- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-17
- Bylos Nr.
- e2A-668-330/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02515-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Gintaras Pečiulis, Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Texbaltic“
- Ieškovas
- ORI Industria S
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Texbaltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-309-560/2017 pagal ieškovės ORI Industria S.p.A. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Texbaltic“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė ORI Industria S.p.A kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Texbaltic“ 245 717,82 Eur skolos, 7 478,22 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 25 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d., 8,05 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji 2015 m. liepos 20 d. ir 2015 m. liepos 22 d. atsakovei pardavė prekių už 245 717,82 Eur. Už perduotas prekes 2015 m. liepos 20 d. buvo išrašyta sąskaita faktūra Nr. CEE 51/2015, parduodamų prekių suma – 174 334,80 Eur, apmokėjimo terminas – 2015 m. liepos 20 d. Minėtos prekės atsakovei buvo išsiųstos iš ieškovės sandėlio Italijoje 2015 m. liepos 20 d., o pristatytos į atsakovės sandėlį Lietuvoje 2015 m. liepos 23 d. Prekių gavimo faktą atsakovė patvirtino krovinio gavimo įrašu tarptautinio krovinio transportavimo važtaraštyje CMR Nr. RA0008906. Už kitas perduotas prekes 2015 m. liepos 22 d. buvo išrašyta sąskaita faktūra Nr. CEE 53/2015, parduodamų prekių suma – 71 383,02 Eur, apmokėjimo terminas – 2015 m. liepos 22 d. Minėtos prekės atsakovei buvo išsiųstos iš ieškovės sandėlio Italijoje 2015 m. liepos 22 d., o pristatytos į atsakovės sandėlį Lietuvoje 2015 m. liepos 25 d. Prekių gavimo faktą atsakovė patvirtino krovinio gavimo įrašu tarptautinio krovinio transportavimo važtaraštyje CMR Nr. RA0009232. Ieškovė nurodė, kad savo įsipareigojimą perduoti prekes įvykdė – prekės buvo pristatytos į atsakovės sandėlį, esantį Kirtimų g. 47B, Vilniuje, tačiau atsakovė savo pareigos sumokėti už įsigytas prekes neįvykdė, ji vengia sumokėti skolą ir nereaguoja į daugkartinius žodinius raginimus dėl skolos apmokėjimo, nenurodė jokių delsimo atsiskaityti priežasčių.Ieškovės nuomone, šiuo atveju iš atsakovės turėtų būti priteisiamos procesinės palūkanos, nustatant jų dydį pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, t. y. 8,05 procentų dydžio, skaičiuojant jas už laikotarpį nuo mokėti pradelstos datos (2015-07-25) iki šios bylos iškėlimo teisme – iš viso 7 478,22 Eur. Taip pat iš atsakovės turi būti priteistos 8,05 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei ORI Industria S.p.A iš atsakovės UAB „Texbaltic“ 244 217,82 Eur skolos, 4 982,05 Eur palūkanų, 8,05 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir 4 988 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovė yra Lietuvos Respublikoje registruotas juridinis asmuo, kad prekės iš Italijos buvo pristatytos į Lietuvą, kad atsiskaitymas su ieškove taip pat turėjo būti vykdomas iš Lietuvos, konstatavo, jog šalių sudaryta sutartis faktiškai buvo vykdoma Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgęs į tai, kad šalys jokio susitarimo dėl taikytinos teisės nesudarė, taip pat į tai, kad pagal bylos aplinkybes yra aišku, jog sutartis yra daug glaudžiau susijusi su Lietuvos Respublika, nei su Italija, teismas vadovavosi 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 593/2008 (toliau – Reglamentas) dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 4 straipsnio 3 dalimi ir nusprendė taikyti Lietuvos Respublikos teisę.Teismas nesutiko su atsakovės teiginiais, esą šalys susitarė, jog atsakovė atsiskaitys su ieškove tik tada, kai parduos gautas prekes. Išanalizavęs tarp šalių susiklosčiusią prekybinę praktiką, teismas nustatė, kad atsakovė nelaukdavo, kol prekės bus parduotos tam, kad galėtų atsiskaityti su ieškove (arba tokių įrodymų į bylą nepateikė), todėl atsakovės argumentus, jog atsiskaitymas už ginčo prekes buvo numatytas su atidedamąja sąlyga, teismas vertino kritiškai bei traktavo tai kaip atsakovės siekį užvilkinti atsiskaitymą su ieškove. