Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-07-17 · Administracinė byla Nr. I1-3792-872/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-07-17Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-10-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-07-17
Bylos Nr.
I1-3792-872/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01856-2020-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Fausta Vitkienė (pirm.)
Pareiškėjas
K. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
Kategorijos
Administracinė byla I1-3792-872/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01856-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė

dalyvaujant pareiškėjui K. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. birželio 18 d. buvo laikomas Vilniaus PN kamerose teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas Vilniaus PN kamerose kartu su kitais asmenimis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam kameroje laikomam asmeniui, nes maždaug 5 kv. m ploto kamerose buvo laikomi 4–5 asmenys. Tai pareiškėjui sukėlė pasekmes, nepatogumus, dėl kurių kilo problemų su sveikata (nuolat skaudėjo galvą, pasireiškė kiti negalavimai, kurie nurodyti sveikatos istorijoje (b. l. 54-61), dėl dvasinių kančių kilo psichologinės problemos).

Teigia, kad dėl neteisėtų darbuotojų veiksmų (veikimo ar neveikimo) patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė didžiuliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumu, emocine depresija, sveikatos pablogėjimu, sutrikusiu visaverčiu gyvenimu. Pareiškėjas taip pat teigia, kad tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai. Mano, kad būtent šie fiziniai negalavimai bei psichiniai sukrėtimai padarė didelę ilgalaikę traumą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 9–16) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo bylą palikti nenagrinėtą.

Nurodo, kad pareiškėjas kartą jau kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl kamerų perpildymo, kamerų įrengimo, antisanitarinių sąlygų, vėdinimo, sanitarinio mazgo ir privatumo jame laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 7 d. iki 2018 m. birželio 20 d. ir pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3500-463/2018).

Vilniaus PN pateikė gyvenamųjų kamerų numerius, jų plotus, kuriose teko būti pareiškėjui skundžiamu laikotarpiu, taip pat asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją ir pažymėjo, kad skundžiamuoju laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje nebuvo mažesnis nei 3,6 kv. m, todėl pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

Nurodo, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau Lukiškių TI-K) yra specifinė įstaiga, kuri jungia tardymo izoliatorių ir kalėjimą, o taip pat atlieka teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Taip pat nurodo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Vilniaus PN pažymi, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigos pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pateikė informaciją, argumentus dėl kamerų įrengimo, sanitarinio mazgo, šalto vandens tiekimo, privatumo užtikrinimo, ventiliacijos ir vėdinimo. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, abstraktūs ir nekonkretūs. Pareiškėjui būtina įrodyti, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai jam tiesiogiai darė įtaką ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, jog tam tikras pareiškėjo privatumas, laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Mano, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą ir pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų (nepakankamo ploto bei neteisėtų pareigūnų veiksmų) Vilniaus PN nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. birželio 18 d.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Vilniaus PN laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam kalint Vilniaus PN (nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018 m. birželio 18 d.) jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3500-463/2018 išnagrinėjo ginčą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Šioje byloje pareiškėjas reikalavimą priteisti iš atsakovės neturtinės žalos atlyginimą grindė, be kita ko, aplinkybe, kad nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. birželio 18 d. Vilniaus PN jis buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas. Taigi, nagrinėjamoje byloje vertinamas laikotarpis (nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018 m. birželio 18 d.) sutampa su jau išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-3500-463/2018 ginčo laikotarpiu, abiejose bylose pareiškėjas ir atsakovė bei jo atstovas yra tie patys asmenys, ginčo dalykas – pareiškėjo laikymo sąlygų Vilniaus PN neatitikimas teisės aktų reikalavimams (dėl neužtikrinto minimalaus ploto gyvenamosiose kamerose tenkančio vienam asmeniui) sutampa.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punktas numato, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Nustačius, kad pareiškėjo tapatus skundas jau išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje, kurioje priimtas įsiteisėjęs sprendimas atmesti jo skundą kaip nepagrįstą dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas kildino iš laikymo Vilniaus PN perpildytose kamerose laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018 m. birželio 18 d., byla šioje dalyje nutrauktina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas toliau vertins pareiškėjo laikymo sąlygas Vilniaus PN, buvusias laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018 m. birželio 18 d. (dalyje dėl neteisėtų įstaigos darbuotojų veiksmų).

Dėl neteisėtų įstaigos darbuotojų veiksmų ir sveikatos priežiūros apsaugos paslaugų

Pareiškėjas nurodo, kad dėl neteisėtų darbuotojų veiksmų (veikimo ar neveikimo) patyrė įvairių išgyvenimų, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumą, emocinę depresiją, sveikatos pablogėjimą, visaverčio gyvenimo sutrikimą, dirglumą, fobiją aplinkai.

Pažymėtina, jog nors pareiškėjas nurodė, kad įstaigos darbuotojai elgėsi neteisėtai, tačiau konkrečiai neįvardijo, kokie tai buvo veiksmai, galiausiai kada ir kaip jie pasireiškė. Pareiškėjas taip pat nenurodo kaip minimi neteisėti veiksmai susiję su pareiškėjo reiškiama neturtine žala, kuri kildinama dėl sukeltų fizinių negalavimų bei psichologinių traumų. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011).

Kaip matyti iš byloje pateiktų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esančių įrašų (b. l. 54-61), pareiškėjui asmens sveikatos priežiūros paslaugos (be kita ko, ir psichologo) buvo teikiamos. Iš pačio pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesiskundžia, kad jam nebuvo suteiktos kokios nors sveikatos priežiūros paslaugos ar buvo suteiktos nekokybiškos paslaugos, tačiau skundžiasi patyręs įvairių neigiamų išgyvenimų dėl paties įkalinimo. Kadangi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas užtikrinti, kad pareiškėjui būtų suteikta jam garantuojama valstybės remiama asmens sveikatos priežiūros paslauga, kaip matyti iš byloje esančių duomenų jam šios paslaugos buvo teikiamos, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl sveikatos priežiūros paslaugų neužtikrinimo.

Pareiškėjui nenurodžius konkrečių įstaigos darbuotojų neteisėtų veiksmų, priežastinis ryšys tarp tų veiksmų ir sukeltų padarinių yra neįmanomas. Nesant jokių įrodymų dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, teismas konstatuoja, kad atsakovės atstovo veiksmai buvo teisėti, nepažeidžiantys teisės aktų reikalavimų.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis.

Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodė, kokie konkretūs ir neteisėti įstaigos darbuotojų veiksmai buvo atlikti prieš jį, tik pažymėjo faktą, jog tokie veiksmai buvo. Nesant konkrečių neteisėtų veiksmų, neįmanoma konstatuoti, jog tokie veiksmai buvo atlikti kaip ir neįmanoma nustatyti, jog pareiškėjo minimi menami veiksmai galėjo tapti priežastiniu ryšiu kilusiems padariniams (pablogėjusia fizine būkle, psichologinėmis problemomis). Teismas konstatuoja, kad, pareiškėjo teigimu, padaryti neteisėti įstaigos darbuotojų veiksmai yra abejotini, hipotetinio pobūdžio ir nepagrįsti, o tarp jų ir pablogėjusios pareiškėjo fizinės bei psichologinės būklės priežastinis ryšys neįmanomas, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip neįrodyti ir nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Nutraukti administracinę bylą Nr. I1-3792-872/2020 dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų ploto sąlygų Lukiškių TI-K už kalinimo laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018 m. birželio 18 d.

Likusią pareiškėjo K. M. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Fausta Vitkienė