- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-16
- Bylos Nr.
- e2-309-560/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- ORI Industria S
- Atsakovas
- UAB „Texbaltic“
- Kategorijos
- 2.1.1.16pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ORI Industria S.p.A ieškinį atsakovui UAB „Texbaltic“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti jo naudai iš atsakovo 245 717,82 Eur dydžio skolą, 7 478,22 Eur palūkanų už uždelsimo atsiskaityti laiką (2015-07-25 – 2015-12-10), 8,05 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, jog ieškovas 2015-07-20 ir 2015-07-22 atsakovui pardavė prekių už 245 717,82 Eur. 2015-07-20 už perduotas prekes buvo išrašyta sąskaita faktūra Nr. CEE 51/2015, parduodamų prekių suma – 174 334,80 Eur, apmokėjimo terminas 2015-07-20. Minėtos prekės atsakovui buvo išsiųstos iš ieškovo sandėlio Italijoje 2015-07-20, o pristatytos į atsakovo sandėlį Lietuvoje 2015-07-23. Prekių gavimo faktą atsakovas patvirtino atlikdamas krovinio gavimo įrašą, tarptautinio krovinio transportavimo važtaraštyje CMR Nr. RA0008906.
Nurodo, jog 2015-07-22 už perduotas prekes buvo išrašyta sąskaita faktūra Nr. CEE 53/2015, parduodamų prekių suma – 71 383,02 Eur, apmokėjimo terminas 2015-07-22. Minėtos prekės atsakovui buvo išsiųstos iš ieškovo sandėlio Italijoje 2015-07-22, o pristatytos į atsakovo sandėlį Lietuvoje 2015-07-25. Prekių gavimo faktą atsakovas patvirtino atlikdamas krovinio gavimo įrašą, tarptautinio krovinio transportavimo važtaraštyje CMR Nr. RA0009232. Teigia, jog ieškovas savo įsipareigojimą parduoti prekes įvykdė - minėtos prekės buvo pristatytos į atsakovo sandėlį (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas savo pareigos sumokėti už įsigytas prekes neįvykdė, jis vengia sumokėti skolą ir nereaguoja į daugkartinius žodinius raginimus dėl skolos apmokėjimo, nenurodo jokių delsimo atsiskaityti priežasčių ir nesumokėjo net dalies skolos.
Ieškinyje nurodo, jog tarp šalių - privačių juridinių asmenų, verslo subjektų - susiklostę komerciniai, sutartiniai teisiniai santykiai atitinka Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nurodytus komercinių sandorių požymius ir nepatenka į šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje išvardytas išimtis, kai įstatymas netaikomas. Todėl šiuo atveju iš atsakovo turėtų būti priteisiamos procesinės palūkanos, nustatant jų dydį pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įst. 2 str. 5 d. numatyta palūkanų norma - 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Palūkanų pagal šį ieškinį apskaičiavimui taikoma nuo 2015-07-01 iki šio ieškinio padavimo dienos galiojanti 0,05 % fiksuotųjų palūkanų norma (Įst. 3 str. 2 d.), ši palūkanų norma skelbiama Europos centrinio banko oficialiame tinklalapyje. Taigi iš atsakovo priteistinos 8,05 procento (0,05 % norma + 8) metinės palūkanos už laikotarpį nuo mokėti pradelstos datos (2015-07-25) iki šios bylos iškėlimo teisme (245717,82 x 8,05 % = 19780,28 Eur/ 365 d. = 54,19 Eur x 138 d.. (2015-07-25 – 2015-12-10) = 7478,22 Eur. Taip pat iš atsakovo priteistinos 8,05 procento (0,05 % norma + 8) metinės procesinės palūkanos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Texbaltic“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurio prašo netenkinti. Nurodo, jog ieškovas nepagrįstai nagrinėjamam ginčui taiko Lietuvos Respublikos teisę, kadangi šiam ginčui Lietuvos Respublikos materialinė teisė netaikoma. CK 1.37 str. 1 d. numato, kad „Sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė“. Ieškovas ir atsakovas nesudarė susitarimo, kuri teisė bus taikoma jų sutartiniams prievoliniams santykiams. Jungtinių