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė savo teiginių neįrodė, o ieškovės pateiktas susirašinėjimas su atsakove patvirtina, jog šalys tarpusavyje tarėsi, kad atsiskaitymo tvarka bus tokia – 50 proc. apmokėta per 30 dienų ir 50 proc. – per 60 dienų. Be to, teismo posėdžio metu apklausta liudytoja atsakovės logistikos darbuotoja O. M. nepatvirtino atsakovės teiginių, jog šalys buvo susitarusios dėl apmokėjimo už gautas prekes tik po jų pardavimo. Šalims nesudarius rašytinio susitarimo dėl termino, iki kurio turi būti apmokėta už prekes, teismo vertinimu, turi būti vadovaujamasi bendrosiomis pirkimo–pardavimo sutarčių nuostatomis, t. y. CK 6.314 straipsnio 2 dalimi. Nustatęs, kad nagrinėjamu atveju atsakovė turi ir prekes, ir disponavimo jomis dokumentus, teismas sprendė, jog ji privalėjo su ieškove atsiskaityti visiškai, tačiau to nepadarė. Kadangi atsakovė po ieškinio pateikimo yra sumokėjusi ieškovei 1 500 Eur, teismas ieškovės ieškinį nusprendė tenkinti iš dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovės 244 217,82 Eur skolą.Teismas, vadovaudamasis CK 6.314 straipsnio 5 dalimi, 6.261 straipsniu, 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsniu, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis, priteisė ieškovei iš atsakovės 8,05 proc. dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo mokėti pradelstos datos iki bylos iškėlimo teisme, tačiau sprendė, kad ieškovės nurodyta data, nuo kurios ji skaičiuoja palūkanas, nėra tinkama. Kadangi šalys tarėsi dėl apmokėjimo tvarkos – 50 proc. kainos apmokėti per 30 dienų ir 50 proc. – per 60 dienų, teismas data, nuo kurios turi būti skaičiuojamos palūkanos, laikė 2015 m. rugpjūčio 25 d. – dėl 50 proc. sumos t. y. 122 108,91 Eur, o 2015 m. rugsėjo 25 d. – dėl likusios 50 proc. sumos (122 108,91 Eur). Tokiu būdu teismas iš atsakovės priteisė ieškovei iš viso 4 982,05 Eur palūkanų. Teismas taip pat tenkino ieškovės reikalavimą dėl 8,05 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo nuo priteistos 249 199,87 Eur sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Texbaltic“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:Nepagrįstai teismas nusprendė, kad šalių sudaryta sutartis yra daug glaudžiau susijusi su Lietuvos Respublika, nei su Italijos Respublika, ir kad dėl to byloje taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Nagrinėjamu atveju ieškovės buveinė yra Italijos Respublikoje, todėl remiantis Reglamento 4 straipsnio 1 dalimi, ieškovės ir atsakovės prievoliniams santykiams taikytina Italijos Respublikos teisė, tačiau tik tiek, kiek Jungtinių Tautų Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių nereguliuoja šių santykių. Byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad šalys sudarė prekių pirkimo–pardavimo sutartį su atidedamąja atsiskaitymo už prekes sąlyga. Pirma, iš ieškovės pateiktų prekių sąskaitų faktūrų Nr. CEE 51/2015 ir CEE 53/2015 matyti, kad jose nurodytos datos (atitinkamai – 2015 m. liepos 20 d. ir 2015 m. liepos 22 d.) yra įvardintos kaip „Mokėjimo pradžios data“ (angl. Payment starting from), todėl laikytinos apibrėžiančiomis mokėjimo už prekes termino pradžią. Antra, aplinkybę, kad šalys yra susitarę dėl atidedamosios atsiskaitymo sąlygos ir kad atsakovė yra pasiryžusi vykdyti savo įsipareigojimus, patvirtina ir tai, jog pardavusi nors ir nedidelę dalį prekių galutiniam pirkėjui, atsakovė nedelsdama už tai atsiskaitė su ieškove, be to, nei ieškovė, nei atsakovė iki šiol nėra nutraukę sutarties. Trečia, iki šiol už visas ankstesnes prekes atsakovė su ieškove atsiskaitydavo, kai tik jas parduodavo. Ketvirta, liudytojos O. M. parodymai ir ieškovės pateiktas susirašinėjimas tarp ieškovės ir atsakovės darbuotojų patvirtina, kad griežto termino atsiskaitymams niekada nebuvo.Nepagrįstai teismas ieškovei priteisė iš atsakovės 8,05 proc. dydžio palūkanas. Pirma, atsakovė nevėluoja atsiskaityti už prekes, nes kreditorius neturi teisės įgyvendinti savo reikalavimo įvykdyti prievolę, kol nesueis nustatytas atidedamasis terminas. Antra, šiam ginčui Lietuvos Respublikos materialinė teisė netaikoma. Ieškovės ir atsakovės prievolinius santykius reguliuoja Jungtinių Tautų Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių ir Italijos Respublikos teisė.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė ORI Industria S.p.A. prašo skundo netenkinti ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai atsikirtimai: Šalių ginčui išnagrinėti turi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė, nes sutartis faktiškai buvo vykdoma Lietuvos Respublikoje ir yra labiau susijusi su Lietuvos Respublika nei su Italijos Respublika. Nepagrįstai apeliantė nurodo, kad sutartis buvo sudaryta su atidedamąja atsiskaitymo už prekes tvarka. Apeliantė šių teiginių nepagrindė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Priešingai, ieškovės pateiktas susirašinėjimas, pirmosios instancijos teisme atsakovės pateikti įrodymai, kuriuose užfiksuoti ankstesnio, nei šio ginčo, laikotarpio faktiniai prekių pardavimo ir atsiskaitymo su ieškove duomenys, patvirtina, kad atsiskaitymo tvarka buvo tokia, kaip ir konstatavo pirmosios instancijos teismas. Be to, teisme apklausta liudytoja taip pat nepatvirtino apeliantės teiginių apie atsiskaitymą už prekes tiktai jas pardavus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nagrinėjamas iš pirkimo–pardavimo teisinių santykių kilęs ginčas.Teisėjų kolegija nenustatė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnis).
