pripažindamas jį kaltu. Kadangi V. V. nėra pripažįstamas kaltu, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš J. V. 163,72 eurus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Neišieškoti iš V. V. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Teisėjai Albinas BielskisAlenas PiesliakasLinas Šiukšta