Tautų Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių (toliau - Konvencija), kurią tiek Lietuvos Respublika, tiek Italijos Respublika yra ratifikavusios , tiesiogiai reguliuoja pirkimo-pardavimo sutarties šalių santykius (nagrinėjamu atveju tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė pirkimo-pardavimo santykiai), kai pirkėjas ir pardavėjas yra skirtingose Konvencijos privalančioje laikytis valstybėse (Konvencijos 1 str. 1 d.). Taigi, ieškovo ir atsakovo pirkimo-pardavimo sutartiniams santykiams visų pirma taikytina Konvencija, tačiau Konvencija visų šiai bylai aktualių klausimų (pavyzdžiui, palūkanų dydžio klausimo) nereglamentuoja. Konvencijos 7 str. 2 d. numatyta, kad klausimai, susiję su šios Konvencijos reguliuojamais dalykais, kurie nėra tiesiogiai joje išspręsti, turi būti sprendžiami pagal bendruosius principus, kuriais ji pagrįsta, o jeigu tokių principų nėra - pagal teisę, taikomą pagal tarptautinės privatinės teisės normas“. 2008-06-17 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau - Reglamentas) 4 str. 1 d. numatyta, kad „Tiek, kiek šalys nepasirinko sutarčiai taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, ir nedarant poveikio 5-8 straipsnių taikymui, sutarčiai taikytina teisė nustatoma taip: a) prekių pardavimo sutarčiai taikoma pardavėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė“. Kadangi ginčo prekių pardavėjas nagrinėjamu atveju yra ieškovas, kurio buveinė yra Italijos Respublikoje, remiantis Reglamentu, ieškovo ir atsakovo prievoliniams santykiams taikytina Italijos Respublikos teisė, tačiau tik tiek, kiek Konvencija šių santykių nereguliuoja.
Atsiliepime nurodoma, jog pareikšdamas ieškinį, ieškovas teismui neatskleidė, jog ginčo šalys susitarė, kokia tvarka atsakovas atsiskaitys už prekes, nurodytas sąskaitoje. Nagrinėjamu atveju atsiskaitymas už ginčo prekes buvo susietas su atidedamuoju terminu - šalys sutarė, kad atsakovas atsiskaitys su ieškovu tik po to, kai parduos prekes. Ieškovo pateiktose sąskaitose nurodyta, kad mokėjimų pradžios terminai (angl. payment starting from) yra 2015-07-20 ir 2015-07-22. Ieškovas visiškai nepagrįstai mokėjimu pradžios terminus prilygino atsiskaitymo terminams. Kadangi atsakovas nėra pardavęs visų prekių, jam nėra kilusi prievolė sumokėti visos 245 717,82 Eur sumos. Iki nesuėjo šalių sutartas terminas (neįvyko numatyta aplinkybė), kreditorius neturi teisinio pagrindo reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę. Kai atsakovas parduos visas prekes, jam ir kils prievolė pilnai atsiskaityti su ieškovu. Iki šiol atsakovas yra pardavęs tik mažą dalį prekių, todėl ir atitinkamą sumą (t. y. 1 500 Eur) yra sumokėjęs ieškovui.
Atsakovas atsiliepime taip pat nurodo, jog ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 7 478,22 Eur palūkanų, taiko 8,05 proc. dydžio palūkanas. Palūkanų dydį ieškovas nustato CK 6.37 str., 6.210 str. ir Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo pagrindu. Teigia, jog šis ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas - Konvencijos 78 str. numato, kad tuo atveju ,,Jeigu šalis vėluoja sumokėti kainą arba bet kokią kitą sumą, kita šalis turi teisę į palūkanas nuo laiku nesumokėtos sumos“. Atsakovas nevėluoja sumokėti sutartos kainos už prekes, todėl reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra nepagrįstas. Be to, šiam ginčui Lietuvos Respublikos materialinė teisė netaikoma, šalių prievolinius santykius reguliuoja Konvencija ir Italijos Respublikos teisė (pastaroji tiek, kiek Konvencija šių santykių nereguliuoja), todėl ieškovo reikalavimas taikyti 8,05 proc. dydžio palūkanas yra nepagrįstas.