Dėl byloje taikytinos teisės
Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad atsakovė (pirkėja) yra registruota Lietuvos Respublikoje. Ji užsakė priekių iš ieškovės (pardavėjos), kurios buveinė registruota Italijos Respublikoje. Prekės iš Italijos buvo pristatytos į Lietuvą. Ieškovė ieškinį atsakovei dėl skolos už neapmokėtas prekes pareiškė Lietuvos Respublikoje, savo reikalavimus grindžia remdamasi Lietuvos Respublikos teise. Nesant atskirai išreikšto susitarimo dėl tarp ginčo šalių susiklosčiusiems prievoliniams santykiams taikytinos teisės, šalys nesutaria kokios šalies – Lietuvos Respublikos ar Italijos Respublikos – teisė turi būti taikoma nagrinėjant bylą iš esmės.Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad analizuojamu atveju nustatytos aplinkybės apie tai, jog pagal šalių susitarimą prekių pristatymo vieta sutapo su atsakovės deklaruota jos buveinės vieta, jog atsiskaitymas už prekes turėjo būti vykdomas iš Lietuvos Respublikos, sudarė pagrindą remtis Reglamento 4 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią, jei pagal visas bylos aplinkybes yra aišku, kad sutartis akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe nei nurodyta šio Reglamento 4 straipsnio 1 ar 2 dalyje, taikoma tos kitos valstybės teisė, ir pripažinti, jog iškilusiam šalių ginčui išspręsti turi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog minėta Reglamento 4 straipsnio 3 dalyje išdėstyta teisės norma yra specialioji to paties straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų teisės normų atžvilgiu. Atsakovė Italijos Respublikos teisės taikymą grindžia tik tuo, kad pardavėjos buveinė deklaruota toje šalyje, tačiau išanalizavus tarp ginčo šalių susiklosčiusius prievolinius santykius yra akivaizdu, kad jie labiau susiję su Lietuvos Respublika, nei su Italijos Respublika, todėl šiuo atveju tikslinga remtis specialiąja teisės norma, įtvirtinta Reglamento 4 straipsnio 3 dalyje.
Dėl atsiskaitymo už prekes tvarkos
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt.).Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovė neatsiskaitė už 2015 m. liepos 23 ir 25 dienomis pristatytas prekes pagal išrašytas sąskaitas faktūras Nr. CEE 51/2015 ir Nr. CEE 53/2015, todėl liko skolinga 245 717,82 Eur. Atsakovė neginčija pateiktų prekių kiekio ir skolos dydžio, tačiau neigia savo pareigos atsiskaityti pažeidimą, motyvuodama tuo, kad buvo susitarta atsiskaityti už prekes tik tada, kai ji parduos iš ieškovės gautas prekes – t. y. atsiskaitymas už prekes buvo numatytas su atidedamąja sąlyga. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme atsakovė susitarimo dėl tokios atsiskaitymo tvarkos egzistavimą įrodinėjo ta aplinkybe, kad sąskaitose faktūrose Nr. CEE 51/2015 ir CEE 53/2015 nurodytos datos – atitinkamai 2015 m. liepos 20 d. ir 2015 m. liepos 22 d. – yra įvardintos kaip „Mokėjimo pradžios data“ (angl. Payment starting from), todėl jomis apibrėžiama mokėjimo už prekes termino pradžia. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad tiek tarp šalių susiklosčiusi verslo praktika, tiek liudytojos O. M. parodymai ir ieškovės pateiktas susirašinėjimas tarp ieškovės bei atsakovės darbuotojų, priešingai nei teigia atsakovė, nepatvirtino jos pozicijos apie buvusį susitarimą dėl atsiskaitymo už prekes su atidedamąja sąlyga. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš byloje pateiktų 2014 m. sąskaitų faktūrų (Nr.: 72/2014; 83/2014; 84/2014; 96/2014) bei duomenų apie atsiskaitymą pagal šias sąskaitas faktūras matyti, kad nors visose minėtose sąskaitose taipogi buvo fiksuota mokėjimo pradžios data, tačiau atsakovė nelaukė, kol prekės bus parduotos (byloje nėra duomenų, įrodančių, jog buvo priešingai) tam, kad galėtų atsiskaityti su ieškove. Į bylą pateikti šalių susirašinėjimo duomenys taipogi neįrodo atsakovės teiginių, nes iš jų matyti, kad buvo susitarimai dėl tokios apmokėjimo tvarkos: 50 proc. kainos apmokama per 30 dienų ir 50 proc. – per 60 dienų. Teismo 2016 m. liepos 27 d. posėdyje apklausta liudytoja atsakovės logistikos darbuotoja O. M. paaiškino, kad buvo atsiskaitoma įvairiai (būdavo, kad atsakovė sumokėdavo avansą ir tada gaudavo prekes arba atsiskaitydavo dalimis jau po prekių gavimo), todėl šios liudytojos parodymai taip pat negali vienareikšmiškai patvirtinti, kad ginčo atveju šalys susitarė dėl atsiskaitymo po to, kai atsakovė parduos ieškovės jai perduotas prekes. Atsakovės pateiktas dokumentas apie tai, kad 2015 m. gruodžio 21 d. ji pervedė ieškovei 1 500 Eur, savaime taip pat neįrodo buvus atskirą susitarimą dėl atsiskaitymo su atidedamąja sąlyga, be to, į bylą nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog ši suma buvo pervesta ieškovei tik tada, kai buvo realizuotos prekės (jų dalis). Apeliantei neįrodžius susitarimo tarp šalių dėl atsiskaitymo už perduotas prekes su atidedamąja sąlyga, nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismui, jog šiuo atveju atsiskaitymo tvarka turi būti nustatyta vadovaujantis bendrosiomis pirkimo–pardavimo sutarčių nuostatomis, įtvirtintomis CK 6.314 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta, kad jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus. Nagrinėjamu atveju atsakovei buvo perduotos tiek prekės, tiek disponavimo jomis dokumentai ir dėl to byloje ginčo nėra, vadinasi, atsakovei atsirado pareiga atsiskaityti už gautas prekes, tačiau to ji nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad dalį skolos atsakovė sumokėjo iškėlus šią civilinę bylą, pagrįstai ieškovės ieškinį tenkino ta apimtimi, kiek atsakovė liko neatsiskaičiusi pagal sąskaitas faktūras Nr. CEE 51/2015 ir CEE 53/2015 – tai yra 244 217,82 Eur suma.
Dėl palūkanų
Šioje byloje konstatavus, kad tarp šalių susiklosčiusiems prievoliniams teisiniams santykiams taikytina Lietuvos Respublikos teisė, ir apeliantei neįrodžius, kad su ieškove buvo susitarimas už ginčo prekes atsiskaityti tik jas pardavus, atmetami apeliantės argumentai, jog ieškovė neturi teisės reikalauti palūkanų už vėlavimą atsiskaityti, o jeigu ir pripažinus tokią teisę, – jog palūkanos esą turėtų būti nustatomos vadovaujantis Italijos Respublikos teise. CK 6.314 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas. CK 6.261 straipsnis nustato skolininko pareigą, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, atsakovas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatyta, kad palūkanos ir jų tarifai, be kita ko, gali būti įtvirtinti specialiuosiuose įstatymuose.Pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtomis CK normomis ir Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu, priteisė 8,05 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo šios bylos iškėlimo, taipogi priteisė tokio paties dydžio metines palūkanas už laikotarpį, praėjusį nuo mokėti pradelstos datos iki šios bylos iškėlimo teisme, kurių suma – 4 982,05 Eur. Teismo priteistų palūkanų skaičiavimo atsakovė atskirai nekvestionuoja, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl palūkanų priteisimo taip pat paliekama nepakeista. Remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek materialinės, tiek proceso teisės normas, todėl naikinti ar keisti apskųstą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patirtoms bylinėjimosi išlaidoms (1 250 Eur) pagrįsti pateikė 2017 m. vasario 20 d. sąskaitą už advokato teisines paslaugas ir duomenis, įrodančius, jog buvo atliktas mokėjimo pavedimas į advokato sąskaitą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.11 punktu, už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą rekomenduojama priteisti 1 031,29 Eur, todėl teisėjų kolegija iš atsakovės ieškovei priteisia būtent tokio dydžio apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei ORI Industria S.p.A (įmonės kodas 01500420201) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Texbaltic“ (juridinio asmens kodas 301542028) 1 031,29 Eur (vieną tūkstantį trisdešimt vieną eurą ir 29 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.