Ieškovas dublike palaikė ieškinio reikalavimus bei papildomai nurodė, jog atsakovas atsiliepime cituoja tik Konvencijos ir Reglamento nuostatas dėl sutarčių sudarymo principų, tačiau konkretaus užsienio teisės akto ir jo turinio, kurio turėtų teismas vadovautis spręsdamas šalių ginčą, nenurodo. Taip pat nenurodo bei necituoja konkretaus Italijos Respublikos teisės akto, nepateikia jo oficialaus aiškinimo, kuris reglamentuotų tarp šalių egzistuojantį sutartinį teisinį santykį. Kadangi atsakovas minėtos pareigos neįvykdė, ieškovas vadovaudamasis LR CPK 808 straipsnio 3 d. laiko, kad šalių ginčo išsprendimui turi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė.
Taip pat nurodo, jog priešingai nei teigia atsakovas, šalys susitarė, kad atsakovas atsiskaitys už pristatytas prekes prekių perdavimo atsakovui dieną. Tarp šalių nebuvo ir nėra kitokio nei nurodyta ieškinyje susitarimo dėl prekių apmokėjimo terminų ir būdų. Šalių susitarimas dėl atsikaitymo už pristatytas prekes buvo siejamas su vienintele sąlyga - prekių pristatymu atsakovui. Minėtą sąlygą ieškovas įvykdė, o atsakovas savo įsipareigojimų dalies - apmokėti už pristatytas prekes be pateisinamos priežasties neįvykdė. Todėl laikytina, kad atsakovas pažeidė sutartį laiku ir tinkamai atsikaityti už jam ieškovo pristatytas prekes.
Atsakovas pateikė tripliką, kuriuo palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus bei papildomai nurodė, jog kadangi tiek Lietuvos Respublika, tiek Italijos Respublika yra ratifikavusios Konvenciją, tarp bylos šalių kilęs ginčas visų pirma spręstinas pagal Konvencijoje įtvirtintas nuostatas. Šiuo atveju CPK 808 str. 2 d. netaikytina, nes ginčo šalys nėra sudariusios susitarimo dėl užsienio teisės taikymo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkinamas iš dalies.
Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog ieškovas atsakovui 2015-07-20 ir 2015-07-22 pateikė prekių už atitinkamai 174 334,80 Eur ir 71 383,02 Eur, viso už 245 717,82 Eur. Ginčo tarp šalių dėl šių aplinkybių nėra, atsakovas neginčija, jog prekes 245 717,82 Eur sumai gavo, dalį prekių pardavė ir 1 500 Eur yra sumokėjęs ieškovui.
Dėl byloje taikytinos teisės
Atsakovas nurodo, jog byloje tarp bylos šalių kilęs ginčas visų pirma spręstinas pagal Konvencijoje įtvirtintas nuostatas, kiek Konvencija visų šiai bylai aktualių klausimų nereglamentuoja, turėtų būti taikomas Reglamentas, o kadangi ginčo prekių pardavėjas nagrinėjamu atveju yra ieškovas, kurio buveinė yra Italijos Respublikoje, remiantis Reglamentu, ieškovo ir atsakovo prievoliniams santykiams taikytina Italijos Respublikos teisė, tačiau tik tiek, kiek Konvencija šių santykių nereguliuoja. Teismas su tokiais atsakovo argumentais nesutinka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas yra Lietuvos Respublikoje registruotas juridinis asmuo, kuris užsakė prekes pas ieškovą. Prekės iš Italijos buvo pristatytos į Lietuvą, atsiskaitymas su ieškovu taip pat turėjo būti vykdomas iš Lietuvos. Taigi, sutartis faktiškai buvo vykdoma Lietuvos Respublikoje. Šalys jokio susitarimo dėl taikytinos teisės nesudarė, ieškovas, būdamas Italijoje registruotu juridiniu asmeniu, pareiškė ieškinį atsakovui Lietuvoje, ieškovas pats neprašo taikyti Italijos teisės bei nurodo, jog turi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Reglamento 3 str. 1 d. numatyta, jog sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė, tačiau, minėta, šalys tokio susitarimo nesudarė. Atsakovas nurodo, jog turi būti taikomas Reglamento 4 str. 1 d. a) punktas, kuriame numatyta, jog „tiek, kiek šalys nepasirinko sutarčiai taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, ir nedarant poveikio 5-8 straipsnių taikymui, sutarčiai taikytina teisė nustatoma taip: a) prekių pardavimo sutarčiai taikoma pardavėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė“. Tačiau Reglamento 4 str. 3 d. nurodyta, jog „jei pagal visas bylos aplinkybes aišku, kad sutartis yra akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe, nei nurodyta 1 ar 2 dalyje, taikoma tos kitos valstybės teisė“. Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytus argumentus sprendžia, jog pagal bylos aplinkybes yra aišku, jog sutartis yra daug glaudžiau susijusi su Lietuvos Respublika, nei su Italijos, todėl byloje yra taikoma Lietuvos Respublikos teisė.
Dėl atsiskaitymo už prekes tvarkos
Minėta, ginčo tarp šalių dėl pateiktų prekių kiekio ir skolos dydžio nėra, tačiau atsakovas nurodo, jog šalys sutarė, kad atsakovas atsiskaitys su ieškovu tik po to, kai parduos prekes, t.y. atsiskaitymas už ginčo prekes buvo susietas su atidedamuoju terminu. Teismas su tokiais atsakovo argumentais nesutinka. Kaip nurodė šalių atstovai, tą patvirtina ir prie dubliko į bylą pateikti dokumentai, tarp šalių bendradarbiavimas vyko nuo 2014 m., kai atsakovas pateikė užsakymą ieškovui, kurio užsakė pagaminti 187 066 vnt. pėdkelnių. Ieškovas užsakymą įvykdė bei išrašė atsakovui sąskaitas faktūras: 2014-10-30 Nr. 72/2014 – 110 230,20 Eur sumai, 2014-11-28 Nr. 83/2014 – 76 893,60 Eur sumai; 2014-11-28 Nr. 84/2014 – 6 370,20 Eur sumai ir 2014-12-29 Nr. 96/2014 – 200 906,98 Eur sumai, bendra atsakovo užsakytų ir ieškovo pagamintų prekių suma – 394 400,98 Eur (el. bylos t. 1, l. 51-66). Iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, jog 2015-02-26 jis užpajamavo prekių bendrai 141 539,40 Eur sumai (el. bylos t. 2, l. 14-15) ir už šias prekes atsakovas su ieškovu atsiskaitė visiškai. Visose sąskaitose faktūrose, t.y. tiek tose, kurias atsakovas apmokėjo, tiek ir neapmokėtose 2015-07-20 bei 2015-07-22 (el. bylos t. 1, l. 4-9, 51-66) sąskaitose vienodai nurodyta, kada yra mokėjimo pradžios data (angl. Payment starting from). Minėta, jog dėl apmokėtų sąskaitų faktūrų ginčo tarp šalių nekilo ir tuo atveju atsakovas nelaukė, kol prekės bus parduotos, kad atsiskaityti su ieškovu (arba tokių įrodymų į bylą nepateikė), dėl to atsakovo argumentus, jog atsiskaitymas už ginčo prekes buvo susietas su atidedamuoju terminu, teismas vertina kritiškai bei traktuoja tai kaip atsakovo siekį užvilkinti atsiskaitymą su ieškovu už gautas prekes. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.), kurie patvirtintų jo tokius teiginius, o iš ieškovo pateikto susirašinėjimo tarp šalių matyti (el. bylos t. 1, l. 93-120), kad šalys susirašinėjimo metu tarėsi, jog atsiskaitymo tvarka bus tokia – 50 proc. apmokėta per 30 dienų ir 50 proc. per 60 dienų. Apklausta 2016-07-27 teismo posėdyje liudytoja atsakovo logistikos darbuotoja O. M. nurodė, jog su ieškovu visuomet buvo draugiški santykiai ir dėl atsiskaitymo jokių problemų nekildavo, būdavo, kad atsakovas sumokėdavo avansą ir tada gaudavo prekes arba atsiskaitydavo dalimis jau po prekių gavimo. Tačiau liudytoja nepatvirtino atsakovo teiginių, jog šalys buvo susitarusios dėl apmokėjimo už prekes tik jas pardavus. Taigi, šalims nesudarius rašytinio susitarimo dėl termino, iki kurio turi būti apmokėta už prekes, turi būti vadovaujamasi bendrosiomis pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatomis. LR CK 6.305 str. 1 d. numatyta, jog pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Šiuo atveju ieškovas (pardavėjas) savo įsipareigojimus įvykdė, prekes atsakovui perdavė, tačiau šis už jas neatsiskaitė. CK 6.314 str. 2 d. nurodyta, jog jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus. Nagrinėjamu atveju atsakovas turi ir prekes ir disponavimo jomis dokumentus, todėl privalėjo su ieškovu atsiskaityti visiškai, tačiau to nepadarė. Minėta, jog atsakovas ieškovui 2015-12-21, t.y. jau po ieškinio pateikimo yra sumokėjęs 1 500 Eur (el. bylos t. 1, l. 30), todėl ieškovo ieškinys tenkinamas iš dalies, priteisiant ieškovo naudai iš atsakovo 244 217,82 Eur skolą.
CK 6.314 str. 5 d. numatyta, jog kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas. CK 6.261 straipsnis nustato skolininko pareigą, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, atsakovas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatyta, kad palūkanos ir jų tarifai, be kita ko, gali būti įtvirtinti specialiuosiuose įstatymuose. Šiuo atveju ieškovas, vadovaudamasis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis, prašo priteisti iš atsakovo 8,05 procento (0,05 % norma + 8) metines palūkanos už laikotarpį nuo mokėti pradelstos datos (2015-07-25) iki šios bylos iškėlimo teisme, viso 7 478,22 Eur. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas. Šių palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma. Šiame įstatyme nustatytos palūkanos skaičiuojamos už kiekvieną sumokėti praleistą dieną nuo nesumokėtos mokėtinos sumos. Pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, palūkanų norma – 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Šiuo atveju teismas sutinka su ieškovo ieškinyje pateiktais argumentais, jog palūkanų pagal šį ieškinį apskaičiavimui taikoma nuo 2015-07-01 iki šio ieškinio padavimo dienos galiojanti 0,05 % fiksuotųjų palūkanų norma, kuri yra skelbiama Europos centrinio banko oficialiame tinklalapyje. Tokiu būdu iš atsakovo priteistinos 8,05 procento (0,05 % norma + 8) metinės palūkanos už laikotarpį nuo mokėti pradelstos datos iki šios bylos iškėlimo teisme, tačiau teismas laiko, jog ieškovo nurodoma data, nuo kurios jis skaičiuoja palūkanas, nėra tinkama. Kaip buvo nurodyta aukščiau, tai patvirtino ir pats ieškovas, jog šalys tarėsi dėl tokios apmokėjimo tvarkos - 50 proc. apmokėti per 30 dienų ir 50 proc. per 60 dienų, todėl teismas laiko, jog data, nuo kurios turi būti skaičiuojamos palūkanos, yra ne 2015-07-25, bet 50 proc. sumai, t.y. 122 108,91 Eur (244 217,82 : 2) yra 2015-08-25, o likusiai 50 proc. sumos (122 108,91) data yra 2015-09-25. Dėl to nagrinėjamu atveju ieškovo naudai iš atsakovo viso priteisiama 4 982,05 Eur palūkanų (122 108,91 x 8,05 % = 9 829,77 Eur/ 365 d. = 26,93 Eur x 108 d. (2015-08-25 – 2015-12-10) = 2 908,44 Eur; 122 108,91 x 8,05 % = 9 829,77 Eur/ 365 d. = 26,93 Eur x 77 d. (2015-09-25 – 2015-12-10) = 2 073,61 Eur.
Dėl tų pačių priežasčių teismas taip pat sprendžia, jog yra pagrįstas, todėl tenkintinas ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, todėl iš atsakovo priteisia 8,05 proc. dydžio procesines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d., Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 str. 2 d.).
Ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovui proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteisiamos bylinėjimosi išlaidos – 2 738 Eur žyminis mokestis bei 2 250 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 2 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Ieškovo ORI Industria S.p.A ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovo ORI Industria S.p.A (į.k. 01500420201) naudai iš atsakovo UAB „Texbaltic“ (į.k. 301542028) 244 217,82 Eur skolą, 4 982,05 Eur palūkanų, 8,05 procentų metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo priteistos sumos (249 199,87) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-12-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 4 988 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Kitoje dalyje ieškovo ieškinio netenkinti.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.